Alytus senokai ne naujiena. Per abu tiltus įvažiavęs ir išvažiavęs, ne kartą naršęs po miesto gatves, klausinėjęs, kaip greičiau surasti reikalingus adresus. Bet tai, ką dabar paregėjau, atrodė neįtikėtinai. Namai aukšti ir tik tokie, nei vieno mažesnio ar dar aukštesnio - devynaukščiai, devynaukščiai, devynaukščiai... Dzūkijos sostinė, o sukvailėjo. Argi taip gali būti? Ir tik gerokai užtrukus ūmai – ŠYPT!, akys prašviesėjo, apniukęs veidas nušvito, išsiblaivė. Pasirodo, karieta nesustojo ir net nestabtelėjo, todėl nebuvo nuobodu atidžiau įsižiūrėti, kaip atrodo tokie namai, net jeigu jie ne Alytuje.
   -  Puiku, Įgaga! Taip, taip! Mums verta paskubėti. Nors ir netrumpą kelią nuvažiavome.
   Netyčia žvilgteriu Kauno pusėn, bet ir ten vaizdas kaip Alytuje - Laikiną Lietuvos sostinę „apžėlė“ devynaukščiai gyvenamieji namai.
   - Tik pasižiūrėk, Aldona, Taip dar nebuvo. Ir Kaune kaip Alytuje.
   - Buvo, Pranuci. Tai būtent taip, kaip Tada. Nuo Kauno ir prasidėjo.
   - Tau negera? Atrodai lyg vėjo perpūsta. Sergi?
   - Visuomet galva svaigsta, kai žiūriu į tokius namus. Nesuprantu, kaip tokioje aukštybėje žmonės išmoksta gyventi. Vienas, antras, trečias aukštai... Tiek to. Kad ir ketvirtas, - skaičiavo ji, bet daugiau nežiūrėdama į juos, bet paragindama tai padaryti man: -Pažiūrėk, kaip aukštai pakibęs devintasis. Kvailai gyvename, jeigu stengiamasi kuo arčiau dangaus. Bus jo. Kiekvienas atsikąsime iki soties. Ir nereikia tokių tramplynų.
   -Tramplynų?
   -Žiūrėk į bet kurį ir įsivaizduok. Išėjo žmogus į balkoną. Į aukščiausią namo balkoną, apsidairė, parymojo, prisiminė, persižegnojo, paskui lėtai persisvėrė per jo turėklus ir...
   - Patylėk, patylėk , o tai Dievas nubaus. Juk čia pasakoji apie Staselį, apie Antano ir Domicelės  Mankevičių antro sūnaus likimą.
   - Sakai, pasakoju. O gal perpasakoju? – pratarė Aldona ir, apkabinus laikomą ant kelių Kęstučio Lakicko gitarą ir ją mįslingai myluodama: - Tai kiek laiko praėjo, kai čia važiavome senąja karieta.  Akivaizdu, jog nėra prasmės kalbėti, kad ji sudužo.
    Pats žinau, kad tie iš keleivių, kurie yra važiavę senąja „Džene“, net nepamano, kad ši ne ana ir mažių mažiausiai yra lyg anos antrininkė, labai tiksli kopija. Kiti jų net vardo neužmiršę ir vadina kaip Tada, taigi Džene. O iš tikrųjų? Bet, et, argi viską beapsakysi. Štai ir Aldona:“ nėra prasmės kalbėti, kad ji sudužo“,
   - Iki šiol jos ieškau. Ir net manau, kad be jos paieškų nebūtų atsiradusi ir šį. O kad ji važiuoja kaip Tada, tai, žinoma,  ne be Aukščiausios valios. Dėl to neturiu jokių priekaištų.  Tačiau prie anos valios galbūt reikėtų pridėti ir mano.
  - Betgi tu net nebuvai nuėjęs į karietos departamentus. Nemanyk, kad tušti. Galiu patikinti, kad nemažai ten šmirinėja ambasadorių, kuriuos pirmą kartą matau. Nebuvo jų Tada.
   - Apie kokius ambasadorius kalbi?
   - Ė,- mostelėjo ranka,- kartais ištrūksta ne taip, kaip reikėtų. Norėjau pasakyti „asabų“, bet kalbininkai supyktų, juolab kad ir pati kartu su Karoliu Dapkumi gyniau lietuviško žodžio garbę, -prisiminė, tačiau karietai, atrodo, nepatiko toks mudviejų su ponia Vederaite pašnekesys, nes nelauktai:

Prabilkite, žvaigždės  auksinės
Kalbėkite, bruožai delnų,
Ar teks dar kada bepajusti
Dvelkimą tėvynės laukų.

Tai jau buvo kaip Tada, o ambasadoriai arba atsiprašant asabos irgi pažįstami. Jų skaičiuje ir Stasė Lakickienė - Mankevičiūtė su Kęstučiu Lakicku:

Stasė:
   Brolis ir sesuo jaunesnieji - vienas keturiolikos, kitas penkiolikos metų buvo nuteisti. Jie buvo Kaune ir neturėdami ką valgyti, nuvažiavo į tą Punios apylinkę, kur partizanavo Vaclovas, galvodami, kad gal lašinių gaus, gal ką. Ir jie gyveno ne savo pavarde. Aš tai savo pavarde gyvenau – Mankevičiūtė.  O jie gyveno vienas Petrausko, kitas Ališauskaitės pavardėmis. Ir vardais kitais. Juos suėmė, irgi buvo tardomi: ar jūs matėte bunkerius? Ar jūs tuo laiku buvote namuose? Ar jūs susitikinėjote su Vaclovu, kuris partizanavo. Nu, jie išsigynė, nežiūrint in tai, kad jie bunkeriuose miegojo ir pasimatymus turėjo. Išsigynė. Už svetimų dokumentų pasinaudojimą gavo tiktai po tris metus.

Čia šachtos, keliai ir keleliai,
Čia tundra per amžius balta,
Iš šalčio pamėliję lūpos
Kartoja, ar grįšiu kada.

Stasė:
Nepaisant, kad gavo po tris metus, buvo nugabenti į Kolymą. Ir brolis grįžo jau su nupjautomis kojomis. Gyveno su protezais, bet būdamas stiprios valios, jis sugebėjo  baigti vidurinę ir institutą, ir tapo instituto  vyr. inžinieriumi.

Kęstutis:
Ji man gal ir patiko tuo, kad ji buvo gryna lietuvė. Tokia tragedija. Grįžta brolis iš Kolymos, jam nušalę  kojos, nupjauta pirštai. Jis eina ant lazdų. Grįžta sesuo ir jie visi vienoj vietoj apsistoja. Šita dirbdama gauna 54 rublius.

Stase:
37. Už 54 man reikėjo 18 naktų budėti.

Kęstutis
Ir štai jie verčiasi, kaip galėdami, kad kaip nors išgyvenus. Ir dar yra vienas dalykas, kaip kad ji pasakoja. Stasiukas, jisai, būdavo, kai gauna stipendiją, tai norėdamas padaryti malonumą seserims, nupirkdavo silkę. Ir visi susėdę valgydavo. Tai buvo jų didžiausia šventė.

Stasė
Šiuo metu jo nėra. Jisai pasiekęs savo tikslą - sukūrė šeimą iš dviejų vaikų. Žmona gydytoja. Jis jautė pažeminimą, kadangi buvo bejėgis ir mažai gerbiamas dėl savo fizinių galių. Eisena buvo nevykusi tokia. Jėgų neturėjo. Prisistatė visai giminei, pasisakydamas, kad aš padariau viska – vaikus įstačiau į aukštą mokslą, palieku mašiną, garažą, sodą, butą trijų kambarių, bet aš iš gyvenimo pasitraukiu.  Ir po dviejų dienų jis nusileido iš devinto aukšto.

Kaip teka vanduo Nemunėlyj,
Kaip sutemas blaško audra,
Taip grįšim ir mes į tėvynę,
Nes ji mums per amžius sava.

  - Ponai! Ten ne joks Alytus! -  už pasostės, karietos departamentuose pasigirdo džiugus jaunas šauksmas.- Ten kažkokio nevykėlio dar labiau nevykusi miesto karikatūra. Bet, žinoma, ateis laikas, kad ne tik devynaukščiuose mokėsime gyventi, bet ir debesyse.
   -Nutilk, pienburni, ir pasimelsk,- ramiai, bet griežtai ir įsakmiai sudraudė iš anų departamentų lyg visai karietos publikai pasakyti žodžiai: - Tai va, ponai, jūs žinote gydytojos Stasės Lakickienės - Mankevičiūtės antro brolio likimą, būtent Staselio. Tik man  atrodo, kad netiesa, jog nusileido iš 9-jo aukšto. Suprantu, kad nusileido tiesiai iš Sibiro, iš Kolymos į Lietuvą, todėl, vadinasi ir į mūsų karietą.
   „Bet juk tai tas pats  balsas, tas pats, kurį dabar vis dažniau išgirstu, žadėdamas būtinai atsiminti, kur ir kaip jį išgirsdavau ankstesniais kartais, - pagalvojau ir vis dėlto šį kartą labiausiai aiktelėjo jo kalboje „mūsų karieta.“
   Nusukau veidą, kad jo nepamatytų Aldona ir nepaklaustų anksčiau jai sakytais mano žodžiais.
   - Tau negera? Atrodai lyg vėjo perpūstas. Sergi?
(XI iš „Skaitau save“)