Būna tokia tyla, kai joje pavargsti. Labai pavargsti. Asmeniškai man tokį nuovargį teko patirti ne kartą, tačiau dabar, norėdamas atsiminti, kaip jis konkrečiai pasijaučia, suglebau, žinodamas kad man to pavaizduoti nepasiseks – nei žodžiu, nei intermedija ar bet kokiu kitokiu vaidinimu. Pagalvoju, kad gal ir Stasė su Kęstučiu tik per tokią tylą gali ateiti į karietą. Ir dar  - kad tik tokioje tyloje kažkaip apsijungia dabarties laikas su tuo, kaip Tada. Ir tuomet žmogus pajunta, kad jo organizmas atpalaiduoja dar didesnes galimybes Savęspi pažinimui. Ši mintis dingtelėjo, kai išgirdau nepasakytas ... taip, taip nepasakytas Algirdo Ražo mintis, kolektyviai skaitant eilėraštį. Kita vertus, jos net įsiminė kibiau, atspariau įsitaisė smegenyse ir supratimas toks, kad net amnezija, ta vienaakė, negebėtų apnuodyti tokią atmintį užmirštimi. Argi įmanoma patikėti?
Žmogus – šiuo atveju Algirdas -galvoja, ką ir kaip tau pasakyti, o tu jau žinai- ką būtent jis pasakys, o po kurio laiko užrašai taip sužinotas jo mintis sąsiuvinyje.
Yra jau neretai dabar pasakomas dalykas: norit -tikėkite, norite-ne. Man jis irgi pasikabinęs ant liežuvio, taigi, elkitės, kaip jums pasinorės. Ir nelabai nustebsiu, jeigu ir Algirdas pasijaus, jog pirmą kartą tokį save perskaito:
   „ Gerai čia Jūs apie atminties silpnėjimą ir praradimą, sunku įsivaizduoti ką patyrė Dievo kūrinys, kai jis atpažino savo atspindį vandens paviršiuje, kaip keista jam buvo, kad, pakėlus jam ranką, atspindyje pakildavo priešinga, pagaliau suvokė ir atpažino save.
O turėjus ir praradus atmintį, mąstau, tampi akimirkos tvėriniu, prarandi veiksmo nuovoką, viskas vyksta dabar ir čia, nes po šio mirksnio, jis jau užmarštyje, o čia ir dabar jau visai kitas. Praradęs
atmintį, mąstau, jis neatpažįsta savęs. Šį veiksmą aiškina neuropsichologai, bet mums svarbu ne kaip,
o kas nutinka su asmeniniu aš, esu, mano...
   Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums, ją turintiems, siaubinga, o praradusiems - likti abejingu fiziologinių reikmių tenkintoju, nusimetusiu kasdienybės kryžių, būti visada šventėje, grįžusiu į prarastąjį rojų. Atminties praradimo metafora labai išradinga: akis, kuri mato, bet nesuvokia ką mato. Giliai užkabinai, Dzieduli.
Turėsiu dabar pakedenti savo atmintį. Būkim.“

   - Būkim, Algirdai, - atsiliepu jam per nuotolį iki Anykščių, bet tai netrukdo būti kaip Tada ir matyti jį ne tik būrelyje poetų, atėjusių į karietos pasostę paskaityti ar išgirsti „Vienaakę“ Ne tik…
   Jau Tada daug laiko buvo nutekėję nuo Antano ir Domicelės Mankevičių degančios ir granatomis bei įvairiausio kalibro šoviniais sproginėjančios sodybos. Net ir politiniai kaliniai pradėjo grįžti atgal į Lietuvą. Kęstutis Lakickas jau irgit buvo pasisveikinęs:  
    - Būk sveika, Lietuva. Kalinys Z- 311 sugrįžo pas tave
   - O ką čia veiki, - išgirdo ir karietos.
   - Nematai? Gal ir gerai, kad šitaip. Dėkui.

Kęstutis
Tai buvo turbūt 57 -58 metai, kai jau Stalino nebuvo. Surinkom uošvio kaulelius į lagaminą. Mes, taigi žmona Stasė, jos brolis Vytukas, ir užkasėm niekam nematant. Negalima tuo laiku buvo. Jeigu būtų sužinoję, tai ir vėl tragedijos...
O kapavietė išlikusi. Toje vietoje, kur tėvukas, mes su močiute parvežėme iš Punios šilo eglaites, pasodinom. Žmonelė susiorganizavo kryželį, tvorelę metalinę. O brolis tas - jauniausia, tas Vytukas, tas vargšas lyg nujausdamas prieš metus padarė 5o metų tragedijos paminėjimą. Pastatė paminklėlį ir man, kaip buvusiam politiniam kaliniui ypatingai skaudu -  kreipėsi į Alytaus tremtinių ir politinių kalinių sąjungą, kad prisidėtų prie tragedijos įamžinimo, bet nei vienas nepajudino nei pirštu..
  
   - Sustokim, Aldona...
   - Ar jau atvažiavome?
   - Ne, dar neatvažiavome. Bet ir neįmanoma, kol tik tiek žinome apie Vytuką. Kalbėjai, kad šituose kraštuose seniai buvusi. Sakiau ar nesakiau, bet sodybos tragedija tęsiasi.

Kęstutis:
Po maždaug metų, kaip paminėjom tragedijos jubiliejų, jį, vargšą Vytuką, ant sodybos slenksčio rado negyvą. Dar šiltą. Jis viską atidavė Lietuvai. Ką galėjo padarė ir galų gale  išėjo iš gyvenimo, iš tos sodybos.

Stasė
Jisai buvo partizanas irgi, nežiūrint, kad mažametis. Kai buvo paskelbta nepriklausomybė nuo pirmos dienos iki paskutines mirties dienos kovojo dėl žemės atgavimo. Ten muilino, muilino ir iki pat mirties ta žemė buvo neatgauta.
Vaikai jo, žinoma, miesčionys. Nomenklatūrinis žmogus, nusipirkęs tą vietą, tuoj pat apiformino žemės atgavimą ir atmatavo. Ir viskas sužydėjo, sužaliavo.
                                        
   - Geriau amnezija, kad viską, kas blogą galima būtų pamiršti,- balsų marmalynėje išgirdau ryžtingą balsą. Bet Turija buvo atsargesnė: - Taip, - sako ji, - kartais norisi pajusti, bet tik kartais.
Neišsilaikau ir aš:
   - Kuo arčiau partizaniška sodyba, tuo didesnis drebulys, - sakau Aldonai ir paprašau:- Tik nepamanyk, kad krečia šaltis. Greičiau, kad karštligė.
   - Bandau paskaičiuoti, kiek praėjo metų nuo Mankevičių sodybos tragedijos. Jei neklystu, tai jau... Gal net daugiau,- buvo užimta savimi.
   - Netgi daugiau, Aldona Tikrai. Bet tu pažiūrėk, kaip mane krečia. Nemanyk, kad baimė, bet išsilaikyti niekaip nesugebu. Va, skaičiuoji kiek praėjo metų nuo Mankevičių sodybos ir šeimos tragedijos. Man atrodo, kad būtų teisingiau pasidomėti, kiek jau užtruko metų, kai tęsiasi ši tragedija. O karštligė krečia galbūt todėl, kad gali atsitikti taip, jog į tą sodybą mūsų net neįsileis. Važiavom, važiavom ir išgirsim: ėgi, piliečiai, sukite atgal, iš kur atvažiavę. Sukite, o tai - brrrr... šunimis užleisiu. Leiskite čia gyventi taip, lyg niekuomet čia nieko nebuvę. Parduota ši žemelė, visi hektarai parduoti.- Ir pagalvojau: štai, kaip ji, bjaurybė atrodo. Taigi amnezija.
   - Dabar aš irgi matau, kad tave krečia. Nieko, praeis, vežėjau. Tikrai praeis. Beje, ir mano nuotaika kaip ligonės. Prisimenu, kalbėjai apie savo keistą kurtumą; esą, girdžiu, ką kalba, pasakoja atskiri žmonės, bet kažkodėl negirdžiu, ką sako pati Lietuva.  Neduok dangau, kad  nesugebėčiau išgirsti, ką pasakoja Mankevičių pati sodyba. Taigi, būk, dangau, gailestingas ir neleisk apkursti.- Ir apglostydama dar neapibrėžtą sumanymą:-O jūs, Antanai ir Domicele Mankevičiai, irgi tikriausi nepyksite, kad lyg ir paskutinius prisimename  Manau, suprantate, kodėl taip. Norėjome apie jus galvoti jums švenčiausioje vietoj, jūsų sodyboje, kurioje išsupti trys duktyerys ir trys  sūnūs. Aleliuja, - kilstelėjo lyg užgiedodama balsa  Aldona.
   -Aleliuja, - atsiliepiau jai. - Ir visi šeši dzūkai, - bet greitai sielą apniaukė rūkas ir pasidarė gėda.
(XIV iš Skaitau save“)