Pro pravirus langus matėsi tuščia dykuma. Jau antra para, kai ji tūno čia, pasislėpusi nuo viso pasaulio. Gaila, kad nuo dykumos nepavyksta pasislėpti. Kaip ir visi, ji atvyko surasti save, mat, ten, tarp dangoraičių ir žmonių skruzdėlyno, sunkiai sekėsi išgirsti savas mintis, norus, svajones... Labai keista, išaušo antros dienos rytas, o ji vis dar jaučiasi nesava. Nesava net sau pačiai. Nors nesupranta, kaip turėtų jaustis, dar niekada nebuvo likusi viena – iš tikrųjų viena. Dabar reikia save prisijaukinti. Tik visa tai atrodo labai sudėtinga. Apie ką galvoti? Šiandien jau dingsta gyvačių ir kitokių gyvių baimė, kurių čia nesimato, nors vien tik apie juos sukasi mintys. O tai jau gerai. Gal apie juos nebegalvos. Beprotiškai karšta. Vandens atsargų dar turi kelioms dienoms. Dar yra laiko, gal pavyks prisijaukinti save.

Kiek daug paslėptų prisiminimų, kurių niekada neleido sau išleisti iš didelių, paslaptingų talpyklų. O, kiek ten visko daug... Ne, nereikia, kam dabar viską prisiminti. Ar kas nors pasikeis? Kai buvo maža, mintyse įsivaizduodavo, kaip nemalonų įvykį įdeda į statinę. Buvo gan sudėtinga, nes žmonių veidai vis lįsdavo, veršdavosi į lauką. Bet jau kartą ant jų uždėjus dangtį, nebegalima tų įvykių prisiminti. Jie paslėpti atminties statinėse. O kai po kelių savaičių ar mėnesių tiems baisiems veidams kažkaip pavykdavo ištrūkti, ji greitai juos vėl sukišdavo atgal.

Šiandien ji nieko nebeslepia tose statinėse, tačiau neleidžia sau jų atidaryti. Jos ten, tolimiausioje kertelėje išrikiuotos, stovi išdidžios, pasipūtusios, nes žino, kokią galią slepia savyje. O dabar ji dykumoje, kur stengiasi save prisijaukinti. Kažkas ne taip. Vadinasi, reikia jas atidaryti.
Darosi nepakeliamai karšta. Artėja vidurdienis. Ji uždaro langus, kad karštis nesiskverbtų į namelį. Atsigula, gal bus vėsiau. Kažkodėl prisiminė šventąjį Antaną. Idomu, ką jis globoja? Jis taip pat savo dienas leido dykumoje, pasislėpęs nuo pasaulio. Kaip ir ji.

Kažkas pabeldė į duris. Į langą. Į kitą langą. Atrodo, jog namelis apsuptas. Beldimas sklido iš visų pusių. Nusmelkė baimė. Reikia pažiūrėti, kas ten vyksta. Prie langų stovėjo kažkur matyti vyrai, kažkada buvę labai svarbiais jos gyvenime.  Kas čia darosi? Kaip jie atsidūrė dykumoje? Tolumoje matėsi, kaip atžygiuoja visa armija žmonių, pilkais kostiumais ir juodais lagaminėliais. Tokie, kaip jos darbe. Staiga pro langą įskriejo akmuo, nesukeldamas jokio triukšmo. Prie jo priklijuotas lapelis: „Pasiduok“. Beldimas nesiliovė. Gal juos įleisti į vidų? Bet ką ji jiems pasakys? O Dieve, tie žmonės jau visai arti namelio! Ir jų tiek daug!

Ji atsibudo. Pagalvė šlapia nuo prakaito. Pasiduok. Reikia nusiprausti. Įsipylė vandens į varinį indą ir pasimėgavo vandens vėsa. Pasiduok. Kas per sapnai... Matyt, dėl dykumos. Taip, ir dėl šio keisto namelio. Gal jai jau metas važiuoti namo, į savo skruzdelyną? Pasiduok.

Ji pasiduos. Atidarys savo uždraustąsias statines. Išleis tuos veidus, kuriuos bijo prisiminti, veiksmus, darbus, poelgius... Juk ji nenusikaltėlė. Ir nekankinė. Tad kam daugiau save kankinti. Pasiduok. Išsilaisvink.

Vakarui artėjant ji jautė, kaip pamažu su vėsa prisijaukina save. Iš lėto, nedrąsiai, ji artėjo link savęs. Vieną dieną ji – bus vienas ir tas pats žmogus. Ir galės tyliai ištarti, kad niekas negirdėtų, gal tik dykuma, jog pagaliau prisijaukino save.