Kažin, sapnuoju ar karieta važiuoju? Bet... tėvas padėjo šaukštą  ant stalo ir beveik sudejavo.
   - Nežinau, sūnau, iš kur toks atsiradai. Kažkokios pasakos, filosofijos tavo galvoje. Ak, Viešpatie, nebausk tėvų jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis. Aš tavęs prašau, meldžiu.
   - Duonos nėra,- pasakė  motina. Ir truputį patylėjusi, tęsė:- Keista, aplinkui žemė, žemė. O  duonos  nėra. Nedidelė žmogaus  burna, o, pasirodo, visą duoną suvalgė. Ir kas daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas kažką labai tauraus paslėpė nuo mūsų. Gal jam knieti sužinoti, kaip versis  jo tvarinys, kai ant stalo nelieka duonos.
  - Fė! -prunkštelėjo tėvas,- abu labu, motina ir  sūnus. Nors dėk ant galvos kepurę, imk karieta ir važiuok iš šitų namų.
   - Ar į kalėjimą? Buvo lenkų, rusų. Dabar būtų lietuvių, - vėl motina.
   - Tėve, tave  myliu. Tegu man nebus lengviau, kaip tau,- pasakiau. Patryniau senatvės iškreivotais, išsuktais pirštais miegu apneštas akis – nėra tėvo, motinos, o taip pat ir brolio nėra. Vitas jaunesnis. Beveik dvejais metais, o galėjo būti ir dabar. Tai kodėl taip, a?  Net ir karieta nė karto nevažiavo. Bet tai jau mano kaltė, mano...

Nelengva pasakyti, broli,
Kaip sieloje atrodė
Kelionė paskutinė į gimtus namus.
Reikėjo būt labai linksmam,
Nors mintyse jau peilis į krūtinę įsmeigtas ligi kriaunų.
Šypsojaisi sakydamas, kad gyveni gerai,
O motina dėkojo Dievui -
Iš vargo jau išbrido žilagalviai jos vaikai,
Su duona miestuose
Ir su namų aukštų stogais viršum galvų –
Sotu ir vėjas neprapūs.

O kitądien jau peilis ligi pat kriaunų -
Gilu krūtinėje, kai ieškai juo širdies.
Nežino motina sūnaus mirties,
Tiktai išėjusi suras, kur laukia jos.

Nemirkite daugiau,
O tėve, motina ir broli...

   Ilgai lauktas pasirodė Lucijus Seneka. Elgsena kitoks nebuvo- šis dviejų tūkstančių metų senis net senu nebuvo ir neatrodė, kad tai jam rūpėtų, o ir laiko negailėjo. Atsiminęs vieną kitą jo įrašą apie laiką, net pamaniau, kaip toli jis nuo savo tiesų .Štai kad ir toks jo pamokymas:
   „ Daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos“
Arba:
   „Viskas , Lucilijau, yra svetima, tik laikas – mūsų“.
   Kerštaudamas už ilgą jo nepasirodymą, vaidinu, kad jo nepastebiu arba bent, kad jis man nerūpi. Iš tikrųjų, ar galima taip – tu jo lauki, o jam tik nusispjauti į tave taip laukiantį. Bet vaidinimas truko neilgai:
   - Kur buvęs, ką veikęs, kad taip senai užtrukęs?-  
   - Bimbinėju. Tai šen, tai ten, o žemė sukasi.
   - Bimbinėji? Įdomu kaip tavo mielasis Lucilijus pagirtų.
   - Lucilijus irgi bimbinėja. Ir ką bedaryti, kai laikas amžinas, o tu jame irgi toks?
   - Anksčiau jis tau “prabėgantis ir išnykstantis“
   Prigimtis pasikeitė, mielas vežėjau. Tai viena,  o kita - kai daug turi, jau tuomet negerai, o kaip turi begalybę... Ištirpsti joje, nereikalingas esi, o blogiausia, kad išnyksta matas, kuriuo galėtumei savo vertę matuoti. Kai daugiau atseikėjama, negu pagal poreikius, tai ir jie atbunka, atrofuojasi, -irgi tingėdamas kalbėjo Lucijus - O kur Aldona? - paklausė.
   - Ar jos nėra?
   Pasidairiau po pasostės erdvę, bet jos nebuvo. Kaip ir Kęstučio Lakicko gitaros. Tačiau jos vietoje  raštelis: „Stebėk, vežėjau, ir pastebėk, kad net nuvažiavus į praeitį, kiek daug atsitinka ne taip, kaip Tada. Pamiegoti mėgdavai ir Tada, bet argi tiek? Ir neatsimenu, kad miegotum vienas. Ne, ne! nemanyk, kad dingstu, bet kodėl man turėtų būti blogiau negu Jai. Būsim šalia viena kitos.  Aš irgi įsitaisiau namelius ir pamatysi, kad jie verti manęs“
  Pakėliau  akis.
   - Pabėgo Aldona ir, matyt, jos poreikiai nesiatrofuoja. Pabėgo su Kęstučio Lakicko gitara ir Joosepo priskintomis lauko gėlėmis. Komunizmo turbūt neieško, bet knyga, regis, parašys. Gerą knygą. Kur dėsi- nepadėsi, susiranda geriau...
   - Jeigu geriau, ar reikia gailėtis.
   - Jos gal ir ne, bet savęs kodėl – ne?
   - Ak va kaip! – nusišvietė Seneka. Ir kokia šiandien diena – Ar tik ne rugpjūčio 13-ji?
   - Būtent. Bet kokia bebūtų - pabėgo Aldona ir su gitara, ir su gėlėmis.- kalbejau, o Seneka negeso, vis buvo vaikiškai džiugus.
   - Įgaga, - netikėtai  prisiminė žirgą,-tavo šeimininkas, regis, užmiršo, kaip Tada atrodžiusi rugsėjo 13-ji? Būk geras, padėk mums atsiminti.
   Įgaga pakluso Lucijaus Senekos prašymui ir ... argi ne kaip Tada?

                      ---

   - Kaip manai, Aldona, ar neišsibėgios karietos keleiviai išgirdę, jog tai 13 –toji jos kelionė, - klausiu jos
   - Tryliktoji?  Bet čia ne juokučiai, - sukluso Aldona. - Gal ir pats žinai, kad šį skaičių velnias  nužiūrėjęs. Sakai- tryliktoji? Kodėl gi apie tai anksčiau nepagalvojau?-  lyg supyko ir atsiminė: - O juk ir be karietos turiu tiek  visokiausių... tiek daug visokiausių svarbių reikalų. O-joj! o -joj! Vežėjau, gal tu vienas šiandien? Gerai?
   - Kaip čia bus gerai, jeigu ir man kinkos dreba.
   - Svarbūs reikalai- tai ne kinkų drebėjimas. Vis dėlto jie pirmoje eilėje. Atsiprašau, bet.. bet lik  sveikas.
   - Betgi, Aldona, Anykščiai. Ar supranti? Poetų, dainų, rašytojų , filosofų kraštas. Maža to. Tryliktoji karietos kelionė, tai dar ir susitikimų su viso pasaulio lietuviais vieta.
   - Kokius dabar vėjus vejiesi? Matai, jau velnias traukia už liežuvio- kalbi ir nežinai, ką kalbi. O kas  bus toliau. Irgi mat, Anykščiai – "susitikimų su pasaulio lietuviais vieta." Tu, vežėjau, jau nepyk.  Aš tau dar kartą  sakau: o -joj, o -joj kiek tų svarbių reikalų...
   - Va, žiūrėk -  dokumentas. Čia ir tavo vardas, pavardė, įrašyta: „Ištikimai Radijo karietos („Dženės“) bičiulei Aldonai Vederaitei
  „Maloniai kviečiame Jus, miela ponia,  į Anykščius ir nors juose vežėjų nerasite, bet užtat galėsite paganyti akis, matydama viso pasaulio lietuvių publiką...“
   - Šitaip juokauji? Ar rimtai? Jeigu rimtai, tai nėra tokio velnio, kuris sugebėtų pastoti man kelią į Anykščius. Nagi, nagi, parodyk man tą dokumentą, - buvo kaip reta greita karietos ištikimoji ir jau perskaitydama akimis: - Kmmmm... Iš tikrųjų. „Ištikimai Radijo karietos bičiulei Aldonai Vederaitei“, - perskaitė ir to užteko, kad vėl plykstelėtų liepsnele, išsiliedama žodžių tirada: -Vežėjau, mielas tu mano vežėjau! Tai ko snaudžiame? Ko delsiame? Važiuojame ir jokių darbelių. Jokių kinkų drebėjimų. Duokš ir vadžias man. Valio, bičiuli! Ir žinok - ne tiek svarbu,  kad aš tą publiką pamatysiu, svarbiausia, kad  ji mane  pamatys. Lia- lia- lia, lia - lia - lia. Ak tu kelione, kelione. Kokia tu graži, nors ir tryliktoji, o jokiam velniui tavęs neužleisiu.
                              
    Taip pirmą kartą - suprantate?- pirmą kartą likau be karietos vadelių. Pradžioje lyg ir nejauku. Ką -jau - ką, o  vežėjo darbą išmanau gerai. Ir va, vadelės, atsiprašant, jau beraštės rankose. Tačiau greit ir be vadelių apsipratau. Padėjo irgi Aldona.
   - Nesielvartauk, vežėjau.  Dabar daug žmonių dirba darbus, kurių neišmano. Net pasitaiko, kad ne karietą, o visą Lietuvą vairuoja. Argi dėl to ji ne laisva? Argi dėl to ji ne  nepriklausoma? Ir laisva, ir nepriklausoma, - kalbėjo Aldona. Ir  nors ši moteris man visuomet buvo meno kūrinys, tačiau tuomet, kai  ji laikė vadeles, tai buvo visa Čiurlionio kūrinių galerija, visas muziejus brangenybių. Laiminga, išdidi, stipri, dieviškai graži. Ir atrodė, kad tik ant jos gležnų petukų laikosi debesys, žvaigždės. Net žvaigždynai ir pagaliau  visas dangus. Viskas ant  jos pečių ir ,Dieve neduok - galvojau - kokia baisi nelaimė ištiktų pasaulį, jeigu ne  šitie jos petukai. Štai jinai pakėlė botagą...
   - Nū, nū nū, mano žirgeli! Op- aaa- paaa!  Op-aaa –paaa,- , labai laiminga  kelionėje  buvo Aldona. Tačiau man jau pradėjo rūpėti kitas dalykas - O kas  bus, kai atvažiuosime į Anykščius...
(XVI iš "Skaitau save")

Pelėda

2011-08-16 09:43:55