Laimingas buvau matydamas, kaip Įgaga geria atneštą iš šaltinėlio vandenį - nespringdamas, nerydamas, o pasiurbčiodamas, pasigardžiuodamas ir norėdamas neužmiršti, kad čia, Lietuvos šalelėje, tokie šaltiniai dar neišėję ar neišsekę. Tie keli lašeliai, pasilikę ant kibiro dugno, jau negalėjo išnykti tiesiog kliustelėti ant kelio asfalto . Užverčiau galvą, apčiaupiau  lūpomis kibiro kraštelį ir, kilsterėjęs  dugnu į viršų, susipyliau į burną.
   - Ačiū, Pranuci, -išgirdau šaltinėlį. Ir sieloje dar geriau, dar jaukiau, net panoro, kad tokį mane  pamatytų mielasis Seneka, jau kartą pamaitinęs protėvių išmintimi: „vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia.“ Apsilaižiau lūpas, kaip priėmęs sakramentą – galvoje darosi prasmingiau, o vežėjo gyvenimas vėl kaip karietos pasostėje.
   - Gal man nueiti į karietą? - truputį pasikuisiusi sako Aldona.
   - Argi kas trukdo? Kelią į Alytų žinau. Tik va, ir tau, regisi, pasostė neįtelpa į karietos sąvoką.
   - Labai neįtelpa. Sakau, grauši pirštų nagus, pamatęs kaip ten ir kad taip ilgai kentei neatėjęs.
   -Žvilgterėk, gal kartais pamatysi Lucijų Anėją. Gal kas atsitiko? Senokai besirodė.
   - Lauk! Jeigu du tūkstančius metų ištvėrė, tai manyk, kad amžinas. Žinoma, jeigu pamatysiu, mirktelėsiu - te ateis.
     - Ne, nereikia mirksėti, Aldona. Nereikia, - paprieštaravau, - Ir iš tiesų nereikėjo. Svarbesnių aptarimui reikalų nebuvo, tik vis nekantriai laukiu, kad gal ateis ta valanda, kuomet ir jis kažką išbrauks iš savo įsitikinimų bent prisipažinimu, kad suklydęs. Nesmagu žinoti jo išmintį, kad, „ didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė - nieko neveikiant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia.“ Atrodo, ši išmintis čia tik todėl, kad įskaudintų ir mane, ir visą karietą. Ot, užmiršk, Antano ir Domicelės Mankevičių sodybą su jos gyventojų likimais ir didelis gabalas Žmogaus gyvenimo, o, vadinasi, ir jam išnokinti skirto laiko pasirodytų nereikalingi. Bet štai priimk jį, pavežiok karieta, pasodink šalia jo pažįstamą – nepažįstamą ir reikalai pradeda atrodyti kitaip.
   Aldonai pasikėlus išeiti į karietos apartamentus, nedelsdamas jos vietoje padėjau Kęstučio Lakicko gitarą. Atsargiai, tačiau ne taip, kad būčiau išvengęs stygų skambtelėjimo. Gitaros prireikė, kad trūks plyš reikėjo pašnekovo. Aldonai toks vaizdas pasirodė įžeidus:
   - Va kaip! Mane į gitarą mainai.
   - Kad šalia tuščios vietos nebūtų.
   Minutėlė tylos, kuri man nekenkė, nes nemaniau, kad šitaip galėčiau įžeisti Aldoną. Bet argi galėjau žinoti, kaip ponia sureaguos? O sučirškė kaip keptuvėje lašinio spirginys
- Ne, vežėjau. Čia mano vieta! Arba čia aš, arba niekas!
   - Baik triukšmauti. Kas atsitiko?
   - Nemanyk kad akla, kurčia - nematau, nežinau. Ne Lucijaus Senekos tau reikia, kad žvilgterėčiau. Irgi mat muzikantas atsirado! Giedok ar kosėk! Ir be gitaros išgirdo.
   Kas išgirdo? Ką išgirdo?
   - Nepudruok man smegenų. Viską žinau. Net daugiau negu reikia. Vis laukiau, kad taip važiuodamas į Briuselį nuvažiuosi, bet dabar jau... Begėdis esi, besarmatis. Vis „kaip Tada, kaip Tada\". Čia to „kaip Tada“ tik truputis. Net ir Lakicko gitara čia ne „kaip Tada“. O iš kur ir kaip Ji čia atsirado, jeigu kaip Tada.
   Kad Ji jau čia, man buvo naujiena, bet yla išlindo iš maišo.
   - O aš maniau, kad prie šitų dalykų daugiau negrįšim. Juk viskas išsiaiškinta, suprasta. Ir bučiniu užantspauduota.
   - Ji jau čia. Net ir apartamentą įsitaisiusi,- niauriai ištarė Aldona ir nušlavusi gitarą kuo toliau, vėl sugrįžo sėdėti įprastoje vietoje. Nemaniau, kad, ačiū die, tik tiek tos audros tebus, tačiau, matyt, visai karietai labai reikėjo, kad po jos ratais klotųsi geriausios vėžės. Aldona aprimo, atšalo ir net blaiviau negu bet kada:
   - Sakyčiau, jau pusę kelio nuvažiavome. Greitas laikas, kuomet galva užimta, o kojos ilsisi. Bet gal ir skaudesnis. Atrodytų dar truputį pakentėk, palauk ir nereikės spėlioti, kaip dabar atrodanti toji sodyba. Seniai po tuos kraštus klajojau - dar degėsių, dar pelenų laikais, -išgirdau.
   - Kokiais laikas? Pelenų ir degėsių...
   - Galima pasakyti ir kitaip. Pavyzdžiui, kad tai buvo nukautų ir miestelių aikštėse paguldytų partizanų laikai. Arba dar kitaip - tai buvo didžiosios ištikimybės Lietuvai laikas, o greta jo ir kitas, Lietuvos išnaikinimo, išdavimo laikas. Nežinau, bet negaliu patikėti, kad ir partizaniška Mankevičių sodyba nebuvo išduota.
   - Sakei, kad skaitei Kęstučio Lakicko knygą „Kalinys Z-311.“ Dabar štai samprotauji apie Lietuvos laikus, o aš atsimenu, kaip parašyta:
   „ Šiandien, kai mūsų tautiečiai iš Igarkos, Intos ir kitų vietovių parsigabena cinkuotose  karstuose artimųjų kaulus, pagalvoju, kokie jie laimingi - ir artimieji, ir mirusieji. O mūsų, politinių kalinių, kaulų niekas nepargabens, nes niekas nežino, kur jie užkasti - ne palaidoti, o užkasti“
Tai va, ponia, jeigu  pažinojai Stasę Mankevičiūtę, tai tikriausiai ir jos brolius.
   - Tris brolius.
- Kalbu apie tą, kuris partizanavo. Apie jos brolį Vaclovą.
   - Sakau, kad  žinojau visus tris. Žuvo Vaclovas. O kiti du, tikiuosi, dar gyvi. Neduok Dieve, jeigu klystu.
   - Nėra dabar jau nei vieno,- tariau.
   - O Viešpatie!- aiktelėjo, - kaip gi taip? Kodėl? Klausiu, kodėl nėra? - muistėsi it musė, bandydama ištrūkti iš voratinklio. Tokiais atvejais pašalinių minčių nebūna - žmogus ir jaučia, ir masto, ir supranta taip, kaip kalba. - Vytautas buvo jauniausias, dar beveik visai vaikas. Jam dvylika ar trylika. Onutė   paauglė. Na, ko gi tyli? Dievas tyli, tu tyli. Ko tylite? Vyriausias iš sūnų buvo Vaclovas. Sakiau jau - buvo partizanas ir žuvo. Tai žinau, bet kad nėra Vytauto, kad nėra Staselio... Ne, ne. Čia kažkokia painiava,
   - Manau, kad Kęstus Lakicklas parašys dar vieną knygą. Bet ir jam nebus lengva sudūmoti, kodėl taip yra?  Ot, Lietuva. Nepasakysi, kad tai didelis kraštas. Tai ne Sibiras, iš kur niekas negali pargabenti politinių kalinių kaulų, kadangi niekas nežino, kur jie užkasti. Tačiau juk ir nedidelėje Lietuvoje dažnai niekas nesugeba surasti užkastus partizanus ir juos perlaidoti. Nors, pasak Lakicko, net tokia lemtis mielesnė, negu būti užkastum Sibire.

Kęstutis:
Jūs nežinot, kaip yra baisu mirti svečioj šaly. Būdamas sovietiniuose lageriuose tik vieno bijojau -   mirti kažkur tarp kalinių. Man norėjosi, kad būčiau pakastas kur nors po medžiu, po krūmu, kur galėtų krūmas tas geriau sužaliuot. Man norėjosi atsigult čia, savo gimtojoje žemėje, Lietuvoj, tarp savų, toj žemėj, už kurią aš kovojau ir atidaviau gyvybę. Toks mano tikslas buvo.

    - Suprantu, kad partizano Vaclovo palaikai nesurasti.      
    - Nesurasti, Aldona.
    - Ir niekas jo lavono, gal išskyrus Alytaus turgaus aikštę, nematė?
- Ne visai taip, nes jeigu sutinkame, kad matome tai, kas yra nuotraukose, tai Vaclovo lavoną matė net ir jo sesuo Stasė. Kalėjime matė. Tardytojai parodė.

Stasė:
Nu klausia, ar brolį jūs matėt? Partizaną tą, Vaclovą. Sakau, ne, aš jo nemačiau . Ir kad jis partizanas, aš net nežinau. Sako, aš jums parodysiu nuotrauką. Sakau, nuotrauką tai būtų gerai pamatyti
Jie parodo nuotrauką. Nuotrauka buvo nušauto mano brolio. Jis taip iškraipytai gulintis. Sako, ar tu pažįsti? Sakau, taip, aš jį pažįstu. Ir kaip jūs į tai žiūrit, klausa. Sakau, nu ką, nu... Jeigu taip įvyko taip turėjo būti. Sako, jūs turėjot su juo ryšį. Sakau, kai stojau studijuoti ir išgirdau, kas pas mus tėviškėje įvyko, į tą kraštą nevažiavau. Aš jo nemačiau akyse...

   Ak, kaip kartais būna tylu karietoje! Beveik taip, kaip po žeme. Kaip kape. Kaip karste. Net pradedi galvoti, kad žmonės skaudžių prisiminimu dažniausia vengia būtent todėl, kad sieloje nukrenta požeminė kapo tyla. Šiaip gi arba, kaip sakoma, kasdieniame gyvenime tokie dalykai negali būti. Bent jau taip atrodo, kad negali ir todėl toks vaizdas įtikina – žmogus žmogui draugas, bičiulis ir taip toliau. O kai žmogų užgriūna tokia tyla, kai joje išgirsti, kaip iš tikrųjų čia buvo ir yra, tai pasidaro baisu ir, pažiūrėjęs į žmogų, pradedi bijoti, kad ar jis tau, ar tu jam neperkastumei gerklės.

Stasė:
O  dėl partizano Vaclovo...Jis išbuvo partizaniniame  darbe apie du metus - nuo 45 iki 47. Buvo sušaudytas ir paguldytas Alytaus aikštėje. Artimieji, nu, ir mama , ir tas brolis, kuris buvo mažesnis, negalėjo nueiti dėl to, kad stovėjo sargyba ir buvo įspėta, kad atsiguls greta . Tokiu būdu net ir šią dieną mes nežinome, kur jis palaidotas.

   Žiūriu į dangų, lyg kažką norėdamas pamatyti, surasti, bet ką būtent, net nežinau. Negi lekiančių gervių? Gal į šiaurę, gal atgal. O gal šitaip žiūrėdamas įsiklausau į politkalinio Ž-311 padainuotas karietai dainas? Aldona pasilenkia ir pašliaužusi pasiima jo gitarą ir pasideda sau ant kelių. Dabar  jau abu žiūrime į ją ir išgirstame kaip Tada toli toli iš miškų:

Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio,
Kam nuleidot žalias šakeles?
Sudūmojo jaunieji berneliai
Laivės kelią Tėvynei atrast.

Ko taip blaškotės, vėtros, po šalį
Ir kam laužot viršūnes klevų,
Jau balnoja bernelis žirgelį
Ir išjoja gint šalį tėvų...

Daina staiga nutrūksta. Atitraukiu akis nuo gitaros ir sakau;
   - Jau Alytus, Aldona...