Balsas pritilo. Jau kuris laikas, kai neįkyri kitiems negirdimu pamokslavimu. Tačiau tai nereiškė, kad dėl to siela aprimo. Atsiminęs, kaip jį išgirdau pirmą kartą, pabandžiau pasekti, koke artimiausi veiksmai sekė po to. Pradžioje atrodė, kad tai nebus sunku padaryti – net gyriau atsigavusią nuo amnezijos atmintį, tačiau vienaakė buvo čia pat – užsimiršau mat, kad bandymas perskaityti save prasidėjo nuo knygos „Teisybės visi bijosi“.  Tad reikėję dėkoti ne atminčiai, o pirmiausia Vidiniui ir Šventajai - sugebėjo išsaugoti, kas atrodę negrįžtamai išnykę visam laikams. Tiesa, dar galima įtarti, kad raidžių trijulė Atė, Bėtė ir Jotas gali kažką atsiminti iš vaidinimų, kurių Radijo karietos („Dženės“) kelionėse nebuvo mažai. Bet atsitiko taip, kad į talką atsiminti atėjo ir atsitiktinumai, kaip, pavyzdžiui:

“Dievas davė man protelį
Kad nesėdau į laivelį“, -

išgirdome šalia pasostės jauną, dar iki vyro nesubrendusį, tačiau krepšiniui tinkama aukštaūgį. Laisvas, drąsus ir laimingas, o jo rankose lauko gėlių puokštė:
- Galima? - pabeldė į pasostės erdvę.
- Kuomet su gėlėmis, žinoma, - pasakė Aldona.
- O taip, ponia. Tai gražiausios gėlės.
- Būna gražesnių.
- Ne, ponia, gražesnių nebūna. Tai lauko gėlės. Iššokdavau iš karietos ir bėgdavau paskui ją, ieškodamas pačių gražiausių.
- Mat kaip!
- Jos dar pagražės,  kai priimsite į savo rankas, - laimingai kalbėjo jaunuolis ir, įteikęs gėles  Aldonai, jau man: - tavęs, vežėjau, ieškojau. Labai ieškojau. Ilgai.
   - Manęs?
   - Taip, vežėjau, bet atsiprašau. - Ir paprašęs Aldonos gitaros: - Laimingiems reikia dainuoti. O mudu laimingi, ponia. Aš - kad radau vežėją, o jūs, ponia, kad Tada nebuvote jo karietoje. Ir vėl pataikydamas – nepataikydamas į natas, bet taip:

Būčiau sėdus į laivelį,
Būčiau skendus į dugnelį.
  
   Buvo įdomu ir matyti, ir girdėti, bet dar įdomiau laukti žinios, kam jam manęs prireikė. Pagaliau padavė man ranką ir prisistatė esąs Joosepas:
   - Ne, ne. Manęs nepažįstate. Buvau mažiukas tada ir labai širdį sopėjo. Aš tavęs, vežėjau, taip pat nepažįstu, bet žinau, - pasakė Joosepas, o po trumpų derybų perskaitė kas Tada nutiko tuoj po to, kai pirmą kartą išgirdau Balsą taip dažnai ir įkyriai kartojusį: „ Kas buvo, seni, buvo. Radijo karieta sugriuvo“
Joosefps nenorėjo, kad kuris iš mudviejų- Aldona  ar aš - perskaitytume  jo turimą raštą. Skaitė jis pats, bet tik kartą kitą žvilgtelėjęs į tekstą.
Ir taip:

"NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Tai nebuvo “mirtina“ tyla, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai- tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:

Mirsiu bra, nebūsiu.
Mirsiu, bra, nebūsiu.
   
   Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:

Nemirk, bra, būūūk,
Nemirk, bra, būūūk .

   Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas lestelėjo snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo vis labiau baltuojančioje aušron, Santariškių ligoninės pusėn. Iš ten į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo nyko ir  buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
     Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj jį atsiminiau nuolat  kartojantį: kas buvo- buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo...  Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie didino viltį, jog, pasak Ovidijaus „Dievas arba prakilnesnė būtis“ vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai  tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad  jis yra  ir nebūti jo tiesiog negali        
O iš ten,  kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.. Kas gi čia per „dzyvų dzyvai“?  Ir tik purpt, vėl  girdžiu atsiradusias  raides A ir B.
A: Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis  džiaugsmingiausiai.
B: O tas, kuris  klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks  Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A: Medikai atliko dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė!
B:  Joosepas  jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A: Buvo pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles,- džiaugėsi išdykėlės A ir B. Ir švito ne tik už lango; švito ir širdyje.“

   Ką išklausęs bepasakysi?
   - Tu, Joosepai, labai didelis aitvaras, - nusijuokiau.
   - Aš, pone, užmokėsiu, bet noriu turėti knygą „Teisybės visi bijosi“.
   - Taip, taip... Aš jos irgi  bijau. Nėra knygos, Joosepai.
   - Jau metai, jau kiti, jau kiek metų praėjo ir nėra?
   - Daug ar mažai, bet metai knygų nerašo. O aš jos neparašiau. Mėginau tik.
   - Gal netikite, kad aš Joosepas. Bet mane turėtų atsiminti A ir B.
   - Tikiu. Joosepai,tikiu, bet knygos tai nėra. Išsibarstė fragmentais. Neatrodė, kad jie reikalingi. Kaip ir šis, tavo perskaitytas.
   - Ne karas gi.
   - Taip, ne karas, bet neretai ir be karo, kaip kare. Atleisk, bet yra kaip yra,- kalbėjau pirmus pasitaikiusius žodžius, o mintyse: - Amnezija, kur tu?
   Atsišaukė Algirdas:
   - Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums, ją turintiems, siaubinga...

Stasė:
Brolis Vytautas liko vienuolikos metų. Neturėjo savo gyvenamos vietos ir į Kauną nevažiavo. Nu, nevažiavo, nors tu pasiusk! Valkiojosi po visas apylinkes. Jisai buvo reikalimdas kitų žmonių kokiems nors darbams. Ti, Vyteli, pakurstyk.Vyteli, atnešk, Vyteli, dek, viteki- visk` Kai tik darbas baigtas, Vyteli, bįk, kau  supa... Ir tam Vyteliuio teko nakvoti ir tvartuose, ir kluonuose...
Atsiprašau, kad aš užmiršau paminėti- irgi buvo sugautas. Buvo kankinamas. Be sąmonės kankinamas. Ir nežiūrint į tai, kad jis turėjo ryšį su vyresniu broliu Vaclovu, jis nieko neišdavė. Ir taip jis sulaukė motinėlės, grįžtančios iš Lukiškių.
  
   -Joosepai, būk mielas ir atlaidus. Kaip sakoma, ilgai laukęs, palauk dar. Viltis ne tik kvailių motina, bet ir paskutinė, paliekanti žmogų. Gal man dar pasiseks atgaivinti tuos uižrašus ir paimti į rankas kaip knygą.
(XV iš "Skaitau save")