Santrauka
Kas mes kosmoso amžinybės saujoje?
Santrauka
Potėpiai drobėje kaip ir žodžiai poezijoje turi savo paslaptis...
Santrauka
Svajonių žvaigždės šviesiausios...
Santrauka
Dega ruduo spalvų pilnatve...
Santrauka
Ruduo - ilgesingų prisiminimų metas...
Santrauka
Iškirsta, sugriauta, sudeginta, atimta, užgrobta, išniekinta tai, kas sava, artima, šventa, kas mano sąmonėje augo, vystėsi, brendo kaip Tėvynės samprata, kaip mano sielos dalis...
Santrauka
O tų metų žiemos Lietuvoje, mums begyvenant su šeima laukymių lentinėje būdelėje, skendėjo giliuose pusnynuose ir buvo labai šaltos. Keistai baltoje sniego ir spiginančio šalčio karalijoje atrodė mūsų prasikasti pusnyse takai, kurie daugiau priminė baltus tunelius. O į pasaulį kartais rodėsi žvelgiu tarsi iš naujos tolimos erdvės. Visos viltys ir svajonės krypo tik į pavasarį...
Santrauka
Į poeziją sugrįžta tai, kas labiausiai sujaudino, sužeidė, ar pradžiugino širdį... ir štai čia tas šaltis, tarsi sustabdantis laiką ...
Santrauka
Tėvynės sibiras to noriu , ar nenoriu stichiškai išnyra iš pasąmonės į mano poeziją, todėl kam ši tema nepatinka gali neskaityti.Neįmanoma ištrinti to šalčio, kuris rodos plaukė iš ledynmečio sutemų visu savo žvėrišku laukiniu įniršiu mus stumdamas vis arčiau ir arčiau nebūties riaumojančių nasrų. Aš supratau, kad valdininkų nenoras man duoti lietuvišką pasą, tai tik ledkalnio viršūnė, kuri reiškia , kad visas košmaras dar priešaky.Todėl iš sutemose paskendusių miškų ir gojelių, juosiančių mūsų mažą būdelę, žaibuojančios vilkų akys mus daug mažiau gąsdino, nei pasirodžiusios nepažįstamų žmonių figūros mūsų teritorijoje...
Santrauka
Mažučio pilko laukų vyrurėlio giesmė Lietuvos dangaus mėlyje visada ramino, guodė vargdienį žmogų, padėjo jam iškentėti daug skausmo ir praradimų.