Eilėrašty ilgai tapiau aš saulę,
Bet ji raudojo griaudžiai lyg lietus,
Tada paišiau bekraštį mūs pasaulį
Ir melo liepsnose sielų vartus -

Ugniniais žvėrimis jie virtę gėrė godžiai
Tą melsvą lietų ir upes kalnų,
Nuo jų nuodai tekėjo, glitūs suodžiai,
Ridenos  kaukuolės prarytų avinų...

Ir suriaumojo žemės nervai geležiniai
Liepsnų liežuviais ir nuodingu atomu -
Pasaulio gražūs rūbai rytmetinai
Blyškiu pavirto dūmeliu  vos matomu...

Eilėrašty ilgai dar slėpės mėnuo,
Paskendęs tarp mūs amžiaus pelenų -
Ieškojau žodžio, žodžio balto vieno ,
Kuris atgal negrįžtų man švinu,

Eilėrašty ilgai tapiau aš saulę,
Bet ji raudojo griaudžiai lyg lietus...