Santrauka:
O tų metų žiemos Lietuvoje, mums begyvenant su šeima laukymių lentinėje būdelėje, skendėjo giliuose pusnynuose ir buvo labai šaltos. Keistai baltoje sniego ir spiginančio šalčio karalijoje atrodė mūsų prasikasti pusnyse takai, kurie daugiau priminė baltus tunelius. O į pasaulį kartais rodėsi žvelgiu tarsi iš naujos tolimos erdvės. Visos viltys ir svajonės krypo tik į pavasarį...
Mes nieko neturim, tik dangų ir vėją,
Tik baltąjį ilgesį tolių sparnuos,
O vėjas šiaurėja, šiaurėja, šiaurėja,
Dangus brenda pienėm sidabro sapnuos.
Ir pienių žieduos mūsų svajos paskendę,
Baltoji pūga nenurimsta nakty.
Per baltąją trapiąją pienių legendą
Mes perbridę esam dangaus taip arti,
Kad kosmoso toliai ties slenksčiu atgijo
Ir pomiškių žaliosios akys vilkų
Griaudžiai sutemų angelais nuvilnijo,
O žvaigždės, o žvaigždės iš žemės akių
Vis kristi ir kristi, ir kristi neliauja
Ant mūsų blakstienų, skruostų, veidų.
Kaip godžiai ji geria maištaujantį kraują –
Palaukių beržai kalbas vėtroje du...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Solo
Sukurta: 2006-08-29 08:41:11
Pritariu Medžiui - ne skaitau, o niūniuoju. Šalta, balta ir žvaigždėta...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2006-08-28 20:24:57
Ačiū, Ramune, už pastabą. Aš pakeičiu antro stulpelio pirmą eilutę, ji dabar bus:
Ir pienių žieduos mūsų svajos paskendę,
ir antrojo stulpelio ketvirtą eilutę, ji bus tokia:
Mes perbridę, esam dangaus taip arti,
...vilkai ten buvo ir čia tegu lieka, nors jie ir kėlė baimę, bet mes juos mylim.O JŲ AKYS tamsiame pomiškių fone įspūdingai atrodo !!!
labai dėkoju už pataisymus...