Mes nieko neturim, tik dangų ir vėją,
Tik baltąjį ilgesį tolių sparnuos,
O vėjas šiaurėja, šiaurėja, šiaurėja,
Dangus brenda pienėm sidabro sapnuos.

Ir pienių žieduos mūsų svajos paskendę,
Baltoji pūga nenurimsta nakty.
Per baltąją trapiąją pienių legendą
Mes perbridę esam dangaus taip arti,

Kad kosmoso toliai ties slenksčiu atgijo
Ir pomiškių žaliosios akys vilkų
Griaudžiai sutemų angelais nuvilnijo,
O žvaigždės, o žvaigždės iš žemės akių

Vis kristi ir kristi, ir kristi neliauja
Ant mūsų blakstienų, skruostų, veidų.
Kaip godžiai ji geria maištaujantį kraują –
Palaukių beržai kalbas vėtroje du...