Santrauka
Lietuvišką pasą gavau per kryžiaus kelius.Mat pagal kažkokius ypatingus Laisvos Lietuvos valdžios įstatymus man LIETUVOS PILIETYBĖ NEPRIKLAUSĖ !Kai pats vyriausias Kauno pasų stalo viršininkas nesugebėjo man įrodyti tų įstatmų,darbavosi Laisvos Lietuvos saugumiečiai po du kabinete laike interviu - matyt jų popieriuose mano pavojingumo laipsnis buvo aukštai įvertintas.Įsimintinas paskutinis trumpiausias intrviu ten.Du pusamžiai gerai įmitę vyrukai tarsi užhipnotizuoti minutėlę žiūri į mane,man įėjus į jų kabinetą, žado netekę.Vienas, sunkiai rinkdamas žodzius, pralemena:-Kas jūs tokia esate?Mano atsakymas:-Žmogus.-Galite eiti, interviu baigtas, kaip iš po žemių atsako kitas.Gaila man pačiai buvo tų viršininkėlių, gavusių tokią kvailą užduotį,net buvau jiems pasiūlius pagalbą:nevarkite taip , man pravers ir be pilietybės pasas! Vis tik po pusės metų kančių iš abiejų pusių gavau Lietuvos Respublikos piliečio pasą.
Santrauka
Pamąstymas apie Lietuvą... ar gimsta gimtinė iš naujo,kas Ji yra žmogui ir kas yra gimtinė,kai praranda savus amžių bėgyje?
Santrauka
Tėvo didelį puikų ŽYDINTĮ sodą Kauno Žaliakalnyje žudė su dižiausia technika būrys kirtėjų, pjovėjų, traktoristų, buldozerininkų, apsisiautę tokiu juodu įniršiu, kurį vis dar sapnuoju... Vėliau, man Kaune atgavus Tėvo žemės gabalėį ir sutvarkius dokumentus namo statybai, prasidėjo panašus scenarijus, kaip ir toje vyro tėvų buvusioje mūsų atgautoje vaistinės sodyboje. Mat aukštoji valdžia man grąžintą per apsirikimą tą gabalėlį Kaune mano Tėvo sodo buvo sau pasilikus...Tie Kauno reikalai per septynerius metus juos mėginant taisyti, surijo mano visas santaupas namo statybai, viskas pražuvo. O mano kryžiaus kelius apvainikavo VYRIAUSYBĖS ATSTOVO PATARIMAS, pas kurį pagaliau gavau audienciją dėl mano užgrobtos nuosavybės Kaune: – Pasamdykite berniukus, ir jie viską jums sutvarkys, nors jūsų reikalas šimtą procentų teisus, aš nieko negaliu padaryti!!! Tačiu mane jau toks vyriausios Lietuvos valdžios patarimas nestebino, tik pasakiau: – Jei berniukai daro tvarką Lietuvoje, o šalies valdžia visiškai bejėgė, tai tokios valstybės ateities nėra!!! Taigi nužudytos Gimtinės prikelti nepajėgiau...
Santrauka
...Nieko nėra graudžiau už vaikišką paguodą...O namus turėjome palikti ir, persikrausčius į visišką laukymę,ten, susikalus šunišką būdelę,apšildomą geležinės krosnelės - buržuikos, privalėjom išgyventi tris sunkias ledines žiemas.Tai tik vienas Dievas , Tos Vaikškos Vilties Kregždelės ir gelbėjo nuo šalčio,pūgų ir atšiauriausių visokios padermės vėjų...
Santrauka
Rašau savo gyvenimu...Nors gal kai kam nepatinka - tegu neskaito! Tačiau juk prievartos,nurodinėjimo kūryboje laikai seniai praėję ir kiekvienas čia pasirenka savo temą ir stilių laikmečio liudijimui. Tai labai gražu.Tačiau ne viskas gražu toje mūsų laisvėje.Ar tai reikia nutylėti?Ar reika apsimetinėti, kad žaizda nekraujuoja?Kai šeima prievartaujama - varoma iš savo namų, kai policija,į kurią kreipiamasi, kad padėtų, pati susideda su prievartautojais, spardo tave tavo namuose, ar tai galima pamiršti?...Važiuoti galima visur, bet žmogui reika turėti savo namus, kad galėtum sugrįžti.O jie iš tave atimami.Kur Tėvynė? Kur laisvė?Tokie klausimai kyla sąmonej ir pasąmonėj ir tai ankščiau ar vėliau ateis į meną su didžia nenuslopinama jėga.
Santrauka
Džiaugėmės gamtos grožybėmis,nuosavu kiemu ir žinoma Lietuvos Laisve,tačiau, atėjus vakarui,akmenys lėkė pro langus,byrėjo stiklai.Policija negalėjo nustatyti ,kas mums daužo langus,neturėjome tiek jėgų,kad kasdien vis naujai juos įstiklinti ,tai vietoj stiklų užsikalėm fanerą...Kadangi akmenys kartais krisdavo į vaikų lovas,tai reikejo kažkaip griebtis saugumo ir kartu juos neišgąsdinti,palaikyti nuotaiką. Na ir žinoma nepamiršti Lopšinės,nors ir krintant akmenims...Lygiagrečiai vyko mūsų sodybos darkymas - iš po nakties rasdavom nugriautą tvorą,sulaužytus vartus ir t.t. ir taip keturis metus,kol pradėjom iš ten kraustytis...
Santrauka
Šianddien,kai Lietuvos Sąžinė prabilo iš Partizano Dienoraščio,dar skaudžiau pajutau,kokią katastrofą išgyvena Mano Šalis,praradusi pačius tauriausius žmones okupacijos lakotarpy .Ir, pagimdytas to laiko, naujasis sąžines mutantas bene baisiausias musų nelaisvės palikimas. Tuo teko įsitikinti mano šeimai tą tragišką Lietuvai sausį.Mums buvo grąžinta Šiaulių rajone vyro tėvų vaistinės namas su sodyba, į kurią mes atsikraustem iš Kauno, išsiilgę gamtos ir tikrų namų slenksčio.Neįtarėm,kaip pavojinga grįžti į namus,kurie mintyse buvusių veikėjų, jau kaip ir jų nuosavybė...Taigi sausio tryliktos rytą mano šeima ir dar dvi kitos šeimos buvo užrašytos sušaudyti.Tas dokumentas ,ką sausio tryliktos ankstų rytą reikia sušaudyti, gulėjo savivaldybės pirmininko stalčiuje..Manau ,kad per visos Lietuvos savivaldybes vyko tas pat.Jeigu nors viena dieną iedinstveninkai būtų laimeję valdžioje,MANO VISA ŠEIMA IR DAR KITOS BUTŲ SUŠAUDYTOS.O juk mano šeimoj tuo metu buvo penki vaikai nuo penkiolikos iki vienų metų,kurių nei kiek nepasigailėta.Sakalėliai Žalieji, kodėl žuvote tokie jauni.Jūsų Sąžines genų taip trūksta Lietuvai...
Santrauka
Partizano Dzūko dienoraštį perskaičius,raudojo gegulė ...
Santrauka
Liepų žieduose-jau rudenio varpai...
Santrauka
Prapuolusių daiktų negaila ...Jų reikšmė nuolat mažėja ir pagaliau su laiku visai išnyksta. O nuo manęs nuslėptų,pavogtų ,suplėšytų man siustų laiškų skausmą jaučiu nuolat,tarsi skaudėtų tik,tik įpjauta žaizda-meilės žodžiai brangiau už viso pasaulio turtus,kam juos pavogei ,sese?
