Santrauka:
Džiaugėmės gamtos grožybėmis,nuosavu kiemu ir žinoma Lietuvos Laisve,tačiau, atėjus vakarui,akmenys lėkė pro langus,byrėjo stiklai.Policija negalėjo nustatyti ,kas mums daužo langus,neturėjome tiek jėgų,kad kasdien vis naujai juos įstiklinti ,tai vietoj stiklų užsikalėm fanerą...Kadangi akmenys kartais krisdavo į vaikų lovas,tai reikejo kažkaip griebtis saugumo ir kartu juos neišgąsdinti,palaikyti nuotaiką. Na ir žinoma nepamiršti Lopšinės,nors ir krintant akmenims...Lygiagrečiai vyko mūsų sodybos darkymas - iš po nakties rasdavom nugriautą tvorą,sulaužytus vartus ir t.t. ir taip keturis metus,kol pradėjom iš ten kraustytis...
Sumigo lelijos krantuos,
Užsnūdo varpai ežerų –
Bangelės ilgai dar kartos
Mums pasakas laumių gerų,
Paukšteliams pūkuotuos lizduos
Jų mamos lopšinę dainuos,
Žara ilgesingai gera
Pasipuošė toly giria...
Jau vakaras slenka ramus
Pro mūsų gražiuosius namus
Ir žvaigždės senoj obely,
Lig tavo svajonė tyli,
Kad jos čia švytės dar ilgai
Ir jau nebeduš mums langai –
Ne akmenys kris nuolatos,
O pasakų fėjos kartos,
Kaip gera gyventi šaly,
Kur augti ramiai tu gali –
Pušelė langelio šalia
Čia beldžias žalia širdele –
Juk dūžta tikrai ne stiklai –
Tik vėjas čia baldos vėlai –
Naktis bus žvaigždėta gili,
Lyg tavo svajonė tyli...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...