Kad apdainuočiau jus, mano broliai,
Reiktų man virsti raiba gegule,
Reiktų man lėkti, kur tirpsta toliai,
Vai reiktų skristi, kur saulė gula,

Reiktų lekioti, kur  saulė kelias,
Kur dunda dulka jūs kraujo kelias,
Kur girios tamsios į dangų neria,
Kur debesėlis jūružę geria –

Ir vis raudoti, ir vis rypuoti,
Apie jūs žygių nemarią šlovę,
Reiktų man marių šviesa alsuoti,
Kalnais, kur ledo pasakas krovę,

Amžiais augino upių sraunybę,
O jos kaip griausmas žemyn riedėjo –
Dar apdainuočiau jūs žygių Vygę
Motulę Žemę tarp skausmo vėjo,

Pražydusią vyšnia balčiausia
Ten prie vartelių tolimų –
Ji vakarą ir rytą klausia,
Ar neregėjo Jos sūnų...