Užrašyti sušaudyt... iš ryto –
Kaip lengvai atsigauna chimeros,
Troškulys kraujo! Kas gi pakito
Nuo pirmykščiojo homo eros?

Užrašyti sušaudyt... savieji,
Niekam visiškai nenusikaltę –
Gal, pasauli, jau tu gyvulėji?
Bet įžeist gyvulėlį!? Būt šalta

Mano sielai po šitokių žodžių...
Užrašyti sušaudyt iš ryto!!!
Vai sukurčiau daugybę aš odžių
Tiems, kas sausio tą naktį krito

Ten po tankais, laimėdami  rytą
Mums – gyvybės dovaną brangią!
Bet jie patys įrašė granite
SAVO VARDĄ į Gimtą Padangę...

Ir akis, kai aš pakeliu naktį,
Tylią naktį į dangų žvaigždėtą,
Paukščių Taką širdim imu sekti,
Tarsi maldą aukoj sudėtą...

...Užrašyti sušaudyt iš ryto –
Man širdy liko tas metalas!
Lietuva, tavo didvyriai krito,
Bet, ar pragarui yra galas?

Užrašyti sušaudyt iš ryto –
Man kas rytą – kulka į širdį
Ir ji plaka švinu išlyto
Ritmo kirčiais, kuriuos vėjai girdi,

Medžių dantys, šaknys ir šakos
Girdi šaudomą širdį kas rytą,
O jūs vizijos laisvosios lakios,
Tarsi žiedlapiais būtų lyta...

...Labas rytas, užrašę sušaudyti
Mus iš ryto pat ankstyviausio,
Ar švinu nepradėjo spjaudyti
Į  jus vėjai trylikto sausio?

Ar tikrai balto sniego stebuklas,
O ne kulkos jus lanko sausį...
Neapykantos kirvis – pabūklas
Pats juodžiausias, kaip jį nuplausi,

O brangiausioji mano Tėvyne,
O pasauli, pametęs protą –
Viskas taip griaudžiai susipynę
Į žaizdotąjį gluosnį kuprotą

Seno kelio, kadaise žavėjusi
Taip tapybiškai tylą išverkus,
Amžių išmintį... Būčiau praėjusi
Pro jį gal geriau užsimerkus...  

...Labas rytas, žudymo korifėjai –
Sausio tryliktos budelių kuopa –
Kruvini lig šerdies graužia vėjai
Mano vienišo ilgesio tuopą,

Laša kraujo lašai per aušrinę
Ir per šerkšną ant senojo sodo –
Ten tamsiųjų miškų tankumyne
Pano skausmas ledu pasirodo

Ant aukščiausiosios eglės viršūnės
Ir ant senojo kelmo griūvėsių,
O kažkur mėnesienoje šunys
Laižo šautuvo vamzdžius, pavėsiu

Prisidengę savų šeimininkų –
Muša laikrodžiai kitą rytojų –
Skaitinėju legendą aš inkų –
Spėkit, budeliai, ką aš galvoju?