Jau rodos čia nuo amžių, laukais nubėgęs sniegas
Ir ryto baltas šydas virš bočių obelies,
Ir ąžuolo šėšėlis kalvos viršūnėj miegąs,
Ir šerkšnas ant ledinės langelio mūs gėlės,

Ir duona suledėjus, ir kibirėlis ledo,
Ir mes jau čia nuo amžių  baltųjų amžinų,
O laikas savo galią ir prasmę jau prarado –
Aš pimapradį  geismą  liepsnos išgyvenu!

Ledynmečiais alsuoja erdvė  it siaubo švinas,
Balanos šviesą geria ilgi mūs vakarai,
Virš mūs dangaus miražas toks apgaulingai grynas –
Tik saulės laidoje... žalieji sakalai...