Kol sapnas tarp girių saulėtekiu rudenio žais,
Kol takas tarp  smilgų dar vasaros debesį mena,
Pamok man iš tolių gelsvėjančiais klonių beržais –
Ten mano poezijos paukštės svajonė gyvena!

Taip greitai, taip greit prinoksta tas auksas beržų –
Ir žemė jau geria geltonąjį saulėtą kraują –
O vėjuos jurginų lyg vasaros burės gražu –
Ir lapų pulkai kaip  pašiauštosios pusnys keliauja...

Tarp vėstančių žemės delnų  tamsesniu  vis dažu
Su įniršiu maišosi debesio sparnas su upe –
Aš trokštu nulėkt lig apnuogintų sapno beržų,
O viziją mano jau Baltojo Kalno įsupę

Bekylančios miglos sidabro, kur laimės šešėliai
Palinkę  baltais angelais ties bedugne geismų –
Svirtis apie gelmę dainuos rudenėjančiai gėlei,
Kol lapų ugny klevuose neramu neramu,

Kol sapnas tarp girių saulėtekiu rudenio žais,
Kol takas tarp smilgų dar vasaros debesį mena...