Santrauka
Iš molio esame.
Jis savo paskirtim nesensta.
Santrauka
Lažas po lašo ir, žiūriu, naminukė, užliejusi stiklinės dugną, pajudėjo kilti aukščiau. Vėl netikėtai į gerklę įpuolė priepuolis, bet šį kartą džiugus, laimingas ir aš kaip gerais, senais jaunystės laikas pragydau:
Santrauka
Damų pasaulyje, o Viljamai Šekspyrai, // esi toks mulkis, kaip ir aš ---
Santrauka
„Rūkytų ir kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa trumpesnė“, - nušliaužė per smegenis. Ir, žinoma, galėjau prisiminti daug ką iš ankstesnio laiko, kai dar neatrodė, kad meilės dalykams kenktų apatinė lūpa.
Santrauka
Žinau, kad manimi į publiką nešioji savo sonetus...
Santrauka
Ir nekalbėki, Viljamai, kad kam neįdomu // matyti kaip lazda žaliuoja.
Santrauka
teisk, neteisk, // o aš visas // ir vėlei myliu lig mirties...
Santrauka
Pavargo būti tėviškėj žmogus // ir sužaliuoja pušele...
Santrauka
Pasaulyje reti stebuklai, // kai netgi nežinai, // kad nemirtingas
Santrauka
Užmirškime, kad kapinės yra.