Pagrodamas savim
Bandau išgauti muziką kilnesnę
Ir sąskambiuose  ataidėjusių aistrų
Prakalbint užsilikusį poetą,
Tačiau išties atrodo taip -
Žemelės kelmu nesuarsi.
Užspringsta žodis gerklėje
Ir tyloje
        jau net Šekspyras neprabyla.
Jam reikia, kad bent veidrody
Manos jaunystės bruožus pamatytų.
O jau tada:

„Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamta“.

Aušrinė ar Vakarė?
Na, sakyk,
Katra iš jųdviejų gražesnė?
Žinau, broleli, kad nesi kvailys -
Tai ta pati dangaus žvaigždelė.
O jeigu dar galėtum prisimint -
Tai vyturys ne tik ryte
Į dangų savo giesmę kelia!

O Viljamai, kiekkart sakiau -
Palik ramybėje mane!
Žinau,
Kad manimi į publiką nešioji savo sonetus,
Bet kaip man pasakyti, kad abu
Ištikimai dar vis tarnaujame dvasingai lyrai?
O išsišokėliai?
Jų buvo daug.
Ir bus daugiau...
Dainuokime, giedokime, Šekspyrai:
[i]„Tu savo bruožus veidrodyj matai.
Jei pakartoti jų nebus  tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas  moterį ir gamtą.“