Ar gali būti taip?
Man gera apkabint tave
Su šimtmečiais, kuriuos buvai.
Tik ar teisinga taip sakyt - buvai?
Oi, kaip skaudėtų, jei kažkaip staiga
Pajausčiau, kad dingai
Ir mano amžiai be tavęs gyvena.
Beje, didybės man nereikia,
Nors nemanau, kad savo kelyje
Gebu aplenkt „Otelą“ ar „Hamletą“,
Ar „Juliui Cezariui“ žemai nenusilenkti,
Ar nesiglausti prie „Makbeto“.
Bet būna, kai išgirdęs kalbant sonetu
Atsigręžiu ir, užsimiršęs kur esu,
Šaukiu lyg angelų apsėstas:
- O Viljamai, o drauge ištikimas mūzai!
Palaiminkim tas paslaptis didžias,
Kuomet ir vėl kartu
Ant žemės pakraštėlio susitikę
It žuvys nardome po okeaną tarp žvaigždžių.
Žinau, man bus girdėta, ką sakysi –
Bet aplinka ne ta, ne ta...
Gerai prisimenu tą syki, kai:

“Tu motinai – jos  atšvaistas  esi
Kruopelė  jos jaunystės  aromato. „

Dabar jau ir jinai kažkur toli,
Tačiau krūtinėje pabudus nuojauta šviesi,
Kad ir iš ten ji savo sūnų mato.
Sakyki, Viljamai Šekspyrai,
Užspringdamas sunkia mintim,
Ar gali būti taip -
Gal tik mirty
Galėsime aprėpt visatos begalybę
Su praeitais ir būsimais laikais...
Man nelinkėk:
“Tegu senatvė būna tau šviesi
Ir pro vaikystės langus saulę mato“
Iš molio esame.
Jis savo paskirtim nesensta -
Paminkai, palipdai
Ir krosnyje jau žiedžias naujas kūrinys...