Santrauka:
Pavargo būti tėviškėj žmogus // ir sužaliuoja pušele...
Kai žodyj muziką girdžiu,
Kodėl turėčiau jo kratytis
Manydamas, kad gal per daug
Į mano posmus jų sutilpo?
O žodžiai, mirusiųjų burnomis kalbėję,
Tegu man jūsų neužtenka niekuomet.
Išnyksta šiluose gimtieji Šklėriai,
Muziejai rankioja lopšius
Ir titnaginė leidžias po žeme.
Nesižegnoju.
Vėjuje tyliu
Lyg oščiau pats atodūsio dalia -
Pavargo būti tėviškėj žmogus
Ir sužaliuoja pušele...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-06 22:05:05
Tikrai , pritariu visiems – rašot puikiai, ir man paskutinis posmas...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-10-06 20:48:45
Laaabai... Paskutinis posmas - nuginkluoja... Pasiduodu: rašot puikiai :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-06 17:24:54
Labai. Pabaiga - ypač patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-06 15:01:00
Joooo
Tos paskutinės eilutės...
Anonimas
Sukurta: 2010-10-06 12:22:27
Ai, tos paskutinės eilutės...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-10-06 10:29:30
pa/būkit da pailsėkit ir .... pirmyn į posmus :)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-06 08:32:36
Nuostabūs posmai, gilūs ir prasmingi, labai patiko.