Kai žodyj muziką girdžiu,
Kodėl turėčiau jo kratytis
Manydamas, kad gal per daug
Į mano posmus jų sutilpo?

O žodžiai, mirusiųjų burnomis kalbėję,
Tegu man jūsų neužtenka niekuomet.
Išnyksta šiluose gimtieji Šklėriai,
Muziejai rankioja lopšius
Ir titnaginė leidžias po žeme.

Nesižegnoju.
Vėjuje tyliu
Lyg oščiau pats atodūsio dalia -
Pavargo būti tėviškėj žmogus
Ir sužaliuoja pušele...