Ruginukė nemokėjo ilgai laukti. Po išgertos stiklinės krūtinėje tuoj pat įsimetė gaisras. Atrodė it Joninių laužas įsikūrė. Iš ten ugnis plūstelėjo į pilvą ir netrukus visas kūnas nusidažė liepsnos spalva, bet labiausiai sušvito veidas, o akių vyzdžiuose, įšokę velniukai, buvo nepaprastai džiugūs ir laimingi. Liežuvis irgi lengvas it vėjo botagėlis, o žodžių žodelių tiek, kad vėtyk- mėtyk, o jų nemažėja, vis kaip skruzdėlyne skruzdžių. Ir argi nuostabu, jeigu žinai, kad ir pati naminukė kaip ugnis.
    Verena nesipuolė paimti iš manęs butelio. Truputį atsitolinusi sustojo priešpriešiais ir sužiuro į akis, priekaištingu žvilgsniu užstodama kitus rugsėjo 1-osios varduvininkus ir prie jų besišliejantį Burtautą.
    - Palik butelį, dzieduli, - pasakė beveik šnibždėdama.
    - Nepyk, Verena. Aš ne todėl, kad gaila. Toks gyvenimas. Ruginukė man iš vaikystės nesvetima. Abu su ją esam pokario maestro, iš kur net į karą nebuvo sunku sugrįžti. O dar dažniau atsitikdavo, kai jis, karas, pas mus ateidavo, - ir pats sau netikėtai išsižiojau ir suklykiau taip, kad man buvo aišku, jog šitaip tegali šaukti tik Petro ir Julijos Tertelių  piemenaujantis sūnus. Vardo, deja, neatsimenu ir dabar, bet jautriai girdžiu, kaip Dirvonų pievose, sugriaudėjus sprogimui, per Šklėrių sodžių, neaplenkdamas nutolusių jo vienkiemių, toli toli, mirties smaugiamas, paskutinį kartą nuaidėjo jo šauksmas. Niekuomet nebuvo, kad bandyčiau ką nors panašaus daryti ir štai dabar... Varduvininkai išgąstingai suklegėję, puolėsi prie manęs, bandydami ir nežinodami kaip padėti. Išrėkęs atodūsio kvapą, sunkiu kūnu išslydau iš jų rankų ir atsisėdęs apdribau krėsle.
    - Visko tikėjausi, bet  kad taip, - kažkas.
    -  Ale vis tiek bravo! Ir butelis sveikas, ir dziedulis atsigauna, - jau linksmiau pasakė Egidijus. Ir man: - Tai gal ir mane paimsi pas mergas, a?  Ar tu tik su Šekspyru pas jas?
    - Jau ne tik su Šekspyru. Ir vienas jau, - atsišaukė Burvilė. Ir atsimindama tekstą, darydama pauzes deklamavo neseniai mano parašytą eilėraštį „Myliu. “

    O mano mergos!
    Atmenu
    Ir pro duris einu.
    Gal daug jūs, gal nedaug,
    Bet mano sieloje gražu,
    Kad štai po šitiek metų vėl pas jus.

    Ir girdėjau, ir negirdėjau,  ką kalba varduvininkai su Burtautu, mačiau ir nemačiau, kas vyksta Pastogės departamente. Ausis užkišo tas pokario laikų granatos sprogimas su mirštančio Tertelio klaikiu šauksmu. Dirvonų pievos nuo tėvų viensėdijos už dviejų kilometrų, tačiau atrodė, kad nelaimėlis su gyvenimu ir jo ganoma banda atsisveikina kažkur čia, už tvoros.
  
    Bet, Dieve,
    Ką darai?
    Kodėl tu toks -
    Be meilės ir tiesos? -

nesivaikydama pozos, deklamavo Burvilė. Tačiau aš dar vis buvau ten, tame laike ir savo Šklėriuose, kai pietinis laukas prie tėviškės namų dar nebuvo apaugęs mišku ir per jo lygumą matėsi Tertelių sodyba, auginusi dvi dukras ir keturis sūnus. Mintyse aiškiai dėliojau jų vardus - Domas, Elena, Valė, Vytas, Jonas, o štai ano, išėjusio tą rytą paskui karves į Dirvonų pievas, o iš ten į Anapilį, niekaip nesisekė atsiminti.
    - Kaip čia taip? – burbtelėjau sau. - Tai bjauru, negerai. -  Dar po neskubios valandėles, pajautęs varduvininkų dėmesį: - Jus turbūt irgi žinote, kodėl jis taip šaukė.
    - Taigi, dar pagyvensi. Dzieduli, o manėm, kad jau išeini paskui savo mergas, - nudžiugo Burvilė ir jau iš eilėraščio:

    Kokie šilti kapų kapai,
    Ir kaip arti ateiti pas mergas.
      
    - Nepavyko jam susprogdinti karo. Karas pasilieka galingas ir tuomet, kai  jis kažkur toli nuėjęs arba atrodo, kad visai išnykęs. Girdėjot, kaip  jis šaukė? - sunkokai pasukaliojau liežuvį, bet galvoje šviesu, aišku, net paprasta.
    - Neleisk, Dieve, dar kartą taip išgirst, -pasakė Verena ir suklususi savyje: - Apie ką čia kalbi? Kas tas - Jis? Pats šauki kaip alkanas vilkas, o rodai į nežinia ką. Karas? Kas korėsi, te būnie paskutiniai.
    - Dėk butelį, ant stalo, bus aiškiau, dzieduli. Bent paragaut, bent po lašelį. Gal bus lengviau suprasti, kokie velniai ten suvaryti.
    - Sakai, dėk butelį. Nejau iš tiesų pamanėte, kad gaila? - tingiai atsiliepiau, apžvelgdamas savo pašnekovus, bet ir butelis, ir stiklinė jau buvo Egidijaus rankose. Beliko stebėti, kaip atsargiai lašą po lašo pro kakliuką varvina ruginukę į stiklinę. Taip atsargiai, jog atrodo lyg nuogu delnu bandytų paglostyti gyvatę. O Burvilė  beveik pakuždėdama iš eilėraščio:

    Tai teisk, neteisk, dangau,
    O aš visas
    Ir vėlei myliu lig mirties...

    Lažas po lašo ir, žiūriu, naminukė, užliejusi stiklinės dugną, pajudėjo kilti aukščiau. Vėl netikėtai į gerklę įpuolė priepuolis, bet šį kartą džiugus, laimingas ir aš kaip gerais, senais jaunystės laikas pragydau:

    Kai aš jaunas buvau
    Ženytis norėjau,
    Kai apsiženijau
    Pačios nemylėjau...


                                      (bus daugiau)