Palik mane.
Į delną pinigą dedu –
Mokėk išgaut geresnį žodį.
O šie, įstrigę pašinu aštriu,
Ramybės net mintim neduoda:
“Atvės su metais kraujas tavyje.“

Atvėso, Viljamai Šekspyrai,
Žiema, palenkusi pečius,
Ir sieloje jausmai aprimę,
Bet kaip bebūtų patikėti nedrąsu –
Ten Grunvaldas gražina savo vyrus,
Ir gera, kad sutikti juos galiu
Į senio lazdą įsispyręs.
Išnyksta rūškanų dienų vienatvė
Jos vietoje užgieda angelai.
Gyvybė it lazda
Į gerą žemę įbesta
Iš naujo netikėtai sužaliuoja.
Išties, laimingi metų neskaičiuoja!
Va toks dabar esu -
Bent  išmone gimtosios žemės darbininkas.  
Ir nekalbėki, Viljamai, kad kam neįdomu
Matyti kaip lazda žaliuoja.