Šiandien mano vardas Svajūnas.

http://www.youtube.com/watch?v=ogeuinHxlqw

http://www.youtube.com/watch?v=luDgb5vVHuA

Walking Blues

http://www.youtube.com/watch?v=Kw-N9P_flA4

Visada atsiranda būdų, kaip pasitikrinti kai kurias vertybes. Reikia tik kantrybės ir laiko. Na, bet prie reikalo.

Jau aušta Antaninės. Pažįstu gyvų ir latentinių varduvininkų, tad skubu jau spausti kiekvienam lapcę. Valio valio valio

http://www.youtube.com/watch?v=PGRt7Fq86_4 lietuviškas vertimas

http://www.youtube.com/watch?v=7JIJAPLiVTQ šiuolaikiniai ritmai

http://www.youtube.com/watch?v=sstosAuzcPM Siaubas, kaip gražu, aš pats netekęs amo.

Seniai taip žvengiau. Radau laikraštyje:
„Vakarieniaujame: aš valgau sriubą, katinas – dešrą. Dedu katinui į dubenėlį vištienos gabaliuką iš savo sriubos: matau, kad jam tai patinka. Išeinu iš virtuvės pasiimti miegamajame palikto mobiliojo telefono. Sugrįžtu – į mano sriubos lėkštę įdėtas gabalėlis dešros.“

Šeštadienį Žirmūnuose apie 9.30 val. pro 7 aukšto langą iššoko žmogus (info 15min.lt). Paskui užgeso mūsų Aldona. Dar po kiek laiko pro 7 aukšto langą iššoko kitas žmogus, tik Jeruzalėje.
Pirmojo nepažinojau. Trečiojo taip pat, tik šis išskrido savame kambary dūmojant pažįstamam liudininkui Mantui P. (Kašaras iš Jeruzalės). Kai pro atvertą langą pasiekė niekada gyvenime negirdėtas garsas, K. pažvelgė žemyn... Kraujo klaną ilgai valė specialiosios tarnybos, o siužetas susidėliojo maždaug toks: viename tos pačios laiptinės bute su keliais draugais sėdėjo Tomas, 19 ar 20 metų. Suskambėjo telefonas, įvyko pokalbis, ir padėjęs ragelį Tomas iššoko.
 
O Aldona – tai Žirmūnų laiptinės senbuvė, gyvenusi aukštu žemiau, alkoholikės Joličiuko motina. Pastaruoju metu ji labai sirgo. Mažai ją minėjau, nors siejo kaimynystė ir prabėgę metai. Šiandien žmogaus jau tik dulkės, nes vakar jos kūnas iškeliavo į Kėdainius. Krematoriumo idėją, nors iš pradžių vertino skeptiškai, kaimynai vienas po kito pasigavo iš mano mamos.
 
Seniai seniai, kai tik kūrėsi Žirmūnų namo kooperatyvas, vieną butą įsigijo dvi seserys, linksmos panos nuo Giedraičių. Liejosi muzika, slenkstį mynė svečiai – gyvenimas buvo audringas. Netrukus vyresnioji susižiedavo su plataus profilio santechniku Algiu, kuris trynėsi buitinio gyventojų aptarnavimo sferoje ir retkarčiais tapdavo fotografu, pora atsiskyrė, o dabar nusėdusi kažkur Ukmergės rajone ir plėšia paveldėtus dirvonus.
Visa tai žinau daugiau iš pasakojimų, bet kiek vėlesnį Aldonos gyvenimą atsimenu. Tai buvo neišvengiama, nes ji apsivedė su linksmų plaučių lenku nuo Šalčininkų ir gimė Joličiukas. Vyras ėmė dar intensyviau dirbti vestuvių muzikantu, tad kiaurai skverbėsi šeimyninio klegesio ir veseliojimo dvasia. Kaip nesiskverbs, jei gyveni blokiniame name, o kaimynystėje vaikas neurotikas bei armonikos virtuozas, kuris grįžęs iš turnė plačiai atveria langus ir pradeda kartoti repertuarą kitam pasirodymui. Geriausiai atsimenu „Vologda“.
Muzikantas gėrė savaitėmis, mirė nesulaukęs 40-ies. Joličiukas bus paveldėjusi daug ką iš jo. Aldona buvo prekybininkė. Kažkuriame etape jos padangėje atsirado Edmundėlis, kurį buvo „išdūrusi“ jo sugyventinė ir po poros dešimtmečių bendro gyvavimo išvariusi kaip stovi. Tad kai šeštą dešimtį varančiam Edmundėliui pasisekė ir gimė Dangutė, jis tapo tikra šeimos galva: skalbė, virė, žiūrėjo vaiką, gaudavo gerą saugumiečio pensiją. Nesvarbu, kad įkaušęs parėkaudavo kito namo balkone stūksančiam Jonui: „Ateik! Ir parūpink mergų su dideliais papais!“ Aidėdavo visas kiemas, bet ką – nutilo, tik kad ataidėjo ne visai tai...
Aldona dirbo, zujo į Lenkiją, augo Joličiukas, kuri paskui ne kartą nuodijosi, kitaip žudėsi, tekėjo ir pargrįžo, o Edmundėlis dėl nesutarimų su ja ir užaugus Dangutei bei išvykus jai į Vokietiją išėjo į savo žinybinį butą ir kriošo be mergų ten. Kartais jis aplankydavo Aldoną, kuriai dar prieš 14 metų į krūtinę įsimetė vėžys. Patyrusi daugybę operacijų ir gydyta ne kartą, Aldona vis pakildavo, bet pernai pradėjo sparčiai pūti tikrąja prasme. Seselės įgūdžių nepraradusi kaimynė Maša keitė jai tvarsliavas ir teikė pagalbą tiesiog namuose.
Aną pavasarį po chemijos ligonė jautėsi stabiliau, rudeniop vėl pablogėjo, bet va, ištempė metus. Ir visgi aplenkė savo prismirdusiame bute gulintį Michailą ir sunykusią Izoliną – tie dar alsuoja. Taip prabėga gyvenimas.
Kaimyno repertuaras
http://www.youtube.com/watch?v=wfMtyq3XWD0

Kol dar pats ne Kėdainiuose, žarstau gyvenimą...

Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją

http://www.youtube.com/watch?v=9Eli6YGuz24

http://www.youtube.com/watch?v=wyPHQ7HW3Qc

http://www.youtube.com/watch?v=b4sCwoDA2so

http://www.youtube.com/watch?v=ABs5BP9OJWE

Besiruošiant kelionei

Vakar savo šaltus namus pasiekiau jau vėlai, išsitampęs, kvadratine galva ir plyštančia širdimi. Užsidegiau žvakę. Jos dūme išvydau besiveriančius pragaro vartus, nors tolumoje, priešingoje pusėje, švytėjo skaisti arka. Bene įsiurbė skaistykla? Pasidarė baisu. Pasimeldžiau. Taip visais atvejais daro Marysia.
 
Perpiet Žirmūnų kieme laukė greitosios pagalbos automobilis. Prieš tai buvo atvykusi policija, todėl dingtelėjo, kad nutiko kažkokia nelaimė – šios dvi tarnaitės dažniausiai prisistato, kai prireikia konstatuoti kieno nors mirtį. Jai prilygstantis įvykis kiemą ir sudrebino.
Pas Marysią, kuri gyvena pirmame aukšte, vidury dienos atėjo nepažįstama moteris, przyjemna i miła pani, ir po trumpos įžangėlės paprašė atnešti turimus pinigus, nes ji vykdanti kilnią misiją – banko pavedimu surašinėjanti banknotų numerius. Kad pensininkams nereikėtų stumdytis eilėse, specialiai apmokyti pareigūnai einą tiesiog į namus. Beraštė Marysia, sunkiai surezganti sakinį, visą gyvenimą praleidusi Kalvarijų turguje ir socialistinėje Lenkijoje, pinigus atpažįstanti pagal paveiksliukus, bet puikiai mintinai skaičiuojanti, iš spintukės ištraukė ir padavė geradarei bankininkei 11 tūkstančių. Nebuvo šalia nė vieno iš sūnų, niekas nesuturėjo už rankos ir nesušuko „Mamusio, co robisz?..“
Tokie pinigai nesidaugina nei mano spintose, nei gyvenime, bet visus sukrėtusio įvykio šviesoje supratau, kad būti nuolatiniame „minuse“ gera – esi neįdomus ir niekam nekliūvi. O ką tik įvykusios dramos pagrindinei herojei jos spinta nemažai kainavo. Paslaugioji moteris, iš ten gavusi pagrindinę išnašą, paprašė dar priedo smulkioms išlaidoms, Marysia iškratė nuo Lenkijos laikų tebeturimą prabangią ceratinę piniginę su mirksinčia japone, kuri savo kimono klostėse saugojo prieš dieną jos gautą pensiją, tada viešnia staiga pakilo, metėsi pro duris, sėdo į laukusį automobilį, kurio numerio Marysia, aišku, nežino, ir nurūko.
Numerio tikriausiai neįsidėmėjo ir Reginos motina, gyvenanti laiptinėje priešais ir pro durų akutę sekanti kiekvieną pasibeldusįjį į Marysios butą. Taip anksčiau buvo demaskuotas po vidurnakčio ateinantis jaunas bernas. Nuo užuominų apie tokią nuodėmę Marysia tada vos neišgriuvo, tik įsikibo į turėklus ir perbalusi, dusdama, besišaukdama dievo užtarimo laiptuose graudžiai rėkė, kad tai nuomininkas. Aš pamaniau, kad antrą valandą nakties pro akutę kaimynų neseku. O to automobilio numerio Reginos motina nesakytų, net jei ir žinotų, nes Marysiai taip ir reikia. Šiaip sau, iš abipusės simpatijos.
Marysiai pasidarė bloga. Ant kojų buvo sukeltos įvairios pagalbos, atlėkė vyresnysis sūnus, nes jaunėlis neseniai miręs, tas buvo dar guvesnis, ir iš mūsų atvertais langais vėpsančio kiemo eskortas išvyko klinikų link. Jei Marysia atsigaus, pas ją nakvynėn turbūt vėl šniūrais trauks Lenkijos piligrimai, o ji pati nebeišeis iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios.
Neatmestinas ir dangiškasis planas, nutaikytas į pamaldžias širdis. Iš gyvų liudininkų teko girdėti apie panašų atvejį – periferijoje taip nutiko šykštuolei Mariutei. Aplinkiniai žinodavo: jei iš Mariutės gausi kokių sėklų – iš jų būtinai niekas neišdygs, jeigu ji ką duos – tai bevertį daiktą ir su mintimi apie grįžtamąją naudą arba su gavėjo kvailinimo potekste. Pati sau atrodė protingiausia, kol vieną dieną ją aplankė paslaugi litų ir eurų numerių registruotoja, tokia pat kaip vakar mikrorajone taip netoli sostinės centro, ir paleido ubagais. Vidury dienos.
Mariutė buvo vieniša, palaidojusi vaikus, bet nagas. Ir Marysia gedi sūnaus, meldžiasi kaip dora katalikė, o jos malda persipina su smulkiais išskaičiavimais, kiek kainavo gedulingi pietūs, koks buvo meniu, kiek suvalgė ir kuo vilkėjo kiekvienas pulko dalyvis. Mūsų Marysia nėra gobšuolė, ji per žiemą visai laiptinei primezgė nuostabių kojinių, bet pinigas spintoje užvis mieliausiais, o visko pavydi ji pirmiausia pati sau.
Jos žodžiai „Kiek aš čia begyvensiu. O ir pinigų trūksta“ nėra tušti. Dėl išpuvusių, nesandarių langų praeitą žiemą nuosavo būsto kambariuose ji sugebėjo užsidirbti pirmo laipsnio rankų nušalimą.
Ruoštis kelionei – tai ruoštis. Ir danguje reikia pinigų, o langai yra laikina materiali detalė, ir pirštines ji dar, dievo kvietimo belaukdama, nusimegs.
 
Bet nesugersi svetimo skausmo kaip savo, todėl, remdamasis Marysios imperatyvu „nie mam czasu chorovać, trzeba modlić się“, žvilgsniu palydėjau ją perėmusį medikų ekipažą ir išskubėjau savo dangiškomis trasomis – paskui poeziją ir poetus.

Sodininko mėšlungis

Atsidavęs vakaro melancholijai tupiu prie židinio. Už lango sutemose dejuoja medžiai, bet man galvoj ne grožybės, yra rimtesnių dalykų.
Vakarop iš karščiu alsuojančio vasarinio miesto suplukęs atsidanginau į sodą. Basas įsibridau į žolę. Reiktų pjauti. Ir pjoviau, bet sudegė žoliapjovės ilgintuvo laidas. Žinoma, būtinai šiandien. Nenupjauta pieva kitą savaitę bus neišbrendama. Ir taip visada.
Kadangi elektros tiekimas taip proziškai baigėsi, tupinėjau su visokiais smulkiais darbeliais. Sutvarkiau seno vielinio tvoros tinklo ritinį, kurį Simas atidavė su visais pernykščių žolių kuokštais. Nepasikalbėjome, Simas, mačiau, turi svečių, tarp kurių kažkokia Eglė. Jis ją šventino riebiais žodeliais, bet nieko stebėtino, nes toks jo kalbos stilius. Paskui jis godojo apie tai, kad jį kažkas pavadino storu. Aš taip nevadinau, nes ten raumenys, mano nuomone. Bet tiek to.
Romualdas slankioja kaip pridėjęs į kelnes ir nesisveikina. Irgi ne naujiena. Po Danos jo baterijos gerokai apsilpo, nors gal įtakos turėjo ir koks nors įvairesnis priežasčių rinkinys. Kas bebūtų, šaunaus kariūno mūsų gatvelėje nėra. Danos sodas parduotas, namas kapitaliai perstatomas, o pati buvusi savininkė nusėdusi Nemenčinėje.
O buvo laikai, kai ji kietai kumštyje laikė ne tik savo vargdienį Michailą, ne tik mūsų gatvelę, bet ir platesnę apylinkę. Dana – buvusi operacinės seselė, kruopšti, tvarkinga, bet pakrikusios psichikos, kurią gydėsi ugniniais skysčiais. Ji klajodavo po sodus, ne kartą pastebėta žengianti su maišu paprikų ant pečių, užtat jos rūsio pasieniais konservuotų gėrybių trilitriai rikiavosi dešimtimis. Pati jinai augino daugiausia bulves ir prieskonines kultūras, tik nuostolių jai ne kartą yra suteikęs mano ištrūkęs šunelis: vijurku besisukdamas paskui Danos kudlių, jis kaip cukrašvendres guldė jos česnakus. Kas kaltas, nereikėjo tiek sodinti.
Dana bičiuliavosi su Romualdu. Paskutinę vasarą Michailas mūrijo jo ūkinio pastato kaminą, o Dana prižiūrėjo darbus ir su šeimininku vis leisdavosi į rūsį atsigaivinti. Michailui buvo nevalia, nes kaminas aukštai. Kai vieną žiemą Michailas pasimirė, Dana netrukus išsikraustė, nes nebeliko tarno, kuris tylėjo ir tik dirbo, dirbo, dirbo. Dar kurį laiką ji atvykdavo pas Romualdą, bet kai šis iš kažkur užsiprenumeravo stotingą ponią (o gali būti, kad jinai jį), Danos viešnagės liovėsi.
Naujoji ponia buvo labai valdinga, bet Romualdui taip tiko. Jis jai pagrodavo akordeonu ir šiaip būdavo nuolankus. Giedrą kiek aptemdė Romualdo sūnaus surengta pirtis, nuo kurios garas tada plačiai sklido, bet viskas natūralu, nes dar iš istorijos žinoma, kad per moteris kyla dideli karai. O turėjo Romualdas kadaise ir porą žmonų. Dar atsimenu, kaip antroji nėrėsi iš savo baltų kelnių dėl Romualdo dėmesio, ir dargi raugdavo agurkus, o anas buvo pasipūtęs kariškis. Todėl kai vieną kartą nugirdau jį komanduojant „Eik peliaut!“, net išsigandau. Klydau, tada buvo ne žmonai, bet vėliau viskas pasikeitė.
Atvėso šašlykų aukuras. O sūnus, išvykusios motinos nuo ankstyvos paauglystės paliktas su tėvu, užaugęs priekaištais ir grasinimais ėmė talžyti jį dėl moralinio nuosmukio, t.y. dėl tos ponios. Kaip vėliau paaiškėjo, dėl baimės prarasti turtą.
Dabar tame kieme niūru. Į Ameriką pabėgo žmona, paslaptingai dingo kūningoji ponia, apleido Dana, sūnus gyvena atskirai ir nesirodo. Todėl Romualdas piktas, o žebenkšties suktumas išryškėjo kaip niekad. Negalių susuktas, susiraukęs nelaimingas žmogus nebegroja. Nors gal dar užgros, ir akordeonas nušvies padėtį, kas gi iš tikrųjų dedasi sieloje. Dabar, deja, sukasi tik magnetofonas.
 
Bet pagrindinis įvykis yra tai, kad šiandien lijo. Akyse sužaibavo, sodriai nugriaudėjo ir man staiga nukrito eilutė „Lietum prie tavęs artėju…“ Na, kiek žinau, vienas poetas taip jau rašė, todėl padariau perdirbinį „lietum pas tave grįžtu“, vis tiek gerai. Va toks būtų: „Lietum pas tave grįžtu/ tarsi metų nebuvę“. Nemirtingai skamba, argi ne? Toks fluxus. Kas tas „tu“, nesvarbu. Gal aš pats.
Čia užsikirtau, bet ką nors sugalvosiu, turiu sode chaotiškai supirktą bibliotekėlę. Perverčiau L.Gutauską, J.Kunčiną, V.Rubavičių, J.Kelerą, A.Genį, J.Degutytę, N.Miliauskaitę, visus kitus, kuriuos čia radau. Šiandien mano siela kažko su A.Verba susistygavo, o D.Kajokas atrodo įtartinai pažįstamas, nes sutinku daug jo pasekėjų… dievaži, ta bibliotekėlė mane tik blaško. Atsiriboju nuo trafaretų, kursiu pats.
Be to, per lietų beveik visada bent kartą pasineriu į frazę „ir lietus nuplauna visus pėdsakus“ – toks filmas labai seniai buvo, tai kažkokia drama apie praradimus, sąžinę ir kt., bet man gerai matosi su tuo siužetu nesiejamas pavadinimas ir jis tarsi įaugęs į kraują, net jei jį perpiltų. Lietus – tai aš. Atrodo, taip irgi kažkas rašė.
Nors žaibas baigėsi ir įkvėpimas praėjo, toliau bandau išspausti bent eilutę, nes ką pradėjęs, norėčiau užraukti. Gal išeis? Jei nesusidorosiu su užmoju, tą lietingą eilutę kam nors atiduosiu.
Taip, perfrazuojant praeitame šimtmetyje rašiusį poetą Vėjelį, lietus nuplauna langus.
Turbūt aišku, iš kurio kiemo sklinda
http://www.youtube.com/watch?v=mOtgmLCM_oA
 

Gyvenimo būdas

... Taip ir bėga dienos. Man atrodo, kad palūžau. Sujaukė, kaip dažniausiai ir būna, epizodiniai pabuvojimai didesnėse žmonių grupėse. Ten būtinas etiketo pradžiamokslis, kurio aš neįvaldęs. Teoriškai žinau būdą, kaip, jei situacija prispiria, išgauti kultūringo žmogaus regimybę, reikia tik pasitreniruoti.
Dabar esu nesitreniravęs, nors šiaip jau labai pasitikiu įvairiais „koučeriais“, kuriems padedant galima įvaldyti netgi likimą. Užsivedžiau specialų sąsiuvinį ir klijuoju iškarpas iš laikraščių su tų visagalių kontaktiniais duomenimis.
Ne svajonėse ir ne už jūrų marių, o čia pat praktikuoja asmenybės ugdymo treneriai, stiliaus bei karjeros konsultantai, finansinės sėkmės mokytojai ir šiaip gyvenimo meno specialistai, kurie atveria čakras ir perspektyvas. Jei tik neužsispirsi ir duosi treneriui ranką, jis nuves į laimę, jau rytoj į tavo sąskaitą įplauks pirmasis milijonas, be to, būsi dailus ir galbūt užgrosi keliais muzikos instrumentais ar prabilsi keliomis užsienio kalbomis. Iš nevykėlio tapsi lyderiu. Gyvenimo būdo vadybininkas patars, kad nereikia ėsti nakčiai kugelio, nes tu, nutukėli, to nežinojai. Dar pakonsultuos psichologiniais ir kitais klausimais, padės išleisti pinigus ir paneš pirkinių krepšius. Išvaizdos reikalų patarėjas a la dizaineris Rainys pasiūlys patogias, nešutinančias kelnes nuleistu klyniuku arba „Christian Dior“ plagiatą − suknelę, nusėtą, ypač krūtinės srityje, pūpsančiomis rožėmis. Rekomenduotina visiems, visoms, žinoma, už pinigus.

Aš patarėjais tikiu, nes turėjau meno vadybininką, o dvasine prasme – ir nemokamą. Kaip bemąstysi, pamokos gilaus įspaudo pavidalu liko visam gyvenimui − jis tapo labai susijęs su menininkais. Visai nereikia kapstyti lavonų, yra ir gyvų sveikų. Tikiuosi.
 
Tapytojas Kastytis, su kuriuo tam tikrą kadenciją gyveno perpus jaunesnė Kubikas, dabar, ne visai naujais duomenimis, kažką drožinėja kaime, virto mūkelių gamintoju, bet prieštvaniniais laikais jis turėjo dirbtuves stoties rajone, Šopeno gatvėje. Tose dirbtuvėse rinkdavosi žymūs ir nelabai aiškūs menininkai. Paskui Gibą sekiojo devynbalės aistros apimta kažkokio partinio veikėjo dukra, kartais atvežama asmeninio vairuotojo. Kažkoks penkiasdešimtmetį perkopęs rašeiva be paliovos gyrėsi žmona, kuri mokėsi virėjų mokykloje, užtat buvo devyniolikos metų. Profesiniais ir mitybos klausimais į Kastyčio užeigą neretai kreipdavosi dizainą studijavęs Mindė. Kubikas čia tarsi gyveno, o aš daugiau žiopsojau ir sėmiausi patirties.
Natūralu, kad meno studijai vadovavo pats Kastytis, užleisdavęs kūrybinę erdvę smagiems daugiadieniams kvalifikacijos tobulinimo renginiams su nakvyne, o laisvalaikiu jis rymojo prie molberto. Tiesą sakant, to nemačiau, bet žinau. Šis tiulio fėjus buvo netgi praskleidęs šventą kūrybos proceso užuolaidą, nes kai vieną kartą gavo užsakymą-chaltūrą padailinti netoliese buvusio viešbučio interjerą, į procesą subtiliai įtraukė ir mus.
Startinius darbus aptarinėti ėmėme iš vakaro, bet eskizas genijaus mintyse buvo jau brendęs turbūt kokias porą dienų. Ir tada jau pamažu, pailsint, kaupiantis gimė freska „Jūros dugne“. Tokia buvo Kastyčio idėja, nes viešbutis buvo „Gintaras“ (dabar „Panorama“). Ilgai neieškant pigių sprendimų – iškart genialiai. Negana to, kad mes su Kubiku turėjome galimybę maišyti dažus ir pavojingai balansuojančiam Kastyčiui padavinėti teptukus, mums buvo netgi patikėta sukurti po freskos fragmentą. Aš nupiešiau smulkią kriauklytę, kurios net nesimatė, bet ir gerai, nes vis tiek ji nieko nelėmė, o Kubikas nupiešė tai, ką geriausiai mokėjo – jūrų arkliuką. Dar uždažėme foną, o visa kita: atrodo, laivų griaučius, jūrų žoles, burbulus, ant savo pečių ištempė Kastytis. Deja, viešbutis po kapitalinio remonto pasikeitė neatpažįstamai. Kūrinys nuožmaus likimo dėka išnyko. O, Kastyti, štai kodėl mūkeliai!
Meno vadovas vienu metu tiek įsijautė į savo mokinių ugdymą, kad ėmė įtartinai aktyviai man skambinėti norėdamas aptarti šlyjančius santykius su Kubiku. Kartą, kaip tik besiruošdamas į autobusą, kuris laukė prie stoties (turėjau vykti į organizuotą bulviakasį), iš pagarbos mokytojui nutariau tiesiog su kelioniniu lagaminėliu trumpam užšokti į studiją. Turėjau ir maisto, ir pinigų. Tąkart aplinkos kvapai, atmosfera, apskritai menas man atvėrė kelią į laisvę, bet surišo kojas.
Nuėjome į netoliese buvusią koldūninę, grįžome į studiją, pamažu prisirinko kitų mokinių ir jau nebegalėjau išeiti, o po kelių dienų turėjau kapstytis į Pasvalį savarankiškai. Buvo problemų, bet yra ir prisiminimų, ir jie mane gelbsti šią tuštumos valandą.
Puiki vadyba, puikus turinys. Kas aš būčiau be šito. Eilinis pensininkas, veblenantis, kad gyvenimas tik prasideda. Melas, deja. Bet atsispyręs nuo jūros dugno, kurį nutapė Kastytis, drįstu pasakyti daugiau: nežinau, ką atiduočiau, kad tai būtų tiesa.
Va dabar, ko gero, ir bus pats metas pasklaidyti sąsiuvinį su žiniuonių ir guru rekvizitais. Žiūrim. Ne visai tai, bet šviežiausias įrašas vis tiek įdomus – apie lietuvio tatuiruočių meistro žygį „Konkistadorų keliais 2013“. Meistras išpuošė netgi visko mačiusį Peru indėną. Smagiai keliauja, dalinasi įspūdžiais. Jei patekčiau į tokią komandą, būčiau išgelbėtas.

Tiksi paskutinės atostogų dienos. Gera sode. Man nieko nėra gražiau už vyrą su drele, o tokių čia triūsia. Laukas dvelkia organinėmis trąšomis, plyšauja Romualdo magnetofonas, ir kai kuriuos įrašus jis atsuka vis iš naujo. Iš kiemo į kiemą, bendrijos principu skrenda žodis, garsas, širdies impulsas.

Dūzgia pasaulis, aš graudinuosi... Gal reikėtų apraminti Romualdą... nors kam, tegul. Tai kažkas panašaus į idilę, kuri aplanko tik sode.

Romualdo magnetofonas

http://www.youtube.com/watch?v=_9sePM1E6wI

http://www.youtube.com/watch?v=HXei8GktDlg