„Bitute pilkoji" ritmu – per gyvenimą. Buvau išėjęs į miestą, sutikau sėbrų.
http://www.youtube.com/watch?v=1lyu1KKwC74

Vakar mama sako: „Žiūrėk, kokią dovaną gavau." Iš pat labo ryto buvo kaimynas, kuris ateina pasiskolinti knygų, vasarą atneša salotų su šaknimis ir žemėmis iš savo tėviškės, o po kokio jubiliejaus duryse nušvinta su riebiu unguriu. Šįkart jo dovana − nuostabus 2014-ųjų kalendorius, iliustruotas skulptoriaus Stanislovo Kuzmos darbų fotografijomis.

Labai gerai atsimenu 2012 m. rugpjūčio 14 d. – koks aušo rytas, kokia buvo diena, kokios buvo nuotaikos į pabaigą einant atostogoms; be kita ko, dienoraštyje įsirašiau: „O vargšas Stasys Kuzma mirė nesulaukęs donoro širdies."

Kaimynas daug pasakojo apie šio paciento būklę. Pradėtas gydyti dar prof. A. Marcinkevičiaus, vėliau globotas jo mokinių, pakilęs gyventi ne kartą, žmogus tikėjosi dar vieno... Žinojome, kad reikalai labai sudėtingi, kad visa komanda įsitempusi. Tokiais atvejais išraiškingos literatūrinės detalės bejėgės, geriausias vaizdas ir pojūtis – palatose, operacinėse ir laukiamuosiuose.

Kaimynas dažnai pasakodavo apie savo darbą. Mirčių atveju būdavo gedulas tikrąja prasme. Daug istorijų. Kad ir ta, nutikusi prieš keletą metų Užupyje – birželis, mokslo metų pabaiga, vaikinas, įsisiūbavęs ant „tarzankės", bando praskristi virš metalinės tvoros ir pakimba ant virbų... Kai su visais gaisrininkų nupjautais virbais atgabentas į Santariškes jis merdėjo dėl daugybinių vidaus organų sužalojimų, prieš neišvengiamybę stovėjo ne tik jo motina, bet ir kelių skyrių personalas. Vaikino mirties dieną, atsimenu, Kaimynas parėjęs iš ligoninės verkė. Jis verkė ir kai neišgyveno Stanislovas Kuzma.

Dabar Kaimynas jau pensininkas, o iki šios ribos daug metų dirbo prof. V. Sirvydžio komandoje. Su buvusiais bendražygiais jis palaiko ryšį, dalyvauja prof. A. Marcinkevičiaus mokinių klubo veikloje, konsultuoja, kartais kviečiamas į sudėtingesnes operacijas.

Tokie kaip jis gali praleisti darbe ištisas paras. Tai gyvenimo norma, kurią įsisąmonino ir namiškiai. Kaimyno namiškiai yra žmona, kuri daug metų slapčia guodžiasi gretimo buto gyventojai, bet jokiu būdu ne dėl vyro darbo, o dėl kitko − kad vyras jos neklauso. Bet dar neaišku, kuris kurio. Mat kai vieną rytą žmona ėmė vemti kraujais, Kaimynas tik dienai persiritus į antrą pusę atėjo pagalbos pas mano mamą – gal jai kaip nors pavyks įkalbėti ligonę vykti į stacionarą. Įkalbėta, nuprausta ir išgabenta žmona šiek tiek atsigavo, bet gydymo kurso atsisakė – gydysis namie. Ir vėl nutrūko vadžios, nes pagrindine slauge tapo pats Kaimynas, kurio net į parduotuvę nepasiųsi, nuperka nei šį, nei tą.

Jiedu kartu labai seniai. Kaip teigia žmona, nuo jos, gerokai vyresnės rentgeno kabineto seselės, jis neatstojo tol, kol neišgavo sutikimo susieti likimus. Žmona turėjo ūgtelėjusį sūnų Algį, kuris buvo neklaužada, o galutinai užaugęs išvyko į kaimą, kur iki kojos amputacijos ir netrukus atėjusios paskutinės dienos gyveno su kažkokia Danute. Pinigų Kaimynui netrūko, jis ir nešykštus, todėl išlaikė ir kitaip dosniai rėmė visus: savąją žmoną, dėl kenksmingų sąlygų nuo 45-erių išėjusią į pensiją, jos bedarbį alkoholiką Algį su analogiška Danute, savo plačią giminę ir pats save. Be darbo, jo pomėgis buvo ir yra pypkių kolekcija ir Šaulių sąjunga, iš kurios einantį pastarąjį kartą jį užpuolė negeri žmonės. Įvykių chronologija skendi tamsoje, kaip ir tos nakties gatvės. Tiesiog asmenine proga pasveikintas sąjungos bendraminčių, jis su viena atskira nare ėjo papildomai pasmaguriauti alaus ir aptarti įvairių reikalų, bet po to gatvėje neteko telefono, piniginės ir namo parsirado pėsčiomis. Aušo rytas, žmona, turbūt slinkusi į gerą vietą ir išgirdusi krebždantį prie durų sutuoktinį, tada ir nesusigaudė, ar jis pareina, ar jau išeina, ir nuslinko į kambarių gilumą snausti toliau. Įvykiai ėmė aiškėti išvydus šaulį dienos šviesoje.

Jinai kiekviena proga užsimena, kad labai dažnai jis atrodo įtartinas. Atseit narkomanas. Sako, prisikaupęs tuščių receptų blankų, ne problema išsirašyt ką tik nori, ir akutės tik blizga, paslaugus tada ir geras, o kai trūksta laimės, lindi savo pypkių kambarėlyje, valandų valandas tyli ir yra susvetimėjimo pavyzdys. Dar jis negeria vaistų nuo kraujospūdžio, neseka akispūdžio ir yra abejingas savo sveikatai kaip koks neišmanėlis. O juk medikas. Žmona, dejuojanti apie kažkokį nutrūkusį savo peties raištį, nors ranką sunkiai judina dėl sunykusio kremzlinio audinio, ir save laiko šios srities atstove, todėl sutuoktinį seka profesiniu žvilgsniu ir pyksta.
 
Taip, Kaimynas raudonai įsirpęs, neatrodo sveikas, bet savigyda ir saviugda nieko naujo. Mano tėvukas, kuris rėždavo visokius auglius nedrebančia tikslia ranka (anatomijos atlasuose pieštuku gražiai pasižymėdavo, kur ką išimti, kur ką užraukti), su švirkštu besiartinančią vaistų jam suleisti savo žmoną siuntė per patrankos šūvį. Įvairių negalių atvejais jis minėjo, kiek siekia atmintis, nebent furaciliną, dvokiantį skystį, kuris dezinfekuoja ir prikelia naujam gyvenimui, o per os − nebent tetracikliną, kelių dešimtmečių senumo pageltusią panacėją, kurią laikė sekcijos šiukšlyne ir rūsio sąvartyne (tik, gaila, kartais namiškiai aptinka gerus dalykus ir išmeta). Dar vėliau, net ir rimtai sirgdamas, turėdamas didelių problemų ir žinodamas, kad bus blogai, slapta parsinešdavo iš turgaus baltarusiškų konservų be etikečių arba karšto rūkymo guminių lašinių ir balkone pasislėpęs valgydavo. Kada gyvent, jei viskas eina į pabaigą, kada? Pražangą pastebėjusiam anūkui mirktelėdavo, abu sukikendavo ir... anūkas prisimena senelį, o gydytojas liko darbe.

Ir Kaimynas. Verkia dėl ligonių, griausmais pašventina žmoną, užsidaręs liūdi, o dėl savęs... ką ten žinai, ką jis mano apie prabėgusį gyvenimą, kurį iš esmės nugyveno vienas.

Mat kaip nuvilnijo mintys nuo to kalendoriaus.

Apie skulptorių
http://www.santa.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=695:vertingas-skulptoriaus-stanislovo-kuzmos-krybinis-palikimas-laukia-dmesio&catid=35:naujienos&Itemid=373

Rudeniui atbildėjus vėjų geležinkeliu, stojo pasaka. Vietoj išnykusių lapų medžiuose pakibo paslaptinga tamsa. Močiutės mina ratelius, leidžia tarp pirštų gijas – viskas ir įvyko kaip tame Patacko eilėraštyje. Spragsi jauki ugnelė. Kartais toliuose pravažiuoja apuokų traukinys.
Tokioje kalendorinių metų sandūroje nenorom apniko įvairios mintys. Kas buvo, ką patyriau šiame ruože?

Mano kioską, kurį puoselėjau turguje, užgriuvo Liaudies kontrolė, dokumentuose rado netikslumų, todėl turėjau vargo, kol perkūriau savo veiklą į UAB‘ą (dirba viską). Dokumentaciją ir toliau tvarkysiu aš pats, o patarėjas neskelbiamas, kaip ir samdiniai „na pobeguškach“. Viskas mano veikloje yra slapta, nors mano sąžinė rami.
Žodžiu, tokios tokelės. Per prabėgusį laiką galėjau papildyti savo amžinąjį dienoraštį ne kartą, tačiau ne kartą jį atstūmiau. Vis pagalvodavau: iš tikrųjų, kam to reikia. Sau yra galvoj. o kitiems tie trizniojimai nebus įdomu.
 
Bet kas rašo, leidimo neprašo (trumpasis žanras). Pamaniau, imsiu ir užsirašysiu. Tai vis dėlto yra ne šiaip kalkuliacijos, o gyvenimo knyga. Seniai pastebėjau, kad nemaža dalis žmonių linksta prie įmantrybių. Tai, aišku, menas, bet mano pagrindinis tikslas – autentika. Suk jas galas tas lit. formas.

Kiosko perversmo laikotarpiu savo autentikų nerašiau, bet padrikų minčių neužgniauši, todėl visąlaik mąsčiau apie lemties signalus. Siužetai neįdomūs, tačiau gyvenimiški ir galbūt naudingi susiduriantiems su panašiais klausimais. Siužetai apie mano pastarojo meto merginas. ---
 
Viena yra ponia Angelė iš vaikystės kiemo. Ji milijonierė. Tai anaiptol nereiškia, kad jos gyvenimas kuo nors geresnis. Ši moteris liūdna, bet tai galima pastebėti tik tada, kai ji neįtaria, jog ją kas mato. Šiaip ji žvelgdama į žmogų visada šiltai šypsosi. Prieš keletą metų patyriau, kad mes susiję ne tik kaimynystės ryšiu – gana netikėtomis aplinkybėmis sužinojau, kad ji pažįsta mano bendradarbį A.B. Kadaise jų sodai buvo greta. Dabar ir vieni, ir kiti juos pardavę, o tuose plotuose pridygę Santariškių pastatų. Vaikystės kiemą ir darbovietę susieti niekad nebuvo šovę į galvą, betgi negali žinoti, kaip išsiraizgys keliai. (Dabar prisiminiau istoriją apie Maskvos metro vagone susidūrusius žmones, kurie išsiaiškina, kad metų metus gyvena Fabijoniškėse ir dargi to paties namo gretimose laiptinėse. Bet tai kita tema, gal kai grįšiu iš Maskvos, praplėsiu).
 
Prieš daugel metų Angelė dirbo „Ragučio“ vyriausiąja technologe. Kol vyras gėrė mažiau ir apskritai buvo gyvas, jiedu nesunkiai įsirengė gražų namą, o kol vienturtis Rimas nebuvo keturiskart vedęs ir išsiskyręs, tol buvo gražios ateities vilčių. Visa tai nuskriejo toliuosna, ir jokie pinigai, disponavimas pagaliau įteisintomis žemėmis ir kitu turtu nepadeda nei jos sudilusiems sąnariams, nei širdžiai, turbūt jau ir pripratusiai, kad vyriausia anūkė Agnė iš ratukų nepakils niekada. Jau pasakojau, ji Kanarėlio pažįstama. O Rimas alkoholikas.

Didžiausia gyvenimo kvailystė ta, kad Angelė iš esmės bejėgė. Ji turi pinigų, bet neturi galimybių. Eiti, važiuoti kur nors? Netoli nusikapstysi, kai viskas braška. Ji karakulio skrybėlaites ir kailinukus pravėdina absurdiškai sukdama aplink namą. Kažin kokios tame rate jos mintys. Milijonus, žemes galbūt išsidalins Rimo pabiručiai, o gal tie turtai užrašyti kam nors konkrečiai. Nelabai ir svarbu, bus kaip bus, tik pačiai jais pasinaudoti Angelei neteko. Duonos, tiesa, netrūksta, bet pritrūko laiko. Ji devintoj dešimty.
Retai tas būna, bet dabar ji paprašė pagalbos.

O pirmame aukšte gyvena Kristina. Ji gana judri ir didelės pagalbos jai nereikia, bet... Visą gyvenimą dirbusi knygų bazėje, ši moteris užsidirbo labai mažą pensiją, todėl keleriems metams buvo išvykusi į Ameriką slaugyti kažkokio ligonio. Ji turi sūnų, su šeima gyvenantį Elektrėnuose, bet laiškus rašė ne jam. Gal jam kitokius. Vis tiek keista, prisiminus laiką nuo Edučio kūdikystės. Bet dabar jis nebe Edutis, o Edvardas. Buvo sutarta, kad jis prižiūrės motinos butą ir banko kortelę, į kurią įplauks doleriai. Vienu metu bute atsirado ir nuomininkės, bet artėjant šeimininkės grįžimo dienai jos buvo išprašytos. Kadangi patalpa buvo gana nuniokota, flegmatiškojo Edučio gyvenimo palydovė nusprendė anytai paruošti naujas sąlygas: už kortelėje sukauptas pačios Kristinos santaupas padarė remontą. Tuo pačiu į sąvartyną iškeliavo visokios atgyvenos: nebeliko senesnių rankšluosčių, patalynės, kurios nepanoro pasisavinti nuomininkės, dingo seni mylimi indai... Kristina nerado ir tokių smulkmenų kaip koridoriuje palikti guminiai batai, kuriais apsiavusi važiuodavo grybauti, nerado ir kažkokio kibirėlio nei grėbliuko, reikalingo kapinėse... Gerokai praretėjo biblioteka, ištuštėjo stalčiai, kuriuose gulėdavo senos nuotraukos ir per vargą gauti dokumentai iš archyvų (ji buvo kūdikis, kai sušaudytas tėvas liko gulėti Ukrainoje; Kristina ruošėsi žemių saujelę nuo jo kapo nuvežti į gimtąsias vietas Baltarusijoje, o gal net užsiimti palaikų perlaidojimu; jai reikėjo lėšų, bet kai tikslas buvo gana arti, atėjo šiuolaikiškos dvasios amžius). Vietoj mylimo virtuvės kampo, apdrabstyto Edučio košėmis, atsirado plastiko lenta ir baro kėdė ant vienos kojos. Butas buvo sterilus, banko kortelė tuščia.

Tokių istorijų apie marčios tvarką žinau tiek ir tiek, bet jos idiotiškos. Prie ko nauja šluota, juolab kad namai ne jos. Edutis su savo šluota gyvena prabangiame uošvių jiems pastatytame name, bet kodėl reikėjo leisti griauti vaikystės salelę, nesuprantama. „Kristina, kodėl jūs nieko jiems nesakot?!" – plyšavau aš. Bet ką bepakeisi. Kristina sako, kad jaunimas dar įsižeis, taip jau ir įvyko, nes po nedrąsių klausimų marti užsuko nosį mestelėjusi „pati nežinot, ko norit", o Edutis tylėjo. Kristina įtaria esanti kažkoks senovinis eksponatas ir per daug nesistebi, nes kartais svetimi vaikai kaip apie gyvus žmones galvoja tik apie savas mamas. Bet kad jos pačios Edutis toks mėmė… Tiesą sakant, toks visada ir buvo. Kristina nenori su jais pyktis, bet trokšta išlieti širdį. Ir apie to vienturtėlio pasiekimus, ir apie savo tėvą, kalbantį jai per laiką, ir apie kovas su Baltarusijos teismais… Ji ten važinėjo kelerius metus, norėdama apginti kažkokio giminaičio teises į namą, galynėjosi su sistema, kaupė dokumentus, stebėjosi, kaip galima žeminti žmogų, laikant jį neraštingu svetimšaliu ir kvailiu. Toji svetimšalė, t. y. pati Kristina, prabilo baltarusių kalba ir vietinių buvo nesuprasta... Ji apie daug ką nori išsikalbėti ir jai reikia klausytojo.

Konkrečios pagalbos nereikia ir Onutei, Jolantos mamai, kuri nušvinta dar iš tolo. Kadaise Onutės vyras, kuris dirbo baldų parduotuvėje įšokėju į kėbulą, kitaip tariant, baldų išvežiotoju ir nelegaliu surinkėju, staiga pareiškė, kad pamilo kitą onutę, ir iš namų išėjo. Tai įvyko taip staiga, kad likusioji amo neatgavo ne vienus metus. Buvo epizodas, kai baldų surinkėjas prašėsi atgal, tačiau atgaivinti nieko nepavyko. Vėliau Jolanta ištekėjo, o visiškai praradusi atramas Onutė dienas leisdavo pas kaimynus Kėkštaitę ir jos meilę Feliksą, kurių balkonas kaip tik šliejosi prie mūsiškio, todėl dienotvarkė girdėjosi puikiai.

Kėkštaitė, spaustuvės darbininkė, buvo simpatiška pusamžė blondinė, o Feliksas pas ją atėjo dar iš jaunystės, apsukęs vienišą ratą, taip ir nevedęs, o galiausiai į Izraelį išvykstančių giminių prakeiktas, kam renkasi ne sau lygią. Bet jis pasirinko. Jiedu sugyveno nuostabiai, ir jeigu ne F., Kėkštaitę inkstų nepakankamumas ir kitos bėdos būtų palydėjusios į Karveliškes gerokai anksčiau. F. buvo jai atrama, kasdienybės partneris ir tiesiog didelė likimo dovana. Stebuklas, kad su tokiu ligų rinkiniu Kėkštaitė taip gyvybingai leisdavo kiekvieną dieną. Atrodytų, koks jau ten didelis džiaugsmas, kai nė vaistų nėra kur suleisti – visokeriopa atrofija buvo itin žymi. Kauliukai ant ramentų.
O vis dėlto iš to buto aidėjo juokas, muzika, jie visi trys su Onute važiuodavo į sodą... Kol vieną dieną Kėkštaitė lengvu žingsneliu išėjo: nutūpė tualete ir nebepakilo. Klapt.
Po poros metų Feliksas irgi panašiai užmigo. Man jis tebekinkuoja savo keista eisena kaip gyvas ir sveikas, nors paskutiniame etape kartais ir nebesisveikindavo, nes, kaip paaiškėjo vėliau, praktiškai nebematė. Pragaištingai darbavosi sunkus diabetas.

Onutė liko be draugų. Atsimenu jos jaunas dienas, matau dabartinius sunkumus, o iš mamos sužinojau ir man skirtą padėką: „ačiū, kad tokią šlykščią senę dar pastebi". Užputojau tada ir juokiausi virtuvėj pas mamą, sakiau, kad nesąmonių nekalbėtų, bet dabar žinau tą mintį... Ir kaskart, kai pamatau Onutę, save klausiu, kodėl nesustoju ilgėliau ir nepasakau nieko, kas išsklaidytų tas kvailystes. Ir paprasčiausiai priglausti prie savęs turėčiau. Ji mane mažą atsimena, ir aš apie ją tiek galvoju. Bet tik pasisveikiname, pora bendrų žodžių, nusišypsom, ir kaip liurbis einu savais keliais. 

Kita kaimynė, irgi iš ano namo galo, senais laikais dirbusi OBCHS (kovos su liaudies nuosavybės grobstymu tarnybos) vadove, aną savaitę visas tarnybas baigė. Darbų prasme ji jau seniai buvo pensininkė, bet gyvenimo poste tebebudėjo. Po jos, turtingos ir įtakingos tetos, sparnu užaugo dukterėčia, kuri pas tetą liko ir ištekėjusi, ir palaidojusi nuo baisios ligos mirusį gana jauną sutuoktinį. Augo du berniukai. Teta turėjo ne tik pinigų, bet ir neblogą humoro jausmą, taigi neatrodė kokia pabaisa, bet tikriausiai tuose namuose kažkas buvo ne taip, nes dukterėčios vaikai, tapę sumitusiais vyrais, kažkodėl manė, kad tetulė jiems kliūtis į gyvenimo laimę. Ir į kailį senoji gaudavo, ir savo namuose tapo nepageidaujama (detalių, kur šiuo metu yra vyrų mamytė, nežinau). Artimesni kaimynai žinojo apie tokius santykius, bet šiaip viskas vyko tyliai. Vieną dieną senosios pasigesta. Po kelių parų ji atsitiktinai rasta namo rūsyje pasikorusi. Pagalvojau, kad vis tiek kažkas ne taip, jei žmogus negali pasipriešinti. Veiksmas negrįžtamas. Beliko atsisveikinti. 

Dar kitokiomis aktualijomis gyvena (vis dar) sunkiai vaikštanti, tiksliau, išvis nevaikštanti, kaimynė Maša. Pagaliau nustatyta, kodėl jai taip skauda koją. Lūžusį šlaunikaulį sutvirtinusi plokštelė turi būti išimta, kažkas ten blogai, be to, visai sukežęs klubo sąnarys. Šito jai niekas nepasakė, nes rentgeno nuotraukų netyrė. Slaugos ligoninėje, kurioje ji gulėjo po traumos, nėra tokio specialisto, kuris vertintų nuotraukas, todėl nuo tada ji septynis mėnesius kentė ir laukė. Pagaliau vargšė užrašyta operacijai gruodžio 5-ąją, ir dabar prasidėjo kalvarijos dėl būtinų prieš operaciją tyrimų. Prisikasta ir prie okulisto, kuris išrašė siuntimą ir sausio mėnesį jai bus tvarkoma dar ir katarakta − keičiami akių lęšiukai. Taip pat bus operuojami sutraukti rankos pirštai, kuriuos slaugos ligoninės gydytoja įvertino kaip nukentėjusiosios fantaziją, juokdavosi ir liepė mankštinti, nors dabar pagaliau pasiektas chirurgas išpūtė akis: „Kur jūs buvote anksčiau?!“
Prisikasinėjimai prie šių elementarių lengvatų užėmė nemažai laiko, teko pavargti, bet atrodė, kad pagaliau nusistovės bent šiokia tokia ramybė su viltimi.

Tebemanau, kad viskas, kas vyksta, vykti ir turi, nepabėgsi, juolab kad paskui paaiškėja tikroji įvykių grandinės priežastis ir prasmė. Beveik visada. Tik dabar atrodo truputį per daug. Maša lauktų operacijų kantriai, bet vienas po kito seka siurprizai. Nei ji kvaila, nei nukvakusi, bet tikriausiai nevisiškai užsuko dujas. Tai buvo prieš gerą mėnesį. Su didžiausiu trenksmu į palubę šovė puodas, sudrebėjo stiklai, vonioje nuo sienos nukrito kelios plytelės. Viskas baigėsi išgąsčiu ir dujininkų šypsenomis „pasisekė", taigi baigėsi, atrodytų, gerai. Po kurio laiko ant laiptinės sienos pamačiau dėmę − tarsi kas būtų pabraukęs nešvariais pirštais, ir ėmiau tyliai piktintis. Vėliau žiūriu – dėmė plečiasi, o galiausiai išaiškėjo kilmė: vamzdžiai nuo smūgio bangos… Vėlgi teko kreiptis į namo pirmininkę, šį bei tą pastūmėti, organizuoti, bet užvirė nemenki darbai. Buvo daug nepatogumų ir nervų.

Kartais ateina paštininkė, atneša pensiją ir perlaidas, kurias Mašai atsiunčia sesuo, gyvenanti Komijoje ir gaunanti neblogą pensiją. Sesuo norėtų ir pasimatyti, bet pirmiausia jai reikėtų pasirūpinti viza, o ją galima gauti tik nusibaladojus į Maskvą. Ir taip toliau. Tokia tvarka, ir seserų susitikimai vyksta pinigais. Anksčiau yra buvę, kad mūsų pašto tarnybos nepajėgė išrašyti pranešimų apie įplaukas, pralaikė jas ir išsiuntė atgal. Šįkart perlaida Mašos namus pasiekė.

Bet užtat vieną dieną atkeliavo tas antras lapelis – šaukimas į teismą. Pirmasis buvo tuoj grįžus iš ligoninės, vasaros pradžioje. Tada pavyko išsiaiškinti, kad Maša ne įtariamoji, o liudininkė. Mat prieš porą metų Tuskulėnų rimties parko pakraštyje, prie upės, ji matė, kaip susikivirčijo šeima, vyras nustūmė moterį nuo skardžio, o mergaitė šaukėsi pagalbos, kuri ir surašė protokolą. Įvykis buvo seniai užmirštas, bet procesas įsibėgėjo kaip tik dabar. Po pirmojo lapelio buvo surinktos visokios pažymos (gydytojo, socialinės rūpybos skyriaus), kad liudytoja atvykti negali. Ir štai ji gauna antrą lapelį su išvardytais straipsnių punktais ir punkteliais, kad už neatvykimą jai gresia baudžiamoji atsakomybė. Nurodyto telefono numerio, aišku, nėra, tik adresas – kažkoks filialas, įsikūręs Spaudos rūmuose, į kuriuos nuvykti ir pasiaiškinti Maša, savaime suprantama, negalės. Tai padaryti teks kam nors kitam. Jeigu kontora neras anų pažymų, reikės jas teikti iš naujo. Kaip tai gali padaryti nevaikštantis žmogus, kenčiantis skausmą ir tempiantis laiką iki palengvėjimo? Pasakyti nėra nei kam, nei ką. Belieka susigūžti ir iškęsti baisų ruožą. Maša pabalusiomis lūpomis atsiprašinėja, suvokdama savo priklausomybę, o man tik vienas klausimas: už ką jai taip.

Šiuose gyvenimų labirintuose prisimenu ir kadaise skaitytą straipsnį socialinės rūpybos tema, o iš tikrųjų tikrojo vienišumo. Kažkieno rūpesčiu pagaliau iškviesta socialinė darbuotoja pasakojo, kad skurdžiame patale rado kaip pliauskelę gulinčią močiutę. Gal ją kaimynai lankydavo, gal buvo aprašomas tik epizodas, bet įstrigo detalė: prie lovos buvo padėti maisto ištekliai – svogūno galvutė. Pliauskelė nesiskundė vienatve, tik sakė: „Pasikarčiau, bet ir to negaliu." Mat rankas ir kojas buvo atėmęs paralyžius.

Nieko įdomaus, bet tokia autentika. --- 

Jei kartais vėl išvykčiau ilgesniam laikui (jau darausi vizą), kiosko raktas sutartoje vietoje.

Daug rūpesčių. Atokvėpio minutę grįžtu prie senų dainų
http://www.youtube.com/watch?v=wT0lNTO2Prs

Nuostabi melodija
http://www.youtube.com/watch?v=sCuKusvhMzA

Klipas apie darbą ir gyvenimą
http://www.youtube.com/watch?v=7B4wcjANYjg

Death Is Before Me
after an anonymous Egyptian poem, 20th century B.C.
translated by W. S. Mervin

Death is before me tonight
like health to the sick
like leaving the bed when well.

Death is before me tonight
like the smell of coffee
like lying in the stream on a hot day.

Death is before me tonight
like the odor of lilac
like drowning in a lake of rum.

Death is before me tonight
like mid-summer thunder
like coming home from far away.

Death is before me tonight
like the moon above the prison
like rain in the garden in my homeland.

(aplink konkursą „Baimė“)

Vienokia ar kitokia baimė bent kartą užsuka pas kiekvieną. Kai baimė neatstoja, geriausia ją pakalbinti ir pažinti. Daug kas suvaldoma ir rašant, o suteikus pavidalą, gali išeiti ir įdomus kūrinys. Jeigu atmintyje likusi girdėta kito žmogaus istorija, rašant kūrinį reikia pabandyti viską prisitaikyti sau.

Galvojau ir aš, ko bijau. Fobijų visokių užplaukia, bet nei uždarų patalpų, nei gyvių, aukščio ar kokių nors reiškinių nebijau. Daugiau neramina smulkūs teoriniai nesklandumai, o vienas iš jų – baimė, kad nepalikčiau kitiems skolų (todėl neturiu teisės numirti staiga dabar). Nepasakyčiau, kad klaikios mintys apie tai lydi visą laiką, bet giliai sėdi. Ir tegul, tai variklis, o jį prižiūrėti ir su gedimais susidoroti žmogus turi pats.

Taigi viskas patikimiau perleidus per save. Kiek atsimenu, paauglystėje ir ankstyvajame brandos periode į daugelį įspėjimų, gąsdinimų atsakydavau „na ir kas?“ Iš tikrųjų – na ir kas eiti naktį gatve, kai iš paskos lėtai slenka automobilis. Na ir kas vaikščioti senamiestyje, kur siautėja nepakaltinamas maniakas ir, kol jo nepagaus, gatvės neįprastai tuščios. Arba kvailiausių aplinkybių dėka atsidurti tarp įkaušusių agresyvių svetimų žmonių prie nukrauto vaišėmis stalo ir suprasti, kad ištrūksi tik tada, jei išdauši langą ir sugebėsi pro jį išlipti. Na ir kas, kai atsiduri neapšviestame užmiesčio žvyrkelyje su pirmą ir paskutinį kartą matomais asmenimis. Baimė kažkur pasitraukia, nes reikia sukti smegeninę. Ir išvis – kai ištinka situacijos su drebančiomis kinkomis, tari sau „na ir kas“ ir žengi pirmyn. Be nuolaidų savo personai.

O tikrai baisus man atrodo vienas baimės giminaitis, ją netgi pranokstantis.
Pavyzdys – seniau skaityta istorija apie vaikiną, kuris ar kvailiodamas, ar rimtai užsipylė benzino ir merginos akivaizdoje pasidegė. Žiauriai apdegė visas kūnas. Jį išgelbėti pavyko, bet čia ir yra pradžia. Ir motina, pati medikė, ir visas personalas žinojo, kad vilties jokios, nes reanimacijos lovoje gulėjo tvarsčių gniužulas, sąmoningas skeletas su audinių likučiais, grynas skausmas išdegusiomis akimis, išvis be veido, tik su dejuojančia kiauryme vietoj burnos. Kol šiek tiek veikdavo morfijus, motina su sūnum tiesiog leido paskutinį laiką šalia vienas kito, bet kai ateidavo perrišimo valanda, kančia abiem būdavo neįmanoma. Ir vis dėlto jie turėjo tai iškęsti. Rėkiantis tvarsčių gniužulas maldavo motinos, kad jam padėtų.

Apie tokią baimę ir mąstau: negalėti palengvinti kito kančios. Tai yra siaubas. Įsivaizduoju tą mirties tašką. Bijočiau jo (panašios situacijos), nors bent jau dabar neabejoju, kad siaubą nugalėčiau, kaip ir ta motina, kuri, toje situacijoje turėjusi daugiau galių už sūnų, susiėmė, atsisveikino ir nuplėšė gyvybės lašelines. Galima svarstyti, kad ji nesuvokė to, ką daro, pasielgė taip iš asmeninio skausmo. Ne, ji suvokė, tai truko ilgai, ji kentėdama kaupėsi, ir ji žinojo, kas laukia už tokį veiksmą. Bet ji padarė. Žinoma, buvo teisiama, kurį laiką kalėjo, vėliau buvo išteisinta. Betgi kalėjimas jai neturėjo jokios reikšmės.
Taip baigėsi viena nelaimingojo meilė, bet šalia budėjo kita.

Gal baimė yra tokių dalykų nelaukimas. Baimė, kad nesustingčiau siaube, o padaryčiau viską, ką galiu, kad padėčiau kitam.

Mano teta yra pasakojusi apie vieną savo baimę, kuri įmūrijo kojas į žemę ir vis dėlto mestelėjo pirmyn: pro langą teta netyčia pamatė, kaip aš, pasilypėjęs ant kėdutės ganomasis, viena koja jau žengiu per rentinį pažiūrėti, kas šulinyje. Galima tetos pojūčius vadinti momentiniu išgąsčiu, bet pamėginau įsivaizduoti situaciją – ji sukausto. Tą jausmą apsakyti bent apytikriai galima pajutus pačiam, o tai padaryti galima siejant su savo artimais žmonėmis.

O vieną baimę išsikėliau Iš labai toli. Buvau gal trejų. Nors sakoma, kad panašaus amžiaus vaikai negali prisiminti patikimai, vis dėlto smegenyse kažkas įsirašo. Keli žmonės yra pasakoję savo įdomių asmeninių dalykų ir iš kūdikystės. Vienas anaiptol ne fantazuotojas atsimena jį maitinančią motiną, jos žirneliais margintą palaidinukę, kambario užuolaidas, o kitas, būdamas kelių mėnesių, užfiksavo palinkusį prie lovelės kareivį. Tai buvo giminaitis, tada grįžęs atostogų ir paskui daug metų vaiko gyvenime nesirodęs. Pirmojo mama tikrai turėjo tokią palaidinukę, užuolaidos buvo kaip tik tokios... Paskui tuos tolimus ankstyvuosius prisiminimus patvirtina žinantys tikruosius faktus, pridurdami: betgi tu negali atsiminti.
Ir vis dėlto vaikystės įspūdžių ryškumo niekas neneigia.

Nuo tada, kai pradėjau kalbėti, visus kankindavau vienu ir tuo pačiu klausimu: „kaip varda?“ Tikriausiai pasaulio išorė įšokdavo į akis pati, ir tada domindavo ne ji, net ne kitos savaip suprantamos jos savybės, o varda. Gal kaip bet kurio netikėčiausio dalyko esmė. Mama ar kas kitas žinodavo, kad net ir šimtąjį kartą einant pro šaligatvyje įmontuotą dujotiekio šulinėlį, bus stabtelėjimas, bedimas pirštuku ir klausimas: „Vilkiuka gyvena? Kaip varda?“

Taigi aš trejų, bet gali būti, kad tarp trejų ir ketverių. Su tėvais važiuodavome grybauti. Ir pietų miegodavau miške − parpiantis sudedamojoje lovelėje miškinis užsilikęs senose nuotraukose. Matau, kad keliose guli tuometinis žurnalas „Sveikatos apsauga“ (matyt, kas nors mane migdė prisėdęs ir skaitė). Bet aš tų epizodų neprisimenu. O baimė, patirta vienąsyk – labai ryški. Tai buvo tikra baimė.

Atvažiavome. Man tikriausiai buvo pasakyta niekur neiti toliau mašinos, bet kai tėvai apsižiūrėjo, manęs jau nebuvo.

Miškas viliojo, bet savarankiškai grybauti tikriausiai nuėjau nevalingai. Tapsėjau keliuko link. Tada viskas atrodė kitokių matavimų, pasaulis be galo didelis, bet kiekgi nueis toks žygeivis − tikriausiai sukausi aplink, keliukas buvo netoli. Jį perėjau ir įsistojau į tokį patį, kaip anapus, miško tęsinį. Apie žaliaskares egles ir minkštas samanas praleidžiu, nors atsimenu atskirtumo ir paslaptingumo jausmą, apėmusį papartyne.

Vaikštinėju, girdžiu šaukiančius balsus, nes manęs niekas nemato, galiausiai nebeištveriu ir pasuku atgal. Jau matau iš tolo žmones prie mašinos ir ruošiuosi kirsti tą miško magistralę, bet staiga, atrodo, net be garso, išnyra velnias! Žinau, kad tai jis, net neabejoju, nors dar niekada jis nebuvo sutiktas nei knygelėse, nei kasdienybėje. Kaip dabar matau jį artėjantį, stoviu dunksinčia širdimi ir susitaikau su viskuo.

Jis praskriejo pro mane, aš perbėgau per keliuką, be žado pasirodžiau saviems, atrodo, vapėjau kažką ir rodžiau į tą pusę, o kadangi povyzoje išgąsčio buvo gerai, tėvas pasakė: todėl, kad neklausei.

Keista dabar bandyti nusakyti tai, kas lindėjo daug metų. Bet taip buvo. Sužinojau, kaip baimės varda.

Tėvai juokėsi, turbūt iš palengvėjimo, o aš iki šiol nesuprantu, kodėl tas miško keliukyje išniręs motociklininkas su apsauginiais akiniais man buvo toks baisus.

---
Gyvenime bandau būti Narsius (Courage the Cowardly Dog). Jis puola į epicentrą ir sako: "The things I do for love."

„Labą vakarą, brangioji“

Komplikuotas laikas. Vakarais susiriečiu ir linguoju tarsi pamestinukas. Girdėjau, kad taip nebylūs kūdikynų gyventojai kalba apie dėmesio trūkumą. Betgi pagrindinio dėmesio jie gauna. Turbūt tai kas kita.
Toks rutulinis leidžiu vakarus. Kvaila. Žmogus pats sau priešas. Juk susitvardantis individas nerašo laiškų, žinodamas, kad adresatas jų negaus. O aš parašiau. Kas liepė rašyti ir siųsti? Impulsas. Na, teoriškai kiekvienas laiškas kur nors atsitrenkia, bet juokiasi dabar mano kipšas, taiso minas: ir gerai, žinosi, kas tai yra veiksmas, o paskui svarstymas... Bet to nesužinos daugiau niekas, nes niekas to laiško neras.

Tiek to, kipšas nurims, pagalvojau, kaip viskas nurimsta. Ir tada atėjo mintis aplankyti prie geležinkelio esantį namą.
Dar niekada ten nebuvau. Tai namai žmogaus, apie kurį pastaruoju metu vėl mąstau labiau negu visad. Jau pasakojau, jo nėra tarp gyvųjų. Mintys suintensyvėjo galbūt dėl to, kad tvarkau jo žemiškuosius reikalus. Ne viskas taip greitai, kaip norėtųsi, trūksta parašų, uždengia kasdieniniai darbai, bėga mėnesiai ir va jau antri metai. Kiti, susiję su tuo žmogum, gyvena savo gyvenimus.


Kirtus geležinkelį keli žingsniai mazutu kvepiančia gatve, pro rudeninį kiemą į penkto namo laiptinę. Specifinė prasto bendrabučio, skurdo ir nešvaros lizdo, smarvė veda koridorium į laiptus, kuriais reikės pasiekti penktą aukštą. Keista, ir aukštas penktas, kaip to žmogaus vaikystėje.

Įdomu, kad aš tą laiptinę, tiesiog identišką, vasarą sapnavau. Nusibodo tos kalbos apie pranašystes, bet aš ją tikrai jau mačiau. Bendrabučių standartas? Tarkim, bet kitur ne tokios. O šioji... Kai buvo koridorių sapnavimo periodėlis, regėjau siaurą purviną laiptinę, kažko desperatiškai ieškojau, išnirdavau į visiškai kitokį, šviesų ir tuščią, antrą aukštą, panašų į poliklinikos, o paskui vėl laiptinė ir siužetas be aiškaus atsakymo. Daug laipiojau. Dabar štai atsidūriau čia fiziškai. Tos pačios mėlynos sienos, apdaužyti laiptai, kopiu ir spėlioju, ar tarpaukštyje bus pusiau praviros metalinės durys, ir jos yra, taip pat yra švarus šviesus koridorius, viskas sutampa. Nustebau, prisiminiau, bet neišsigandau.

Reikia tą būstą parduoti. Į jį užėjo mirtis, bet prieš ją ir šviesesnio gyvenimo minutės. Čia žmogus ir atėjo po to, kai senuosiuose namuose buvo išjungta elektra, šildymas, Naujieji įžengė degant porai žvakių, o paskui priėmė gatvė. Įvairioms jėgoms padedant po poros metų vis dėlto į tą gyvenimą įkrito pinigai. Mizeris, kuris liko pasidarbavus brangiajai giminei. Veikiant apsukriai ir dangstantis protingais tikslais, galima daug nuveikti.
Taip varganas kampas su žiurkėmis tapo namais.
Aš – to buvusio gyventojo praeities dalelė, kokių buvo daugybė. Bet įvairių aplinkybių dėka turiu raktą ir vaikštau nesančio gyvenime.

O žmonos būna įvairios, net ir poetų. Pirma jos tirpsta, o paskui nežemiška meilė kažkur išteka. Viena, kuri nepakelia pernelyg intensyvaus poetinio svorio, sutinka dar baisesnį ne poetą. Šiai poetas suskausta labiausiai, bet jau eina kitos. Pasirodo tokia, kuri bus abejinga net prisiminimui, o po jos − isteriška ir savanaudiška, kuri, tapusi teisėta, lydima savo giminės apsaugos išplevens, tik nepaliks ramybėje, kankins laiškų saldybe, šalčiu, raudomis ir prakeiksmais.

Tačiau visada kelia mūzos. Ir jų būna visokių. Amžinajam ieškotojui gali pasipainioti ir tokia, kuri pasitelkusi kokią liudininkę paskui viešai aiškins apie skriaudą. Ko norės ši dama, ar nežinos, kur eina vargo vargti? Susidomėjimui poezija išsekus, laikas išeiti pačiai. Bet neretai mūzos ima rėkti ir būti aukomis.
Ar tikrai supranta save tos, kurios siekia poeto širdies? Ar tikrai mato jį, o ne paprastą šeimynykštį, kuris privalės tą, tą ir tą. Vienetai. Yra gražių kasdienybių, bet ne taip jau dažnai.
Dažniau jos tenkina tuštybę, poruojasi, nemyli, nesupranta, o juk poetas ieško amžinai.

Jis jas mylėjo? Norėjo vargšas. Galvoju dabar, ką pasakyti tam išlepėliui ir nukryžiuotajam. Kad aš ateinu į jo kambarį po tiek nesimatymo metų ir myliu bet kokį, tokį siaubingą, nesugyvenamą ir nuskurusį? Aš ne žmona ir ne mūza. Todėl geriau. Su paliktu, neradusiu, žlungančiu vėl galima kalbėti. Perpetuum.
Netiesa, kad jis jų nemylėjo. Buvo žiaurus, nes blaškėsi, norėjo meilės ir ją žudė, gal taip bandė, kas gyvas ir tikras, o gal tiesiog nemokėjo.
Paskutinė artimoji, sutikta jaunystės mergaitė su trim savo vaikais, buvo tikra. Pabaigtuvėms. Bet ji išeidavo namo.


Atėjau ta mėlyna laiptine. Prie laužtos spynos dermantinas išplyšęs ir matyti kambario vidus. Spaudžiu išklišusią rankeną ir įžengiu. Keista, bet laiptinės smarvė kambaryje baigiasi.

Nors čia purvas, skurdas ir vienišojo chaosas. Kukliu apklotėliu užtiesta lova. Ant vinies kabo mano kadaise dovanota tiubeteika, nuo lentynos žiūri įžymioji persmirdusi maskuojamųjų spalvų kepurė... Buvusį gyvenimą reprezentuoja ir tai, kas įvairiuose interviu minėta kaip šio kambario dekoras. Originalu, nesugalvočiau taip. Gal iš pradžių truputį juokinga, betgi jis moterų niekintojas ir mylėtojas. Labai tvarkinga drabužių spinta. Daug vaikystės niekučių. Ant pajuodusios palangės butelis, virtęs pelenine, nardymo akiniai, labai labai senas, gal dar jo tėvo, kišeninis veidrodukas, neaiškių popierių krūvos, nerašantys tušinukai. Neveikiantis televizorius apklotas skudurais, ant viršaus sulaistyta ir sukaulėjusi pagalvė. Striukė ant grubių grindų šalia priskretusio, jau išdžiūvusio pamazgų kibiro. Visas likęs gyvenimas dėžėse, parsitemptose nuo stoties, ir kelioniniuose krepšiuose. Išklerusio stalo stalčiuje bėgioja tarakonai. Vaizdas pro langą gražus: besižiebiantys vakaro langai, tolumoj traukiniai ir geltoni medžiai.
Iš čia jis kasdien išeidavo į senamiestį, paskui į Antakalnį. Dabar čia aš. Ratas apsisuko.

Nuotraukos, baudų kvitai, rašteliai, rašyti ant kavinių servetėlių ir atvirukų, peticijos LATGAA‘i, visokie užrašai ir įrašai iš tų laikų, kai iki „Trečio brolio“ veždavo tik karieta taksi... Netiesa, kad poetui nerūpi, ar bus suprastas. Laiškai, kokie iškalbingi vyrų laiškai. „Tu išėjai iš bandos... Eik, kad ir galvą nuleidęs." Yra pjesė, kurią atmetė leidyklos. Gal kada reiktų išleisti. Kam? Sau. Prisimenant ir snukiadaužius įvairiose naktinėse virtuvėse.

Kuičiuosi tarp popierių, kurių niekam nebereikia, ir baisiai keista. Norėtųsi ką nors jausti, bet visiškas štilis. Gal kada nors iš širdies pasijuoksiu, tikiuosi. Mes gi kvailiodavom − taip kvailai, kaip galima tik gyvenime.
Tai tęsėsi ir vėliau, be manęs. Pavyzdžiui:

Administracinio teisės pažeidimo protokolai

(Nukentėjusioji) Apie 03 val. prie x gatvės x namo x buto laiptinėje pil. X daužė buto duris, keikėsi necenzūriniais žodžiais, kabinėjosi prie žmonių, tuo pažeidė viešąją tvarką, už tai numatyta atsakomybė LR ATPK 174 str.

(Atsakovas) Susipažinęs su protokolu – nesutinku su absurdiškais dalykais – manęs ten nebuvo. Pilietė X tegul pati išsiblaivo ir nebekankina nei manęs, nei kaimynų, nei Policijos.

(Po kelių valandų) Apie 09 val. x g. prie x buto durų viešoje vietoje pil. X keikėsi necenzūriniais žodžiais, kabinėjosi prie žmonių, daužė buto duris, tuo pažeisdamas viešąją tvarką, už tai numatyta atsakomybė LR ATPK 174 str.

(Atsakovas) Apie 9 val. ryto užėjau pas pilietę X su šampano buteliu pakeliui į namus. Norėjau padovanoti šampaną ta proga, kad vakar vaidinau filme „Karas ir taika“. Tuo ir baigėsi. Su kaltinimu nesutinku.


O tas žalios jaunystės eilėraštis vis dėlto turėjo racijos:
... aš glostau tavo skruostą ir galvoju / kad nieko nėr dabar gražiau / kad gal tau sielą išdažiau / akvarele, šviesa ar suodžiais / ir tau ryškėja mano bruožai / jei tu graži / laimėsi tu.


Tam kartui užvėriau kambario duris. Su rastu tarp popierių savadarbiu Abisinijos konsulo pažymėjimu užantyje išslinkau į gatvę ir įsiliejau į keleivių srautą.

„Kai aš gulėjau mirties patale"

Brangusis dienorašti, truputį apleidau tave, bet žinok, kad negalėjau. Prikibo kažkoks virusas, ir visai ne metaforinis, o pats tikriausias. Virusai atveria kelius bakterijoms ir jos ima tave valgyti. Ne tave, dienorašti, o mane. Susigūžiau ir leidžiu laiką susigūžęs. Mintys vis dar drumstos.
 
Viskas prasidėjo per tą sodą. Jame ir netekau imuniteto, nes daug rėkavau. Įsivaizduoji, nuvažiuoju ir neatpažįstu gatvelės: ekskavatoriumi išraustos baisiausios tranšėjos, liaudis sukilusi, Romualdas paklaikęs... „Rytų skirstomųjų tinklų" atstovai niekam nesakę ruošia griovius požeminiams elektros kabeliams. Tai reiškia ne tik pažeistą vandentiekį, kurį vargais negalais susitvarkiau, bet ir tai, kad visas triūsas ir lėšos, kurios buvo skirtos sodų elektrikui-santechnikui ponui Jonui ir jo išraizgytiems laidams, eina niekais. Žinojo gi „Tinklai", detalusis planas nedaromas per dieną, bet prieš porą metų vis tiek privertė žmones įsirengti tas laikinas instaliacijas. Dabar stulpai verčiami. Viskas bus po žeme.
Tranšėja, išvaryta pro mano eglę, riešutmedį, pievą, baigiasi prie namelio pamato. Ir toliau? Kaip elektra bus įvesta į vidų, jeigu aš ten nebūnu? Čia tai gražu. Pirmininko nebėr, niekas nieko nežino, palaida bala.
Žinoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – nereikės genėti eglės, nes nebebus laidų. Kadangi taip ir nenugenėjau, sutaupiau jėgų. Visada sakau, kad problemos išsisprendžia savaime.
Bet pirmas impulsas, tas klastūnas... Pasipiktinau, paskui viską palikau likimo valiai, grįžau namo, griuvau ant sofos, pravirkau ir apsirgau.
 
Varčiausi ligos patale. Skaitinėjau, nirau į miegą, budau. Kadangi nesugebėjau suvokti nieko rimtesnio, perverčiau savo dienoraščius, turiu porą. Deja, momentų, kad nustebčiau (nejaugi tai aš parašiau?), nebuvo. Niekas nepasikeitė. Kasdienybės detalės kartais būna įvairesnės, bet pagrindinės gairės tos pačios.
 
Viena iš jų – ko žmogus neturi, to iš jo laukti ir nereikia. Žmonės įvairūs. Bukumo kur kas daugiau negu šviesos. Tolerantiškai žvelgdamas gali visą dūšią atiduoti, bet kitam neįdėsi. Ką nors įrodinėti nėra prasmės. Didžiųjų pedagogų, kaip, pavyzdžiui, Makarenkos, metodais abejoju. Šis žmogus bandė suprasti net auklėtinį, kuris nužudė jo paties vaiką. Suprasti, suprasti... Gal filosofiniu lygmeniu tai ir neblogai. Bet aš ne Makarenka.
Dienoraščiuose būna įvairių kalbų, elgesio nuotrupų. Dažnai minima depresija nervina. Kodėl vis jinai: prastas oras depresija, nesiklijuoja su pana – depresija, nėr ką veikti – depresija... Ne vienas, kuris man aiškino apie savo depresijas, gyvena puikiausiai. Tokios „depresūchos" susitvarko savaime. Nieko stebėtino, nes tai nuotaikos ir būsenos, o ne tuo žodžiu vadinama liga. Kai kas nors labai nervina, pradedu kartotis.
 
Kaimynė Maša tokiais žodžiais nesimėto. Gal todėl, kad ji ilgus metus dirbo onkologijos ligoninėje. Gal todėl, kad jos sūnūs, iš kurių vienas mirė palyginti jaunas, abu alkoholikai. Gyvasis negrįžtamai degradavęs. Taigi nebėr nė vieno.
Pavasarį savo bute Maša krito, susitrenkė galvą, susilaužė dubens kaulus, šlaunikaulį ir taip išgulėjo tris paras, kol rado sunerimę kaimynai. Paskui kelis mėnesius ji praleido slaugos ligoninėje. Per tą laiką dvi jos anūkės, viena ne visai kraujo ryšiais susieta, o kita gryna, bet mylėtos vienodai, − šios dvi gražuolės ją dar ir apvogė.
Ir šiaip atsimenu, kaip marti, vaiknaminė su maža mergaite, atėjusi gyventi į Mašos namus klaupėsi ir išbučiavo visus kampus. Ji dabar geria Širvintose, o buvęs sutuoktinis Valierka – bendrabutyje prie oro uosto.
 
Kai Maša atsidūrė ligoninėje, viena iš anūkių parvyko iš Londono ir drauge su panašiu devyndarbiu be cento kišenėje, su tokiu Gibonu, susisuko gūžtą jos bute. Paskui susipyko ir Gibonas buvo išvytas. Anūkė prieš grįžtant močiutei (buvo minčių, kad ir negrįš) irgi kažkur išėjo, bet prieš tai ištuštino visas slėptuves, banko kortelę, kurioje Mašos santaupos laidotuvėms ir pensija. Keli tūkstančiai. Nepasididžiavo pasiimti puodą, išskleidžiamą skalbinių džiovyklę, patalynės, maisto ir viso kito, kas tiko.
Panašiai apsisuko ir kita anūkė. Ji nesuduria galų, nes... Tik tada, kai bejėgė Maša nuoskaudos minutę neištvėrė ir pasakė tiesiai, kad apie finansinius reikalus pasiteiraus jos darbdavių, buities turtai pamažu pradėjo plaukti atgal. Su pinigais sudėtingiau. Mat pastaroji anūkė yra M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogė, pradinukus vedanti pažinimo keliu ir postringaujanti apie žmogiškąsias vertybes. Algos nėra taip jau per daug, gaila būtų dabar atimti kažkokias skolas.
O pirmoji, peroksidinė ekslondonietė nekaltu veideliu, į nieką nereaguoja, nes kažkokios bendrovės darbdavių nuomonė jos nejaudina. Jaudina tai, kad pati viena su pora tūkstančių neišgyvena.
 
Maša tris mėnesius laukė pagalbos, popierinės pagalbos, kad galėtų tęsti gyvenimą prisitaikiusi prie naujų sąlygų. Tiesa, ligoninėje ji gavo paskyrą ramentams, bet Kauno g. 3 esančiame rūpybos skyriuje paaiškėjo, kad grafoje, žyminčioje, jog atsiimta, jau suraitytas kažkieno parašiukas. Pagalbininkas (šiuo atveju aš) galėtų gaudyti vėją arba ieškoti teisybės, o pats bejėgis ligonis negaudys nieko.
 
Grįžusi iš ligoninės Maša kvietė gydytoją, kad ji užpildytų specialią formą ir įsuktų socialinės pagalbos reikalus. Gydytojas, kuriam tokie popieriai duona kasdieninė, tai sugeba.
Netoli namų, „Minsko Iki" antrajame aukšte, prieš porą metų atsirado šeimos gydytojų kabinetas. Popieriukams išrašyti, nukreipti pas specialistus. Tokiuose kabinetuose negydoma, bet gal ir patogūs jie žmonėms, kurie nenori ilgų eilių tankiai gyvenamų mikrorajonų poliklinikose. Ėjo kabineto agitatoriai per butus, kvietė žmones tapti klientais, kalbėjo įtikinamai. Mašai pasirodė ten priimtina, ir štai atėjo diena, kai prireikė paslaugos.
Dar vasarą, tuoj po ligoninės, gydytoja popierius užpildė. Jie buvo nunešti atitinkamai tarnybai. Ėjo savaitės. Po gero mėnesio paaiškėjo, kad popieriai atmesti, nes užpildyti blogai. Vėl pakviesta gydytoja nesirodė, nors porą kartų sureagavo – telefonu atsakė, kad ateis. Paskui tikriausiai užmiršo. Bet Mašai vis tiek labai skaudėjo koją, tikriausiai šlaunikaulį sutvirtinusi plokštelė užspaudė nervą. Ligoninės išraše aiškiai nurodyta, o ir pati Maša suprato, kad reikia chirurgo-traumatologo konsultacijos ir bent jau vaistų, tačiau be popierių niekur.
 
Maša kentė ir kažkaip gyveno savo nė iš tolo depresijomis nekvepiančioje kasdienybėje.
Ėjo savaitės. Teko jau man pavizituoti popierėlių gydytoją. Ji pagaliau įsiskaitė, kas parašyta ligoninės išraše, ir nurodė seselei perrašyti kūrinį socialinės rūpybos skyriui. Seselė manęs nekenčia.
Nunešiau vėl į tarnybą. Ėjo savaitės. Po griežtesnių atakų (deja, tolerancija nepasiteisina) pagaliau iš skyriaus, įsikūrusio čia pat Žirmūnuose, atplumpsėjo kažkokia socialinė. Ji buvo aiškiai sunerimusi dėl griežtesnio tono, bet vis kartojo „čia ne mano sritis". Ji, galima sakyti, teisi. Prieš tris mėnesius situacija buvo kita, o dabar Maša jau šliaužia.
Tačiau pusamžės rūpintojos akyse netolerantiškai pastebėjau ne tik abejingumą, bet ir bukumą. Tik labai aiškiai paraginta dėstyti be išvedžiojimų, ką ligonis gali gauti, ji, kaišiodama kažkokius žinynus ir cituodama, užpildė kelis popiergalius. Taip buvo gauta paskyra ir naujiems ramentams (net nustebau, kokia lengva ranka išrašomi gana brangūs dalykai), dar priklauso vonios kėdutė. Atskleidusi dabartinę sritį kuruojančios specialistės telefono numerį ir atsikračiusi visų įmanomų darbinių rūpesčių, persona išrūko pro duris.
Kitą rytą teikėsi paskambinti ir prižadėjo ateiti naujoji kuratorė. Irgi ne kaip nors patarnauti, o tik popierių surašyti. Pralaukus dieną paaiškėjo, kad neateis. Vis dėlto po kelių dienų sulaukėme. Greitai paaiškino, kas nepriklauso, ir taip pat dingo.
 
Tarpuose tarp šių įvykių pusvalandis teko notarei. Ją anūkės atsivežė neįspėjusios, ji iš paruoštų dokumentų kažką greitai skaitė skaitė skaitė ir pakišo pasirašyti. Maša supranta lietuviškai, bet ne juridinę kalbą. O ir akys labai prastos, reikėtų daryti kataraktos operaciją. Priremta Maša pasirašo. Visos išsiskirsto.
Bet nesulauksit. Atsitokėjusi Maša papasakoja ir parodo dokumentus man, mano mamai, dar Saškos (mirusio sūnaus) buvusiai žmonai Ninai. Nutarta veikti tokiais pačiais metodais. Kitą dieną nuvežame Mašą ten, kur reikia. Testamentas, pagal kurį visas turtas tektų anūkėms, anuliuojamas. Viskas teks Edvinui, mažamečiam anūkui. Visi tylėsime, o jos tegul laukia močiutės mirties. Jos ramios, sutvarkiusios reikalus. Nesirodo.
 
Maša jau ir susitaikiusi su skausmu, kai užsuka gydytoja iš popierėlių kabineto. Ji nekalta, kad neapsilankė, darbo daug. Paskui sako: „Bet koks skirtumas. Kaip jūs pas tą chirurgą nueisit?"
Įdomus minties vikstelėjimas. Vis dėlto siuntimą išrašo, dar ir vaistų.
 
Sistema veikia gana sklandžiai, tik žmonės ne. „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?" Žmonės gali dvėsti patys.
Maša dar gyvena.
 
Žinoma, būna ir visai priešingai. Kita laiptinės kaimynė Stasė yra tokia, kad jai neįtiks niekas, o jos padėjėja socialinė mergaitė dirba sunkiai. Michailas – gulintis ligonis. Tik mergaitės dėka butas nebevėdinamas atidarius duris į laiptinę, tik jos dėka nekaupiamos pilnos sauskelnės, kurių Stasė išnešti per daug nesivargindavo ir ilgai sandėliuodavo. Ji mergaitei pakiša 10 litų, tuo pabrėždama, kad pinigai ne problema, susimokėti ji gali, bet ir varinėti varinės. Nepatiksi – pranešiu į tavo darbą, maždaug taip. Skundų daugybė, niekas nesigilins, o tu lėksi lauk.
 
Kai persiskaičiau, ką čia išdėsčiau, nesuprantu tik vieno: seniai žinomi dalykai, bet kodėl tikiu žmonėmis. Gal kad manau: kaip pasiseks, su kuo susidursi.

Sena gerai žinoma melodija

http://www.youtube.com/watch?v=UrIiLvg58SY            

 

Sutrikęs interneto ryšys, atimdamas galimybę mintis paleisti į Visatą, stabdo ne minčių radimąsi ar (už)rašymą, o tik įsivaizduojamų mainų procesą. Būtent jis daugumą labiausiai ir traukia – kaip bendravimas gyvenime. Su visomis analogijomis: santykių aiškinimusi, atsikalbinėjimais, įtarinėjimais, pavydu. Dėmesio stoka?
Tikro rašytojo besirišantys ir trūkinėjantys ryšiai nejaudina, jis apskritai gali ilgam nutilti. Bet kadangi aš nesu tikras, tai nenurimstu, o kai noro bendrauti nesuvaldau, susirengiu seansą.
-------
Ir štai ant stalo porceliano lėkštelė, žvakė, raidžių lapas... „Dėde Zenonai, kas gero?"
Dėdė Zenonas, studijavęs teisę, bet už piktnaudžiavimą alkoholiniais gėrimais pašalintas iš studentų ir atsidūręs kaime, žuvo prieš daug metų. Neblaivus palindo po priekiniais priemiestinio autobuso ratais. Jo kišenėje buvo man skirtas šokoladukas.
„Dėde Zenonai, − klausiu, − kur jūs gyvenate? Adresas koks?" Lėkštelė dreba, bėgioja zigzagais, o lape ryškėja atsakymas: „Ačiū. Gyvenu gerai."
Pasikalbėjome, padėkojau ir seansą baigiau. Patikrinau, ar užrakintos durys ir guldamas į sujauktą patalą dar kartą perkračiau mintyse tai, ką bylojo dėdė Zenonas: „Kantrybės. Viskam savas laikas." Pagalvojau: išmintinga, konkretu, baisi tik nežinia.
Įsliuogiau į nublukusią pižamą, užsitraukiau ant galvos antklodę ir stipriai užmerkiau akis. Netyčia pasikrutinau ir... brrr, kas ten taip šalta? Kieno ranka grabalioja?! Prietarai, avino tu galva, tai tik žirklės, kurias buvai išsiėmęs popieriams smulkinti. Lovą šiaip jau reikia pasikloti.
Vėl pamažu migdžiausi. „Zzzz..." − tylą sudrumstė garsas iš dvasių pasaulio. Pasimuisčiau, bet lįsti iš migio pabijojau. O kas, jeigu... Jokių „jeigu", tai tik nustatytas elektroninis termometras. Atrodo, buvau išjungęs prieš mėnesį, bet kad ne. Tpfu.
 
Dar kartą užsimerkiau. Pradėjo bėgti vaizdai. Grįžau į vasaros popietę, kai proskynoje susidūriau ir leidausi mandagiai pasivaikščioti su menkai pažįstama kaimynų giminaite. Ji minėjo savo vardą, bet nugirdau tik paskutinius žodžius: „Artimesniems aš Titi. Kaip tame filme. „Sprut“, žinote?“ Matyt, Bronė, Bronytė. Kvėpavome šilelio oru. Nešlamėjo nė lapelis ir sieloje buvo giedra, kai staiga Titi veriamai pažiūrėjo į mane ir sušnibždėjo: „Kas jums? Jūs taip sunkiai dūsaujate. Matau, norite man kažką pasakyti. Sakykite."
Pasimečiau, nes neturėjau anei mintelės. Jaučiausi pavargęs, nes daug dirbau prie senų raštų. Ji kažką manyje tyrė ir po kiek laiko nutęsė: „Būsiu sąžininga: atsakyti jums tuo pačiu negaliu." Po šimts! Iškloti merginai, kad ji tau nepatinka, negana to, ji tau išvis tuščia vieta, būtų žiauru. Ką daryti? O ji vis kalbėjo: „Suprantu jus, bet mano širdis priklauso kitam.“
Tylėjau. Įsiterpusi tarp mūsų vaikščiojo įtampa. Tiesa, aš nervinausi ieškodamas frazės, kuri padėtų parlydėti kompanionę namo ir pagaliau atsilankstyti. Bet mano galvoje kaip džiovintoje kiaulės pūslėje akmenukas skimbčiojo tik „kas dabar bus". O Titi savo galvelėje rikiavo ištisas kariaunas, kol apibendrino: „Netylėkite, pasakykite ką nors, meldžiu. Ir žinokit... jūs visai nieko... Aš pagalvosiu..." Mes sukome ir sukome po proskyną, po kojomis traškėjo šakelės ir tolumoj kaleno genys. „Bet kol kas nenusiminkite. Aš jums galiu dovanoti amžiną draugystę", − po kiek laiko pridūrė ji. Tylėjau.
Bet kai netyčia užlipau ant kukurdvelkio, Titi ryžosi: „Man atrodo, kad jeigu jus pažinčiau artimiau, tai..."
 
Naktyje kažkas subildėjo. Pašokau. Na ir pokštininkas dėdė Zenonas. Jis gyvena gerai, o aš čia drebu nuo garsų ir neįsisąmonintų grėsmių. Aišku, ramybės nebebus. Atsikėliau ir, sugraibęs kuoką, patamsyje nuslinkau bildesio kryptimi, bet atradau tik tai, kad vonioje atšoko guminis muilinės siurbtukas. Tuo pačiu acte susivilgiau skarelę ir užsidėjęs ant kaktos atsiguliau vėl. Ne, dar eisiu atsigerti, liežuvis tiesiog limpa prie dantų, net šauktis pagalbos nesugebėčiau. Dėl viso pikto virtuvėje pirmiausia krimstelėjau vienintelės darže užderėjusios gėrybės − juodojo ridiko. Kartus. Tada sriūbtelėjau iš matinio butelio, kuriame paprastai laikau savo gamybos sultis. Ir kad surakino žandikaulius! Sutraukė liežuvį ir nudiegė skilvį. O, mielas dėde, ar man jau laikas?! Neapgaudinėdamas savęs bergždžiomis viltimis, kritau į lovą ir sunėriau rankas.
Vis dėlto ar tikrai tą ir norėjo pasakyti dėdė Zenonas?
Mirtis neskubėjo, tik kambarį užtvindė pro šnerves virstantis marinato tvaikas. Gerai, kad lovoje niekada nerūkau. Tada balzganu debesiu nužengė tolimas giminaitis Algis, kuris taip gurkštelėjo kažko kito ir visas nudrenuotas, prišaudytas storiausių kateterių baigėsi „Raudonojo kryžiaus" torakaliniame skyriuje. Vargšas giminė kaip tik ten man yra pasakojęs savo sapnus apie akmenų krovimą. Sakė, kad buvo nurodyta: jei perneši akmenis iš tos didžiulės krūvos, gyvensi. Ir jis, spjaudydamas plaučių gabalus ir kruvinus skreplius, nešė, deja, į anapus.
Bet prietarai tie sapnai, ir ne visada užtenka laiko jiems išsipildyti. Susiriečiau į kamuoliuką ir įsiklausiau į Visatos gausmą. Ne, vis dėlto tokių dalykų paneigti neįmanoma, nes mano gyvenimo kelyje priešpriešiais iššokantys visokie ženklai atsiveria. Tai ne iš fantastikos srities, viskas patikima. Juk vasarą skambėjo dainų „something on the way", „s čistovo lista" nuotrupos? Skambėjo. Tai prašom į atnaujintą svetainę. O ar nedygo musmirė? Dygo... Išdygo bala žino kas, bet išdygo!
Apsiraminau tuo klausimu, bet vėl grįžo mintys apie Titi. Ataidėjo promenadai baigiantis jos tarti žodžiai: „Aš jau gal ir pagalvojau. Galite pabučiuoti mane.“
Švietė saulė. Neatsimenu, kas buvo toliau. Negaliu garantuoti, kad nesutarėme dėl metrikacijos.
 
Nustėręs ir nesusivokdamas spyruokle šokau iš permirkusių patalų ir šmurkštelėjau po lova, iš kur nebūtų iškrapštę jokie dvasių nagai. Kai atsimerkiau, išvydau, kad palovėj pilna dulkių ir trupinių, pavienių centų, kaip ir visur seniai neliuobtuose namuose, ir supratau: pasaulis šaltas, purvinas ir atšiaurus. „Kur pulti?" − klausinėjau savęs. Toks pažeidžiamas, pasimetęs... Jeigu kas skambins, neatsiliepsiu. Jei belsis į duris, neįleisiu. Niekur nekišiu nosies, tai niekas ir nepasieks. Nuspręsta. Geriau jau taip nuvilsiu ir atmintyje liksiu kaip niekšas ir melagis, negu tapsiu užsinėrusiu kilpą lavonu. Nuotaika praskaidrėjo, bet smogė mintis: paaukoti savo gerą vardą dėl menkai pažįstamos ponios? Nors gal ir ne taip jau menkai, jeigu aiškiau prisiminčiau visas scenas proskynoje.
Vėl pradėjau kretėti. Gerai, tarkim, kompromisas. Mes galbūt sugyvensime, bet tik galbūt. Tiek to, tebus pora vaikų. Jie augdami dažnai sirgs, Bronytė užsikas nedarbingumo lapeliuose (aš negalėsiu jų imti, nes esu ir taip užsiėmęs), nuo tokio gyvenimo ji susmuks ir praras tai, ką dar turi gero. Ji bus pikta, jai pakriks nervai, ji dažnai verks, visai kaip Martinaičio Onulė, ir ji numirs. Užaugę vaikai pradės reikšti pretenzijas į turtą. Aš su jais susipyksiu ir susvetimėsiu. Žodžiu, į priekį viskas aišku. Per daug aš intelektualus, kad...
Bet šventas Zenonai, ačiū už tavo tiesiamą raktą, kuris paskutinę minutę sužimba kančios kupinoj palovėj!
Mat prisiminiau, ką dėdė buvo pasakojęs apie seną pažįstamą, kuriam dėdavosi panašūs dalykai, miškų ir palovių pasekmės, bet tik tol, kol jis neišsirūpino pažymos, kad Pabradės poligone yra visaip kontūzytas ir visokeriopai neperspektyvus. Tik apsiginklavus pažyma prasidėjo pats nuostabiausias jo gyvenimas.
Kodėl tokios mintys ateina taip vėlai? Kam toks erškėčiuotas kelias jų pusėn!
Bet geriau vėliau negu niekad. Išsikankinęs panirau į palaimingą viengungio miegą ir sapnavau proskyną, kurioje laukė...