Kiekvienas kitaip

http://www.youtube.com/watch?v=hRu7Pt42x6Y

http://www.youtube.com/watch?v=95kCv10duFw

 

http://www.youtube.com/watch?v=30YUh-rDkdU

http://www.youtube.com/watch?v=OA4ZAmj93fc

 

http://www.youtube.com/watch?v=z4Z04kX3MIo

http://www.youtube.com/watch?v=ewjRCFr20yw

(chaotiškas)
Dvi paros užsibarikadavus kambary. Vakar lijo, skaičiau, šiandien nelijo, skaičiau. Gal ir didelis blogis ta užtemdyta celė, juk vidurvasaris, ir žmogus užsisklendęs visko prisigalvoja, kaip tik čia didžiausi spąstai, ne kituose, ne pasaulyje, bet lįsti lauk jokio noro – ką rasi? Kambary nors randi, iškyla visokių reliktų, kurių anksčiau nepavyko matyti, perkratytoje atmintyje sušvinta asmeninė kvailybė... Gaila, bet ne savęs, o kad jos šviesoje vis dažniau suveikia stabdis. Bet tai nuotaika, praeis.
 
Nueis kažkur, kaip ta trumpa gatvelė, vienu galu besiremianti į plentą. Vaisių ir uogų supirkimo punktas, sandėlis, maždaug per vidurį. Per kelis žingsnius nuo jo, Ruskapinių pakrašty, dangų remia didysis gandralizdis, toks pat įprastas kaip ir pačios Ruskapinės, ir kyla į jį močiutės žodžiai: „Parskrido. Reiškia, šią vasarą dar būsiu greita.“
 
Kitu galu gatvelė duriasi į kiek didesnį žvyrkelį, kuris veda arba kepyklos link ir toliau, prie upės, į laukus, nusėtus žydkapių, į kaimą, arba į priešingą − miesto pusę. Jei kepyklos linkui, tai pro ten, kur švietė Jonaičio sūnaus langai. O jau išpuoselėta viskas, su grįstais kiemo takeliais, galvijais tvarte ir klykiančiais povais. Šita povų mada buvo apėmusi ir kaimynus Matulaičius, ir kitus regiono turtuolius. Kaip Jonaičio „kreizas“ ankstų rytą, taip ir povai – varė iš proto. O šiaip daugiau nieko ypatingo. Jonaitis jaunesnysis, brandus vyras, turėjo tris sūnus, iš kurių mažiausias amžiumi gerokai lenkė jo tėvo sūnų Juozuką, taigi savo dėdę. Vaikams tai netrukdė, tik tėvas ir sūnus Jonaičiai atėjus naujai tėvo pačiai susipyko, nors visiškai išvengti vieniems kitų trukdė tas paprastas faktas, kad ribojosi jų daržai, gal tiksliau – vieno pavyzdinis daržas ir kito usnių plotelis. Bet amžinybės darželiuose jie turbūt susiliejo.
 
Pavyzdiniame ūkyje vyriausias sūnus buvo Robertas, pažiūrėti labai tvirtas ir principingas jaunuolis, tikrai kitoks, negu visą laiką žvengdavęs Vitė, dokumentuose Vitas, kuris nebuvo nei principingas, nei tvirtas, o jauniausias Sauliukas... gal kiek panėšėjo į Vitę, bet greičiausiai buvo abiejų brolių samplaika, menkai pažinojau. Tiesiog visi trys baigė vienodai.
Prabėgus daugeliui metų nuo mūsų žaidimų ir vakaronių pievose, iš kariuomenės pargrįžęs Robertas kažko labai greitai įsikūrė virš tvarto. Dienomis jis lindėjo slėptuvėje, bet naktį pro daržus buvo puikiai matyti, kaip jis slenka į būdelę. Tarp kaimynių netruko pasklisti kalbos, kad jis išsigandęs ne juokais, mat per plačiąją šalį į šitą užkampį atsidangino jo lyg ir nuotaka iš už Uralo. Sakė, kažką jai žadėjęs. Jonaičiai viešnią laikė keletą mėnesių, ji ir vietinės kalbos pramoko, ir suminkštino širdis, o neapsikentęs Robertas galiausiai išlindo iš tvarto ir ją vedė. Pratempė jiedu kelerius metus, kol Robertas turėjo verslą, o paskui Irina pasiėmė dukteris ir išvyko atgal už Uralo.
Verslas buvo paprastas: užsitaisyti šautuvus ir eiti plėšti lapių fermų. Tuomet kailiai buvo paklausūs Rusijoje, Kaliningrado srityje, todėl fermos viliojo geru uždarbiu. Taip ir sėdo visi trys broliai, vėliau išėjo, pauliojo ir vėl sėdo. Į tą laiką skirtingais keliais pasuko ir išpuoselėto povų kiemo šeimininkai, brolių tėvai: Jonaitis susirado draugę miestelio centre ir su ja greitai išleido savąją už parduotą namą gautą dalį, Jonaitienė, kadaise ponia, dručkė, apsimausčiusi žiedais, bet ūkyje darbšti ir gera daržininkė, išėjo į mažą butuką ir dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kontoroje, tik sunkiai įsivaizduoju kuo.
Net neįsivaizduoju, kas jų namą nupirko ir kas ten dabar. Ar turėtų man tai rūpėti, o vis tiek gaila.
 
Buitinio gyventojų aptarnavimo kontora – šalia parduotuvės. Ji tipinė, su „Kriušono“ buteliais, sveriamais sulipusiais ledinukais, retkarčiais atvežamais ledais. Tipinis kvapas, duona, tos musės ir pardavėja su „pletke“, žmonės, prie įėjimo lėtai statantys dviračius. Tipiniai vietos girtuokliai, aprašyti lietuvių novelistų. Viskas svarbu tik tam, kas dalyvavo tame gyvenime. Arba visai nesvarbu.
 
Turbūt čia ir būtų miestelio centras. Prieš parduotuvę aikštė su paminklu, atokiau biblioteka, kitapus įsispraudęs paštas. Dabar kitaip, bet kai norint pasikalbėti su namais reikėdavo pokalbį užsakyti ir laukti, kol rajono centro ryšininkės sujungs arba ne, paštas atrodė be galo svarbi įstaiga. Stenduose po stiklu kabėjo vis tie patys telegramų atvirukų pavyzdžiai, ir, dabar pagalvojus, turėjo būt nyku, bet atrodė linksma, nes poste sėdintis vyras juodais plaukais ir kruopščiai nudažytais antakiais rėkė į blerbiantį aparatą „Velnių, duokit velnių“ – kaip paskui paaiškėjo, „Vilnių“.
 
Netoli bibliotekos − Aldonos butas. Tai moteris, sutikusi prižiūrėti kapus. Be gausaus atlygio gyvenime praverčiančiu gėriu ir dar pinigais, ji pirmiausia iš autobusu perduotų siuntinių išlukštendavo buteliuką. Net po daugelio metų, retkarčiais nuo stotelės lydėdama į kapines, ji visą kelią laidydavo užuominas: „Marytuk, ale skonis...“ Taip ji vertino gryną spiritą, kurio įdėdavo mama vietiniams darbininkams užganėdinti. Už paslaugas.
 
Iki tilto, vedančio į autobusų stotelę ir į kitą pasaulį, dar buvo universalinė parduotuvė, kurioje nuo pat jos įkurtuvių prie medžiagų rietimų triūsė Galina, keli žingsniai nuo čia buvusios rusų komendantūros vado duktė. Kai komendantūrą su jos tėvu susprogdino, jai buvo dveji.
 
Na, o pasukus už vėjų perpučiamos autobusų stotelės ir traukiant kapinių pusėn, visada laukdavo tai, ko niekur kitur nemačiau ir kuo nepalioviau stebėtis visą gyvenimą. Šeimininkui mirus, tasai nuo vaikystės šiurpinęs ir traukęs namas ilgai laukė pirkėjų − mat buvo parduodamas „be teisės nugriauti“. Ne patį namą su cementiniais liūtais ant kraigo, o tas dekoracijas kieme, kurios vėliau įteisintos kaip primityviojo meno palikimas.
Kiek pamenu, didesnioji valdos dalis visada buvo pristatyta gigantiškų statulų: kanopas iškėlęs arklys be sparnų, arklys su sparnais, lyg ir Pegasas, kažkokie atlantai ir Darius su Girėnu, briedžiai, tarpukario prezidentai, Vytauto Didžiojo ir Kenedžio biustai... Sunku įsivaizduoti, kokie eskizai gyveno savamokslio skulptoriaus galvoje, bet jis gana neblogai išlaikydavo tų kelias tonas sveriančių gigantų proporcijas, statulas tobulino ir daugino, dalį jų pardavė privatiems entuziastams ir kolūkiams, o už gautus pinigus, atsisakydamas visko, net būtiniausių vaistų, pirkosi medžiagų ir vėl suko savo rylą. Kieme žmogus nuolat maišė skiedinį, rentė karkasus iš gelžgalių, ir kaskart einant į kapines buvo galima matyti, kaip naujo arklio viduriuose ar jį laikančio superžmogaus liemeny kyšančios metalinės lovos, dviračių rėmai, kibirai, vonelės, apraizgytos vielomis formai suteikti, palaipsniui traukiasi cementu, dingsta ir virsta kūriniu. Nulipdytas jis būdavo nudažomas daugmaž tikroviškomis spalvomis, ir pažvelgusį pro langą namiškį pasveikindavo dar viena natūralistiška arklio papilvė. Mat skulptūros ant pjedestalų siekė namo stogą, jei ne aukščiau, ir namas jų šešėlyje atrodė kaip sprigtu numušama dėžutė. Daug kas, švelniai tariant, stebėjosi, bet kaip tik dėl to, kuo jis gyveno, tą žmogų ir prisimenu.
 
O štai ir kapinės su „kareivėliais“, tai tokie gražūs vabalai, kapinės su paminklais, kurių istorijų klausinėjau ne kartą ir žinau: cementinis angelas sunertomis rankomis ir gėlės jose – nuskendusiai mergaitei, ryškus antkapis užsimušusiems mokytojams, o nukirstą medį imituojantis akmuo, atplukdytas iš Amerikos − emigrantų giminėms. Suklupęs ir prie žmonos balsu raudantis tremtinys iš Karagandos. Senelių, įžymybių, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių poilsio vietos, kad ir tik kartą gyvos matytos senutės Kačiulienės – aš prie jos kapo, o man ji stovi prie geltono namo su nusvirusiais jurginėliais ir stovės.
 
Tai būsena, sąmoningai netikrinant net prieinamų faktų, nesu aš ir Jūra Baužytė, nešanti žodį iš miestelių, tai emocinė atmintis, niekam kitam nesvarbi, ne visada suprantama, rodos, net artimesniems, tai tik praeitis ir nėr ko graudintis. O vis tiek kažko baisiai ilgu.

Gatvelė

Kartais taip gera neapdorotomis mintimis galvoti apie kur nors toli gyvenančius žmones. Garsiai daug kas skambėtų neteisingai, ne taip, bet vienumoje, iš tolo − asmeniniai emociniai įrašai kitiems gyvenimų nejaukia, o širdies perteklius tampa lengvesnis.

 

Anądien apmūryto medinio namelio priebutyje palikau Šurą. Ji sėdi, senu papratimu basomis įsispyrusi į kaliošus, ir dairosi, bene kas ateis ar įvyks. Nuobodu. Ir ką ji, be ligų maišelio ir vienatvės, turi? Ji gali tik prisiminti. Laikas, kai buvo kur nueiti, išseko, seni kaimynai išmirę, o likusieji susenę, nutolę, užsiėmę kasdieniais savo reikalais.

 

Iš vienos pusės – Romo šeimyna, vietinių liežuvautojų sprendimu gavusi miesčionių titulą. Ir dėl ko – tikrai ne dėl Romo, kuris visada buvo paprastas, dirbo vairuotoju ir negėrė. Savo Rimučiui, anksti netekusiam mamos, jis atvedė gerąją pamotę Danutę, miestelio ligoninės seselę, o jinai vieną kartą parnešė broliuką Donatą (jau vėliau ir ne tėvų pakrikštytą Donkepele). Šeimai, ypač Danutei, buvo netoli iki inteligentų, o nutrijų auginimas ir reisai į Kaliningrado sritį tereiškė verslą, padėjusį išgyventi ir dar susidėti pinigo prabangai. Jų trobesiuose kabėjo krištolai, kieme stovėjo 24-osios laidos „Volga“, o Rimas, technikume studijavęs veterinariją, kol neišsikraustė, savo žinioje turėjo visą namo priestatą ir mopedą. Tik niekada nemačiau jo besišypsančio.

 

Tiesiai priešais Šuros vartelius kitapus – gatvelės unikumas. Tai ne sodas, ne gėlių darželis, o usnynas, pilnas įvairių buityje ir žemės ūkyje naudojamų daiktų. Trobos langai neplauti turbūt per amžius, bet kadaruoja skysta užuolaidėlė. Tuo pasirūpino naujoji pati. Tačiau šeimininkas Jonaitis vertas atskiro žodžio ne dėl namų valdos, o ir ne toks garsus, kaip bendrapavardis pakelių maniakas. Jis buvo susisukęs, iš pažiūros taikus dėdulė, bet vasarojantiems vaikams dėdulės veidas atsiskleisdavo kokią pusę šešių ryto, kai jis paleisdavo „kreizą“ ir imdavo pjauti lentas. Be abejo, kaupdavosi atitinkami žodžiai, bet likdavo tik užsidengti ausis pagalve ir pabandyti kaip nors dar truputį pamiegoti. Greitai atėjo žinojimas, kad niekas niekada nepasikeis.

Jonaitis gėrė nuo 14 metų kasdien. Jo žmona, prisijungusi prie tokios veiklos jau pensijoje, „susidegino kepenis“ per nepilnus dešimt metų, bet tik ne jis. Rytą ėmęsis darbo, Jonaitis nenuilsdamas triūsdavo iki vakaro, tada gana nesaikingai atsigaivindavo (šiltuoju metų laiku tai vyko sode, po pat visų langais), o ankstų rytą vėl stovėdavo ant kojų. Mirė jis aiškiai nebe jaunuolis ir visai ne nuo alkoholio padarinių, o iki tol spėjo vesti dar kartą ir iš naujo pagausinti giminę.

Žmona atėjo į jo namus pati – tokia Riestienė nuo kapinių, našlė, vedina riboto intelekto Kęstučiu ir jau sumitusiu Romu. Daug tų romų tuose kraštuose. O pagranduką pavadino Juozuku.

Kęstutis gyvenime jautėsi gerai, nors lengvą galvą kiek sunkino sužalota akis. Patartas, įkalbėtas jis visgi tą apsitraukusią balkšva plėve akį pamerkė okulistui ir išgirdo, kad ją galima nesunkiai atgaivinti – nervas nežuvęs, tereikia sutvarkyti rageną. Bet tada Kęstutis išmintingai numojo: „Man ir taip gerai“, o motutė antrino: „Tai kad vaikas nenori.“ Gal ir teisingai, kam laužyti asmenybę – todėl ir liko toks besimarkstantis ir besiraukantis vienaakis, o ramybės būsenos − dar prasižiojęs ir prie taurelės mėgėjas. Nieko čia baisaus, sugebėjo žmogus ir šeimą susikurti, ir visus pergyventi.

 

Kitas kiemas skersai gatvelės – aistrų katilas. Ten našlys, likęs su paaugliu sūnumi, įsikurdino smagią moteriškę. Vaikai ėjo kaip iš pypkės: tai vienas, tai dvyniai, tai vienas, tai dvyniai. O kartą tėvas ėmė ir pasikorė. Bet tada jau našlė sukosi iš padėties ir dairėsi ramsčio, kol jis atsirado miestelio plevėsos Antano pavidalu. Našlė buvo labai laiminga, bet tik jau ne girtauti mėgęs ilgaplaukis jos įpėdinis, išmestas iš Kauno politechnikos instituto − „ant gatavo“ atėjusį įnamį švaistydamasis kirviu jis periodiškai vydavo lauk. Bet Antanas vertino šiltą našlės gūžtelę ir net pakibus ašmenims trauktis nesiruošė, tik ekstra atvejams turėjo saugų prieglobstį – iššokęs pro langą greitai įsliuogdavo į savo sunkvežimio kabiną ir užsirakindavo iš vidaus.

 

Sunkvežimis stovėdavo ant Ruskapinių tarp varnalėšų. Ir tai gryniausia tiesa, nes sunykusių kapinių plotas, tiksliau, ištrypta aikštelė su apgriuvusia koplyčia, buvo vienintelė gatvelės vieta, kur galėjo stovėti ar apsisukti transportas. Caro laikų koplytėlė, statyta tada dar miestelio pakraštyje ir tarnavusi mažai bendruomenei, per Antrąjį pasaulinį karą virto aptrupėjusiu neaiškios paskirties mūru. Senieji miestelio gyventojai sako viduj kabėjus ikonų, mena vitražinius langus, pamaldas, o mano vasarojimo metais tame nusiaubtame mūriuke vykdavo slėpynės ir kiti žaidimai. Krepšinio lankas buvo pritvirtintas prie kuo tik neapipaišytos sienos. Tarp alyvų aukštoje žolėje skendo paprasti cementiniai antkapiai su dvigubais kryžiais, išvartyti, daugelis suskaldyti per karą, apaugę samanomis ir praradę vardus, o laiko tėkmėje prisimenami tik ant jų sėdinčių ar laipiojančių vaikų. Ruskapinių vaizdas gatvelėje visiems buvo tiek įprastas, kad nekėlė jokių asociacijų su kapais ir žmonių atminimu.

Šventvagiška, bet į koplyčią įsmukdavo ir fariziejai. Kitaip tariant – jei nebūdavo per daug vaikų, užeidavo nusilengvinti koks nors prekeivis, prieš lemiamą kovą atsiskyręs nuo vilkstinės.

 

O traukė karučių, vežimų ir savadarbių vežimaičių vilkstinės į netoliese veikusį uogų ir vaisių supirkimo punktą, kuris buvo vadinamas sandėliu. Rangėsi eilės kaip per karą prie duonos. Gerai, jei vilkstinės paskutinysis nesiekdavo kitapus gatvelės plytėjusio burokų daržo, priklausiusio veteranui su medine koja. Dar tada nieko, bet dažniau buvo kitaip. Nusiplovus sūrų prakaitą besiribojančioje su daržu plynioje (taip vadinosi kūdra, į kurią gindavome paplaukioti ančiukus) tekdavo laukti. Pagrindinė karutininkų sėkmė priklausė nuo to, kiek tą dieną bus superkama gėrybių, o dar prieš tai – kiek dėžių pavyko susimedžioti. Absurdiška, bet ir šito gero trūko – paprasčiausių medinių dėžių. Pasamdyti berneliai kalė jas nesustodami, o vis trūko.

Sandėlis buvo konservų fabriko filialas, mokėjo grašius, kėlė įvairias sąlygas, bet vasara be tos veiklos ir kalbų apie uždarbį – kai kuriems neįsivaizduojama. Taip ir Šura spaudė kapeiką iš savo kelių krūmelių. Romas su Danute ne, jie penėjo nutrijas. Daugiavaikiai viską surydavo. Jonaičiai gyveno geriausiai.

Sutapti daug kas gali, ir visai tikėtina, kad antrininkai (kūryboj dažniausiai jausminiai) apie vienas kitą net negirdėję.
 
-- Vakar popierių kuitalynėje šmėstelėjo senas straipsnis apie Ericą Claptoną. Net nusijuokiau, kaip šis žmogus užneša į poetą G., nors gi nesąmonė gryniausia, tai tik matymas, momentinis atspindys tam tikru rakursu. Bet nebeatstojo mintis vėl imtis pamėgtos temos – atsitiktinumų, likimų, pasikartojimų.
Štai epizodas iš vaikystės. Jaukus miestelis pasienyje. Ne taip ir toli Kybartai, tarpinis kelio Maskva–Kaliningradas punktas. Į tranzitinį traukinį reikėdavo greitai įšokti, nes jis čia nestovėdavo.
Tiesa, šiuo siurrealistiniu transportu teko vykti tik porą kartų, bet to gana, kad nediltų plackartinių vagonų esencijos įėstas vaizdas: kiek akys užmato – ryšuliai, nukarusios nuo gultų kojos, riebaluotos kortos, buteliai, užkandžiai ant laikraščių, bobų flaneliniai chalatai ir kaip pagrindinis apavas naminės šlepetės, o vyrų – telniaškos ir apatinis trikotažas. Šita masė, kur viskas visų akivaizdoje, be abejo, pilna ir specifinių garsų: vaikų zirzimo, armonikos, knarkimo, čepsėjimo ir kitokių priedų, kuriuos palydi gaižūs tvarūs kvapai.
 
Netoliese, tik į kitą pusę nuo miestelio, Paražnių miškas, o ten, labai tankiame, kone juodame eglyne, paslaptingas statinys. Žmonės pasakojo, kad užkapojęs uošvę Kunigundą, o paskui nutaikęs momentą ir miegančiai jos dukteriai plaktuku ištaškęs smegenis, net kūdikio vežimėlyje nepagailėjęs, žudikas atbėgo į mišką ir ilgokai slapstėsi susiręstoje neblogoje trobelėje, kuri man užėjus jau buvo tuščia, o dabar tikriausiai jau sudūlėjusi.
 
Bet pats miestelis – tiesiog miestelis. Į jį, į tą gatvę netoli mokyklos ir buvusios ligoninės, baigiantis karui parėjo vietinis šešiasdešimtmetis vyras. Po kelerių metų nuo buvusios žmonos jis dar gavo laišką, bet nieko nebekeitė – liko gyventi su Aleksandra, trumpiau Šura, išsekusia, išbadėjusia 16-mete, kuri klajojo atblokšta į pafrontę ir leidosi iš ten parsivedama. Vėliau atsišaukė kažkas iš jos giminių, bet ryšys buvo silpnas ir ji visam laikui nusėdo Lietuvoje.
 
Senasis karys, prieš iškeliaudamas amžiams, suteikė Šurai duonos, kuklią pastogę ir keturis vaikus. Vyriausias Vladimiras, kurį jį pagimdė nespėjusi nė apsiprasti kario žemėje, iš gimtojo lizdo į sostinę išskrido anksti, pasidarė Vladu ir pas motiną beveik nesirodė. Valė, jaunesnioji dukra, studijavo Kaune ir buvo parodyta per televiziją kaip perspektyvi gimnastė, bet grįžusią prie motinos ją įtraukė miestelio rutina, o jau jos sūnūs, sekę kaip reikiant pylusio ir netrukus išplevėsavusio savo tėvo pavyzdžiu, abu prasigėrė. Vyresnioji Šuros duktė Nina į miestelį neįaugo – jaunystėje kaip patraukė į plėšinius, taip ir nebegrįžo, tik porai vasarų buvo atsiuntusi paviešėti savo mergaites.
Kraujo keliais patraukė ir pagrandukas Gintarėlis, ankstyvoje vaikystėje dėl kalbos ir, kaip atrodė, proto sutrikimų kurį laiką leidęs su Šiaulių logopedais. Kaimynų bernai jį erzindavo „tanta lanta skauda danta“, bet po Šiaulių visa tai neteko prasmės: vieną gražią dieną į keliuką įsuko automobilis, parvežęs staiga pasikeitusį ir rišliai kalbantį mano vienmetį Gintarą.
 
Panašaus amžiaus, gal kiek jaunesnės, buvo ir kitos žaidimų draugės – Ninos pametinukės Nadia ir Tania. Susidraugavome lengvai, o bendravome vietinės tarmės ir rusų kalbos mišiniu. Braižėme klases, ėjome slėpynių, vakarais nuslinkdavome į miestelio galą prie kepyklos ir grįždavom nešini karštais duonos kepalais ir batonais, kuriuos gauti buvo paprasta, jei pamainoje dirbdavo kas nors iš pažįstamų. Bet svarbiausia, kad abi mergaitės turėjo po šešis pirštus. Keturios rankelės, dvidešimt keturi pirštai – tai atrodė be galo savita, nors mano mama, girdėjau, Šurai aiškino, kad tą jos anūkių keistenybę Leningrade nesunkiai patvarkytų. Nežinau, ar man buvo baisu liesti, atrodo, ne, netrikdė tos draugių plaštakos su papildomais nykščiais ir mažyliais, ir tvarkyti niekas nieko nesiruošė, nes Nina priėmė viską natūraliai: tuose kraštuose, jų kaime netoli Semipalatinsko, praktiškai visi vaikai tokie, nekalbant apie tuos, su kuriais gamta sužaidė dar įvairiau.
Kartais nostalgiškai pagalvoju apie tą tolimą neregėtą žemę, kur gyvena daugiapirščiai, tarp jų mano draugės, galbūt ir jų daugiapirščiai vaikai.
 
O Gintarėlis išėjo į kariuomenę ir ilgai nedavė žinios. Po daugel metų, kai pagaliau atvyko aplankyti motinos, jis skaudžiai priminė rusų filmų karį ir atrodė labai tolimas. Lyg nebūta žaidimų, karstymųsi po vyšnias, mielių tyrės pilstymo į kaimynų lauko būdeles, lyg nieko nebūta – prie vartelių stovėjo suaugęs Rusijos sūnus su kareivišku diržu, šauniai pakreipta kepure ir laikė motinai atvežtą dovaną – butelį. Netrukus jis ilgam išvažiavo namo į Sibirą, iš kurio kilusi jo žmona.
 
Šura iki šiol gyvena savo kuklioje trobelėje. Ligota, sutinusiomis kojomis, nelankoma nei tolimų vaikų, nei prasigėrusių ir jau dvigubai vyresnių už pafrontės mergiotę anūkų, ji turbūt tesvajoja kuo lengviau prastumti dieną, o apie tai, koks keistas gyvenimas, negalvoja.
Bet aš gi nežinau, tiesiog matau ją kaip vaikystės vasarų kaimynę, atminčiai įdavusią visokių mielų smulkmenų. Pati Šura nieku gyvu nepatvirtintų, nes kas gi atsimena tokius niekus: vieną kartą, kai ji dirbo kepykloje, nuėję radome jos parašytą ir ant sugedusio katilo užkabintą raštelį „КАТИЛАС БЛОГАС“. Kvailystė laikyti galvoje, bet kaip tada juokėmės! Nutolo viskas, bet gerai atsitraukti – matosi visuma.
 

(Graudus)

Alsus vasaros vakaras. Vėlyvame autobuse išsikėtoję keli jauni žmonės, vaikinai ir merginos gal iki 16-os. Cypina telefonus, persimeta žodžiu, kikena. Jiems gerai, o man iš šalies atrodo lėkšta ir įtempta. Senas idiotas. Tai amžinas tarpusavio santykių žaidimas, ir niekieno pagalbos jame nereikia.
 
Kai prie „Minsko“ parduotuvės arba prie „Tuskulėnų rimties parko“ stotelės pamatydavau Jaunutį K., nusistebėdavau dviem dalykais: kaip žmogus apsikenčia taip apsileidęs ir ką jis tempia tuose juodo plastiko krepšiuose.
Bet kvaily, pliaukštelėdavau sau į kaktą, ko čia stebiesi, prieik ir užkalbink. Neretai taip ir darau pamatęs įdomų žmogų, bet Jaunučio nekibinau turbūt todėl, kad ir prieš kelis dešimtmečius jis buvo panašus – pasikeitė nebent apsmukimo lygis. Žaismingas jaunuolio kaltūnas toks pat bespalvis ir liko, tik gerokai pasistūmėjo pakaušio link, pagilėjo mimikos raukšlės apie burną, o gal rūgšti mina tiesiog perrūgo. Pametė Jaunutis batų raištelius, marškinių sagas, prisikepė blynų ant pilvo, sulaukėjo, bet smulkūs antakiukai ir dalykiškumas veide – stabilūs.
Iš mokyklos pažįstamas mokinys. Tuščia jų, tų meilių, jei esi nepaklausus. Ilgainiui ištyriau, kad skuba jis, kaip andai į pamokas, dabar į Valakampius ir net įsiręžęs parsitįsia kelis didelius plastikinius bakus šaltinių vandens. Tikriausiai geria vienas, tyras dvasiškai, tik neapskalbtas, o gal propaguoja kaip tik gausios šeimos požiūrį, kad gyventi reikia natūraliai ir nesiėsdinti visokiais šarmais.
 
Nieko tikro nežinau. Nekenčiu savęs už tylėjimą, nes yra visos sąlygos tiesiai paklausti, bet tik nužiūrinėju praeivius ir mintyse kuriu jų gyvenimus. Didybės manijos apimtas kartais pagalvoju, kad gal ir apie mane kas nors ką nors sukuria, ir tada sau neatrodau piktadarys, skriaudžiantis stabilųjį Jaunutį. Telydi jį taika ir sėkmė.
 
Bet ko palinkėčiau Taurui, nežinau. Buvau penktokas. Mokslo metų pabaigoje paaiškėjo, kas priimtas į vasarą organizuojamą anglų kalbos stovyklą „Starlet“. Pagaliau!
Laiminguosius prie medinės Šalčininkų rajono Turgelių mokyklos paradinio įėjimo pasitiko plazdantis transparantas „Welcome!“ Mokiniai buvo bent jau iš veidų matyti, bet naujoje aplinkoje akys leido vilyčias, mezgėsi naujos pažintys ir simpatijos, pradėjo formuotis grupės. Kaipmat įvertinta, kad į stovyklą padirbėti susirinko ir patys šauniausi mokytojai. Puiku!
Jų kambaryje nelaukiant sutemų ir rimties valandos pasklido malonūs užkandžių ir kiti kvapai, visur bangavo įkurtuvių bruzdesys, kažkoks svaigus nepaprastų įvykių pažadas. Keista su juo, nežinai, kas pasislėpę laukime, nes vienai anglistei ta vasara buvo paskutinė, nors ir dabar neįtikėtina, kad tokia stipri, linksma, visus uždeganti moteris galėjo po kelių mėnesių tiesiog numirti nuo vėžio. Tada niekas apie tai nekalbėjo, juolab vaikai neįtarė, žydėjo gražus laikas ir buvo neįvardinamai gera.
Pedagogas Brakas, akordeoną valdąs poliglotas, tuoj sukvietė į muzikos valandėlę, kuri paskui tapo kasdieniu popietės susiėjimu, ir aktyvesnės paauglės maldavo išmokyti „Strangers in the Night“. Aš į tas merginas paskui visada spoksodavau kaip apuokas, nors atsimenu ne tik jų vardus, bet ir mokytojo repertuarą.
 
Bet vėl nekenčiu savęs už tai, kad pilstau tuščias frazes: žydėjo svaigus laikas, neturėjome rūpesčių... Vaiko amžius nėra toks jau nerūpestingas, o kas tai yra didelė problema, buvau įsisąmoninęs dar pirmoje klasėje. Dabar matau save einantį per lapkričio kiemą namo. Atrodytų, pipiriukas su kuprine ir vėjais galvoj, o jis lėtai lėtai sliūkina nenorėdamas pareiti, vilkina, atidėlioja, po jo galvą ne vėjai siaučia, o ir ten, žemiau, ne taip jau lengva, ten kažką baisiai gniaužia.
Bėdą susiformulavau labai aiškiai: kaip būtų gera gyventi, jeigu jos nebūtų, o dabar gyventi nenoriu. Iki laimės tetrūko vieno dalyko: nuritinti tą akmenį. Bėda buvo tokia: tarp visų mano penketų per kvailumą įsipainiojo trejetas. Gąsdino ne pats pažymys, niekas nebūtų nei baręs, nei lupęs, bet nepakeliamos atrodė saviplakos kančios. Tada pasaulis atrodė kaip per apverstus žiūronus – svetimas, neteisingas, palikęs mane vieną.
 
Pašalinei akiai nematomi, neįtariami vaiko jausmai, vaikystės ir paauglystės potyriai – ne visada šviesus startas į gyvenimą. Ir tos vaikų meilės. Panašiai galėjo kartotis bet kurioje mokykloje, stovykloje, ir ne tik, ir kartojosi, o viena tokia tyli žmogaus drama vyko mano akyse Turgeliuose.
Su mergaite pavarde Gaigalaitė (tam tikrais sumetimais vardo neminėsiu) pradėjome kalbėtis netyčia, stebėdami regbio rungtynes dulkėtoje mokyklos aikštėje. Aš turnyre nedalyvavau dėl savo kompleksijos. Ji taip pat. Rubuilė, nuberta ankstyvosios paauglystės spuogų, riebaluotais plaukais. Tokia ne iš gražuolių, kaip ir aš. Nesakyčiau, kad puolėme giminiuotis sielomis, bet labai greitai ji man atvėrė savo didžiąją paslaptį. Nesitikėjau, bet kartu ir nenustebau, nes tokių ir panašių išpažinčių esu išklausęs daug.
Kiekvienoje stovykloje, o ir šiaip kolektyvuose, būtinai atsiranda koks nors misteris ar mis. Būtinai koks nors suskis visuotinai pripažįstamas gražuoliu be konkurencijos ir numylėtiniu. Sušvito ir Turgeliuose toks šviesulys. Kai paskui pagalvoji, tai niekuo neišsiskiriantis individas, gal tik kiek ryškesnėmis išorinėmis rūšinėmis savybėmis, o neseniai paplitęs charizmos terminas taikytinas toli gražu ne visiems tokiems. Panelės kolektyvuose irgi – pavydžiai seka išsirinktos lyderės manieras, kopijuoja, pačios nesuvokdamos kodėl. Gal kitaip gyvybės ratas nustotų suktis, bet kai tau vos per dešimt, kai esybė bunda gražiai ateičiai...
Mergaitė Gaigalaitė neturėjo jokių dailiųjų rūšinių savybių, bet jinai mirtinai įsimylėjo mergaitiško veido Turgelių žvaigždę Taurą R. ir apie tai papasakojo man. Ir pasakojo Gaigalaitė paskui dar ne kartą, verkė, kompleksavo, jei širdelė ir vylėsi kitaip, tai galvelė suprato savo beviltišką padėtį, o ko norėjo konkrečiai, turbūt ir pati dabar nepasakytų, tik manęs tada prašė niekam nė mur mur. Neturėjau jai ką patarti, bet paslaptis laikau ir be prašymo.
 
Išorinių įvykių tarsi nebuvo jokių. Vyko tradiciniai šokiai, o arogantiškas mergaitiško veido paauglys, jautęs merginų dėmesį ir kažkokiu būdu sužinojęs apie dar vieną, visiškai nevertą, bet skaičiuotiną alpstančiųjų kolekcijai, tik paniekinamai vyptelėjo. Gaigalaitė buvo sutriuškinta.
Suaugusieji, net ir šaunūs pedagogai, tokių niekų ganomųjų minioje nemato. Baigėsi stovykla, akivaizdžiai traumuotų tarsi nebuvo, o paskui visi užaugo. Betgi tos audros – tai pradžia, niekas nėra menka ar nereikšminga, nes murkdo ir sako ruoštis – toliau gyvenime tas pats: paskendusi savo abejingume dėmesio gaunanti vidutinybė, o gal tiesiog statistinis žmogus, neprisimena tų, be kurių to dėmesio nebūtų.
 
Vėliau Gaigalaitė man išnyko iš akiračio, ir galbūt savąjį Taurą nusivylimo akivaizdoje ji mena ne kaip svajonę, bet kaip kažką smulkaus. Vėl „gal“, gana, gyvenimas ne mano.
O Taurą, dar išraiškingesnį už grįžtantį iš gaiviųjų vandenų Jaunutį, sutikau parduotuvėje. Sutikau – netinkamas žodis. Mačiau. Jis ir manęs neįvardintų net skerdžiamas, o aš – keista, jį atsimenu. Keista tiek prisiminti žiūrint į bespalvį užgesusio gražuolio žvilgsnį. O gal jis ir viskuo patenkintas. Abejingas nieko nepraranda, jam ir linkėjimai beverčiai. Jaunutis nors stilių ir liniją išlaikęs.
 

Ta pati nesikeičiančios esmės košė makalošė. Vartydamas įvairius užrašus ir atmintį, dar kartą įsitikinau, kad esu absoliučiai įklimpęs į keistą realybę − kažkieno parašytus užkeiktus scenarijus.
 
Iš Pašilaičių į Žirmūnus kulniuojantis žmogus gerokai prieš aštuonias pasiekdavo darbą ir neilgai trukus imdavo ieškoti, kas jau gyvas. Jei pavykdavo, pirmiausia pakankindavo sekretorę, o tada pradėdavo lankyti darbovietės taškus, kur galėtų ne šiaip nuleisti garą, bet išsisakyti apie moralę, meną, retesniais geros nuotaikos atvejais dar apie politinę situaciją pasaulyje ir apie Viršuliškių „larioką“, kad kokią dešimtą, ką nors išvedęs iš kantrybės, pats jau lengvas išeitų ilgųjų pietų su poguliu.
 
Vienas iš lankomų taškų buvo pas mus. Bet prieš aštuonias, net ir dar po valandos, aš, labiausiai atsidavęs klausytojas, esu tikrai kitur, todėl ankstyvajam žmogui imdavo darytis ilgu ir jis puldavo man skambinti. Neapsikentęs pakišdavau telefoną po pagalve, o jei per stebuklą būdavau jau kelyje, pakeltą ragelį nešdavausi rankoje, kad į besiilginčio žmogaus ausį sunktųsi gatvės garsai. Kai pasiekdavau kabinetą, buvusi viršininkė -ytė mano adresu visada pavartodavo junginį „jūsų ieškojo jūsų D...s“, o aš įsiplieksdavau, kad niekas nėra nei jūsų, nei mūsų, minimas asmuo bendrauja tik su sau lygiais, o apskritai jam lygių nėra, nes tikrų menininkų yra vienetai ir ne mūsų įstaigoje.
 
Deja. Kabineto duris kolega menininkas praverdavo santūriai, tirdamas bendrą nuotaiką. Porą valandų drąsiai skambinęs, tarpdury sustingdavo, patylėdavo, o po minutės nutęsdavo: „Kaip matau... tai gal jau eisiu...“ Suprask, tą pat akimirką reikėdavo įsmeigti į atėjusįjį susidomėjimo kupiną žvilgsnį. Bet pareiškęs, kad jau eis, menininkas atsidusdavo ir niekur neidavo, priešingai − imdavo nežymiai sėlinti mano stalo pusėn. Kai tik aš viską metęs pasiruošdavau kalboms, jis kaip pabaidytas kiškis šokdavo prie durų. Vizito tikslas pakibdavo ore. Kitaip ir negali būti, kai susiduria du žmonės be pusiausvyros.
 
Aš rašiau jo knygą. Apie fotografiją. Būdavo, kad, norėdamas išvengti lankymų nepatogiu laiku, į jo laboratoriją pasitarti nueidavau pats. Įdomių dalykų pamatai įėjęs be pranešimo. Kūrėjas staiga pašokdavo, keistai plasnodamas ir vapėdamas apie abstraktųjį meną puldavo dangstyti kompiuterį, o pro neuždengtą vietą šmėžuodavo įdomūs kontūrai, panašūs į „pakibusį“ erotinį puslapį, kurį jis, žiūrėdamas kaip į ateivį į mane, reiškia, užpakaliu į kompiuterį, viena ranka visaip bandydavo užgniaužti. Bet tai tik mano užfiksuotos detalės, kartais ką nors labiau apčiuopiamo ir nutardavome, nes aš kantriai klausydavausi.
Jis leisdavo suprasti, kad manim pasitiki, o kartais, ypač girdint kitiems, papasakodavo ką nors su gausybe „mes“ (manau, kad panašias istorijas iš Fotomenininkų sąjungos rietė ir kitiems, paskalų principu – kiekvienam apie kitą) – paprastai tai būdavo koks nors „bajeris“, o aš, nepažinodamas minimų žmonių, ir priėmiau viską kaip nuoširdžius dieną praskaidrinančius juokus.
Bet visada puikiai supratau, kad esu ne „žmogus, su kuriuo šioje įstaigoje nors galima pasikalbėti“, o tiesiog parankus bendradarbis, kuris, kažkokio solidarumo apimtas, gali viską metęs šturmuoti degančius jo darbus – nes jis paprašė, jam tai aktualu, reikia.
Koks jis ten bebuvo, maniau, kad susikalbame, o į jo elgesį bendrąja prasme tiesiog nekreipiau dėmesio, nes manęs ten ir nereikėjo.
 
Tačiau kantrybė ir tolerancija baigiasi liūdnai. Mūsų dienos buvo kupinos tauškalų, įtampos, ginčų, produkcija ėjo nors nelengvai, bet konkrečiai ir labai pasitarnaudavo kam nors iš administracijos, kai prireikdavo kokios nors reprezentacinės brošiūros. Meno žmogus visur švytavo savo kūriniu ir triumfavo, o aš, pagalbinis, pritariamai kinkavau galva. Bet vieną kartą jis kreipėsi į mane kaip į lygų, o prašymas buvo – ne, ne iš menų, finansinis.
Ši sritis man nėra artima, bet kalbama buvo ne apie sugebėjimus, o apie sutikimą „prasukti“ vieną reikaliuką – fiktyviai pravesti kitos įstaigos sėbrų sugalvotą konkursą, išrinkti geriausius darbus ir išplauti pinigus. Menininkas ir šitaip gali? Pasirodo, gali.
Viskas vyko sklandžiai, kol studijoje vertinome šedevrus ir užsikvempę ant stalų raitėmės iš juoko. Bet tuos veiksmus reikėjo įforminti ir surašyti autorines sutartis, savaime aišku, visą buhalteriją ir kitus duomenis laikant paslaptyje. Surašiau, o jis sakė perduosiąs kam reikia. Kaip perduos, nesigilinau.
 
Gal dėl vienpusiško susidomėjimo kompiuterio turiniu, o gal tai šiaip nesusipratimas, bet įvyko viena nesąmonė – išplito konfidenciali asmeninė informacija ir man pradėjo eiti visokie laiškai (vagių, tikiuosi, nesulauksiu, arba tai bus nelauktai). Nieko nesuprasdamas baisiai išsigandau ir pasikviečiau menininką pasikalbėti. Tikėjausi pasiguosti, sužinoti tikrąją padėtį, bet nieko taip ir nesužinojau, tik atsimenu jo reakciją: „O kaip MANO informacija, irgi matosi?“ Aš apstulbęs tylėjau, o jis tarsi pasiteisino: „Neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Gal ką nuspaudžiau, biškį nefain išėjo“.
 
Pernai, tai atsimenu ir be vasarinio dienoraščio įrašų, namo parbridau skvernais dangstydamas plėvele apvyniotą paveikslą. Liepos pradžia, liūtis. Įstaiga reorganizuota, kitaip tariant, išdraskyta, pensininkų dauguma atleista. Menininkas dėl siūlomų sąlygų įsižeidė ir suniokojęs laboratoriją taip pat ruošėsi išeiti, bet prieš tai monologo įkarštyje leido man ką nors pasiimti atminčiai.
Nusiaubta erdvė, liūdnos sienos, įpykęs nereikalingas žmogus. Man jo pagailo. Aš išsirinkau kelias nuotraukas, o vieną įrėminome. Taip ir išsiskyrėme. Ir nors pirma, ką pamatau atsibudęs rytą, yra ta įstiklinta pilkšvų tonų fotografija, meno žaizdrą atsimenu ir be jos.
 

Slade - Ooh La La in L.A.

http://www.youtube.com/watch?v=WATaPM8OQ58

„...на свете все авось да случай“ (И. Бунин)

Mėgdavau pavažiuoti į Maskvą. Sėdi vakare į traukinį, rytą prasideda pažįstami priemiesčio peizažai, o neilgai trukus jau vaikštai po Arbatą, Raudonąją aikštę, GUM‘ą, CUM‘ą (valstybinės ir centrinės universalinių parduotuvių trumpiniai) ar kokio viešbučio bufetą. Bet naktis, naktis traukinyje...

 

Smagūs buvo ir skrydžiai į Leningradą. Ten Nevos prospektas su sodeliais, užkaboriais, tiltukais. Judantis vaizdas iš Natašos kambario viršum prospekto. Ten kadaise nuomos tikslu statyto didelio pirklių namo apartamentus sovietų valdžia pavertė liumpenų karvelidės langeliais, o ilgi platūs koridoriai susiaurėjo nuo iškabinėtų ant sienų dviračių, vonelių, kitų rakandų ir virto bendrais tamsiais sandėliais. Ten pirmą kartą supratau, kas yra tikras komunalinis būstas. Koridoriaus gale žiojėjo ir tikra kloaka – tualetas su surūdijusiomis „pėdomis“. Tupykla, liaudiškai „paraša“. Bet iš ten parėjus galima buvo žiūrėti pro langą.

O ar begausi Sankt Peterburge Leningrado gastronomo kavos – balzgano kavos gėrimo iš katilo, ir vargu ar tebėra Nevos prospekte gruziniškų patiekalų restoranas, kurio prieangyje stypsodavo šelmiškas durininkas, kreipdavęsis „gamardžoba, genocvali“, „slyš, kaco“ ir už tris rublius įleisdavęs be eilės.

Dešimtis kartų keitėsi žmonės, pastatai, pavadinimai, bet širdyje gyvas senasis miestas, ir jis visai kas kita nei tada Maskva.

 

Nors įsiterpusi tarp brangiausių pasaulio miestų, Maskva atmintyje šurmuliuoja turbūt dėl kitos priežasties. Na, mačiau Leniną, stovėjau toje kilometrinėje eilėje. Na, lankiausi Kremliaus suvažiavimų rūmuose, rodė „Eugenijų Oneginą“ ir buvo gražu. Slampinėjau gatvelėmis, bandydamas pajusti bent mažą miesto dalelę, tryniausi turguje, kavinėse, bet turiu tik miglotą bendrą vaizdą, nieko aiškaus. Tikriausiai kaltas traukinys.

 

Juo bildėjau ir tą žiemą. Apšarmoję langai, karšta arbatytė, kūmutiškos palydovės. Oi, patinka man tokios išvykos! Tuo metu namų pusėn, pirmu etapu iki Maskvos, o paskui tolyn tolyn į gimtąjį aūlą, baladojosi ir keli žvitrūs pietiečiai. Tambūre sklido žolės kvapas, pro tarpudančius dryktelėdavo žalia seilė. Kalba prasidėjo savaime, vystėsi lengvai, tad greitai susikalbėjome tiek, kad apsikeitėme adresais.

Iš kiekvienos kelionės parsiveždavau tokių mielų popierėlių su koordinatėmis, ir ima juokas pagalvojus, kaip būtų, jeigu užgriūtų iškart visi, kas turi manąsias...

Bet ką, naktIs tarp pridvisusio tambūro ir vagono-restorano baigėsi greitai kaip visa, kas gera, rytą atsiglebėsčiavome ir pasklidome į skirtingas puses.

 

Dėl visokių neįdomių rūpesčių iškrito geras laiko gabalas, kai staiga pamačiau, kad jau atjojo ruduo. Tada užslinko karšta bobų vasara. Voratinkliai draikės be vėjo, o studentus šaukte klykino pareiga padėti žemdirbiams sudoroti bulvių derlių. Susikroviau skurdžią mantą ir ne savo valia, juk ne Maskvos traukinio šaukiamas, atsidūriau Trakų rajone, Paluknyje.

Vieną dieną, kuri išaušo po laužo kurstymo ir vietinio ugninio skysčio degustavimo, su kurso drauge Loreta vargau nesibaigiančioje vagoje. Smarkiai atsilikome nuo darbščių komjaunuolių, o dar nuožmiai svilino dykumų saulė. Maniau, kad jau krisiu. Staiga palaukėje sustoja sunkvežimis ir iš jo pabyra pirmamečiai, taipogi į ūkį padirbėti atvežti kareivukai. Į mūsų vagą metasi dviese, jiems karštis ir sunkūs batai nė motais, pliki iki pusės jie žongliruoja pilnais kibirais ir mes su Loreta tokios pagalbos dėka išsiveržiame į priekį, o kai baigiame distanciją pirmi, aš Loretai vieną pristatau: tai Rovšan Rovšanbekov, žiemą važiavome Maskvos traukiniu.

http://www.youtube.com/watch?v=u6eok36hCfU

Mano Jonas

Pusbrolio neregėjau labai seniai, o paskutinės žinios apie jį – tik tetos V. pasakojimo epizodas. Prieš porą metų aptarinėjant giminės medį teta minėjo, kad Jonas per laidotuves buvo girtutėlis, slėpėsi kažkur tamsiame kampe, o moterys bandė jį iš ten iškrapštyti ir visaip gėdino. Tada, prieš kelerius metus, mirė jo motina, mano tėvo pusseserė. Laidotuvėse nebuvau, taigi ir Jono nemačiau.
 
Jo sesuo Karina, kas man skambėjo nuostabiai, buvo šviesiaplaukė gera mergaitė, teorinė pusseserė, vėliau studijavusi mediciną, turėjusi daugmaž padorią šeimą, o gal ir dar kokių nors teigiamų bruožų. Jonas, ne kartą mestas iš „Visiukų“ (VISI – buvęs Vilniaus inžinerinis statybos institutas), motinos stomatologės ryšių ir tėvo piniginės dėka mokslus, atrodo, kažkelintu bandymu irgi įveikė. Bet kaip gyveno pagrindinį žemiškąjį gyvenimą, žinių neturiu, nes giminėje ir per didelių bendravimų, ir juolab didelių gyrimųsi nebuvo, o ir mudviejų tarpusavio ryšys vėliau tapo punktyru. Sakau, tik girdėjau, kad nerado vietos, keliskart buvo vedęs, bet nesėkmingai.
 
Tai toji giminės atšaka, kurioje buvo man kiek geriau pažinota Rozalija, jos sūnūs Vidas, Danas ir Albinas. Pastarąjį dabar regiu per Vido vestuves – įsiminiau, nes pasigėręs plačiu spyriu nuo stalo nušveitė stiklinę. Paskui įmito, įstojo į komunistų partiją ir nusėdo Kupiškyje. Danas, vidurinysis, išvaizda labiausiai į savo tėvą, kiek žinau, išsiskyrė su žmona. Keista. Tada atrodė šeimos žmogus, tik išgėręs buvo kaip smarkus gaidukas, ir turėjo ar tik ne du vaikus, iš kurių vyresnysis A. kalbėjo labai negražius žodžius. Įsiminiau, nes pykau, kai kiti sakė, jog jis labai geras berniukas. Na, o Vidas, vėlai vedęs, anksti tapęs našliu su mažu vaiku, mirus tėvams vegetavo apleistame ūkyje. Bet tai painiava. O ir aš tada buvau vaikas.
 
Panevėžyje, paslaptingame, kaip man tada atrodė, name, apsuptame sodo (širdyje tai vynuogienojų apraizgytas namelis Prancūzijos pietuose, nors viskas greičiausiai nė iš tolo nebuvo panašu Panevėžio centre), vieną vasaros pavakarę sėdėjome tetos B. svetainėje. Neatsimenu, kiek man buvo metų, ko atvykome, tai tebūnie, kad tiesiog svečiavomės. Suaugusieji gyvai šnekėjosi gurkšnodami iš gražių taurelių, kaip guvernantės pamokyta gražiai šypsojosi Karina, o aš kažko varžiausi, nedrįsau. Kalba su pussesere nesimezgė, mes buvome svetimi, kaip kad būna, kai giminės bendrauja epizodiškai.
Iš svetainės vedė antras išėjimas į vidinį kiemelį, kuris neapsakomai mane viliojo. Vilniaus daugiabučio kiemas buvo ne toks. Staiga nuo krūmų, tų širdžiai mielų įsivaizduojamų vynuogienojų, pasigirdo pažįstamas garsas: taip mūsų kieme Vilniuje bernai su „užsukimu“, staigiai, į žemę šnypštindami padangas ir keldami dulkes, stabdydavo dviračius. Aivaras M. iš antro buto taip darydavo, ir Vadziulka iš kito namo, apie juos papasakosiu kada nors vėliau.
Čia pro praviras svetainės duris, pro šakas nieko nespėjau pamatyti, bet... tuoj, dabar tempiu norėdamas atidėti saldžiausią akimirką. Vaikas buvau nedrąsus, mažakalbis, todėl su šnekomis visi jau buvo atstoję. Aš visa esybe tyriau, kas ten, anapus durų, kol į kambarį įėjo jis.
Kažko nesitikėjau? Tikėjausi ne to? Gal paprasto purvino bendraamžio iš kiemo, berniuko vasarą nubalusiais plaukais? Nežinau, ko tikėjausi tas kelias akimirkas tarp garsų iš sodo ir tetos B. šūktelėjimo: „Eikš, Jonai, pasisveikinti“. Negaliu dabar pasakyti, ką jutau tas akimirkas laukdamas paslaptingo amžinojo giminaičio, tik labai aiškiai suprantu, kad tai nebuvo vienišo vaiko jautrumas ar nežinomybės trauka.
Kažkas atsitiko. Tarsi kokios jėgos stumiamas, žiūrėdamas iš padilbų į kambarį malonėjo įeiti prisistatyti mano antros eilės pusbrolis, už mane vyresnis vaikinas juodomis garbanomis ir, kaip man pasirodė, juodomis protėvio karaimo akimis. Greičiausiai jos ne tokios, bet amžinai prisiminsiu taip. Truputį atsikišę dantys, juosvi ūsiukai. Man jis pasirodė iki skausmo – nebežinau, ar labiau gražus, ar pažįstamas, ir aš jau draugavau su juo, jei tik jis būtų panorėjęs. Tai ne Karina. Kažkas iracionalaus.
Jis nekreipė į mane jokio dėmesio. Dar nežinojo. Paskui...
---
Kiek žvalgiausi, jau beveik patikėdavau, kad pagaliau... pagaliau ir vėl radau tave, vijausi, kol praeivis atsisukdavo ir... vėl ne tu. Kartėlio ašara manoji.
Apgaule netampama pusbroliu ar žaidimų draugu. Kiti pasaulio jonai irgi ne tu.
Jonai, kur tu dabar.
http://www.youtube.com/watch?v=jixYwUuW5U0
http://www.youtube.com/watch?v=7KQW4thcMDY

Liepos 7 d. į Vilnių atvyksta Joe Satriani. Eisiu, puošmenas jau pasiruošiau.

http://www.youtube.com/watch?v=5M4BGpdU3pY

http://www.youtube.com/watch?v=7NJ_nzOckOQ