Regėjimai

Į klausimą, ar tikrai įvairios kasdieninės detalės, įvykiai praneša ką nors iš ateities, jau seniai žinau atsakymą ir dabar nieko naujo nepasakysiu. Kartais kalbos apie pranašystes ir man kelia šypseną, bet kaip reiškiniu jomis vis dėlto, turiu pripažinti, tikiu.
O kokia toji regėjimų skraistė apgaulinga, kokios sudėtingos faktūros, ne iškart suvokiama, bet informatyvi, kaskart įsitikinu, kai veltinis išsiriša ir pagrindinės gijos pasirodo visu aiškumu.
Visokie išsipildymai dažniausiai yra tai, kas buvo panosėje, bet kažkodėl nepavyko suvokti. Taigi ateitis yra dabartis, o įdomiausia man, kokiu būdu kas pasakoma.
Dabar lyg po karo sėdžiu prie kompiuterio ir negaliu atsistebėti šviežiu siužetėliu su jo nuostabiai paprastu sprendiniu... Man atrodo, čia jokios mistikos nėra. Visgi kas tai?
 
Prieš kurį laiką pradėjo suktis gana padrikos mintys apie konkrečias ligas, nors pagrindo toms mintims lyg ir nebuvo. Pristojo ir ta praeitin nugramzdinta šlykšti būsena, apėmusi paleidus vienam pažįstamam asmeniui el.laišką baimių tema. Kaip bepavadinsi – vibracijomis, sutapimais, bet lyg tyčia beveik tuo metu į akis erdvėse pakliuvo ir kažkoks mandras eilėraštis apie vėžį ir šunį. Maždaug, bėda ir pagalba. Nekoks jausmas, lyg kas pašalinis būtų skaitęs laišką ir bandęs kažkokiomis potekstėmis atrašyti.

Tos padrikos mintys sukosi vis įkyriau. O kadangi stengiuosi daugiau žiūrėti sau po kojomis, kad neįsmukčiau į kokią duobę, vaikštau nuleista galva ir, vaikystės terminais kalbant, randu „gerų daiktų“, tai kai gatvėje, aptirpusio sniego plutelėje, kažkas sublizgo, bato nosimi iš smalsumo pakapsčiau ir iškasiau foliją, vadinamąjį lapelį, su dviem „Alochol“ tabletėmis, kurios, kaip žinia, skirtos tulžies pūslės ir kt. veiklai pagerinti. Taigi kažkas susiję su vidaus organais.
Ko nebūna sniegui nutirpus, šiukšlėms išlindus. Nesuteikiau reikšmės. Po kokios valandos telefonu išgirdau labai nekokių staigmenų apie gana artimo giminaičio problemas, susijusias su virškinimo traktu. Žinoma, tai dar ne mirties nuosprendis, tai tiesiog menkutis atsitiktinumas tarp milijonų kitų atsitiktinumų, bet jausmo, išgirdus šiokių tokių dalykų, apsakyti neįmanoma.
Karčiai pagalvojau: štai ir sprendinys.
Taigi kažkas sukosi aplink: mintys, sveikatos problemos, tabletės. Jau atrodė, kad viską supratau. Bet suktinis pasibaigė tik šiandien vakare, ir taip, kad negalėčiau sakyti, jog nežinojau iš anksto!
 
Dar rudenį pradėjo „žaisti“ jungiamoji vandentiekio ir tualeto bakelio žarnelė. Pakišau indą vandeniui rinkti, bet paskui lyg ir nebevarvėjo, indą pašalinau ir gyvavo toji užmiršta žarnelė toliau. Šiandien rytą grindys buvo drėgnos, pašluosčiau kažką panašaus į balutę, bet daugiau nieko baisaus nesimatė.
Ką ten balutė, nebent devintoji banga galėtų pažadinti, rytas gi sunkus metas apspangusiam žmogui.
Apgraibomis atėjo ir pavakarys, o kai vėl lipau laiptais, tik jau namo, su poezijos knygele rankoje ir godomis apie gerą vakarą, laiptinėje šmėstelėjo kaimynas Pranas. Jo pravardė, kaip seno juokingo atsitikimo aidas (mintyse, žinoma), yra „katinėli rainakėli, gelbėk gaidį giedorėlį“.
Pranui vietoj „labas“ taip ir norisi padeklamuoti: „lapė snapė mane neša, lapė snapė kuodą peša“. Mintys kvailos, ir dar neaišku, kokią pravardę kieno mintyse turiu aš. Nesvarbu.
Parėjau pas save, bet dar nė brokolio nespėjau atsikąsti, kai išgirdau šnypštimą (augintinių nelaikau). Ogi toji žarnelė gražiai švirkščia.
Tik nebuvo laiko nė gerai įsižiūrėti, nes beregint ji nušoko nuo sriegio ir galinga vandens čiurkšlė mane bloškė į sieną. Kas būtų buvę, jeigu žarnelė būtų nušokusi man esant darbe?
Bet kaip visada – išgelbėjo paskutinės minutės dėsnis: parėjau prieš pat katastrofą. Netrukus kaip Žmogus amfibija plaukiau pas rainakėlį įrankių (aš nuo senų laikų turiu tik kažkokių tarpinių ir pakulų), paskui į „Moki-veži“, į „Ermitažą“...
Taip mano poetinį vakarą vainikavo nedidelė žarnelė. Ir apskritai − tokias gyvybinės svarbos jungtis galima pavadinti mano Achilo kulnu, kuris buvo ypač traumuotas, kai prieš kelerius metus dėl paplautų pamatų vos nenugriuvo sodo namelis.
Nieko nekaltinu, tikrai juk buvo duota žinoti, kad taip bus.
 

O ir nieko nebuvo dėl to paakio. Pasidomėjusiems įrodžiau, kad nuoširdžiai sutikau Gyvatės metus, kurių palydovas yra ne tik akiniai, bet ir išmintis.
Dabar jau išminties geizeris veržiasi moksliniu darbu.
 
Siužetų komparatyvistinė studija

Kūriniai ir gyvenimas susilieja. Įvairūs siužetai, nuotrupos, pajautos. Panašumus galima vadinti tiesiog bendromis tiesomis, jeigu taip geriau. Bet yra, tiksliau, buvo truputį anksčiau, vienas rašytojas, kuris ir gyveno, t. y. laiku praėjo vos ne kaip aš. Žinoma, atmetus grynai dokumentines biografijos detales. Panašumus galima vadinti charakteriais, tipažais, jeigu taip geriau.
Esu augęs ir muzikavęs su Žanu Kristofu, ir Štuthofe esu pabuvojęs su Baliu S., o su Osipu M. konstatavęs, kad mirtinai pavargau nuo gyvenimo. Marias laiko praleidžiu su Emili D. ir Marseliu P. savo užtemdytoje celėje. Esu Idiotas ir juo turbūt liksiu. Bet to minėtojo rašytojo gyvenimas pažįstamas geriausiai.

„Prarastų iliuzijų“ autorius, jis ir herojus

Gerb. ir myl. Onorės de B. gyvenimo įkalnes bei nuokalnes šturmavau (arba jos mane) ne visas, bet pasikartojimų daug, bendras fonas panašus. O visų pirma labai gailiuosi, kad mokykloje, vargstant prie programinio „Tėvo Gorijo“, autorius atrodė toks neįdomus dėdė, rašantis nebūtus dalykus. Ir vardas Onorė su lietuviška „ė“ keldavo asociacijų su Rikiki draugu… Kokia kvailystė, bet tada aš dar daug ko nežinojau.
O tas dėdė, aiškiai žinodamas, kokiu keliu nori eiti, titaniškai dirbo nuo 20-ies metų (hm, tai ne aš). Tame kelyje pramaišiui reiškėsi tai jautraus kūrėjo, tai visokių manijų apsėstojo aistros.
Ši spalvinga natūra savo fantastines veiklas pradėjo įsigydamas spaustuvę, raidžių liejyklą, sugebėjo n kartų bankrutuoti ir kilti, kad vėl kristų. Vėliau fantazuotojo-komersanto gyslelė tik pampo; buvo epizodų su Šiaurės geležinkelio ir Sardinijos sidabro kasyklų akcijomis, namais ir visokiais turtais, kuriuos suuodę, žinoma, surydavo kreditoriai arba pats gyvenimas.
Viskas jame vyko audringai: rašymas, nuopuoliai, avantiūros. Deja, vaizdžiai tariant, ananasų oranžerijos ar vynuogienojai nususdavo dar nepražydę, nes už milijonus įsigytas sklypas pasirodydavo esąs molžemyje, kur niekad niekas nepražys, o statomų namų tvoros su griausmu virsdavo dėl idealistiškai ir skubotai atlikto darbo. Prabangūs pirkiniai, už kuriuos Onorė suplodavo įspūdingas sumas, pasirodydavo besą falsifikatai.
Duobių kupini buvo ir santykiai su žmonėmis, o ypač su damomis, kurių link tykodavo kvailiausios kliūtys: tai, žiūrėk, prasikratęs kelias paras pašto karietoje Onorė iš nuovargio sumaišo viešbučius, tai, pagaliau susiruošęs į savo svajonę, išvakarėse susitrenkia pasturgalį ir šlaunį, betgi tikslo neatsisako, ropščiasi į karietą ir toks susisukęs nukanka tam, kad susipyktų. Visgi buvo romantikas. Dėl pasimatymo su kelerius metus tik laiškuose regėta ponia Onorė galėjo strimgalviais pulti į naujų skausmingų manipuliacijų akivarus, graibydamas juose vieną tikslą − reikiamą kelionei sumą.
Jis karštligiškai rašė užsakytus gabalus, ištisus kūrinius avansu, nes nuolat reikėjo gesinti skolas: kiti iš anksto pasiimti honorarai dažniausiai jau būdavo nesėkmingai investuoti arba tiesiog iššvaistyti. O didžiojo rašymo pradžia buvo vienumoje, svetimume, varganoje palėpėje su kieta lova, stalu, dviem kėdėmis ir šalčiu. Bet ten buvo graži stogų panorama ir erdvė sielai.
Nelaimingojo nenuoramos Balzako plunksnai priklauso įspūdingas literatūrinis palikimas, o pirmieji romanai pasirašyti slapyvardžiais. Aš ne toks našus autorius ir ne genijus, mes daugiau draugaujame kitame lygmenyje. Kiekviena ląstele jaučiu, kaip Onorė, įsisupęs į chalatą ir apsitūlojęs kuo tik rado, kalena dantimis savo palėpėje (kaip aš sodo namelyje vėlyvą rudenį ar bute išjungus šildymą ir atvėsus orams). Jaučiu aiškiausiai ir kankinuosi drauge.
Žinau, kokią trečią ryto prasidėdavo kavos plempimas ir darbymetis, plunksna bėgo it paklaikusi. Daug įsipareigojimų. Kelios valandos miego, o vakarop vėl išėjimai. Ir, žinoma, su efektingais pasirodymais salonuose. Jis, nors įklimpęs į skolas, impulso pagautas laisvai galėjo užsisakyti, pavyzdžiui, auksinių sagų ir lazdą su bumbulu! Kad apšepęs, neplautais gaurais Pilypas iš kanapių įsivaizduojamai tvirčiau jaustųsi ir nesusimautų prieš kokią hercogienę. Nagus grauždavosi paskui, tiesa, neilgai, laukė nauji sumanymai, o jau tų hercogienių...
Paskutinis meilės laivas buvo milijonierė žemvaldė Hanska, užsispyrusi ožka iš juodžemio zonos. Tai ji, truputį žaisdama, truputį sudominta jo garsėjančios personos, pradėjo susirašinėjimą, kuris džiugino, kankino, marino, bet truko daugybę metų iki atomazgos. Iki tol susitikimus skirdavo didelės laiko prarajos ir jie nebuvo sklandūs.
Kai buvo sulaukta pono Hanskio dienų finalo, našlė, tas neskubėjęs mesti inkaro laivas, prikrautas milijonų, po ilgų atidėliojimų pagaliau sutiko atvykti į Paryžių. Jausmai iš jos pusės buvo migloti, bet taip jau buvo. Onorė troško būti kartu. Jis entuziastingai reguliavo namo Fortiune gatvėje statybas, fantazavo, pirko prabangiausių ir visiškai nesuvokiamų interjero puošmenų. Pagal scenarijų, lemtingą ponios sutiktuvių minutę turėjo degti žvakės kandeliabruose, o duryse išdygti tarnas su gėlėmis ir t. t. Bet kai jaunavedžiai po ganėtinai nesklandžios kelionės (traukinys vėlavo) atvyko, namas tylėjo kaip kapas, nebuvo nei gėlių, nei fanfarų. Onorė davėsi aplinkui, glaustė akį prie aklinai užvertų langinių, kol pagaliau išlaužus duris paaiškėjo eilinė jo gyvenimo nesąmonė – tarnas, turėjęs pūsti fanfaras, tupėjo viename iš kambarių. Jis kaip tyčia tądien išprotėjo.
Kur beėjo, vis nesąmonės. Ir tie prakeikti pinigai... Kaip ir man. Jau ar besuskaičiuosi mano spekuliacijas nekilnojamuoju turtu. Jis bėgdamas nuo antstolių baladojosi po nekūrenamas palėpes, aš dar, laimei, antstolių nesulaukiau, bet irgi neatmetu. Prisiimu kreditų, kad atiduočiau kitus. Auksinių sagų ir lazdų su bumbulais neperku, bet galai vis tiek nesueina. Su dailiąja lytimi santykiai taip pat vargani, nors daugiau laiškiniai, bet su fiasko kvapeliu.
Ir vis tiek nerami siela mudu tempia į visokias intrigas. Viskas mums panašiai, balzakišku tempu, aistringai, brangiai už viską mokant ir visur su nuostoliais.
Norėdamas padaryti tvarką savo gyvenime, Onorė puolė tvarkyti galybę susikaupusių savo raštų... Svarbiausia jam buvo įvykdyti planą – pabaigti grandiozinį veikalą. Ir tada jau vylėsi bandyti tai, ko niekada nebandė: gyventi ir būti laimingas.
Bet prieš baigiant dera paminėti ir mūsų esminį skirtumą. Įsiamžinimas... Tai aš saugau kitų palikimą ir dedikacijas, tai aš suprantu kūrėjus, bet niekam nereik mano autorinių darbų. O jam tai gerai, kai jis dedikuodavo savo romanus, tai vis gerosios ponios dėkojo (ir dosniai remdavo).
Nelengvas buvo jo gyvenimas ir pabaiga nekokia, bet nors yra kas prisimena, pavyzdžiui, tos įvairios ponios ir aš. Nors, žinau, jam ne tai rūpėjo. Jis mirdamas apgailestavo, kad nespės pabaigti „Žmogiškosios komedijos“.
 

Atsitikimas

Kaip kas besakytų, įvairių mistinių reiškinių lygmuo egzistuoja iš tikrųjų. Tuos reiškinius galima pavadinti ir sutapimais, o neretai ir dėsniais. Aš dabar kaip tik tame lygmenyje, pats paūmėjimo metas.

Viskas prasidėjo, kaip paprastai, gana paprastai. Pastaruoju metu problemų turi Ūkio bankas, ne aš, tik kažkodėl mane bombarduoja žinutės iš jų lizingo bendrovės. Šiandien nušvito graži diena, smagu pasivaikščioti, tai, pamaniau, tiek to, nueisiu ten pasiaiškinti.

Prabangiame kabinete vadybininkas Giedrius su lengva šypsenėle mano gražbylysčių siūlą vijo ant brangakmeniais žieduoto savo pirštuko, kuriuo kartkartėmis kažką bakstelėdavo kompiuteryje. Nesunkiai susitarėme dėl tolimesnės strategijos ir taktikos, maloniai atsisveikinome ir pasukau ienas išėjimo link.

Turbūt mane apsvaigino giedrumas, o ir giedrųjų dausų signalus iš būsimojo laiko turėjau suprasti, kai paprastame koridoriuje neberadau išėjimo. Įeiti įėjau, o atgal – niekaip. Pradėjau varstyti įvairias duris, kol apsaugos darbuotojas palydėjo pro reikiamas. Pagaliau su perspektyvia sutartimi ir pakilia nuotaika aš vėl ore.

Vilniaus ir Liejyklos gatvių kampas, pats miesto centras. Liejyklos gatve žemyn, už keliolikos žingsnių, būtų Bangladešo namai, bet jų seniai nebėra, nes ten kažkoks viešbutis.

 

Kur dabar Bangladešas, ar begyvas tas manekeniškos išvaizdos jaunuolis, pas kurį mes, neaiškiais tikslais susimetusi neaiški draugija, tūkstantis devyni šimtai kažkelintųjų vasarą leidome naktis? Bangladešas mus priimdavo į tuščius namus, tiksliau, į sienas: butai jau buvo išparduoti, namo gyventojai iškraustyti ir mes lindėdavome tarp tų sienų vieni, kambaryje, man rodos, net kiaurais langais. Jokių baldų, jokių daiktų, tik pora čiužinių. Pro bestikles kiaurymes žiūrėjo žvaigždės.

Prisimenu tą fantasmagorišką atmosferą vidurvasarį tūkstantis devyni šimtai kažkelintaisiais... Apie ką kalbėjome, ką veikėme? Naktys vasarą šviesios, ilgai vaikščiodavome miesto centre, užsukdavome pas tuos, kas neišvykęs atostogauti, ateidavome į tą Liejyklos gatvės namą, laikas bėgo per daug nemąstant, o ir tų kalbų visokių atsirasdavo – kam dabar „apie ką“ – tiesiog buvome jauni.

Bangladešas buvo narkomanas. Jį gerai pažinojo tik Eglaitė, vėliau perdozavusi Rygoje ir amžiną jai atilsį, o mes – poetas, radijo ir televizijos veikėjas, pažįstamas iš Elektrėnų bei aš – buvome kitaip. Mus siejo miestas.

 

Tokios ir panašios mintys užplūdo žvilgsniui slystant Liejyklos gatve žemyn. O nuo minčių, ne naujiena, galima ir apsvaigti, kas man ir atsitiko. Dar neseniai rypavau, kad mano pilkame gyvenime nieko nevyksta, bet oi kaip nereikėtų pasiduoti tokioms laisvamaniškoms nuotaikoms. Vos pasidaviau, kvaitulys ir padarė savo juodą darbą: vožiausi į stulpą. Juokai juokais, bet maniau, kad susitrupinau skruostikaulį. Kažkas pažiro...

Įvairiais gyvenimo atvejais remdavausi dar vaikystėje patikrintu testu: jeigu ranka neiškrito iš rankovės, reiškia, nenulūžo. Šįkart irgi niekas neiškrito, nieko neišspjoviau. Dėjau ir telefoną prie žando, ir raktus, ir purviną sniegą nuo gatvės, bet pūtėsi ta mano nelaimė, ėmė graužti nuo trynimo, o dėl traumuoto paakio kažko pradėjo siaurėti regėjimo laukas. Tuo šiandien pavasario saulutė mieste ir baigėsi. Ji mano paaky.

Prisidengęs smegenis apykakle parskuodžiau į darbą. Iš sutapimų paminėčiau tai, kad pakeliui gatvėje radau beveik pilną stiprių raminamųjų pakuotę... Kažkam iškrito. Taip būna ne kasdien, bet gyvenime kelis kartus yra buvę.

Užsidėsiu tamsius akinius, pralauksiu visas spalvų mainymosi stadijas, ir nesudėčiau lygioj vietoj tokios va įstabios sakmės iš nieko, jeigu ne džiaugsmas, užplūdęs patyrus amžinąsias tiesas.

Dar savaitės pradžioje mano žvilgsnį prikaustė kolegos išraiškingai nubrozdinta kakta (jis tvarko įvairius finansinius reikalus, dažnai išeina į miestą). Mintyse nusistebėjau: šitaip dar ir sugebėti reikia. Tai prašom, turiu ir aš puošmeną. Kolega apylankom prasitarė, kad jam taip nuo grikių (lukštų nepaminėjo) pagalvės. Kokių minčių rytoj sukels mano paakys?

Ave, vita

Diena kaip diena. Kolegos su savo rašiniais vėl pastūmėjo į delyriką. Pagarbiai verčiu kiekvieną lapą tarsi dvasios ir proto kūrinį, o žiū − imu nebesuprasti nei tų dvasių, nei savojo „aš“. Viskas, sukaupiu valią, atsiplėšiu ir prisiverčiu kur nors išeiti.
O išėjimas – tai spontaniški susitikimai. Tokius aš mėgstu, ypač prie parduotuvių. Negaliu sakyti, kad visai nepažįstu ten sutiktų žmonių. Veidai dažniausiai tie patys, bet to gyvenimo scena – tai ne kontora.
 
Paskendęs apmąstymuose prie centrinių parduotuvės durų stypso Žilvinas. Jo dvynė Eglutė iki žilo plauko taip ir neišėjo kur nors toliau. Tiesa, lankė dienos centrą. Kai rytais atvažiuodavo specialusis autobusiukas, Eglutė pasipuošusi jau laukdavo šio likimo brolių ir seserų ekspreso ir laiminga leisdavosi į dar vieną atradimų kupiną dieną. Eglutė nuo vaikystės turi protinę negalią. Kadangi autobusiuko laimė baigėsi, ji ir vėl glaustosi prie senučių, išneša šiukšles, su mamomis bindzena paskui vežimėlius, net iki parduotuvės. Tai jos gyvenimas, koks buvo nulemtas kūdikystėje kilus komplikacijoms po skiepų.
Žilvinas buvo vedęs, dabar jau nebe. Bedarbio dienotvarkė stabili: trainiotis prie prekybos taškų. Liūdnas tėvas vakarais eina jo ieškoti ir jei randa, parsiveda. Dvynių mamos besišypsančios nemačiau niekada gyvenime. Ji tiesiog praslenka. O jos Eglutė šypsosi visada, ir Žilvinas dabar linksmesnis, kiek atsigavęs po nervų ligoninės. Prie parduotuvės yra tikimybė rasti įvairių sėbrų, o koks saitas ką sieja, ne prašalaičių reikalas. Tad Žilvinas kantriai lūkuriuoja, nes žino, kad dažnai kuopelės formuojasi pagal aplinkybes.
Bet aš žinau, kad yra ir nuolat vienišų žygeivių. Parduotuvės gaiviųjų gėrimų skyrelį visada pirmas pasveikina buvęs sovietmečio teisininkas. Jis paprastai trypčioja, dairosi, lyg iš gausaus asortimento negalėdamas išsirinkti, o kartais daro lankstą pro bakalėjos skyrių ir stebeilijasi į kruopas, bet tai tik šiaip sau, ryto paįvairinimui. Panašiu laiku čia lankydavosi ir nepažįstamas gražus Vienakojis. Prieš kelerius metus, šaltą žiemą, jam buvo amputuota pėda, o vėliau ir visa koja. Kartą mačiau, kaip jis lipa į troleibusą: gelbėjo prigimtinė jėga ir stiprios rankos. Kuris laikas jis nebesirodo, tikriausiai iškeliavo. Kaip buvo vienas, taip nieko nesakęs ir išėjo.
Kadaise buvusi graži mergina dar yra. Šiandien ji laikosi toliau nuo Žilvino. Seniai stebiu šios gražuolės traukimąsi iš oficialiojo tvarkingo pasaulio. Pasirodo rytais švari, gerais drabužiais, sutvarkytais plaukais, kitą dieną vėl švari, o diena jai prabėga ant skersinio virš požeminių garažų, prie parduotuvės sandėlio arba prie kiosko. Apie pietus jau būna gerai.
Čia ateidavo ir Mečka, medinių namelių, įsiterpusių tarp Tuskulėnų gatvės daugiaaukščių, paveldėtojas. Mečka simbolizuotų dinozaurą, nes nameliai stovi nuo tada, kai Žirmūnai buvo kaimas. Savo lauko priestatų dvoku jie, atsimenu, baidė dar vaikystėje, dabar nebe tas, nes baigia sulįsti į žemę, kurią palaisto tik atbėgę nuo parduotuvės pavieniai lankytojai. Ūkis negyvenamas, dinozauras dingo senokai.
Paskutinį kartą jį mačiau su išvaizdžiu Nepažįstamuoju, kuris išsiskirdavo seno sifilitiko eisena, tuo savotišku žengimu: lyg gandras keldavo kojas ir statydavo jas tarsi į duobę. Nebesutinku jo.
Kažkur šiltuosna kraštuosna išskrido ir Kanarėlis, tas žalga arti susodintomis akutėmis. Labai principingas būdavo, kuopelėse paprastai reguliuodavo iždą. Bet, kaip sakoma, kiekvienas už save, taigi Kanarėlis dažnai užsispirdavo savo naudai ir nepritarimo atveju garsiai čirkšdavo. Mėgo ir „Kelelį“, ir „Pastogę“, bet labiausiai skruzdžių spiritą, todėl mindavo vaistinės slenkstį ir įsigydavo mažų elegantiškų buteliukų. Kokių nors ypatingų sąlygų neieškodavo. Ugnies, tik paryškinančios ugningą charakterį, įsipildavo čia pat, pašto prieangyje, nes iš esmės buvo oriai kuklus. Ir ne tik kuklus, bet ir geros širdies.
Ne kartą mačiau, kaip globojo Agnę. Ir visai ne pensijų dieną, o apskritai. Nežinau, kiek Agnei metų, maždaug iki trisdešimties. Nuo 19-os ji gyvena invalido vežimėlyje. Labai graži. Vežimėlis ir atsirado per tą grožį. Nuo ankstyvos paauglystės ji mėgo gyvenimo tempą ir spalvas, vyrai į tą butą traukdavo noriai. Prisijungdavo ir jos motina. Visgi toks aistrų katilas negali neišlipti per kraštus – kažko ėjo ir vyrų žmonos, draugės, kažko norėjo, kol vieną kartą, svečiuose, Agnę kažkas išstūmė iš balkono. Aukštis nebuvo didelis, bet ji daugiau niekada nebevaikščiojo.
Motinos gyvenime atsirado Sergejus, kuris nelegaliai gyveno Lietuvoje ir neturėjo didelio pasirinkimo. Jo dienotvarkėje įsitvirtino šie pagrindiniai džiaugsmai: išnešti Agnės sauskelnių maišus ir nueiti prie Neries pažvejoti, o gerdavo jie namie. Kanarėlis irgi ateidavo, padėdavo nunešti Agnės vežimėlį iš penkto aukšto ir lydėdavo į parduotuvę.
Dabar nei Kanarėlio, nei Agnės trio. Paukštukas kažkur išskrido, o anie išsikraustė į Grigiškes.
Dingo ir Seserys Kaukolytės. Tokio organizmo išdžiūvimo daugiau niekada nemačiau. Tai buvo ne liesumas, o minkštųjų audinių atrofija, jeigu jie kada nors egzistavo, tie raumenys. Išmanantieji fiziologiją man paaiškino, kad taip būna, kai alkoholis organizme cirkuliuoja nuo labai jaunų dienų, gal net nuo vaikystės. Laibi kūneliai be mėsos, specifiniai beždžioniukų veidai. Kaip ir tas gražus varinis įdegis, atsirandantis dėl kepenų disfunkcijos.
Valera dabar gyvena bendrabutyje prie aerouosto ir pakratyti motinos atsidangina retai. Netekus akies ir nuovokos sunku, nors sunku ir be pinigų. Bet mama nuveža kokį litą, pavalgyti, sumoka už kambarį, kad tik jis čia neitų ir negąsdintų laiptinės kaimynų.
Saša, jo brolis, numirė prieš kelerius metus. Situacija buvo analogiška.
Gal pavasariop dar išlįs ir Žilvino bei gražuolės vienatvę paįvairins kas nors iš senosios gvardijos, bet kol kas lenda nauji. Štai šiandien mane nebe pirmą kartą užkalbino Naujasis žmogus (jis įsivaizduoja, kad pirmą, bet jau buvome susitikę prie „Minties“ stotelės). Mačiau, kad pora moterėlių nusigręžė, sakė, kad gėda turėtų būti, bet kodėl? Jis prisiartino ir apeliavo: „Žena pomirajet... my tut...“ O čia pat ir apsisprendė: „Koroče, nie chvatajet 50 centov.“ Vertinu atvirumą, daviau 5 litus. Seniai nemačiau laimingesnio žmogaus.
 
Tikiu, su jaunais pavasario vėjais grįš ir laimė prie parduotuvių, o labiau atšilus išdygs palapinių miesteliai prie vandens telkinių. La dolce vita! O man likimo teskirta tik kažkokia niekinga kontora…
Ir suprantu, kad padėti galėtų tiktai Kanarėlio laimės receptai.

Demetros vergai

Be jokio tikslo patraukiau turgaus link. Jį apie ketvirtą uždaro, tad įkvėpti pažįstamos atmosferos galima būtų nebent pro vartus. Bet atėjau, pasirodo, ne veltui.
Šalia turgaus yra daržo ir sodo reikmenų parduotuvė. Rūpestingi žmonės jau žarsto sėkleles, žvalgosi trąšų ir visokio inventoriaus. Tuoj ir gimtojo Žirmūnų daugiabučio languose šmėžuos išblyškusios galvos, ruošiančios vietą palangių želdiniams, tuoj pro besikalančią gyvybę liūdnai žvelgs gedinti Marysia, o aš, kaip įprasta, būsiu nešulinis asilas – parvilksiu kaimynių tįstantiems daigams žemių ir substrato. Jau gi pavasaris – sodininkų širdies nerimas.
Tuoj trauksime į sodus.
Šis be galo prasmingas ritualas žavi ne tik galimybe susilieti su gamta. Net ir labai nenorėdamas, keikdamasis, kas gyvas atsikrato sąstingio, pradeda krutėti, panyra į ūkinius rūpesčius: sandarina prarūdijusius lietvamzdžius, taiso pelių pragraužtas landas, kai kurie (paprastai aš) pradeda gyvų priekaištų − rudenį neišrautų stiebų likvidavimo akciją. O po visų parengiamųjų darbų lieka sodo esmė − neišvengiamos mielos dienos su kaimynais.
 
Žinau, Stasikas jau daugiau pražilti negali. Tai įvyko per savaitę prieš šešiolika metų. Vieną vakarą jie pasigedo sūnaus, o kitą jau žinojo tai, ko labiausiai bijojo. Kareiviai šukavo miškus, bet vaiką rado paupy, visai prie kranto, galva vandenyje. Tai istorija apie meilę: 12-metis išėjo į šokių repeticiją, bet vietos mafiozo sūnus, 15-os, pavydėjęs poroje šokusios mergaitės, organizavo susidorojimą. Konkurentas buvo apsvaigintas akmeniu ir įmestas prigerti. Organizatorius pripažintas nepakaltinamu, o aukos tėvams liko nuolat žydintis kapas ir šitiek metų, skinant vyšnias, kartojami žodžiai: „Robertas labai mėgsta.“
 
Už tvoros pūkš Blondinka. Šis pseudonimas jai prikibo neatmenamais laikais, pačioje sodų kūrimosi aušroje. Toji linksma moteris supančiojo irgi linksmą vairuotoją, pradėjo gyvenimą kaip reikiant, bet sūnus gimė absoliutus invalidas ir kai paauglystėje tapo nevaldomas, buvo apgyvendintas globos namuose. Kartais su padėjėju jį atveža pakvėpuoti grynu oru, bet retai. Vairuotojas, kuriuo dar ne taip seniai žavėjausi kaip darbščiu šeimynykščiu ir kuris kaip Heraklis galynėjosi su išvirtusiu mano apyniu, išėjo padėti kaimynei. Mes su Blondinka be padėjėjų, abu labu tokiu: homo erectus, kaip istorijos vadovėlio paveiksliuke. Per tvorą „labas – labas“ ir atsivėdėję kertame kauptukais savo eželes.
 
Buvęs majoras Romualdas laikosi savo stiliaus. Nors dėl stuburo problemų nelabai paslankus, bet gyvena turiningai. Valdo du sklypus, kurių nepajėgia apdoroti, todėl užleido žole ir įveisė Grūto parką. Namas įrengtas gerai, bet visas gyvenimas verda gryname ore, toje pievoje, prie senos dujinės viryklės, kuri tarnauja ir kaip baras, ir kaip šašlykų kepykla.
Buvo laikai, kai prie statybų zujo jauni kareivukai, kuriuos jis atsiveždavo kaip darbo jėgą. Majoro žmona paruošdavo vaikinams pietus, tokioje laisvėje jie buvo laimingi, o namas dygo nemokamai. Bet žmona neįvertino rūpesčio, pasirinko vis dėlto ne namą su Romualdu ir ne šašlykus, o Ameriką. Nors majoras irgi ne pėstininkas, susidėjo su Dana. Bet kai jos darbinis arklys, t.y. diedas, numirė, ji pardavė namus ir išvyko į Nemenčinę.
Visgi majoras ir toliau gyvena išdidžiai, jo menėse visada pilna svečių, liejasi muzika, nors saviraiškos poreikis jį iš sodo gena ir į karininkų ramovės chorą. Su muzika Romualdas nesiskiria nebent žemiškųjų trukdžių prispirtas. O šiaip skendi. Kai tam tikroje stadijoje išsitraukia akordeoną, nuščiūvu, bet kai ankstų vasaros rytą užbliauna jo radija, pasiuntu. Įjungia kokią operą lauke, o pats nulenda tvarkyti rūsio arba pjauti malkų.
 
Artimas kaimynas Andrejus pasirodo retai, daugiau tvarkosi jo sūnus. Šiaip darbštus, tylus, per sezoną tik kelis kartus palinksmina sodiečius. Tomis naktimis cypia jaunimas, iš pirtelės šoka į kubilą, iki aušros dainuoja. Taip smagiai kaskart užtvirtinamas supratimas, kas yra tikra šventė.
Kitas Andrejus čia gyvena nuolatos, veisia vilkšunius, mėgaujasi gyvenimu ir sakė, kad niekada nebegrįžtų į miestą. Jis vadovauja mūsų gatvelei. Patikrintas kadras.
 
Liuba su Ženia visiškai atsitvėrė. Jie pirko namelį iš Nikolajaus, sovietinio darbų vykdytojo, kuris nuoširdžiai vadovavo ir gatvelės vandentiekio tiesimo darbams, o paskui išvyko į Izraelį. Nuolat lydimas penkių žvaigždučių vykdytojas visgi prikišo brokuotų vamzdžių, todėl bent kartą per sezoną yra galimybė stebėti Peterhofo fontanų efektą.
Liuba su Ženia nepakeldami galvų puoselėja savo sklypelį, net per tvorą nesikalbėjome jau keleri metai. Liuba pyksta ant Andrejaus šunų. Mat buldogas Rokis, naktį išleistas pasivaikščioti, ją išgąsdino. Rokis užuodė į komposto dėžę išmestas vištienos atliekas ir įsiropštė pasižiūrėti, o kai šeimininkė tamsoje šliūkštelėjo kažkokias pamazgas, iš dėžės jau šovė urzgiantis pasipiktinęs Rokis Baskervilis. Ji to negali pamiršti, kaip ir dėl Rokio kaltės nudžiūvusių apatinių eglės šakų.
 
Pasiilgau ir Rimo. Rodos, taip neseniai, prieš trejetą metų su Romualdu derliaus nuėmimo proga švaistėsi šautuvu, pyškino į visas puses ir iš lauko būdelės išrūkė gretimos ulyčios gyventoją Volodią. Sunku ir įsivaizduoti, ką pastarasis jautė, kai būdelę pradėjo varpyti kulkos.
Dabar Rimutis išnykęs. Tik atbogino savo „Žiguliuką“, man prasitarė valdąs didelius turtus (garažas Odminių gatvėje, butas prie „Vaikų pasaulio“), sakė lauksiąs, kol Vilniaus komunikacijos atsidrieks iki mūsų laukų ir sodų kainos užkils iki milijoninių, – tarstelėjo ir dingo, nei už elektrą moka, nei šiaip žinią duoda. O gal anestezuotas.
Kaip kad anais laikais: tūno, būdavo, namelyje, mane pašnekina, vėl nulenda kažkur, o atvažiavusi motina tik įeina į gryčiutę, kažką įstabaus pamato ir, žiūrėk, jau suka ratus atgal. Po kelių dienų žmogus ir pats susiruošia į sostinę, tik grašiai tai ištaškyti kaimo parduotuvėje. Bet laimingas ir kilometrų neskaičiuoja, į miestą kulniuoja pėsčias, persimetęs pintinėlę su kokiais dvimetriniais krapų kotais. Vis į šeimą. Stiprus žmogus.
 
Kažkur toli fone girdžiu nepažįstamų sodiečių balsus: „Vsio, rabotajem do piati“, – vadovauja moteris. Matyt, paima po burnelę. Frazė kartojama n kartų, vis aršiau, primygtiniau, dažnėja burnelės ir viskas baigiasi kivirču dar nesulaukus penkių. Po audros tyla. Darbas baigtas.
 
Pirmininkas numirė netikėtai. Dar spėjo atgavęs regalijas pabūti bajoru, gyveno sveikuolio gyvenimą, kas rytą apsipildavo šaltu vandeniu, iki lapkričio vaikščiodavo basas ir tik su šortais. Bet vieną rytą jodinėdamas numirė. Trombas.
 
Pas mus gatvelėje nebegyvena Grafutis, Filipas, jie palaidoti po egle, o Capkė po langu. Gėlyne yra „Drugelio kapas“, o miškelyje, jei dar nesupuvo, turėtų būti įsmeigta lentelė „Čia ilsisi ežys“.
Babilono sodas pradėtas kurti dar aname amžiuje ir kuriamas iki šiol. Landšaftas, žiūrint tam tikru kampu į laukus, kažkuo panašus į Želvos apylinkių, bet kada ten bebuvau... tiesiog pagalvojau.

Tviteryje užvakar radau mielą raštelį: 30 minutes from the Lithuanian border. Today marks my 1st time ever here. Looking forward to a great show at Zalgiris Arena – Slash. Ir toks parašas: iiii]. Skrybėliukas!

Saul Hudson – Slash: the best solos in GNR. Ne tik pavasaris, bet ir geras vidurvasaris.

http://www.youtube.com/watch?v=cs0C9M5ahvQ&

list=PLDA944F65BEFD9A23

Tęsiu vakarykštę mintį. Melodijos mat patiko... bet ar ką nors sako žodis „patiko“... Šitaip lėkštai kalbu, nes protelis pasimaišė, arenoje įsivėliau į konfliktą ir gavau į galvą (čia savaime suprantama, nes be nuotykių tai niekur). Kai po įžangėlės prasidėjo „Nightrain“ ir pakilau filmuoti, pradėjo reikštis kažkoks personažas, sėdėjęs už nugaros. Maždaug: ir tu sėsk ir ramiai sėdėk. Apsikeitėme komplimentais. Bet atsistojo ir prieš mane kitoje eilėje sėdėjęs jaunuolis. Tada anas į jį metė plastikinį indelį su viskiu, gavau ir aš porciją. Negana to, tvarkdarys, per mano galvą siekdamas užtvoti jaunuoliui, vožė man.

Šokau reikšti nuomonę. Tada jis vėl mostelėjo, bet į orą ir tuo pačiu ant manęs užvirto. Visgi kažkaip spyruokliškai atsitiesė ir grįžo į pirminę padėtį, bet į mane atsisuko ir šoko per kėdes jaunuolis, kuriam viskis suvilgė pakaušį (alus jau buvo in vivo). Maniau, kad gausiu į skudurus, bet jis puolė aną nemandagų žiūrovą. Užvirė kova. Kiti jaunuoliai kuriam laikui prispaudė prie kėdžių (juos, ne mane). Bet tik kuriam laikui.

Buvau tikrų sirgalių apsuptyje, skraidė ugningi žvilgsniai, gestai, kunkuliavo aistros. O apie muziką nekalbu. Jei pradedu, susidomi vienetai. Ta erdvė kitam nematoma, ir kiekvienam savo. Šiaip gražu:

Only women bleed

http://www.youtube.com/watch?v=Wc8WHqiH384&list=PLDA944F65BEFD9A23

Blues

http://www.youtube.com/watch?v=le4PeKpZKCk&list=PLDA944F65BEFD9A23

Amazonė

Laukiau aš, laukiau įkvėpimo, bet man atrodo, mielas dienorašti, kad turbūt jau ir metas pereiti į prasmingos beletristikos skyrelį. Ir žinai kodėl? Man atrodo, aš jau kuriu meną.
O menas – tai stebuklas, gimstąs kad ir iš paprastos detalės, pavyzdžiui, iš vieno paleisto žodžio. Toks žodis yra „meilė“. Man, brandžiam krienui, turbūt nederėtų svaigti, aš jau ir taip kontūzytas, o ir jaunimas dažnai smerkia (gal pavydi). Bet kadangi dar atsimenu savo adresą, be priminimo žinau ir savo metus, tai pagal išgales naudojuosi ir padargais (kalbos) bei žodynu.
Rašyti nesunku, nes siužetai čia pat, remiuosi tikrais faktais, tik gal ilgiau pagalvoju dėl to stebuklingo žodžio... Žinoma, atšipusiu pjūklu irgi galima šį tą išpjauti, bet taiklus žodis – tai lazeris, kuris sminga į širdis ir gimdydamas asociacijas ištraukia pačią recipiento-meno suvokėjo esmę. Vienas vienintelis žodis... Tai „meilė“.
Pavasarėja, bet dar vėsoka. Esu nemažai keliavęs, patyręs šilto ir šalto, tai ir toptelėjo man: štai, pavyzdžiui, Amazonėje dabar šilčiau, tad ko mintimis nepersikėlus į tą karštąjį gyvatyną? Kadangi pastaruoju metu vis prisėdu prie herojinio epo Helen Blinkevičienės benefisų pagrindu, t. y. rašau studiją apie meilę, dabar šilumos dėlei anonsuosiu, bet labai trumpai. Karščio įspūdį sukurs meninė įtaiga. Dėmesio! Helen, susapnavusi Garnevičių pirtyje, apibendrino: „ak, šalin, prakeiktos mintys!“ Ir aš rašau apie tyrus dalykus. Bet ne apie save aš, ne ne. Apie tokią kaimynę Liubą.
 
Ji buvo neaiškaus amžiaus aptakių formų, statistiškai normalių protinių gebėjimų dama (bent jau taip man atrodė). Liuba dirbo sesele, gyveno su mamute, kuri namuose siūdavo kažkokius skuduriukus ir taip gaudavo papildomą grašį prie skurdžios pensijos. Atrodytų, galima gyventi, pramisti, susimokėti komunalinius mokesčius. Betgi ne.
Liuba kaip tropikų gėlė žūtbūt troško šilumos visada. Ir visai ne piniguose laimė. Galvodamas apie šią moterį, džiaugiuosi pagaliau pamatęs, kokia tobula yra gamtos sąranga: kiekvienos gėlės (ir orchidėjos, ir mėsėdės) prigimtis – sistemingai, kantriai stiebtis bambuko link, t. y. į šviesą ir šilumą.
Kiek buvo iki to pirmojo, istorija ir pati gėlė nutyli, bet laikykime, kad pirmasis šildytuvas buvo kažkoks inžinierius. Pasirodė esąs kuklus: ateidavo į svečius, mėgo su nakvyne, tačiau ne ilgiau. Tikėtina, kad šis technokratas buvo apsiginklavęs ir posmais, pavyzdžiui, „nikogda ja nie byl na Bosfore, ty menia ne sprašivaj o niom (...) no ja v tvoich glazach uvidel more...“ Bet ką tos eilės. Liuba jas mėgo, bet eilės tai ne inžinierius.
Kaip ji sugebėjo tai padaryti, paslaptis, bet netrukus kaimynė Rybalkienė, gyvenusi toje pačioje laiptinėje, be didelių pastangų pamatė, jog inžinierius viešnages kažko labai padažnino, be to, buvo išėjęs iš veido, rūškanas ir plonu portfeliu. Trumpai tariant, priežastis – jo paties išsiblaškymas ir vadžių atleidimas: dingo kelerius metus jo rašyta disertacija. Kiek aistros telpa į šiuos kelis žodžius.
Savaime suprantama, smalsiesiems susitikimų stebėtojams ir pačiam specialistui gimė šiokių tokių minčių. Jis uoliai ateidinėjo, kažkas vyko, galbūt jis raitėsi kaip čirškinamas ir maldavo „Liubuška, būk žmogus“, bet įvykiai rutuliojosi tyliai, todėl nieko tikro pasakyti nė vienas iš kaimynų negalėjo. Visgi greitai Liuba tapo -iene. Deja, geranoriškai pasveikinti jaunųjų subruzdusios kaimynės atsitrenkė į tylinčias buto duris. Vėliau paaiškėjo, kad mamutė, viską metusi ir užrakinusi jaunamartę bute, pati išvyko pralaukti taifūno pas gimines, nes epicentre buvo baisu – lygiai kitą rytą po vestuvių tas specialistas (panašu, kad su disertacija) išnešė muilą, o Liuba šėlo.
Kambariai šalo. Bet kiek galima šitaip. Darbovietėje orchidėjai į žiedą (mėsėdei į gaudyklę) įkrito žavingas vairuotojas Romka (ir vėl... matyt, lemtingas vardas). „Baikit, nieko nereiškia, kad yra žmona. Pabuvo ji, dabar pabūsiu aš“, – tikriausiai mąstė mūsų epo herojė ir pradėjo aktyvią aiškinamąją veiklą. Romka irgi geras – suprato, truputį leidosi, bet nepasidavė. Kadangi šis atsparus žmogus garaže disertacijų nerašė, teko pritaikyti kitokias poveikio priemones.
Liuba visuomeniniais pagrindais sukosi ligoninės organizaciniame-metodiniame skyriuje, taigi metodikų srityje buvo pasikausčiusi. Smulkmenų dabar jau neatsimenu, bet ji kopijavimo apartu „Era“ prigamino antitarybinių proklamacijų atseit savojo žigolo vardu, prisidengusi turistiniu kelialapiu su tuo pluoštu Klaipėdoje įlipo į laivą ir ten po visus užkaborius jas iškaišiojo. Matyt, visgi ją sekė, gal kas paskundė, nes labai greitai vyrai ją išsivedė, tik, gaila, ne į metrikacijos biurą, o su apyrankėmis ant gležnų riešų.
Panevėžio moterų kalėjime ji sėdėjo kelerius metus. Romka, nenaudėlis, nepalaukė. Bet po to buvo naujų romkų, ji išgyveno iki pensijos, o dabar mačiau einančią iš parduotuvės su kažkokiu įtartinu džentelmenu.
Savo epe darau išvadą, kad vis dėlto metodikos pasiteisina.

Inžinieriaus bel canto iš operetės „Amazonė“
http://www.youtube.com/watch?v=YbnXfX2JCpM
Romkos andante grazioso (operetė ta pati)
http://www.youtube.com/watch?v=eR78ibm7E-Y
Solidarizuojuosi su šiais valentinais.

Grigorij Leps, Cyganskaja

http://www.youtube.com/watch?v=fecmRdPB1eM&list=ALzxNYRMVOCRhCdtzI-hfzO8unEkWZLT7X

Klejonės ir klajonės

Paryčiais atsipeikėjau ir supratau, kad šiandien niekur neisiu. Kad ir bloga, bet gera. Kaip paršui gera ir jauku trupinių pilnoje lovoje, niekas niekur neveja, lange vaizdai gražiausi – ko daugiau reikia.
Vakar užsnūdau tarp raštų ir skaitinių. Atrodo, kažkuriame etape sapnavau Rustamą. Jeigu jau tiksliau, vietoj a tariamas specifinis garsas, panašus į anglišką ə, ir dar su ë atspalviu. O pavardė Bagirov. Jei čia tos detalės svarbu.
Toks vardo ir pavardės derinys dažnas kaip Jonas Jonaitis, o ir manojo Rustamo google nėra. Nors ir tai neturi reikšmės, sapnas apie Rustamą – tai lyg „Sakmė apie Igorio žygį“.
Tokius sapnus ir sakmes, apie Rustamą, Igorį ar Romulą su Remu, galima apibendrinti ir sudėti į seriją „Pakeleiviškumo koncepcija“ (moto „aš vis tiek tave myliu taip, kaip niekas kitas nemylės“). Turiu tam tikrų siužetų, amžinųjų kartotinių, raktą, tiksliau, tam tikrą schemą, žinoma, jei čia tinka tokie žodžiai.
Tema slidi, o ir schema kvailystė, nes vargu ar išvis įmanoma išvesti pakankamai objektyvų, beaistrį, nors tai nereiškia, kad netikrą, vardiklį. Bet būtent − atsietą nuo žmogiškosios prigimties spąstų.
Paprastai, kai kokio nors žmogaus nėra šalia ir tai virtę kone fizine kančia (nors, mano giliu įsitikinimu, dvasinės kančios baisesnės), rašomos nuostabios jausmingos eilės, kuriami muzikos šedevrai, einama iš proto ir t.t. Tačiau šioje serijoje kalbama ne apie tai. Kada nors reikėtų paplėtoti tą savo „Pakeleiviškumo koncepciją“ daugiau, bet fokusas būtų maždaug toks: tegul kiekvienas eina savo keliu, norės – sugrįš. Kas nors apsukęs savo ratą sugrįš. Jeigu jam pačiam to reikės. Tegul dabar eina. Atskirai irgi galima keliauti, mintys telydi, o sugrįžimo akimirkų laukti verta. Jų būna.
Būna, kad kokiame nors skersgatvyje išgirsti: „Labas, kaip gyveni... atsimeni, tu man sakei, kad... “ O kad taip nebūna, sako tie, kurie turi patogų židinį ar kitą šilumos šaltinį.
Todėl šią minutę sapno Rustamui siunčiu prisiminimą: „kada daugiau, kada, jeigu ne šiandien / mes nusitrauksim fotoateljė“ (A.A.J.). Paleidžiu į minčių paštą, nes šiuo metu kito adreso nežinau. Ką jau dabar.
Atsitiktinumo piruetas, kad kadaise truputį paėjėjome keliu, vaikščiojome briaunomis, nusitraukėme Pilies gatvės fotoateljė. Labai nenorėjau, tai jo iniciatyva, įkalbėjo tada. Kadangi pastaruoju metu žiūrinėju įvairius senus popierius, tai tikriausiai ir ta nuotrauka įsirašė į kokį smegenų vingį. Nežinai, kada kas išplauks sapnuose. O šiaip tiesiog istorija.
 
Pažintis prasidėjo didžiuliu glėbiu tamsiai vyšninės spalvos rožių – tiesiog pas juos taip priimta: einant į svečius, namams nešti puokštę. Jį, kaip savo vaikystės draugą, atvedė kitas žmogus, bet tai būtų dar kita istorija, nors ir susijusi. Atėjo kaip svetimas, tikriausiai su išankstiniu vaizdu, kaip turbūt ir kiekvienas, nežinantis nieko tikro. Nusijuokėme, pamerkiau rožes, nutilome. Toje elegantiškoje atmosferoje dingo ir mano išankstiniai įsivaizdavimai.
Ir šiaip jis buvo estetas. Gamindavo puikius patiekalus. Turėjo žiedą su juodu akmenuku. Kas dar? Nuotraukoje migdolinės akys, gražiai išriestas antakių lankas. Santūrus, dėmesingas, meniškas. Pagrindinius faktus apie jį žinojau, bet šiaip – įspūdis. Tai netrukdė bendrauti, anaiptol. Liko tai, kas geriausia, nes nebuvo blogiausio. Nors šventeivų nebūna. Kokios žiežirbėlės kur laksto, dievai težino, bet mes visi žinojome: per daug dar laukia moterų ieškančiomis akimis. Mes dar negalėjom sustoti.
Galbūt kai kada prilaiko žinojimas, kad neturi ko pasiūlyti kitam, dabar dar neturi. Galbūt. Pakeleivis yra kelyje.
 
Pagalvojau, o apie ką mes dabar tame sapne šnekėjome? Va kai tada mūsų trijulė, t.y. kikenantys rinktiniai trijų broliškų tautų atstovai, taranavome užeigas, tai susišnekėjome gerai. Netrikdė pašalinių žvilgsniai, nes mes patys žinojome esmę. Žmonės susišneka, kai jiems pakeliui. Keliai šakojasi, kai ima rastis sąlygų.
Gerai atsimenu, Rustamui įdaviau didžiulę žvakę. Tai buvo raudonas didelis senio batas, tikrai įspūdinga žvakė iš Berlyno, o jis pasakė: „Kokia dovana iš tavo rankų.“ Irgi paprotinė apeiga turbūt.
Dabar mes visi trys pabirę kas sau, bet atsimenu, kad jo šnekamąja kalba „bardak“ reiškia „stiklinę“. Juokėmės tada kaip pusdurniai. „Džian“ – neišverčiama, tai emocija. Išmokau ir vaizdingų posakių, netgi dviem kalbomis, kai graibstydamiesi už kupstų akėjome tada dar nesutvirtintą Gedimino kalną ir mums į batus pribiro žemių ir akmenukų. Ėjome ieškoti merginų, Rustamas sakė, kokia jam patiktų. Davėmės po miestą ieškodami dukterėčioms ypatingų lauktuvių, bet galiausiai kažkokių paprastų saldainių paskubomis buvo nupirkta aerouoste.
Kalbėjomės, juokėmės, tylėjome, nusitraukėme fotoateljė... Prieš išsiskirstydama pusdurnių komanda „Azerbaijan-H‘Ajastan-Lithuania“ paryčiais išlindo iš Turniškių miško ir keliaudama plentu sutiko labai gražų saulėtekį.
 
O dabar kaip ir įprasta. Pažiūriu į savo archyvus, įsimenu amžiams ir sunaikinu, nes jei kas nors grįš, popieriai bus nebesvarbu, o jei iki tol mirsiu, tai kad nieko neliktų svetimiems.

Abstraktui

Ir ko taip negera, ir ko gi. Įsivaizduoju, kaip viena atseit psichologė kūma saldžiai pasalūniškai paklaustų: „Ar kas blogai? Kas konkrečiai?“ Nieko konkrečiai. Sergu. Gal ne gripas, tik šiaip. Nekenčiu tokių silpnumo minučių, tada be priežasties graudu, užeina neapibūdinamas nutriušimo jausmas ir šviesos ilgesys.

Negana to, dabar jaučiu, kad ir kvailai susinervinau, nes kvailai užkliuvo „ilgesys“. Gal tai paprasčiausias stop signalas, nes tokių ir panašių žodžių ne kartą pasigailėjau. Sunaikinau visokius rašinius apie tai. Bet vėl – kodėl? Širvio „Ilgesys − ta giesmė“ niekam nejuokinga. O kai šiaip pilietis koks pasako, jau ir dviprasmybė. Bet aš dabar sergu, norisi kaip šuneliui sukryžiuotomis letenomis užsidengti snukutį ir pasislėpti. Nesvarbu tos prasmybės. Ir taip jos išvien visur.

Iš to ilgesio apėmė abstraktus gailestis ir gaila pasidarė poetės Valsiūnienės. Tokia besiblaškanti, vienur minima, berods, kaip partizanų išdavikė, kitur apibūdinama kaip patikliai į visokias avantiūras puldavęs žmogus. Aš nežinau, ką aš išvis apie kitą žinau. Man šiandien jos gaila. „O aplink ima sodai žydėti, / Naują pumpurą krauna klevai, − / Reikia taip savo laime tikėti, / Kad išplauktų paskendę laivai.“ Viešpatėliau, kas čia, ir apie kokią laimę žodžius dėliojo nelaimingas, labai skurdęs, įnirtingai kovojęs žmogus, kitų vedžiotas už nosies kartu su visais savo idealais. Apskritai ja savo tikslams pasinaudojo ambicingi vyrai. Bet va, jos „vaikystės suolas“ gyvas, cituojamas net prekybos centruose, norint iškišti daugiau mokyklinių prekių: „Kur tu, brangus vaikystės mano slenksti, / Medinis suolas, paprastas, grubus, − / O leisk tau, mokytojau, nusilenkti / Už tai, kad šiandien aš esu žmogus.“ Parašė Valerija Valsiūnienė.

Vos ne liaudies kūryba. Ką ta moteris galvojo, kodėl taip rašė, kaip gyveno, ar kas žino iš tikrųjų. Man jos labai gaila. Kažin kodėl turėjau sulaukti šito momento, kad suprasčiau. Šiandien abstrakčiai gaila poetės kaip ir geografijos mokytojos, kurios vardas išryškėjo tik baigiant mokyklą, anksčiau ir nedomino.

 

Makaronas ji buvo. Tiesiog geraširdė trenkta moterėlė persisukusiomis storomis pėdkelnėmis, visų kitų trenktų mokytojų rikiuotėje tada žygiavusi kaip eilinė. Kai dabar per atstumą pasižiūriu į ją, seniai jau iškeliavusią kitur, tai buvo ji trenkta šauniai, nes buvo nuoširdi.

Atklibinkščiuoja, būdavo, su žurnalu po pažasčia, švytuodama lazdele, puošta ornamentais, kuriuos medžio dirbtuvėse lituokliu išdegino darbų mokytojo Puodžiuko auklėtiniai. Sekant paskui tos lazdelės smaigalį, šviesos greičiu smingantį čia į Tigro ar Eufrato žiotis, čia į Laptevų jūrą, buvo galima apkeliauti visą pasaulį ir daugiau. O jau nuo magiškojo junginio „Kliučių Sopka“ (ji sakydavo kliučio), kurį kartodavo užsimerkusi, ji tiesiog apsaldavo. Bet visa tai avinų galvoms buvo nė motais. Svarbiausia, kad neklausinėtų.

Vertinimo sistemą Makaronas turėjo absoliučiai neaiškią, klasėje tvyrodavo chaosas su galimybe derėtis dėl pažymio, o jį dar pagerinti buvo galima pristačius nuspalvintus „kontūrus“. Taip ir neaišku, kokiu būdu ji sugebėdavo toje derybų stalelio košėje ir tuose „kontūruose“ pamatyti menkiausią netikslumą. Įsivaizduok, pluši iš širdies, sugaišti visą vakarą, o ji, atrodo, net įdėmiau nepažvelgusi į tą šedevrą, dargi apsupta kitų panašių dailininkų, mikliai tik švyst varnelę tavo mene. Nepažymėjai iškasenos! Kur mangano rūda!?

Todėl ypatingiems atvejams jai būdavo paruoštos pinklės: „Mokytoja, papasakokite apie...“ Ji ir susileisdavo. Vien nuo minties apie Tian Šanį. Jos kelias į kalnus buvo svaigus, bet ten griūties rieduliai nusirideno jaunos alpinistės akį, dalį plaukų ir sausgyslių. Todėl ji lengvai šlubavo, o prie likusių plaukų segtukais buvo negrabiai prisismeigusi kažkokį kuokštą pakulų. Bet nuo galimybės vėl ir vėl kopti į kalnus, o tai buvo jos viso viengungiško gyvenimo laimė, pradėdavo spindėti, rodės, net ir stiklinukė akis. Drovi šypsena sustingdavo sausose mokytojos lūpose, ji truputį palūkuriuodavo, bet jau būdavo aišku, kad tuoj prasidės. Ir prasidėdavo.

Ji atgijusi skrisdavo virš Tian Šanio tarpeklių, klasė iš paskos, įsivyraudavo bendrumo nuotaika ir klasta pasimiršdavo, nes nelikdavo nei Makarono, nei valgytojų. Tačiau šaižus skambutis ją priversdavo nusileisti į lygumas. Susimąsčiusi apžvelgdavo realybę, susirasdavo burtų lazdelę, užversdavo taip ir neužpildytą žurnalą, o bukagalvių banda, išlošusi dar vieną nieko neveikimo pamoką, jau virsdavo pro duris.

Ką ji galvojo apie mokinius, sunku pasakyti. Bet ką turėjo, tą atidavė ir nieko nereikalavo mainais. Vėliau supratau, kaip žodis gali pražydinti dieną. Čia kaip su tais degtukais.