Sodo pokeris

Padorūs ūkininkai jau seniai išdrabstė mėšlą savo laukuose, o aš kaip visada atsilikęs. Bet taip greičiausiai yra todėl, kad paprasčiau yra gyventi nesižvalgant į kitus ir vadovaujantis savo galva. Kada noriu, tada ir drabstau. Apskritai mano ūkis itin kuklus, tad viską spėsiu. Tik reikia įsidrąsinti. Po žiemos ten žengti gali tik narsūs ir sumanūs, koks ir esu.
Šių savybių reikia net ne dėl žiemą atlaikiusios praėjusio sezono augmenijos − ją iki vidurvasario likviduosiu, žinau. Svarbiausia pradedant sezoną − žengti pirmą žingsnį į mūsų gatvelę ir įsitikinti, kad dar tebestovi senoji ranča. Mat aš ne tik sodininkas, bet ir poetas šioks toks (širdyje), todėl manasis trobesys kartais plaukia.
Tokie subtilūs jutimai išlavėjo vieno iš pirmo žvilgsnio paprasto, bet iš tikrųjų nepaprasto žmogaus dėka. Jis − bala žino iš kur atsiradęs ir sodininkų bendrijos vandens ūkiui vadovaujantis ponas Jonas. Jo etatas lankstus, ponas kartu yra ir elektrikas. Pastaraisiais metais šiaip ne taip su juo užmezgiau ryšį, bet tai nieko nereiškia, situacija vis tiek nevaldoma, todėl kiekvieną pavasarį manąją sielą pabudina aštrūs pojūčiai: o kas gi laukia šįkart? Vis prašau p.Jono, kad prieš įjungdamas vandentiekį man paskambintų, nes kai skambinu aš, jis paprastai būna nesukalbamas, iš nuovargio vos apverčia liežuvį. Bendrijos vandentiekio įjungimo dieną parenka jis pats, sezoninis grafikas negalioja, ir kai įkyriai skambinėju sužinoti konkrečią jo sumanymo datą, jis būna konkretus: „Bus matyt, žiūrėsim.“ Tad ko skubinti įvykius? Juolab kad vienais metais taip ir pažiūrėjom.
 
Tada aš, žiemos miegu numigęs sodininkas, gegužės pirmomis dienomis, nors buvo dar šalta, išsiruošiau į savo plotelį. Oficiali sezono pradžia. Kiek susinervinau pamatęs ir prisiminęs, kad vėl liko nenugenėta elektros laidus liečianti eglė: bus man per liūtį, trenks vieną kartą ir iškepsiu savo namelyje. Na, bet viskas pataisoma, ir jei neužmiršiu, imsiuosi tos eglės.
Pasisveikinau su augintiniais kapeliuose jos paunksmėje ir einu sau mąsliai nusiteikęs statinio link. Kadangi tik dvasingo žmogaus ausis dykvietėje, vidur smėlio ir molio, girdi jūrą, ir man pasigirdo Čiurlionis... Atsirakinau duris, leidžiuosi į rūsį − ėgi kas tai? Priešais ateina kažkoks plastikinis klozeto dangtis. Lyg sapne. Visgi tas sudvasintas dangtis pasėjo ir nerimą: kaip jis įkrito iš lauko tualeto, jei tai visiškai neįmanoma?
Prabėgo kažkokie neįsisąmoninti vaizdai ir staiga dingtelėjo, kad dangtis plaukia. Pakirto kojas. Stoviu ir kaip sulėtintame filme matau: iš toliausiame rūsio kampe esančio atviro čiaupo bėga vanduo, kuris, kaip sužinojau vėliau, taip bėgo jau dvi savaites, dalis tikriausiai gėrėsi į kampe esančią atvirą pamato angą, bet vis tiek dabar tyvuliavo jūra ir supo įvairią rūsyje buvusią mantą. „More more, mir bezdonnyj“. Didinga, bet kaip tą čiaupą pasiekti ir užsukti? Iki jo reikės plaukti. O pavasaris, vanduo šaltas.
Apdujęs puoliau skambinti ponui Jonui, kad skubėtų į pagalbą. Žmonių soduose tai nėra, atsikirsti nuo pagrindinės šakos, kad bent sustabdyčiau tą tvaną, nepajėgsiu, nes jos užrūdijusius ventilius yra įvaldę tik išrinktieji.
Skambinau it paklaikęs, pagaliau ponas atsiliepė ir pasakė, kad tuoj bus. Ateina ir sako: „Tai kas atsitiko? A, būna, trūkinėja vamzdžiai.“ Po perkūnais, mano vamzdžiai geri, tik čiaupą reikia užsukti prieš vandenį paleidžiant. Kas mokė, kad žiemai reikia išleisti orą? Jis, sumurmėjęs „aha, tai reikėtų siurblio“, pradėjo maigyti telefoną: „Martynuk, būk gerutis, atnešk“. Jo vargšas sūnus, sukoręs gerą kelio galą, atitįsė tą siurblį, o mane jo laukiant, vandeniui toliau kliokiant, apėmė labai pakili nuotaika, nes atlėgo − buvome dviese ir reikalas visgi judėjo iš vietos. Tik krimtausi, kad dėl savo problemų poną Joną atitraukiau nuo taurelės pas kažkokį kitą sodininką – pavasarinis pokštas ištiko ne mane vieną.
Bet pagaliau siurblys mūsų rankose, o ponas Jonas sako: „Bet aš nebrisiu, man sinusitas.“ Na ir išlepęs jis santechnikas, jeigu taip, galėjo gi bristi, juolab kad buvo gerai paėmęs šiluminei varžai sustiprinti. Aš neapsikenčiau ir nėriau į tą šaltą purviną liūną. Vandens buvo iki pečių, sėkmingai rūsio palube priplaukiau ir užsukau čiaupą, o jau tada ponas siurblio žarnelę į jūrą įmerkė, čekšt elektrą įjungė ir stovi sau dantis rakinėdamas. O paskui sako: „N... n… n… tai gal ir įsirašysim į 50 litų.“
Jo tarifus taip ir sužinojau. Niekada nepašykštėdavau ir išlaikyto konjako, ir vienu metu atrodė, kad jau jau randam bendrą kalbą, tačiau sklerozė yra sklerozė. Jis šiais metais vėl nepaskambino. Bet aš tapau gudresnis – zonduoju padėtį nelaukdamas signalo.
Panašių minčių vedamas atsidariau namelį ir šiandien. Tylu, nė lašas nekapsi. Žinoma, vandens gali ir nebūti, nes dar rudenį vyrai rinko pinigus ir kalbėjo apie naujus plastikinius vamzdžius. Viską aptarėme, matau darbų žymes, išraustą keliuką, taigi kažkas daryta, bet kur tie vamzdžiai veda? Ar tik nebūsiu išvis izoliuotas nuo sistemos?
Aplink nė vieno kaimyno, nėra kieno paklausti. Net Andrejaus, kuris čia gyvena, nėra, tik šunys iš kiemo žiūri. Rokis mirė... šio rainai dryžuoto mielo senuko vieton stojo juodai baltas jaunas buldogiukas. Prie vartų su juo ir vilkė Dora. O anava ir gandrelis mano mielasis! Gi ponas Jonas ant vandentiekio bokšto plasnoja. Ant to bokšto jo machinacijų ir iniciatyvumo dėka buvo sumontuotos „Omnitel“ antenos, bet jis pats juk ne telekomunikacijų specialistas. O gal? Dabar užsikoręs kažką reguliuoja ir susirėkauja su žemai stovinčiu žmogumi.
 
Mano aruose šiukšlynas kaip visada, padėtis pasitaisys vėliau, bet Romualdo ąžuolas tai mane jau užkniso. Lapais, jeigu aiškiau. Visada to ąžuolo lapai skrenda tiesiai į mano sklypą. Ąžuolas simbolizuoja Romualdo tvirtybę ir visai nesiruošia virsti, greičiau jau patrūksiu aš.
O darbus paprastai pradedu nuo senų stiebų laužymo ir tų lapų gaudymo. Paskui gal vis dėlto reikės imtis tos baisiosios šakų stirtos ir obels, kurią nupjovė Stasikas, kamieno. Riogso jau kokie ketveri metai, nes laikausi nuostatos „supus savaime“. Mėgstu savaiminius vyksmus. Antai slyva sausomis šakomis stovėjo tol, kol vieną kartą man einant pro šalį nuo sujudėjusio oro nuvirto, o tada it sutrūnijusią skiedrelę išnešiau į mišką. Vis dėlto tas kamienas su priedėliais vidury sklypo truputį kliūva. Galima būtų apsėti besivejančiais augalais, kad ir tomis pačiomis cukinijomis, bet lapams nuvytus vis tiek atsiveria kraupi tiesa ir ima nervas. Na, cituojant išmintingąjį santechniką-elektriką, bus matyt.
Bet prieš didžiuosius darbus reikia pasisemti jėgų, todėl pasilenkiau prie išlindusių rūgštynių lapelių (keista, iš kur, atrodo, nesėjau... bet taip randu ir morkų, kurios gerai išsilaiko mano molžemyje po keletą metų). Kai žiojausi įsimest rūgštynę, pasigirdo „laba diena“. Oj, Blondinkos vyresnėlis Simas. Sveikas gyvas. Labai jau sutvirtėjęs. To jam nesakiau, tokių temų dar nepriėjome, bet kadangi puikiai girdžiu jo ir draugų temas prie stalo po medžiais, vertinu turtingą žodyną, kantriai lauksiu savo valandos.
Maniau, kad jis vis dar Londone ir nesutvarkiau mūsų sklypus skiriančio ruožo. Tarėmės prieš porą metų, kad išnaikinsiu savo sodinius, nes jis ruošėsi kasti naujus stulpus ir montuoti naują tvorą. Jau ir prabėgo tie pora metų, jis išvažiavo ir grįžo, o mano šaknynas tik suvešėjo.
Bet Simas sako: „Aš jau įkasiau stulpelius.“ Žiūriu – tikrai. Savo stiliumi – kreivai. Man patinka tokia kaimynystė, galiu būti savimi tarp panašių. Dabar aptarėme darbų kaštus. Simas prasitarė esąs finansiškai neįgalus, o kadangi aš protiškai ir fiziškai, tai vienas−vienas. Jeigu ilgai negrįžčiau, tai mes tveriame tvorą.
Sezonas pradėtas. Jei ne tie vamzdžiai, sakyčiau, kad žymesnių siurprizų lyg ir nepastebėta, bet viskas tik prasideda.

Viskas kaip visada

Galbūt kažkur arti vaikšto B., o gal ir ne.
Kūdikis jis buvo gražus, bet žinovai kalbėjo, kad ne visai sveikas. Jei kokių nors problemų ir yra, nieko nuostabaus, turint galvoje jo atėjimo istoriją, bet nieko tikro pasakyti negaliu, tai tik mano prisiminimai.
 
Ak, tie laikai – anie, šie. Daug ką buvau primiršęs, atrodė, ištrynęs, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o gal paprasčiausiai atėjus reikiamam laikui daug kas iškilo. Tai sveika – priverčia atsitokėti, išsiblaivyti nuo minčių, kad pasaulis gražus ir žmonės nuostabūs. Pasaulis įvairus. Ir visais laikais buvo visaip.
Visada buvo žmonių su priklausomybėmis ir tvarkingų, nė karto nepaslydusių (vos vos, bet visgi), buvo liguistų skaistuolių, fifų ir prostitučių, bailių ir riterių, žiaurių ir jautrių, sėslių ir plevėsų...
Senamiestyje, mano antruosiuose namuose, tikrąja žodžio prasme grūmėsi įvairūs pradai. Čia teko sutikti tikrą draugystę, čia formavosi mano garbės supratimas, bet ne mažiau, jei ne daugiau, buvo ir visiško supuvimo, cinizmo, bjauraus nuodo, kuris ir dabar nupurto − vien pagalvojus apie kai kuriuos įspūdžius darosi kažkaip koktu.
Pilies gatvės dėdė Semas, kai kuriuose šaltiniuose vos ne romantiškai išaukštintas kaip gatvės tvarkdarys, aiškiau išsireiškus, buvo labai panašus į prasigėrusį valkatą. Jis iš netoliese esančių namų išlįsdavo jau gerai įkaušęs ir giedojo tą pačią giesmelę: „25 metus atgrajinau zagse (santuokų rūmai), o dabar…“ Suprask, gyvenimas sulaužė. Tokių treninginėmis kelnėmis su juostomis mūvinčių generolų pilna aplink kioskus ir šiandien. Gal kas artimesnėje aplinkoje ir čiuopė jo dvasios deimantus, bet gatvėje jis virsdavo juokdariu, graudinančiu tik ištroškusius sėbrus arba atsitiktinai užklydusius piemenis.
Senamiesčiu praslinko daugybė veidų, bet visai nenorėčiau dabar susitikti su kokia Spiritine ar šiaip kokiu piepena, kuris, prisidengęs gatvės bendryste, kaulindavo pinigų einamosioms reikmėms. Nenorėčiau klausyti verkšlenančių literačių ar kokių seilėtų menkystų monologų kur nors prie butelio, nors ilgai klausydavau ir bandydavau suprasti: juk neatstumsi žmogaus jo neišklausęs. Deja deja – šiai liaudžiai buvo svarbiausia savasis „aš“, o ne supratimas.
Gatvės mokykloje sutikau nuostabių, talentingų žmonių, kuriems nieko nereikėjo vaidinti ir kitų įtikinėti. Juos menu giliai ir šviesiai, o prisiminimai įprasmina visą laiką, praleistą senamiestyje. Bet tikra tiesa, kad masė yra masė, todėl ir čia daugiau buvo šiaip slampinėjančių žmogystų, kurioms rūpėjo tik jų kančios poza. Atsidurti Vasaros ar Parko gatvėse kai kuriems iškilesniems, neeiliniams reiškė pirmiausia būdą išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje arba pasislėpti nuo valdžios persekiojimo, betgi minioje buvo nemažai tokių, kuriems psichiatrinė reiškė išskirtinumą ir to buvo siekiama – skelbtis ir rodytis kvailiu. Beveidžiai maukšlindavosi nesuprastųjų, neįvertintųjų kaukes ir taip, atkreipę dėmesį į savo personą, iš kitų laukė pripažinimo. Triukas senas kaip pasaulis, o ir pasireiškiantis visais laikais.
Gatvėje pasitaikė daug tuščių, bet skęstančių žmonių, ir tiek. Kai kas išplaukė, kai kas ne. O dėl maišto ir kovos su sistema… Tikrai buvo tokių, kurie bėgo nuo rutinos, ieškojo bendraminčių. Jų keliai driekėsi tai prie Juodosios jūros, tai į kokius Maskvos plotus ar Užbaikalę... Jie spalvino savo kasdienybę, o jų gyvenimo būdas ir vėliau nepasikeitė: tęsėsi kelionės, kūryba, įdomūs darbai. O tie, kurie neieškojo jokios kitokios saviraiškos, niekaip neįsiprasmino, tik maištu vadino savo skurdumą, nesusitupėjimą ir ištižimą, paprasčiausiai išnyko. Daug iš jų mirė jauni.
 
Vienu tarpu kelyje pasitaikė Eglė, savų vadinta Eglaite. Kam jau kam, o jai tikrai buvo nusispjaut, ką galvoja ar jaučia kiti.
Ta graži ir aikštinga mergaitė buvo vieno tuo metu gana garsaus žmogaus šeimos pagrandukas. Ką ji šiaip gyvenime veikė, nežinau, bet man atrodo, kad nieko. Baigusi mokyklą iškeliavo į Piterį, paskui toliau, minėjo kažkokį italą ir tai, kad gyvenimas su juo buvo smagus, nes jis ją lyg ir įsimylėjo. Būta ko juoktis, bet juokėsi jinai užkrečiamai. Tada buvo įdomu jos klausytis, nors dabar tas juokas man ataidi ciniškomis gaidelėmis.
Po kiek laiko ėmė ryškėti klajonių vaisius – nelauktai, tačiau beišsipildanti motinystė. Ji, nors tėvą, deja, ne italą, įvardijo, visiems garsiai skalambijo, kad jam nieko nesakys, mat jis toks ir anoks. Žinoma, atsirado geradarių, gandai nuvilnijo, bet jai buvo nė motais. Ji gyveno savo norais ir pomėgiais.
Gal likimo pasiųstas, o gal atsitiktinumo atsirado žmogus, kuriam ji labai patiko, ir netgi tiek, kad nusprendė ją vesti. Nieko čia keisto, taip būna. Eglaitė šiaušėsi, o jo aplinkiniai nesuprato. Ji buvo narkomanė, o jis visai ne, tik besisukantis tuose pačiuose senamiesčio arealuose ir studijuojantis menus.
Iš šalies to jaunuolio, kantriai siekiančio palankumo, buvo kažkaip gaila, nors visiškai nereikia gailėti žmogaus dėl jo pasirinkimo. Jie vis tiek tapo pora, ir Eglaitės artimieji nebūtų sužinoję tiesos, jei nebūtų pasidarbavusi viena sąskaitų suvedinėtoja, atėjusi pas juos į namus ir viską išklojusi. Savais kanalais žinios sklisdavo greitai. Nieko demaskavimas nepakeitė, jie sėkmingai sulaukė to vaiko dviese.
Aš mačiau, kaip ji laukė. Jai buvo viskas dzin. Mes, atsimenu, su Minde lydėjome Eglaitę ir jos vyrą į traukinių stotį (jis kažko išvažiavo į gimtąjį miestą), o paskui ją parlydėjome namo. Lapkritis, šaltukas, Mindė, tas dūšia be namų, savo nuomojamam būste neturįs nė karšto viralo, įjunko į šaldytuvą ir, kaip dabar matau, išsrėbė puodą sriubos. Eglaitė, o graži velniūkštis, čia pat nuogai išsinėrė iš savo drapanų, persirengė naminiais rūbais ir su cigarete įsitaisė ant lovos. Buvo jau nebešalta, gėrėme arbatą, liūliavo pašnekesys, Mindė kažką pasakė, ji supyko. Paskui mes išėjome.
 
Kai gimė B., Eglaitės vyras jau buvo „užsėdęs“. Toks pat simpatiškas, bet jau priklausomas, į ligoninę jaunajai mamai nešė gėlę ir dozę. Jis džiaugėsi tuo berniuku, o ir berniukas buvo meilus, gražus, tik keistai reagavo į aplinką, paskui ilgai neprašneko. Žinoma, tai nieko nereiškia, nes tolimesnio kelio nežinau. Galbūt jis šiandien gyvena puikiausiai.
Užtat vyro gyvenimas Eglaitės paunksmėje virto pragaru, o finalas buvo tas, kad ligoninėje, detoksikavus ir atgaivinus, jam buvo aiškiai pasakyta: rinkis, jei dar nori pagyventi. Jis, negrįžtamai susigadinęs sveikatą, netekęs pusės kepenų ir šiaip daug praradęs, nuo ankstesnio gyvenimo atsiribojo, persikėlė į gimtąjį miestą ir už kažko kabinosi.
Eglaitė stiliaus nepakeitė, o kažkuriame kelio vingyje, kai berniukas buvo dar mažas, ji vieną rytą buvo rasta kažkokiame Rygos plote atšalusi.
 
Man ją labai primena viena mamytė, kurią kelinti metai sutinku tai prie „Rimi“ durų, tai „Minsko Iki“ prieangyje, marširuoja jinai ir prie Centrinės universalinės parduotuvės. Pažįstu žmonių, kurie taipogi yra girdėję jos pasakas apie įvairias gyvenimo siunčiamas bėdas ir tai, kaip trūksta pinigų vaikams maitinti, o socialinės rūpybos sistema nuo motinų yra nusisukusi.
Iš išorės šita madam dar nėra labai įtartina, kalbą rezga įtaigiai ir išradingai (žinau jos statusą iš greitosios pagalbos stotyje esančių sąrašų, teko susidurti). Kiek vaikelių atsirado per tą laiką, skaičių jau pamečiau, bet motina greitai atsigauna, namie neužsisėdi ir išeina į gatves rūpintis jų ateitimi.
 
P.S. Apie B. Įsivedžiau į paiešką jo vardą ir pavardę – jis velniškai panašus į motiną.
O apie visa ko sąsajas − prisiminiau dar apie Kubiką. Ji su savo naujagimiu tada atsidūrė vienoje palatoje su mūsų Žirmūnų namo kaimyne, Joličiuko motina, kuri gulėjo su naujagime Dangute. O savo darbo įstaigoje ne taip ir seniai sutikau buvusį Kubiko vyrą, vediną gal savo nauju vaiku, gal įdukros, ant rankų laikantį ir visai mažutį kūdikį.

Viskas kaip visada

Atrodytų, kaip gali būti, kad asmuo, einantis į darbą, besimalantis tarp kitų, jaučiasi vienut vienas tyruose. Neįmanoma...
Bet jei tėra tarnybinis stalas, užsiėmę kolegos ir bevardės praplaukiančios figūros gatvėje, viskas aišku.
Dažnai pagalvoju, kokie gyvenimiški (nesuliteratūrinti) vienos rašytojos žodžiai „mano mintys – mano geriausi draugai“. ---
 
Niekada negalėjau pakęsti tų „o anais laikais“. Visais laikais buvo ir yra visko: juodybės, bukumo, žiaurumo, o lyginamuosius darbus apie kartų mentalitetą ir vertybes yra kas rašo. Geriausia žvelgti pro savo akinius.
Gal ir ne iš nieko tos kalbos, kad, pavyzdžiui, abiturientų išleistuvės dabar kitokios. Girdėjau, kad kartais ten atsiskleidžia šeimų prioritetai ir idiotizmas, šlama neįtikėtini apdarai, bet ar buvo kada kitaip? Skiriasi tik mastas: pertekliaus, deficito, kvailybės.
Bet taip pat aušta brandos rytmetis ir sprogsta galva. Iš detalių − racione atsirado energinių gėrimų, o daugiau...
 
Atsimenu, mano išleistuvės prasidėjo, kai po oficialiosios dalies, vykusios erdvioje sporto salėje, pagaliau atsipūtusių tėvelių būrys susispietė aplink pedagogų branduolį, o jaunuoliai pažiro po visokius mokyklos užkampius. Nulindau į mažutės jaukios aktų salės užkulisius su vienu klasės draugu, kuris dabar su bloknotėliu vaikšto po kaimo trobas, t.y. specializuojasi folkloro srityje ir tyrinėja sodžiaus bernų papročius bei gegužinių ritualus. Turbūt tai, kad naują etapą pašventinome kaip tikri bernai, ir turėjo įtakos gyvenimo kelio pasirinkimui.
Išleistuvių naktis atrodė ilga, su perspektyva, bet baigėsi ir tokia, o paryčiais išėjome pasitikti tekančios saulės. Gedimino kalno takuose kyšojo išsiklaipę akmenys, nusibalnojau lakinių batų nosis, pailsau, bet ėjau kaip laisvai judantis ateities žmogus, gniaužiantis atestatą, kuris, keisčiausia, buvo ganėtinai neblogas, nedaug trūko, net gėda pasakyti, iki aukso medalio, ko niekam niekada ir nesakiau. Man jis ir jo atveriamos galimybės visiškai nedarė įspūdžio, todėl tingėjau kaip šeškas, o paskutiniais metais mokyklą buvau visai apleidęs, bet atsipeikėti privertė auklėtoja ir skandalas namuose.
Bet štai ir viskas, atestatas naguose, o savininkas laikomas užaugusiu. Nebepersekios klasės auklėtoja ar mokymo dalies vedėjas, negriebs koks budelis kavinėje pamokų metu... Nukrito pančiai, šaukė keliai.
Apie nakvojimą šieno kupetose, keliones gyvuliniais vagonais iki Vidurinės Azijos (šis darbas vadinosi važiavimu „su gyvuliukais“), apskritai apie sovietinę sistemą ir subkultūras rašyta yra pakankamai, todėl išsiplėsti neverta. Tiesiog keliautojai pamatydavo plačiąją Sovietų Sąjungą, susipažindavo su įvairiais žmonėmis. Bet visiškai nereiškia, kad taip gyveno visi. Maištautojų prieš sistemą, hipių, keliautojų buvo tikrai mažiau negu tų, kurie galvojo apie karjerą ir daugmaž saugų patogų gyvenimą. Taigi visada buvo visokių. Kiekvienam savo.
Todėl nieko nuostabaus, kad viename mano senienų stalčiuke liko ir Vilniaus senamiestis bei su juo vienaip ar kitaip susiję žmonės. Ši aplinka turbūt ir suformavo tai, kas dar gyva mano kretančiame kūnelyje ir amžinai dainuojančioje širdyje.
Ne paslaptis, publika buvo savito kolorito, ir absoliučiai natūralu, kad šioje realybėje liejosi „Obuolių natūralus“. Gražiai skamba bei kelia skrandžio konvulsijas ir „Gintaro krantas“, „Kalvadosas“, „Negrų romas“ ir romas „Kazino“... Kai leidžiuosi paskui šiuos kvapus ir skonius, kai kam atrodau baisus paleistuvis, bet namie turiu ir visišką laisvę, ir prakutusį klausytoją, suvokiantį, kad tai ne supuvusios moralės kloaka, o spalvingas kelio ruožas.
Viename tokiame virtuvinių prisiminimų vakarėlyje sužinojau apie naujųjų laikų išmislą – „krokodilą“. Bet ir be jo aplink pilna visokios narkotizuojančios sintetikos. Gaila. Moralizavimas ar ko nors diskreditavimas yra visiškai ne mano amplua, bet iš galvos neišeina vienas Jeruzalės mokyklos 16-metis, kuriam nepadėjo nei jokios kardomosios priemonės, nei reabilitacija. Jis būdavo rakinamas namie prie radiatoriaus, kad nebėgtų savais keliais, bet tai naivu – begalinė trauka gimdo jėgą ir baisią agresiją. Jis mirė prieš kelerius metus. Kitas jaunas narkomanas, padorios šeimos siaubas ir tragedija, leisdavosi viską, ką radęs, net dichlofosą. Mirė 12-os, susipykęs su pasauliu, susinaikinęs − paskendo vonioje.
Narkotikai cirkuliuoja klubuose, narkomanų slampinėja gatvėse, jie pinigauja prie parduotuvių. Vis sutinku vieną, vos bepašliaužiantį žaizdotomis kojomis, rankiojantį nuorūkas, ir kaskart nusistebiu, kad dar gyvas. O neturėčiau. Vaizdas baisus, viskas pažįstama, nes viskas kaip visada.
 
Su Kubiku susipažinau atsitiktinai. Ta rudaakė apvalaina būtybė buvo ką tik iš Rygos ir dargi po asmeninių dramų, kurios, kaip vėliau sužinojau, būdavo visada panašaus pobūdžio: kelias, meilė, išsiskyrimas, vėl kelias, kur akys veda, o paliktoji pusė, sumaniusi taikytis, leisdavosi plačiosios Sąjungos keliais ieškoti. Buvo tų taikymųsi, išsiskyrimų, draskymųsi, neilgų nusėdimų Vilniuje, o vieno tokio epizodo metu ir susidūrėme.
Išsitrankiusi, išvargusi rudaakė būtybė kiurksojo „Rotondoje“, Gedimino kalno papėdėje. Keistas buvo tas porą metų trukęs mūsų bendravimas. Didelių pastangų nedėjau, atviravimų neskatinau, bet sulaukdavau nesuvokiamos apimties išpažinčių ir žinojau apie Kubiką viską. Kada, kur, ką su kuo veikė. Tarp veikėjų sukosi dar ir teta, močiutė, vėliau sūnus, paskui virtinė nepažįstamųjų, menininkai savo dirbtuvėse, finale Sigis...
Kubikas buvo narkomanė. Labai maloni, mandagi, nepažįstamiems keldavusi simpatijas ir palikdavusi kuo šilčiausią įspūdį. Toks nekaltutis vaikelis.
Keista ir, aplinkinių akimis, nelygi buvo mūsų draugystė. Visur lydėjau Kubiką kaip sargybinis, o jų namuose buvau vos ne šventasis ir visokeriopas pavyzdys. Aš mokiausi, ji ne, niekur ir nedirbo. Dirbti buvo privaloma, nes grėsė baudžiamoji atsakomybė už veltėdžiavimą, tačiau ji darbo nerado, nebuvo baigusi nė vidurinės, tik vienu metu savo lipšnumo dėka sugebėjo įsidarbinti vaikų darželyje. Trumpam ji kažkaip įsidarbino ir muzikos vadove Mielagėnų kultūros namuose, o aš smagiai ten praleidau dvi savaites.
Šaunūs laikai. Esu perskaitęs visus jos eilėraščius, tik nežinau, kam jai taip reikėjo mano žodžio, nes jos pažinčių ratas buvo platus, o jame sukosi ne vienas literatūros pasaulio žmogus, turįs didesnių galių.
Jos kilimų ir nuopuolių ciklas buvo kaip visų panašių: švarų periodą ji pradėdavo ir kurį laiką tęsdavo arba alkoholiu, arba krišnaizmu. Bet neilgai. Dažniausiai gyveno jiedvi su mama, mačiau ir pastarosios asmenines dramas. Su mamos seserimi nesibičiuliavau, bet žinojau ir jos gyvenimo peripetijas, o mamos motiną, močiutę, kuri burdavo kortomis, mačiau gal porą kartų.
Įdomu tai, kad vienai iš dukterų, Kubiko tetai, kortos rodė: turėsi sūnų. Toji nusijuokė, nes ko jau ko, o tokio viražo pusamžė moteris įsivaizduoti negalėjo.
Gyvenimas susiklostė taip, kad Kubikas pateko į reanimaciją, o išeidama iš ligoninės žadėjo: viskas, užrišu, gyvenu tvarkingai. Tik kažkoks išsklidęs buvo jos gyvenimas. Neilgai trukus su kažkokiu Sigiu, kuris buvo išlaikomas gamykloje dirbančios žmonos, Žibuoklių gatvėje Kubikas išsinuomojo kambariuką. Jai tai buvo būdinga – išeiti iš namų, apsigyventi vis naujoje vietoje, tarsi ko ieškant ar pradedant iš pradžių. Nebuvo čia nei maišto prieš sistemą, nei savęs ieškojimo konkrečioje veikloje. Tai buvo kažkoks neapibrėžtas sunkus lipimas į viršų ir tolydžio atsinaujinantis riedėjimas nuokalne. Kvietė į svečius, taip nė karto ir nenuėjau, kol toje Žibuoklių gatvėje išsklidęs gyvenimas baigėsi: pakilo aukšta temperatūra, Kubikas vėl pateko į reanimaciją dėl kraujo užkrėtimo, o vieną birželio rytą, kai ruošiausi į egzaminą, suskambo telefonas ir išgirdau rėkiančią jos motiną: ji mirė!
Jai buvo 20 metų. Jos berniukas liko su močiute, kurią ėmė vadinti mama. Tėvas jau seniai turėjo kitą draugę, o su uošve kariavo man nelabai žinomą karą, nors bandžiau išklausyti abi puses.
Prabėgo keleri metai. Vieną dieną vaikas paskambino močiutės-mamos seseriai ir užsikirsdamas šiaip taip paaiškino, kad mama nesikelia, o atlėkusi giminaitė išvydo virtuvėje perpjautu kaklu kraujo klane gulinčią savo seserį. Vaikas teprisiminė per miegus girdėjęs, kad vakare, o gal naktį buvo atėjęs kažkoks vyras, o ir ant stalo stovėjo ne kažin kiek nugertas butelis.
Paskui vyko teismai, įtarta, kad taip kažkokias sąskaitas galėjo suvesti buvęs žentas, bet jis išteisintas. Ir man, kai tada pagalvojau, atrodė keisti tie kaltinimai, nes jis niekada negerdavo, nevartojo išvis jokių svaigalų, tik meldėsi ir meditavo.
Keista situacija, kaltų nerasta. Vaikas po globos įforminimo peripetijų atsidūrė pas tąją tetą, kuri, anot pranašysčių, turėjo sulaukti sūnaus. Mačiau ne kartą jį Didžiojoje gatvėje, rudaakį tokį, ir kažkodėl neapleisdavo mintis, kad naujojoje šeimoje yra problemų. Paskui jis dingo iš mano akiračio, ir atminty liko tik pašiurpusi figūra lietuje.
Jeigu dar gyvas, jis jau būtų vyresnis už mus tada.

Panašaus amžiaus būtų ir B. Mačiau jį kūdikystėje. Mačiau dar gyvą jo motiną Eglę.

Dėdė Juozas

Banalu iki nežinau kur, bet balandis – švaros mėnuo. O Žirmūnų X namo gyventojus balandžio nuotaikos persekioja kiaurus metus, nes pirmame aukšte gyvena Juozas.
Jį pamačius gatvėje ypatingų minčių nekiltų: pagyvenęs žmogus apsiglamžiusiu lietpalčiu, pasipuošęs karnavaliniais raginiais akiniais, užsivožęs kartūninę kepurę su užrašu „Trakai“, o rankoje puokštė rezginėlių arba įvairių maišiukų. Matosi, kad žmogus kažkur skuba su reikalais. Užpernai dažnai trainiojosi prie žlungančio „Snoro“ centrinės būstinės ir skeldavo interviu apie savo, indėlininko, nepasitenkinimą. Jis turėjo kelias sąskaitas ir bankininkų aferomis piktinosi pagrįstai.
Juozas yra viengungis ir niekada kitoks nebuvo. Gyvena jis name priešais, o mūsiškiame bent jau gyveno, dabar nežinia, trys jo vienišos pusseserės. Dar vaikystėje supratome, kad visi jie meniškos prigimties, nes tos įspūdingos moteriškės neeilinėmis šukuosenomis (jas vadindavome karvės š) aiškiai išsiskyrė iš sovietinių kiemo moterėlių, kaukšėdavo įmantriais batais, niekada nesibičiuliavo su kaimynais.
Juozas gyveno taip pat nutolęs nuo šio pasaulio. Atėjo laikas, kai keliems maždaug dešimties metų kiemo dykinėtojams, tarp kurių buvau ir aš, kilo mintis su dėde Juozu susipažinti. Traukė nuolatos praviras jo balkonas, gėlynui skirta plynė po langu ir, aišku, pats kone matinis langas. Vienas iš vaikų jau buvo pas jį lankęsis, matęs, kad dėdė gyvena visai kitaip, negu žmonės paprastose šeimose, intriga buvo pasėta ir smalsumui nugalėjus įvyko pirmoji ekspedicija. Vyko jos ir vėliau, tik nesupratau, kodėl viena motina savo vaikui griežtai uždraudė lankytis pas kažkokį dėdę. Kitos mamos ilgus metus paprasčiausiai nieko nežinojo, o savajai aš papasakojau, kai užaugau.

Tikrai kad visai kitokie buvo mano vaikystės namai, kuriuose mama liepdavo laikytis tvarkos. Pas dėdę Juozą išvydau apdulkėjusią pagal taloną pirktą sekciją, kokias galėjai aptikti dažnuose namuose, bet tai ir visi panašumai. Du kambariukai buvo tušti, sienos plikos. Būtų naujakurio minimalizmas, bet net vaikui atrodė per daug dulkių, nors stebinti neturėjo – mat dėdės Juozo pragyvenimo šaltinis buvo gintaro dirbiniai. Žaliavos maišai pasieniais, šlifavimo agregatas vidury kambario ir pats dėdė su apsauginiais akiniais – kaip dabar matau. Pro balkono duris įeidavo šiek tiek oro atskiesti smogui, bet rūsio katinas nesusigundydavo užeiti.
Mus ten viliodavo ne tik keista aplinka, bet ir gerų mainų galimybė. Dėdė Juozas kolekcionavo visokias kriaukles, rodė parsivežtas iš Kubos, todėl žinojome, ką jam nešti. Aš atidaviau džiovintą jūrų žvaigždę. Mainų galutinis siekis – kramtomoji guma.

Nepriklausomybės laikais gintaro verslas sustojo, o šių laikų Juozas yra, pirma, pensininkas, o antra, didžiulio susidomėjimo objektas. Ir ne veltui. Užpernai kaimynų pagaliau prisišaukta tarnyba iš jo buto išvežė 9 statybinėms atliekoms skirtus konteinerius namų apyvokos reikmenų, kuriuos dėdė susitempė iš margojo pasaulio. Eina pro šiukšlių dėžę, pamato ir ima. Kolekcijai!
Tarnyba siautėjo visą dieną, dėdė trypė aplink, traukė dedamą išgabenti gėrį ir vilko kažkur į slėptuvę. Pasipelnė tą dieną ir sulėkę į įvykio vietą valkatos. Pro langus spoksojo kas gyvas, o buvusi gerklingoji namo komendantė, sena mergina ir katinų motinėlė, šaižiai replikavo. Galiausiai tarnyba, dar ir išdezinfekavusi dėdės namus, išvyko, spektaklis baigėsi, kaimynai lengviau atsiduso ir dienos ėmė tekėti vėl neįdomiai.

Galėčiau smalsesniems duoti Stepo ir Co koordinates, Antakalnis čia pat, bet pavydžiu ir neduosiu.
Šiandien mama sako: „Per televiziją mačiau dėdę Juozą.“ Pašlovintas jis buvo „Kryžkelėse“ (yra tokia laida, nagrinėjanti įvairias socialines ir tarpasmenines problemas). Pasisakančiųjų stovykloje buvo ir Petro mama, kurios butas tiesiai virš Juozo, ir kažkokia nepažįstama kukliai atrodanti, bet aktyvi moteris, ir falcetais bendraujančios atstovės iš kitų laiptinių. Puolė moterys Juozą už nebepakenčiamą smarvę, minėjo, kad jų namuose nesivaržydami vaikšto tarakonai, o pakampėse – kiek spąstų pastatysi, tiek pelių sugausi. Juozas irgi netylėjo, nes jam tarakonai netrukdo, be to, jie, jeigu ir ateiną, tai kaip tik iš kaimynų. Jis žinosiąs, kur kreiptis, nes už minėtąją švarinimo akciją jis pateikęs tris ieškinius. Kaimynai dar pasigailėsią. Ir apskritai, jeigu jau kalba pasisuko apie negalėjimą kvėpuoti, tai Juozas įsitikinęs, kad kaimynų gyvensena nesveika.
O kaipgi. Ėmė virkauti Petro motina, savo buto langus laikanti atvirus žiemą vasarą – kitaip užtrokštų. Juozas atsikirto, kad kibirą su turiniu jis retkarčiais gi išnešąs! Laidos vedėja papasakojo, kad vėlgi iškviesta tarnyba Juozo bute matavo amoniako koncentraciją ir nustatė, jog norma viršyta 6 kartus. Sanitariniai mazgai nenaudojami, užsikimšę kadai kada, ne visada po ranka ir kibiras, todėl dėdė sprendžia reikmes ūkiškai, tiesiai į skudurus ir visą kitą gėrybių kalną. Jis abiejuose kambariuose jau beveik iki lubų, o grįžęs Juozas to kalno keteromis kažkaip įšliaužia į nakvoti skirtą teritoriją. Žmogui užtenka nedaug.
Šio nuostabaus pasakojimo apie gyvą legendą baigiamasis akordas buvo klausimas: „Juozai, kam tau viso to reikia?“ Jis atsakė lakoniškai, giliai, daugiaprasmiškai: „Man reikia kūrybai.“ Moterys suspigo „Ką tu kuri!?“, nes atrodė, kad Juozas įvarytas į kampą, o jo atsakymas neturi jokios reikšmės ir taip aiškiai daugiakovės baigčiai. Bet Juozas ištikimas sau: „O koks jūsų reikalas?!“
 

„Smetoniška“

Tą porą valandų nuo dešimtos, kai prisistatau į tarnybą, iki dvylikos ant kėdės keistai rumžėsi kolega H. Nesupratau, kas yra, ko neramus. Jei pyksta dėl atviro lango, tai pasakytų. Įsikniaubiau į raštus. Bet kai norėjau žengti pro duris, kolega pagaliau atsivėrė: „Ar galiu sutrukdyti?“
Stabtelėjau. Jis pradėjo klausimu, ką daryti, jei negali sukąsti dantų. Jis manimi pasitiki ir nenumaldomai tiki, kad pokalbis įvyks. Buvau atidus ir šįkart, pasitikslinau, o jis pradėjo detalią išklotinę: visi kapliai geri, stovi vietose, nesugręžioti, tik protiniai ištraukti, bet dabar iškilę krūminiai. Laimei, savininkas nesižiojo, jų nerodė, o aš, pasitelkęs iš anksčiau turimas žinias apie jo sveikatos būklę, priminiau, kad visa kaulinio audinio galia persikraustė jam į dantis. Iš klubo į dantis, nes jokia paslaptis − kolega ruošiasi klubo sąnario operacijai. O dantų sukilimas praeis.
Šios žiežirbos užteko. Nuo dantų ir sąnarių peršokome į platesnę medicinos panoramą. O ir ar daug temų, kurias galėtų draugiškai gvildenti žmonės, nekalbantys apie orą? Savo vis dar nebaigta tema laikau pernykštį apsilankymą „Human body“ parodoje, tai apie įspūdžius ir pradėjau. „Mielasis H., − sakau, − kai man negera, aš pagalvoju: ir kas gi tas žmogelis yra? Gyslelės, kauliukų rinkinys, kapiliarų mezginėlis... Koks skirtumas, kur kokia plėvė nutįsus, kur kas nors atsikišę... Dvaselė tuoj apleis šitą buveinę, ir palengvės.“ 
H.  manimi žavisi seniai, ypač nuo tada, kai padėjau rašyti skundą Valstybinei medicininio audito inspekcijai dėl netinkamo gydymo.
Pritariančių akių stebimas greitai įsijaučiau ir ėmiau suokti apie vaikystėje preparuotas varles, kurias berniukai pamušdavo „ragatkėmis“. Kad sužeistos varlės nesikankintų, aš jas numarindavau. Pas močiutę kaime turėjau gausią neįkainojamų eksponatų kolekciją, bet ne tik visokių „žalionkių“ formaline, o ir gyvatę degtinėje, kurmių ir pelių kailiukų, kiaulių dantų... Pamiršęs savo dantis atkuto ir kolega. Iš prisiminimų aruodo jis kaipmat ištraukė dar negirdėtą sakmę apie tai, kaip su dramos studijos draugu pas garbų profesorių B.Padegimą tampė lavonus. Bent jau taip skambėjo pateiktoji versija: profesorius, draugo tėvas, vaikinams pasiūlė padėti jam iš formalino vonios iškelti vieną klientą. Jaunasis H. turėjo imti už kojų, prisiartino, susikaupė, pravožė dangtį, bet staiga kad šoks iš ten neklusni ranka! Matyt, įmirko ir tapo tarsi spyruoklė. Ilgai sapnuose jaunuolį H. smaugė toji spyruoklė, o man kaip tik šioje vietoje pašnekesys ėmė patikti. Jeigu jau atvirai, čia mano stichija, todėl ir aš patiekiau neblogą, tiesa, tik girdėtą, istoriją.
 
Profesorės Janinos Lašienės iniciatyva tuometinio Lietuvos universiteto (pavadinimai keitėsi) Patologinės anatomijos katedroje buvo įkurtas Patologinės anatomijos muziejus. Nesunku įsivaizduoti Kunstkameros prototipą: įvairios talpos, daugiausia keturkampiuose stiklo induose medicinos studentai galėjo regėti visokių apsigimimų ir ligotų organų pavyzdžius: hidrocefalo embrioną, smegenis su augliu, kokį džiovos pagraužtą inkstelį ir pan. Profesorė J.Lašienė, patologinės anatomijos viena pradininkų Lietuvoje, tos mokslo srities patriotė, savo inicijuotą kolekciją labai brangino. Eksponatai buvo renkami nuo praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio, kitaip sakant, nuo Smetonos laikų.
Bėgo metai, augo gydytojų pamainos, praūžė Antrasis pasaulinis karas, ekspozicija ne tik išsaugota, bet ir pagausinta, o maždaug apie šeštojo dešimtmečio vidurį, gal kiek vėliau, universitetą (tada jau Kauno medicinos institutą) sudrebino neįsivaizduojamas įvykis: bene tris dešimtmečius kaupta kolekcija, galima sakyti, pražudyta.
Mat eksponatai buvo užpilti grynu spiritu. Įdarbinta nauja valytoja uoliai tvarkydavosi patalpose, o vieną klaikią dieną kažkas pastebėjo, kad didžiuma brangių, unikalių eksponatų stiklainiuose guli jau susitraukę ir sausi.
Toliau paplėtojome priklausomybių temą, paklegėjome apie reabilitacijos centrų linksmybes, o tada aš priminiau, kad metas pietų, ir visi išsiskirstė.

Vieną kartą Pabradėje...

Senais senais laikais, gal antroje klasėje, teko pamatyti, kas yra laimė.
Tą vasarą manęs nebuvo kur dėti, mama kažkur gavo užsilikusį kelialapį, todėl atsidūriau pionierių stovykloje. Ji buvo kiek kitokia nei įprastos – vadinosi gydomąja. Čia iš visos Lietuvos buvo nukreipiami ligoniai, turintys stuburo ir panašių problemų. Žinoma, ir man buvo ne pro šalį pasitaisyti nuo netaisyklingo sėdėjimo pakrypusią nugarą, tik tas taisymas, mano akimis, buvo daugiau žaidimas: kartą per dieną iškrypėliai atlikdavo beveik nereikalaujančią pastangų mankštelę.
Bet vaikystėje dar esi modeliuojamas nesunkiai, turbūt tiek ir tereikėjo, tapau tiesus it nendrė, tik stovykla man paliko gilesnę žymę ne kauliniame audinyje, o kiek kitur.
 
Pradžia nieko gero nežadėjo. Atvežė mane, įkaitusioje asfaltuotoje aikštėje pamojavau tėvams ir nuėjau į kambarį. Slėgė viskas: keistas Pabradės internatinės mokyklos kvapas, šokiruojantys lauko tualetai (betoninės skylės ir chlorkalkių smarvė), svetimi žmonės. Priešiškumą kėlė sugužėjusios vasarą padirbėti reikšmingų veidų pedagogės. Patekau moters iš Kėdainių globon, jos duktė buvo vardu Skaistutė, o pačios vadovės vardo neatsimenu.
Pirmoji diena praėjo vangiai. Kitą rytą vadovė nuvedė prie aikštėje esančio gazono ir pasakė: čia bus mūsų būrio vieta per „liniuotes“, turime papuošti. Ar tik ne „Gėlytėmis“ vadinosi tas būrys. Reikėjo pilti juodžemį, kažką sodinti, puošti akmenėliais, kankorėžiais, daryti, kad tas reprezentacinis rėželis būtų išraiškingas ir nepakartojamas (man rezultatas visai nepatiko, tarp kitko).
Sukruto aktyvesni, o aš stypsojau apimtas nenusakomos nykybės. Netrukus vadovė atvedė dar vieną ir pristatė: „Šura“. Tada rusiškai nemokėjau, bet pradėjome padrikai kalbėtis, kaip tik vaikai susikalba. Ji buvo iš Zarasų internato, irgi, matyt, neturinti vietos vasarą. Labai gražaus taisyklingo veido, plikai skusta galva, vilkėjo internatinį drabužėlį, kurio taip ir nepakeitė visą stovyklavimo laiką. Šypsojosi suskirdusiomis lūpomis, atrodė kartu ir pasimetusi, ir laisva, įsivaizduoju, kad turėjo jinai užaugti labai graži, bet daugiausia dabar galvoju apie Šuros kojas.
Kai prie „Gėlyčių“ klombos sutikau ją tą pirmą kartą, baltos kojinaitės buvo prikepusios prie internato dovanotų batelių: jie buvo per maži, todėl kraujavo ir džiūvo nutrintos pūslės. Kasvakar ji skalbdavosi tas vieninteles kojinaites ir rytą audavosi tuos pačius batelius. Jokių pleistrų niekas nedavė.
Mes draugavome, o vadovė kartą pasakė: „Koks tu geras vaikas, kad draugauji su Šura.“ Man pasidarė labai keista: o kas tai per žygdarbis draugauti, kuo aš toks geras? Bet vadovė iš Kėdainių nebuvo tas žmogus, kurio galėtum paklausti. Jai svarbiausia buvo Skaistutė ir kasdien nauja suknelė.
 
Ilgiems metams įspūdį paliko Bulavka iš Vilniaus rajono, tiksliau, jos daina apie Kaščejų, geruolė Tania iš Šiaulių, seselės dukters Dalios ir pakrypusio Dodiko (Dovydo) „šury mury“, vagilė Sveta, kurios paskubomis kraunamame lagamine išvykimo dieną pamačiau savo dingusį kelioninį lygintuvėlį. Nedrįsau nieko sakyti, nes šalia buvo jos mama.
Pabradėje pirmą kartą ėjau į suaugusiųjų filmą, skirtą asmenims nuo 16-os. Vadinosi „Andželika, angelų markizė“. Nesupratau, kodėl filmas dideliems, tik atsimenu, kad salės gilumoje krizeno pionierių vadovė, įsitaisiusi šalia pažibos Sauliaus, stovyklos gražuolio, kuriam galėjo būti daugiausia 16 metų. Vadovei galėjo būti apie 30.
Čia vyko tiesiog gyvenimas. Eidavome į mišką, į upę maudytis, tik labai nekenčiau apšilimo estafečių. Norėdavau pabūti atskirai arba su Šura, bet pionieriai atsiskyrę būti negali.
Čia virė gyvenimas su visomis aistromis. Kai prausykloje pirmą kartą pamačiau Nelę, išsigandau – ji buvo be vienos mentės, sakė, tokia gimė. Bet Nelė šukuodavosi ilgas gražias garbanas ir drąsiai žengdavo į šokių aikštelę. Šokiai būdavo ohoho.
Aš gailėdavau Bliumos dėl sutinusių kojų, bet ji laimingai gyveno svajų pasaulyje ir nuolat kuždėdavosi su Ala, kurios širdute sudėtos lūpos taip pat vaikė bet kokias mintis apie ligas. Niekas stovykloje apie savo sveikatą nekalbėdavo. Dabar pagalvoju, kad kai kurie galbūt sulaukė gerokai pažengusios medicinos siūlomų galimybių ir kai kurias kūno problemas galėjo pakoreguoti. Bet tada...
Buvau tarp tų negausių atsitiktinių, kurie pateko tarp didelių bėdų spiriamų bendraamžių, bet šitoje klipatų vasarvietėje visi buvo vienodi ir vyko gyvenimas, kuris niekuo nesiskyrė nuo gyvenimo už stovyklos ribų. Su tam tikra smalsumo, žiaurumo ir kitų prieskonių doze.
 
Fligelyje, kur vasarai buvo sukrauti Pabradės internatinės mokyklos suolai, būdavo tylu, tvanku ir slogu. Ant sienų kabėjo pilki nusipelniusių mokytojų portretai, kampe dulkėjo fikusas, atsimenu, grubių lentų grindys buvo nudažytos šlykščia spalva. Tik vienas kipšas į tą pusę traukdavo – pažiūrėti, ar yra ta porelė.
Negalėčiau pasakyti, kurį gamta labiau aplamdė, apie skriaudą ir apdovanojimą nereikia, nes vargu ar kas norėtų būti taip apdovanotas. Berniukas buvo su didele kupra, o mergaitė turėjo tą vienos mentės apsigimimą, trumpesnę koją, buvo „be kaklo“. Kas pasakys, ar jų susitikimas buvo ilgam, tai galėjo būti tiesiog jaunystė, atsitiktinai sutapusių žmonių artumas, daug visko galima prikurti, bet šitiek akių tame fligelyje spoksojo, tiek liežuvių plakė. „Porelė, porelė“, – kiauksėdavo pionieriai. Dabar suprantu, kad labai pavydėjo.
Porelė nekreipė jokio dėmesio į dirsčiojančias iš už kampo galvas. Jie sėdėjo tą vasarą tame fligelyje, sėdėjo, ir tiek.
 
Porąkart su aplankiusiais tėvais važiavome prie šalto skaidraus upeliuko, kur dugno akmenėliai matyti, kvepėjo „Žemuoginis“ muilas, buvo Šura ir toji porelė – tai švariausia, kas liko iš tos vasaros Pabradėje.
Paskui jų buvo visokių, o dabar aš čia. Ir vėl ieškojau ko nors gražaus, aišku, kitaip. Radau tą grožį, tuos eilėraščius.

Įvadas į virtuvę

Sukandau dantis ir laukiau – negi aprašinėsi kiekvieną pojūtį. Bet pripažįstu, kad kritau į gilų liūdesį, nes kol kas išvykti į Laimės žiburį nepavyko, ir dėl tokių banalių priežasčių...
Buvau jau pasiruošęs. Keliauti maniau ne autostopu, kaip kadaise, ir ne oro transportu (dabar „sėdžiu kalioše“, neturiu pinigų degalams). Nusprendęs, kad tegul bus lėčiau, bet užtikrintai ir komfortiškai, stojau eilėn prie geležinkelio kasų ir už paskutinius grašius įsigijau bilietą.
Bet paaiškėjo, kad negaliu apleisti kontoros: kolega H. pateko į ligoninę, kur jam perpylė kraują, kolegė V. dar negrįžo, dabar ji keliauja toli, o viršininkas išvyksta nelabai toli, bet išvyksta. Kas pakels telefono ragelį, kas atsakys į interesantų klausimus? Aš turiu aukoti Ganą ir pasilikti.
Taigi kol kas seni bėgiai, bet ir jie nėra taip jau blogai. Dienas paįvairina įdomūs darbiniai raštai, o kiek visko telpa tarp vakaro ir ryto! Lankau visokius koncertus, festivalius, lyg pagal užsakymą prasidėjo „Mados infekcijos“ renginiai, tad nedvejodamas apsireiškiau ir ten. Jau tiek patiko, kad negaliu. Nors aš dažniausiai esu stebėtojas, bet šįkart apkvaitęs nė nepajutau, kaip atsidūriau ant podiumo ir užtraukiau savo mėgstamą dainą http://www.youtube.com/watch?feature=endscreen&v=esW9ktRz-EE&NR=1, tik gaila, kad organizatoriai griežtai paprašė savo performansais nenuvilioti publikos.
Kilo incidentas, bet nesistebiu, visada kur grožis, ten ir aistros, nesusipratimai. Tikruosius jausmus geriau slėpti po lėkštų juokelių ir banalybių kauke, nes, kaip jau ne kartą patyriau savo kailiu, nuoširdaus protrūkio niekas nesupras. Ištrenkė mane lauk, bet pats kaltas, reikia valdytis.
Ką gi, vėl namai, ir tai jau kitokia arena. Pasikalbu su sienomis, matau, patalynę reikėtų pasikeisti, nors, kaip dar prosenis sakydavo, „o kam ją keisti, vis tiek tuoj bus tas pats“. Vasarą pasikeičiau buto duris, tik senųjų iki šiol nebuvau išnešęs į rūsį − riogsojo atremtos į sieną, pripratau ir net nebemačiau, bet kai vienąkart griuvo, pagaliau įdėjau skelbimą ir dabar laukiu žmonių iš Kaišiadorių, pasiims.
Pakampėmis vaikšto pūkai, geriausius marškinius išsitraukiu ne iš spintos, o iš skalbti numestų skudurų krūvos ir visai sėkmingai apsivelku dar kartą. Jei teisingai suprantu, reikia apsiliuobti. Reikia susiplauti ir indus, nes visokie išėjimai, kultūros troškimas baigėsi tuo, kad jau trūksta šaukštų ir šakučių, gerai, kad peilį turiu vieną, universalų, tik nubraukiu mazgote ar į šlaunį, ir viskas – šito plauti nereikės, vis mažiau darbo. Bet apskritai buities žabtai nepasotinami ir reikalauja savo davinio.
Tik nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Nepasiekiamai toli manoji Gana Fata Morgana, bet buitiškai sukantis po virtuvę pūstelėjo šiltųjų kraštų vėjas. Ne, tai ne orkaitė ir ne gartraukiu kylantys šernienos troškiniai iš apatinio aukšto. Atmintis atpūtė seną receptą. Jis paprastas, tik reikia turėti laiko, bet aš gi jo turiu.
 
Nacionalinė virtuvė

Mano keliai yra vingiavę Kaukazo link, esu girdėjęs daug mitų ir išsigalvojimų apie tą regioną, bet dabar esu virtuvėje ir turiu būti ypač tikslus – jokių fantazavimų, nors tai ir mėgsta eskaluoti bulvarinių žurnalų virėjai, jokios saviveiklos. Viskas pagal receptą.
Kartą buvo atvykęs pažįstamas iš Armėnijos. Aiškumo sumetimais turiu pasakyti, kad sovietiniais laikais šiltųjų respublikų žmonės gėrėjosi įvairiais Pabaltijo stebuklais. Suprantama, čia daugiau vakarietiškos dvasios, o svečiuose ir šiaip daug kas gražu, bet kad džiaugtųsi skurdžioje vitrinoje gulinčiomis kanopomis...
Na, gal ne visai jau vien kanopomis, dar ir blauzdomis. Tai, pasirodo, vertybė. Mat iš šių skerdienos (jautienos) dalių verdamas patiekalas, vadinamas „chaš“. Dabar internete knibžda visokių versijų, bet aš remiuosi asmenine patirtimi, kuri man patikimiausia.
Prisipirkome tų kanopų ir blauzdų ir patraukėme pas mane į sodą. Vizija buvo tokia: kadangi chašas verdamas kone parą, kol mėsa atsiskiria nuo kaulų, o paskui ir toliau, kol ištraukiami kaulų ekstraktai, užstatę puodus vieną rytą, turėtume galimybę pasrėbti viralo auštant kitam. Patiekalas panašus į karštą šaltieną, esą labai maistingas, stiprinantis ir t.t. Valgant kartais pilama acto, gali būti gardinama ir kitaip. Domėjausi, ar laukdami to stebuklo vyrai kartais nepraskalauja gerklių? O kaipgi, stiprintis visada reikia kompleksiškai.
Patalžiau blauzdas kirvapente, pasmulkinau, sudėjau su kanopomis į didžiausią kokį tik radau puodą. Vis tiek kyšojo nagai, bet nieko, suvirs, maniau, ir susmuks.
Taigi žaliava paruošta, toliau žiebiama ugnis. Kadangi aš, senas viengungis, vaidilutės neturėjau, o prie ugniakuro lauke stovėti parą nenorėjau, teko naudotis dujine virykle.
Startas, liaunu vamzduku iš baliono pradeda tekėti dujos, lėtai, kaip ir reikalauja gamybos technologija, pradeda pukšėti viralas, o mes einame į sodą. Retkarčiais užmesiu akį, ar nelipa per viršų.
Suuodęs įdomią ceremoniją užsuko kaimynas. Užsikūrėme lauželį. Gaila, kad neturėjau kokios susiraukusios pernykštės bulvės, tikrai būčiau išsikepęs – smarkiai praalkau. Simbolinės maisto atsargos buvo seniai patvarkytos, o darže kalėsi tik pirmametės rūgštynės bei kažkokie neatpažinti stiebai ir pakrūmėje puvo nuo praeito sezono užsilikęs obuolys.
Dar blaivia galva mąsčiau apie Tarzaną ir labai pritariau jo pozicijai: vilką kojos peni, kitaip tariant, esi alkanas – prasimanai. Bet negi imsi knisti pasėtas pupeles? Ne. Ir vaismedžių šaknų atsikasęs negrauši. Teko laukti.
Apylinkes užklojo sutemos, bet kantrybę prarasti – reiškia, negerbti nacionalinės virtuvės. Laukimą skalavome „Araratu“ ir „Achtamar“, kuriems užkandos nereikia, bet aš vis tiek žvalgiausi, kada patekės Aušrinė. Kai neapsikentęs dar kartą nuėjau pažiūrėti, kaip ten kas, supratau, kad jau išvirė: pravėsusiame puode apsitraukę riebalu ramiai styrojo kaulai.
Nepastebėjome, kada balione baigėsi dujos. Bet pusgaminis buvo reto skanumo, bemat surytas, ir koks skirtumas, kiek virsi ir ką išvirsi, vis tiek pilve viskas susimaišo. Svarbi pati idėja, o gražiausias laukimas.

Tetos ir tetėnai

Lygiadienį nutariau pažymėti etnografinio skambesio gaida. Supratęs, kad savo jėgomis ne kažin ką išspausiu ir iškilmės žlugs, pradėjau ieškoti, kuo čia pasekus. Nutariau, kad šiek tiek remsiuosi Vaižgantu. Tiesa, kartais sutinku žmonių, nežinančių, kas jis toks, bet aš tai žinau. Jis man imponuoja tuo, kad buvo temperamentingas, niekada neapsiribojo vienu visuomeniniu darbu, kad pasidavė dailiosios literatūros traukai, o jo kūriniuose ryškios realizmo tradicijos su romantišku požiūriu. Kuo ne autoritetas?
Tai visai nereiškia, kad dabar kopijuosiu jo „Dėdes ir dėdienes“. Mano bus kitaip, nors ir aš tapysiu etnografinę drobę. Bet aš dar panaudosiu savo autorinę stiliaus senieną – pasiremsiu bendromis frazėmis bei visiems žinomomis tiesomis. Pavyzdžiui, kad ir tokia: jei likimas vienur ką nors atima, tai kitur atseikėja kaip reikiant.
Teiginys nediskutuotinas: man Laima nedavė įvairių parametrų, užtat nepašykštėjo įdomių pažinčių.
 
Viena iš jų nutiko labai seniai Gulbinų pionierių stovykloje. Pačią pirmą dieną atkreipiau dėmesį į energingą diktą merginą. Iš jos laikysenos reikėjo suprasti, kad ji yra nuostabi, bet įsiminiau ne dėl to. Apskritai jau tada man buvo nuostabios visos, kurios tik bent kiek meiliau pažiūri.
Valgykloje prieš vakarienę išgirdau tą merginą sakant kitam bernui: „Tu mane pažinsi iš kasyčių“. Kalbėjosi jie, tiksliau, tarškė ji, apie galimą susitikimą vėliau, tik va plaukų ji nepynė, nešiojo palaidus. Kasytės buvo žaismės įrodymas – o gal ir susiriš kokias cibes.
 
Dabar Gulbinai tapę privačių namų kvartalu, o tada buvo priemiestis, kurio gražiame kampelyje klestėjo stovyklautojų bazė – mediniai nameliai, aikštė, mūro korpusas. Smagūs laikai! Prisigalvodavome visokių įdomybių.
Atsimenu, toks berniukas pavarde Meška pasiūlė hipnozę. Po vieno jo šundaktarystės seanso vos pavyko parsikviesti stovyklautoją Ritą. Hipnozės mechanizmas buvo paprastas: tolydžio veržiant ant kaklo užmestą į virvę kietai susuktą rankšluostį ir taip užspaudžiant miego arteriją klientas turėjo pajusti malonų alpulį. Savanorė Ritelė išbalo, susmuko po medžiu ir, rodės, dingo požymiai, kad sugrįš. Visgi sugrįžo, bet kai kažkas iš spoksojusių išplepėjo įspūdžius platesniam ratui, atsikvošėjo netgi stovyklos viršininkas, kuris maloniai leido laiką Gulbinuose su žmona, įdarbinta vyr. pionierių vadove (vadinosi „virpir“), bei naujagimiu, kuriam čia buvo tyras oras.
Taigi gavome velnių, buvome pasmerkti per „liniuotę“ ir vos neišmesti iš stovyklos. Bet visgi likome, toliau daug kam žinomu būdu tepliojome miegančius dantų pasta, naktimis ėjome gąsdinti merginų, stebėjome populiariojo fizruko Toliko maršrutus pas vadoves... slenka, būdavo, mėnesienoje toks gražuolis sportiniu kostiumu, tinkleliu nakčiai prisispaudęs šukuoseną... Bet dabar apie tai ne laikas. Šis pasakojimas apie Kasytę.
 
Ją buvau matęs kažkur bendruose plotuose Vilniuje. Prabėgus keleriems metams po stovyklos sutikau mieste ir vėl, o paskui ir užmiršau. Ir štai neseniai sužinojau, kad ji yra Ganos karalienė. Šiais laikais nusidanginti kur nors nėra sudėtinga, bet tada ir dar iki Afrikos... Vis tiek įdomus likimas, o aš savotiškai didžiuojuosi, kad Gulbinuose mačiau karalienę taip arti, galima sakyti, stovėjau ant didžiųjų įvykių slenksčio.
Po visokių ankstyvų vedybų nesėkmių su lietuviu Algiu Kasytė išmovė į Skandinaviją. Ak, beje, turėjo svajonę dar tėvų žemėje: išmokti afrikietiškų šokių ir mušti būgnus.
Žlugo ir santuoka su skandinavu, bet kartą viešint gimtinėje vėl pasimaišė Algis, jiems abiem susitikimas pakirto kojas, jis metė naują žmoną ir jau nebesitraukė, o vėliau nusikraustė paskui Kasytę į užsienį. Ji net sumokėjo skyrybų ir kitus mokesčius, kad tik anoji paleistų.
Tačiau Algis buvo veltėdis, be to, kalbos kursuose susipažino su jaunute aukle. Labai skaudu, bet... Kasytės pavyzdys rodo, kad nereikia pasiduoti net juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis. Mat kaip tik tuo metu jai į rankas pakliuvo brošiūra: „Kviečiame į Ganą, jeigu norite išmokti šokti ir groti būgnais!“ Algis vykti kartu atsisakė, o jos gyvenimas prasidėjo kaip tik šiame taške.
Ganoje ekskursijos į džiungles metu užsidegė autobusiukas, į pagalbą atskubėjo pro šalį važiavęs žmogus, kuris ėmė lydėti jau ir toliau kelionėje, atnešdavo kokoso riešutą atsigerti ir t.t. Po visų išdavysčių ir nusivylimų – toks dėmesys.
Taip taip, viskuo nusivylusią Kasytę stebino nauji pojūčiai. Vieną naktį ji nutarė nuoga išsimaudyti ežere. Jau bris, bet išgirdo: „Ne, ne, ne...“ Iš krūmų išniro jis ir nusistebėjo, kodėl ji tai daranti ne šviesiu paros metu, o ji pasisakė atrodanti sau neproporcinga ir laukianti nebent aklinos tamsos. Jautėsi esanti nebe ta potenciali modelių namų manekenė (kažkurį jos gyvenimo tarpsnį būsiu pražiopsojęs). Jis pasakė protingų žodžių, jie kalbėjosi visą naktį, o rytą gražiai atsisveikino.
Kasytė suprato, kad be to žmogaus jau negalės gyventi. Ji vis dar buvo susaistyta santuokos ryšių, bet jis to nepaisė, meldė prieš išvykstant susižadėti, abu nuvyko pas jo tėvą, kur ji pasirašė pasižadėjimą, kad nieko blogo jo sūnui nepadarys (būtent tokia pasižadėjimo forma), ir atsakė į klausimą, ar tikrai myli.
Grįžo ji į Skandinaviją, išsituokė, o netrukus Ganos civilinės metrikacijos skyriuje ir bažnyčioje susituokė su išrinktuoju.
Pora priklauso vienam iš didžiausių Ganos karalių klanų. Jų šefuojamos valdos – keli šimtai miestelių ir kaimų, kuriuose ji atsakinga už švietimą, o jis – už teisingą žemių dalijimą. Gyvena tai jie ne Ganoje, tik simboliškai nuvyksta kartą per metus.
Įsivaizduoju kaimelio ceremonijas, kur liejasi sveikinimai, pusę dienos vardijami nuopelnai, o baigiasi viskas alkoholiniais gėrimais ir limonadu. Arba tą žengimą į sostą: prieš įšventinimą žmonės gali paskutinį kartą būsimuosius karalius apstumdyti, apipilti kuo tik nori ir kitaip negerbti. Prie pagrindinio aukuro klano vyresnieji pučia ragus, skerdžiamas avinas, trykšta karštas kraujas, o galiausiai pro prapjautą avino gerklę išlupama širdis ir metama karaliams po kojų. Na, ir Kaukaze valgoma dar šilta avino akis, bet nesvarbu, čia jau palyginamieji pasaulio skerspjūviai.
Nesvarbu, pats faktas: neįtikėtinai išplerusią Kasytę, apsivyniojusią gal kilometru margos medžiagos, kaip garbės karalienę sulinkę liesi pavaldiniai neša neštuvuose per kaimelį... iš po turbano kyšo daugybė afrikietiškų kasyčių... Ar ne likimas?
Ne pramanas tai, spaudoje mačiau nuotraukas, skaičiau jos pasakojimą – stilius išlaikytas dar nuo Gulbinų. Be to, ir jos duktė iš pirmosios santuokos, iš akies lupta Kasytė II, nutekėjo už patėvio jauniausio brolio ir yra labai laiminga.
Ten visi laimingi. Va kaip nereikia iš anksto pasiduoti ir nuleisti sparnus. Varau ir aš į Ganą.
 
O ši ištrauka rodo kultūrų ryšius: keli akordai man primena „Šių naktį per naktį gaideliai giedojo“, paskui girdžiu namų šeimininkes, žodžiu, visi yra vieno pasaulio vaikai.
http://www.youtube.com/watch?v=CfWGNFnxqYc
 

Nieko naujo
Dabar daugiau dėmesio tenka Mašai. Tai senojo Žirmūnų namo laiptinės kaimynė. Jai reikia padėti, ji vieniša, nors sūnus Valierka dar slankioja šia žeme, bet dažniausiai girtas Naujininkuose. Aną dieną daviau 10 litų duonai ir troleibuso talonėliui, tai dabar, matyt, gerai užvalgęs duonos ilsisi. Nė šnipšt.
Pažinojau Mašos vyrą. Keli mėnesiai prieš mano tėvo mirtį Mašos Vitia pajuto baisius skausmus, buvo operuotas, bet netrukus ascitiniu pilvu, pageltęs išrašytas namo, kur ir laukė... tiesiog gyveno.
Kartą Maša paprašė truputį pabūti su juo, tik kokį pusvalandį, kol pati nubėgs į parduotuvę. Ligonis pusiau snausdamas ramiai žiūrėjo į televizorių. Vienu momentu lyg kažko tiesė ranką, gal akinius norėjo padėti, kryptelėjo, tįstelėjo ir baigta. Beliko įdėti dantis, parišti žandikaulį.
Jų šeimoje buvo du sūnūs, Valierka ir Saša. Pastarasis vaikystės geltonpūkis, vėliau ne vienus metus šiurpinęs laiptinę, jau miręs. Nuo tėvo iškviestos policijos yra pabėgęs iššokdamas pro trečio aukšto balkoną, du kartus sėdėjo kalėjime, buvo ir atsigavęs, bet galiausiai prie alkoholio prijungė narkotikus ir širdis neatlaikė.
Valierka beviltiškas, kad ir kiek tikėtum žmogaus galimybėmis atsitiesti. Visas pajuodęs, be dantų, be akies, be nuovokos, be pajamų. Nors – turi sugyventinę, kurią taip pat išlaiko Maša.
Ir tądien Valierka pas motiną buvo kažko kaulyti, nes daugiau motyvų nėra. Sunku pasakyti, ar paliko gulėti sukniubusią, ar viskas įvyko jam išėjus. Niekas nesužinos tikrosios įvykių sekos, o pasigedo Mašos draugė Jadzė, su kuria kas porą dienų jos susiskambindavo ir pasitikrindavo, ar viskas gerai.
Kelias dienas Maša neatsiliepė, greituoju bobučių telefonu pasklido žinia, kad kažkas ne taip, pakilo į žygį Marysia, durys buvo atrakintos atsarginiais raktais ir pražuvėlė surasta. Ji gulėjo keistai išsirietusi, baisiame tvaike, o aplink viskas buvo suversta lyg gerai pasiautėjus vagims.
Iš pradžių laiptinės konsiliumas nusprendė, kad vargšė nebegyva, bet ji sukrutėjo ir paprašė gerti, o tada kilo nuoširdus sujudimas ir įvyko visa, kas priklauso, t.y. greitoji išvežė į ligoninę.
Paaiškėjo, kad šitaip Maša išgulėjo tris paras, iš pradžių dar bandė šliaužti, kabinosi už baldų, viską vartė, o kai jėgos apleido, nurimo virtuvėje. Pati kiek atsipeikėjusi ji sakė, kad kažko lipo ant kėdutės ir krito. Rezultatas – lūžęs dubuo, šlaunikaulis, dehidratacija, baisios haliucinacijos ir nekokia perspektyva.
Savo haliucinacijose ji, tikriausiai dėl sumuštos galvos, matė Valierkos užsiundytus čičmekus, kurie neva pirkę jo bendrabutį, davę rankpinigius, o pas ją atėję likusios sumos, kurios ji ir ieškojusi rausdama stalčius. Iš tikrųjų jokio sandorio nebuvo, ir jokie čičmekai to apšnerkšto bendrabučio net už dyką neimtų.
 
Dabar Maša slaugos ligoninėje, nes namuose nėra kam ja rūpintis. Sunkiai vaikštančių kaimynų deleguotas traukiu į Sapiegos slaugos ligoninę Antakalnyje.
Temsta. Užuot ėjęs centrinių vartų link, kelią trumpinu ir žengiu gražiu takučiu iš kitos pusės. Kaipgi kitaip, atėjau į tvorą, nors pro čia anksčiau tikrai būdavo galima įeiti laisvai.
Užburto rato situacijos man ne naujiena, todėl nestokodamas patirties iškart pradėjau elgtis kaip tas Gogolio baubas ar ragana ir delnais patamsyje ieškoti bent menkiausios landos.
Staiga atokiau pamačiau gražų visureigį, prabangiai apsitaisiusį poną ir dvi ponias. Pagalvojau, kad ir jie spąstuose. Ponas pažvelgė mano pusėn, šyptelėjo, dar kartą lyg klausiamai pažvelgė, o ir man pasirodė, kad jį jau kažkur buvau matęs, bet iki šiol negaliu suprasti kur, prabangių ponų aš nepažįstu.
Netrukus jis jau lankstėsi ponioms, kurios nuėjo ta kryptimi, iš kurios ką tik atėjau, o tada prisiartino prie manęs. Nesiaiškinome, kur katras katrą galėjome sutikti. Bet to ir nėra buvę, man tikriausiai pasivaideno.
Žiojausi kažką sakyti (bent jau „labas vakaras“), tik pirmas prabilo jis: „Jūs kartais ne iš Suvalkijos?“ Atsakiau, kad mano močiutės giminė iš tos pusės. Tada jis patikslino: „Aš tai nuo Gelgaudiškio“. Patikslinau ir aš: „Jie per karą gyveno kaip tik ten.“ Jis vėl: „Tiksliau, aš iš Valančiūnų kaimo.“ Pasakiau, kad jie ten buvo 1944 metų vasarą.
Giminaitė yra pasakojusi, kad ta vasara buvo labai šilta. Kokį mėnesį jie, karo pabėgėliai iš pafrontės miestelio, nakvojo tiesiog miške, o šiaip glaudėsi pas vietinę moterį. Vaikai eidavo rinkti moliuskų geldučių, kurių paupyje buvo tiek daug, kad tempdavo gurbais. Geldutes valgydavo šeimininkės kiaulė.
Gelgaudiškio miestelis ir Valančiūnų kaimas per sprindį vienas nuo kito, kaip ponas ir aš prie tvoros.
Jis mane pavežė aplinkui, nuėjau pas Mašą, nunešiau vaistų, perdaviau linkėjimus. Dievas duos, pakils ji po kokių pusės metų, dabar prastai atrodo. Tik kažin ar kada benuvažiuos į savo Jaroslavlį.
Mašai
http://www.youtube.com/watch?v=qRKKB2TJMMw

http://www.youtube.com/watch?v=zKVq-P3z5Vg 

One more night