Giminaitis atsiuntė.
http://www.youtube.com/watch?v=zY1nLmmoq3Q

Kaip jis gali taip aiškiai dėstyti mintis. Buvo laikas, kai aš irgi pamąstydavau apie tai, kas yra išdavystė, dar apie tai, kur ta plonytė riba tarp pajuokavimo ir pasityčiojimo, bet jau nemąstau, kam.

Ta pati serija.
Kasdienybė, buitis.

Yra manančių, kad ji slegia savo monotonija, o man atrodo, kad kaip tik buityje glūdi turtingiausia egzistencijos spalvų paletė. Čia atsiskleidžia žmogaus filosofija, išgyvenimo ir kitokios galios, suveša kūrybiniai pradai. Žinoma, tai bendro pobūdžio pastebėjimai ir išvados. Bet turiu ir konkrečių įrodymų. Toks man yra vienas analogų neturintis būtovės slėpinys Antakalnyje.
 
Ateinu. Prie netoliese kėpsančio ūkinių prekių kioskelio rangosi siluetai, ir akivaizdu, kad brangutis čia (gryname ore ir troškinančiame rūpestyje su sėbrais).
Slankioja šešėliai ir būsto lange, nes kažkas iš savų tuokart lūkuriuoja namuose. Elektra dar neatjungta. Tai rodo, kad žmonės su savo buitinėmis užduotimis susidoroja kūrybiškai, turint omenyje, kad visų darbingumas bei pajamų šaltiniai abstraktūs.
 
Savo patirčių rinkinyje galiu rasti visokių interjero ir elgsenos ekstremaliomis sąlygomis pavyzdžių. Tipiškiausi būtų iš Naujosios Vilnios, Naujininkų ir kitų panašaus lygio bendrabučių (tarp jų ir studentų), iš čigonų trobesių, nuomojamų butų ir net nuosavo būsto. Bet to, kas dedasi tame Chruščiovo epochos namelyje, kol kas neužgožė niekas.
Ant sienos lentelė su užrašais „Antakalnio būstas“ ir „Maisto bankas“. Įėjimas iš kiemo pusės, antras aukštas. Vėlyvą pavasarį, po vieno poeto šermenų, lankiausi ten šeimininko kvietimu. Šeimininkas vardu Stepas.
 
Buvo paprasta savaitės diena. Smarkiai lijo, bet tai nė kiek netrukdė nuo kavinės „Trys pušelės“ siūti pirmyn ir atgal į Olandų gatvėje esančią „Ryto“ parduotuvę („Maximos“ filialas). Jeigu kas iš pažįstamų ar namolio traukiančių bendradarbių atsitiktinai matė mudu šokinėjančius per balas ir neleistinoje vietoje kertančius magistralę, tai tegul per daug nesistebi. Buvo smagu.
Stepas mane nuoširdžiai vis ėmė už parankės ir energingai vedė pirmyn, globojo ir tausojo, nes aš turėjau SEB kortelę. Pirkome kelias keptas vištas ir kitų įvairių produktų, sukome atgal į pušelių paunksmę, kol galiausiai iš ten mus išprašė ir nutarėme eiti pas jį.
Išrinktiesiems adresas buvo nurodytas, tie svečiai ėjo savomis jėgomis, o mudu strakaliojome iš paskos. Prie kiosko nulydėjo pagarbūs žvilgsniai, bet jų tąkart nekvietėme. Staiga Stepas sako: „O gal varom pas mane į sodo namelį?“ Aš paklausiau ko. Jis susimąstė. Sodas atkrinta. Tada vėl sako: „Kai mes įeisim, aš tave apkabinsiu, gerai?“ Aš paklausiau kam. Jis sako: „Pažiūrėsim, ką maniškė sakys.“ Aš paklausiau, kam to reikia. Jis nutilo.
Buvo laikas, kai gražuolis Stepas vadovavo gaujai, kuri, apsiginklavusi kastetais, valdė „Žalgirio“ stadioną. Sportišką figūrą išlaikęs ir dabar, o gyvenimo patirtį išduoda tik veidas, nudaužytos rankos ir leksikonas, tiesa, dar valdomas. Kartais Stepas dirba turguje padieniu darbininku.

O štai ir atėjome. Prie lauko durų užgaišome, nes į laiptinę bute esantys asmenys įleisti neskubėjo. Kai jau netekau kantrybės ir norėjau pasišalinti, kažkas ten viduje malonėjo spustelėti mygtuką ir mes patekome į siaurą laiptinę.
Mygimo ceremonija pasikartojo prie buto durų, kol galų gale prasivėrė ir jos. Rėme sustingęs diedukas suspigo: „Ko nori? Ko nori?“ Stepas jį paslinko į šoną, išvalė kelią ir mostelėjo, kad sektume iš paskos. Diedukas taikiai nusekė pavymui.

Tamsiame prieangyje daiktų nebuvo. Atsimenu tik murziną rudai juodą prietemą. Durys, kurios turėtų vesti į virtuvę ar kambarį, atrodė tarsi užmūrytos amžiams, nes išdaužti jų stiklai pakeisti pajuodusia fanera. Interjero minimalizmas, absoliučios tamsos ir purvo įspūdis.
Užtat už kitų durų stiklelio, pro kurį skverbėsi šviesa, pamačiau, kas tai yra interjero maksimalizmas. Šiame kambaryje sutilpo, matyt, viskas.

Galingai tvokstelėjo nevėdintų patalpų dvokas. Prie vienos sienos riogsojo kuo tik nori apdėliota, apklijuota tipinė sekcija išlūžusiomis durelėmis, lentynose matėsi skudurai, kriauklytės, batai, neplauti indai. Akims dar nespėjus apsiprasti su šia įvairove, pašoko ir džiaugsmingai puolė sveikintis prie kitos sienos fotelyje smaksojusi blyški žmogysta. Mandagu, žinoma, bet ta bedantė burna vardu Algis lindo ir bučiuotis. Algis tai Algis, bet visgi kas tas nenusakomas Algis?
Bučkis pakibo ore, o burnytė nenoromis grįžo į savo sostą. Dėl vietos stokos jis mane galėjo pasiekti net neištiesęs rankelės, bet visgi sėdėjo kurį laiką ramiai, įrėmęs keliukus į žemą stalelį, kuris irgi buvo nukrautas neplautomis lėkštėmis, laikraščiais ir konservų dėžutėmis-peleninėmis.
Už kelių cm dunksojo kambario puošmena – išskleista sofa-lova su aukštais patalais, po kuriais buvo pakišti iš žieminių drabužių padaryti paminkštinimai. Turiu pasakyti, kad tokio guolio neregėjau niekur. Tarkim, čigonų namuose net ir visiškame jovale patalynė švari. Čia migis.
Ant jo kėpsojusi Stepo dama nužvelgė mane labai įtariai ir pradėjo klausinėti apie kažkokią Daivą. Tuo laiku, kai buvo vystoma Daivos tema, iš savo vietos kaip žąsytis mano pusėn vėl pradėjo tįsčioti Algis. Pamerkė akį ir įjungė tranzistorių VEF. Bet tuo pačiu diedukas, kuris mus įleido, su batais, striuke ir kepure stovėjo per metrą nuo televizoriaus „Tauras“ ir pulteliu išgavęs maksimalų garsą klausėsi žinių.

Kambario lango nesimatė, nes jį visiškai gožė apdulkėjusių gigantiškų alijošių plantacija. Ta raizgalynė, rodos, užėmė pusę ir taip menkos erdvės.

Parūpinęs naujų lėkščių ir stalo įrankių, plautų šaltu vandeniu, Stepas plėšė vištą, pilstė brendį, Algis čepsėjo lūpytėmis, visi daugmaž apsiprato. Su savo daviniu norėjau prisėsti, praskirsčiau daiktus ant sekcijos plačiosios dalies, bet į kažką įsėdau, kažkas nukrito, tad likau stovėti.
Sujudimo metu pro duris įslinko šmėklelė. Pasirodo, tai buvo mamytė, tik nesupratau kieno. Kilo kivirčas, tik irgi nesupratau priežasties, o tada viena viešnia užriko: „Algi, atsiprašyk!“ Čia pat toji įkaušusi viešnia uždainavo „mama, esi tu moteris ir vaikų tu neteisi“. Šmėklelė buvo pamaloninta, o Algis pabučiavo jai ranką. Tada šmėklelė sucypė: „Matai, matai, jis atsiprašė!“ Jai buvo įpilta stiprinamųjų lašiukų, paskui jinai pasišalino, tik nesupratau, į kurią iš užkaltų patalpų. Atsitraukęs nuo žinių ją nusivijo diedukas, leidęs suprasti, kad eina duot jai į kailį.
Pasigirdo Stepo karalienės replikos „Jis motiną muša!“ ir vyrai metėsi jos gelbėti. Atmosfera kaito, Algis atgavo spalvą, bet jo VEF‘ą užgožė Stepo Pink Floyd‘ai. Kai buvo kemšamas n-tasis butelis, patyliukais išslinkau į koridorių, apgraibomis pasiekiau duris ir sėkmingai išėjau į naktinį Antakalnį.

Jie taip gyvena. Kambarys maždaug 12 kv.m. Nėra ko verkti, kasdienybė gali būti spalvota.

Iš balabaikų serijos „Tas pats per tą patį“

Na tai kas, kad lauke pliurzė ir dienos nebėr. Bet vien nuo minties, kad dar yra ilgas vakaras ir galima daug nuveikti, man sieloje suskambo muzika ir stojo prieš akis Vacys.
O buvo jis panašus į Paco de Lucią, tik visgi Vacys. Įsimuilinęs į svečius, prieš apsistodamas užstalėje visiems greitakalbe papildavo: „Mes su žmona sutariam gerai, tėvukai Žiežmariuose... mes su žmona...“ Gal tai buvo kam nors skirta paini užuomina, bet neklausinėjau.
Dabar įsukus prisiminimų verpetams tegaliu pasakyti, kad jo pliurpalai buvo savotiška kvintesencija to, ką panašiais atvejais bandydavo pranešti visokiausi panašūs veikėjai. O ir aš visada norėdavau pranešti tą patį: tai ir eik pas tą žmoną, ko varstai mano bendrabučio duris ir šnairuoji į mano sudedamąją lovelę?
Nors suprantu, nes jis nebuvo menininkas.
Jie ne tokie. Tik gaila, kad po ilgų apmąstymų supratau, jog apdainuoti kurį nors pažintą menininką ir taip atiduoti deramą duoklę – iššūkis ne mano jėgoms. Mintys veržiasi neklusniai, visgi įspūdžių daug, grūdasi metaforos ir įvairūs palyginimai, bet manau, kad tam srautui išsiveržus, kokiame nors literatūros vakare ar tarpuvartėje prie baro man gresia netekti skalpo. Visgi dar šalta būtų. Geriau žavėsiuosi menininkais tete-a-tete, o čia statau tik kuklų paminklėlį.

Kad tikras menininkas visada alkanas, įsitikinau dar tada, kai teko garbė bendrauti su vienu Vilniaus plunksnos bendru, kuris buvo priskretęs grynai asmeniniais tikslais.
Tiesa, formaliai priežastis buvo pateikta kaip tarnavimas menui apskritai. Tokiu subtiliu būdu man, kaip kokiam veršiui, kamerinėje aplinkoje buvo užnerta ilgiausiomis meniškomis girliandomis apipinta kilpa – prašymas apdoroti jo išsiverstas „Gyvulių ūkio“ ištraukas. Na ir leidomės ieškojimų keliu, iš kurio geriausiai atsimenu savo karpymą ausimis.
Kadangi ir į svečius nekviečiau, tai pradėjo kviesti mane. Į užkandinę ir, žinoma, aptarti darbų. Negana to, kad labai vėluodavo, dar ir giedojo vis tą patį: „Aš šiandien, e, taip sakant, dar nevalgęs.“ Po šiokių tokių dvejonių galiausiai pasiimdavo pamėlusį visuomeninio maitinimo įstaigų kiaušinį su majonezo ir grietinės mišiniu, sulesdavo kokią kriaukšlelę, ačiū dievui, savo lėšomis, bet aš laukdavau ir kęsdavau šliurpsėjimą. Taip mes telepatiškai pabendraudavome, žmogui gi svarbu būti išklausytam, suprantu.
Aptarimas tuo praktiškai ir baigdavosi. O vos pareidavau namo, pasigirsdavo telefono skambutis ir prasidėdavo ilgas šnabždesys apie persekiotojus: šnipai, banditai ir taip toliau. Turėdavau išsigąsti ir susigraudinti. Koks siaubas. Matyt, visgi daugiau valgyti reikia. Kai sumažėja cukraus kiekis kraujyje, drumsčiasi mintys.
Tik aš tada nebadavau ir viena mūsų dueto makaulė išlaikė bent apyblaivį protą. Ir aš apskritai mailius. Va kai su teatrale buvo susipainiojęs, tai atgarsiai viešų laiškų ir atsirašinėjimų pavidalu pasiekė net respublikinę spaudą. Maisto tema, be abejo, irgi buvo užkabinta: kažkuris iš jų, neatsimenu, ji ar jis, šliūkštelėjo kitam į marmūzę kavą.
Bet čia jau kitoks menas, man per sunki tema.
O rašo šis alkanas menininkas gerai.
 
Ne išimtis alkanųjų galerijoje ir N miesto literatai bei prijaučiantieji. Tarp jų kūrybiniai įvykiai klostėsi kiek kitaip, tačiau peno tema irgi ėjo raudona gija. Ar pas P. sargo būdelėje diskutuojant aplink „Gintaro kranto“ butelį, ar pas bet kuriuo paros metu lankytą Č., kurio buto durys buvo be rankenos. Ta prasme, kad rankena sulūžusi ir įeiti būdavo paprasta.
Unikaliosios pažintys užsimezgė natūraliai, o tai geriausia, kas gali būti. Maniau, kad vienoje tokioje kontoroje, kur laikinai dirbau, niekas manęs nepastebės, bet kartą išdygo iki tol nematytas vyras, pasirašinėjęs Diemedžio slapyvardžiu, ir sako: reikėtų susipažinti. Pokšt ant stalo „diplomatą“, o ten – kietai virti kiaušiniai raičiojasi ir konjako butelis. Ir išėjome.
Gastronome nusipirkome sausainių ir patraukėme į svečius. Tai buvo kažkur už miesto (tarsi sostinės gyvenimo paradigma: pradedi „Akimirkoje“, atsibundi Pabradėje). Čia jau laukė svetinga trobelė, iš kažkur ūmai pradėjo lįsti malonūs kaimynai, sugriežė vyriais itin poetiško lauko tualeto durys... Mane ir užvaldė toji Haufo pasaka, įjunkau. Taip gyvenimo kryptis, dažniausiai po darbo, tapo aiški.
Oj oj, slėpiningieji naktigonių laužai! Sodą užliejus sutemoms, lengvo bruzdesio ir kliuksėjimo fone memorialinės sodybos šeimininkas startuodavo Jeseninu, paskui tardavo žodį ir kiti, o netrukus stalas savaime persikraustydavo arčiau žemės. Nuo vakaro rasos siekiant apsaugoti kelnes, jei pavykdavo pagauti momentą, ant žolės būdavo tiesiama klijuotė, o ant jos tuo pačiu tilpdavo visa, ko reikia po ranka. Dienos rūpesčiai nykdavo sparčiai, gimdavo planų, o švintant būdavo ir epizodų lysvėje tarp išlaužytų svogūnų cituojant Juozuką Erlicką: „tą vakarą tylų ružaaavą, kai mes gėrėm verandoj kakavą“...
Štai čia, šiuose kūrybos namuose, likimas suvedė ir su tokio meno mėgėju kaimynu A., kuris buvo ką tik paleistas iš kalėjimo, be to, žadėjo supažindinti su miesto čigonų baronu. Užsimezgė ryšys pariteto pagrindais.
Netrukus to kaimyno A. viensėdyje surengėme kūrybinį susitikimą dviese. Bet laukais staiga atėjo anas literatas, kaimynas A. kaipmat išspjovė smilgą, nusipurtė stagarus ir pašoko išpūtęs nepatenkintas akis. Bet anas jau pamatė išgulėtą žolę po serbentais, užpyko ir išėjo.
Netrukus galutinai išsiskyrė su iš kažkur parvykusia žmona, alkio genamas išvyko į kitą miestą, o spauda ir kitos informacijos priemonės vėlgi paviešino, kad užkankintas alkio mėto vaikus.
Bet rašo gerai.
Matai, Vacy?
 

Naktis su D.
Iki šiol taip ir neatsibudau, prabindzinėjau visą dieną, o ir vėl vakaras. „Tu džiaukis, kad neišsiblaivai, viskas gražiau atrodo“, – sakė bendradarbis. Tikrai, visgi be duobių, nebloga buvo ši diena, o dar geresnė praeita naktis.
 
Melodiją tirlirliavo, net purtėsi telefonas. Nejaugi rytas ir skamba žadintuvas? Ilgai grabaliojau, kišau po pagalve, vėl traukiau, stebeilijausi į ekraną, kol išsivadavau iš nebūties ir pagaliau supratau: trečia valanda ir, žinoma, viskas natūralu. Jau vien pagal signalo trukmę turėjau suprasti, kad prisiskambinti į sąžinę bando asmuo, adresų sąraše figūruojantis kaip D.
Šis simbolis reiškia: atsiliepsiu – be valandos nepaleis. Neatsiliepti taip pat neišeitų – neatstos, mygs tol, kol neištversiu, ir logiška, kad turiu išgirsti, naktį puikiai aidi. O ir tualetu, šiukšlių kibiru ar kitu figos lapu trečią ryto vargiai prisidengčiau. Nors patikėtų, bet neatstotų.
Išjungti telefono-žadintuvo negaliu, nes pramiegosiu rytą.
 
Pažįstamų būna visokių. Pavyzdžiui, Ramutė – mokytoja visuomenininkė. Teirautis, kaip jaučiasi jos nepagydomai serganti mama, yra beprasmiška, nes tokio tipo klausimus ji nuleidžia negirdomis, o jei pakartoji, puola į kontrataką: „Bet ar tu skaitei Grigalių 5-ąjį?“ Ir prasideda tirada apie visuomenės susvetimėjimą, konfliktus su miesto valdžia ir krikdemais. Geriau neskambinti ir neatsiliepti.
 
Bet D. kitoks ir neatsiliepti aš negaliu. Tai pagyvenęs įdomus žmogus, pastaraisiais metais sėdi archyvuose, rašo ilgiausius apžvalginius straipsnius, apskritai yra kilęs iš gana garsios giminės, o ir man tam tikra prasme giminė.
Anksti liko našlaitis, stiebėsi į mokslus, tapo habilituotu daktaru, daug nuveikė žemės ūkio naudmenų ir augalų selekcijos labui. Gerbiu už darbus ir patriotizmą. Bet pats įdomumas prasideda truputį kitu lygiu. Kaip sakoma, stebuklai visada šalia mūsų.
Jis vienišas, išdidus ir nerandantis vietos. Man kažkada atvirumo valandėlę yra sakęs: „Atsiverčiu užrašų knygelę ir skambinu visiems iš eilės, gal kas kalbės.“ Ne vienas pasiuntė, o aš užkibau ir taip tarsi leidau suprasti, kad atsiliepsiu visada.
Tikra teisybė, toks tokį suranda. Dar vaikystėje mane itin žavėjo faktas, kad kišenėse jis visada turėdavo mėgstamų ir tais laikais brangių saldainių „Meška Šiaurėje“. Paslapčia išsilukštena, makt. Ne šiaip koks eilinis dėdulė, tiesiantis saldainį vaikui.
Tada girdėjau ir kalbant, kad visi giminėje normalūs, tik šitas žentas kvanktelėjęs. Pamanykit, į Miltinio spektaklį eis! Bet ir Miltinis... žmones juokina, žinote, vaikšto su batuotu šuneliu... O man gerbiamas D. visada buvo labai įdomus, paslaptingas, nenuspėjamas ir maloniai kuteno vaizduotę. Kaip vėliau supratau, ir nervus artimiesiems.
Atsimenu, kartą po operacijos džiaugėsi jo žmona. Diegiančiu šonu, pasilpusią sutuoktinis ją parsivežė, tas tiesa, bet toliau – kas yra, Aldona, gyva juk? Nutrenkė ligonine atsiduodančią mantą, išskleistais pirštais persibraukė kelis plaukelius ir jau suka į duris. „Palauk, kur?“ – orą bandė sučiupti drebanti ligonės ranka. Gaudyk laisvą vėją... „Repeticija, vėluoju“, − apsisuko jis ant kulno ir šovė pro duris. O kaipgi, pramoginiai šokiai daugybę metų buvo tokia aistra, kad žmona, dar gyva sveika būdama, padaryti negalėjo nieko, todėl kapituliavo ir leidosi nešama valso į kultūros namus paskui lemtingąjį vėją.
Betgi joks jis keistuolis, tiesiog nestandartiškai mąstantis žmogus. Štai kad ir svainio laidotuvės. Šermenyse D. vadovavosi principu „aukščiau nosį“, negana to, dar ir liūdintiesiems šliūkštelėjo adrenalino – ėmė ir nieko nesakęs išnyko visai dienai. Lavonas niekur nepabėgs, o reikalai nelaukia.
Vakarop sunerimusios moterys norėjo skelbti paiešką, bet to neprireikė, atsirado pats, ir ne policijos parvesdintas, o pakilusio kraujospūdžio. Aplankė žmogus, kaip visada, Signatarų namus, Valdovų rūmus, geležinkelio stotį ir kitas širdžiai brangias vietas. Rūmai ir namai eiliniam protui dar įveikiama, bet kas ten stotyje? Aš tai žinau, pro ten Leninas yra važiavęs traukiniu Berlynas–Maskva, o, be to, ir Dostojevskio pėdsakai dar neataušę.
Jo braižas man pažįstamas, suprantamas, o pernykščiai jo nuotykiai, sakyčiau, tikrai su polėkiu, man tik patvirtino, kad nelabai ir skiriamės.
Pernai žmonės pasakojo, kad savo gyvenvietės kieme jis įlipo į medį ir negalėjo nulipti. Nereikia gūžčioti, linguoti galva ar sukioti piršto bandant suvokti, kas per jėga patraukė nerimstančią sielą aukštyn. Elementari ta jėga, aiškiau būti negali: lyg ir katiną nukelti, lyg ir vyšnių nusiskinti.
Sėdi ir tirta D. medyje, kaimynai subėgę vilioja žemyn. Paskui į pagalbą iškvietė gaisrinę, elementaru. Užtat kitą dieną jis sėdo į savo seną trantą ir pasileido tiesiąja. Važiavo, kol mašina važiavo. Iš Kėdainių rajono pasiekė Panevėžį. Važiavo per miestą, kol sušmėžavo ženklas, kad miestas baigėsi, ir pradėjo bėgti užmiesčio medžiai. Jis vis tiek važiavo. Atsidūrė dykvietėje, baigėsi degalai, žemę užgulė sutemos. Radę geri žmonės kalbino, bet nei savo tapatybės, nei telefono ar adreso jis nežinojo. Galiausiai namo parlydėjo policija, konfiskavo teises ir kuriam laikui tapo ramu.
Tačiau neilgam. Jis vėl įniko darbuotis telefonu. Atsiliepiu, pasikalbam apie viską, mes randame daug temų, apie parceliuojamas žemes ir šiaip apie meną. Atsiliepiau ir vakar, o jis sako: „Tai kas girdėti?“ Ir prasidėjo.

Po valandos jis sako: „Tai gal trukdau?“ Aš pasakiau, kad ne, nes į darbą dar nevėlavau, o paskui išsikrovė baterija ir jis tikriausiai nuėjo miegoti.

Susitikimas

Taip yra buvę ne kartą: jei su nepažįstamu žmogumi be didesnių pastangų sekdavosi bendrauti, nes pajusdavau kažkokį artumą, galėdavau įtarti, kad jis vienaip ar kitaip susijęs su ta vieta. Tai Rasos, vienas iš nuostabiausių miesto kampelių, na, dar užgriebiant ir Subačiovką (Subačiaus g. zoną).
Niekada tuose arealuose negyvenau, anksčiau jie buvo laikomi ir prastokais specifiniais rajonais, bet visada jaučiau jų nenumaldomą trauką.
Mėgstu ten vaikštinėti. Nedaug belikę tų senųjų autentiškų pastatų, daug kas pertvarkyta pagal šių laikų madas, bet turbūt emocinė atmintis (tik iš kur?) dabartį pakreipia kita linkme.
Antai Gervėčių gatvėje pakeliui į „Rytų skirstomųjų tinklų“ būstinę pristabdo toks dviejų aukštų daugiabutis ir paprasčiausias kiemo vaizdelis: ankstyvas ruduo, dar daug žalios lapijos, berniukai išaugtinėmis, per kelius ištampytomis trikotažinėmis kelnėmis (į kiemą bus gerai) mėto į krepšį kamuolį, ant žolės paguldyti įvairaus kalibro jų dviračiai, pavėsy lekuoja šunelis. Ir jau matau čionykščių gyventojų bendrabūvio scenas...
Nusiplūkusios tarybinės moterys velka absurdiškos buities jungą, kažkuri dabar prie kolonėlės skalauja skalbinius; tolėliau kieme prie medinio stalo domino lošia namo šviesuoliai, vilkį tik apatinėmis „maikėmis“ ir dryžuotomis pižaminėmis kelnėmis, kaip vėžlys snaudžia gerbiamas fronto veteranas su medaliais, o iš parduotuvės su rezginėle anava bepareinąs pasiuntinys „inteligentas“ su šiaudine skrybėle ir ant kelnių išleistais marškiniais. Jis irgi žais domino.
Kaimynas kaimynui čia draugas, o kai ir ne, tai visos rietenos ir meilės ant bendro delno.
 
Kad tai ne vaizduotės kūrinys, o tikras paveikslas, yra patvirtinęs ne vienas žmogus, gyvenęs kaip tik tokiomis sąlygomis. Aš pasakojau, ką įsivaizduoju, o jie linksmai pritardami linksėjo: taip ir buvo!
Tikrai buvo senas pastatas, kurio antras aukštas įlūžo ir įkrito tiesiai į tualetą pirmajame, iš kur pasipylė atitinkamos ovacijos. Klestėjo ir domino stalelis krūmų šešėlyje, alkani internacionalinio kiemo vaikai visada ko nors gaudavo užkrimsti ne vienuose, tai kituose namuose ir sodus siaubė ne iš bado.
Virė aistros mažuose prastų būstų kambarėliuose, tarp lauko sandėliukų landžiojo katės, vyko kiemų karai, švilpė žali obuoliukai iš „ragatkių“, o savaitgaliais po šokių tai jau....
Į panašius atsiminimus, kiek teko girdėti, gali leistis ir kitų atokesnių miesto kampelių, buvusių pakraščių atstovai, tokių namų ir kiemų buvo ir kai kur tebėra Naujojoje Vilnioje, Naujininkuose, Žvėryne.
Bet pasisvečiavusi tarp visų tipažų mano širdis pareina vis dėlto kažkodėl į Rasas.
 
Kai vieną kartą turėjau kraustytis ir užsisakiau transporto paslaugas, atvažiavo du vyrai, kaip dabar atsimenu, Aivaras ir Olegas, turiu ir popierėlį su duomenimis.
Smagiai bruzdėjome, juokavome, žodis po žodžio – suspindo Olego akys ir jis pareiškė, kad Rasų rajonas – jo gimtasis. Na ir puiki dienelė buvo mano tuometinėse perturbacijose.
Prabėgo geri metai. Kai vėl prireikė transporto paslaugų, kreipiausi į atsitiktinę firmą kitame miesto gale. Kiek nustebau, kai vėl susitikau Olegą, bet paskui pagalvojau, kad sutapimas neturėtų stebinti, ne tiek jau daug mieste tokių firmų, todėl tikimybė susitikti gana didelė.
Šyptelėjom vienas kitam, bet tąkart apie Rasas nekalbėjome, gal jis nebeatsekė ano pokalbio pėdsakų, gal aš nusprendžiau, kad nereikia.
Triūsėme visą dieną. Jis buvo labai stiprus, džiaugiausi tokiu pagalbininku, o kadangi nuo sunkenybių tampymo buvo suprakaitavęs, pasiūliau dušą ir į kelionę daviau butelį mineralinio vandens „Krynka“. Tiesą sakant, prakaitavo jis žiauriai.
Išsiskyrėme, atsimenu, juokaudami. Pamaniau, prireikus kviesiuosi jį vėl.
 
Po poros metų stovėjau prie neseniai supilto tėvo kapo Kairėnuose. Smėlis, pušys, tyla, susitaikymas. Staiga kažkur toli pasigirdo neaiškios kilmės pratisas garsas, netrukus perėjęs į artėjančią raudą. Vos ne keliais ėjo senyva moteris ir siuntė dangui savo sielvartą.
Ji išraudojo visas pakopas: netikėta liga, gydymas, mirtis, kaimynai susimetė laidotuvėms, giminė užmokėjo už vietą kapinėse ir dar užmokės už paminklą, o tavęs, synoček ty moj, nebėra. Pažvelgiau į naują kapą taip netoli mano tėvo. Nuo tada lankau jau ir tą poilsinę, kurią apraudojo nelaimingoji Olego motina.
Per daug apie mirtį. Girdėjau. Bet ir žinau, kad ji iš tų tikrųjų temų, nes anksčiau ar vėliau susitiksiu brangiuosius iš savo pamiltų rajonų, o čia mes būname atskirai.
 

Sunki diena (minčių kliurktelėjimai „Suk suk ratelį“)

Šeštadienis. Kai po apgaulingojo penktadienio pavyksta įsibėgėti, žiūrėk, jau ir temsta. Viskas, rytojaus praktiškai irgi nėra, o pirmadienį vėl suksis tas pats absurdo ratas.
Todėl niekada per daug nemėgau šeštadienių, tos iliuzijos, kad kažkas bus kitaip, kaip ir graudžių kūrinių apie meilę, na, tą, kur „aš be tavęs kankinuosi“. Net ir šedevrus šia tema be didesnio susidomėjimo atidedu į šalį. Visa tai laikina, su manimi nesusiję, nors žmonėms apskritai visko nutinka.
Šliaužiu prie kavos aparato, pamažu įsijungia ir smegeninė.
Dabar galvoju apie meną ir menininkus.

Štai kad ir vienas iš S. Dali triukų. Nakčiai ant lovos jis specialiai dėdavosi gremėzdišką raktų ir visokių gelžgalių ryšulį, kuris turėdavo laisvai slysti ir nežinomą valandą, nežinomą minutę kristi. Kai ryšulys žvangėdamas trenkdavosi į šalia lovos specialiai padėtą metalinį „bliūdą“, menininkas kaip nutvilkytas pašokdavo, o miego ir budimo riboje pagaudavo kokią nors nuostabią viziją.
Mūsų namuose menininkai negyveno, bet esti universalių dalykų – ir pas mus įkvėpimo minutei būdavo ruošiamasi iš vakaro, o įkvėpimo gaudymas, kaip natūrali kovos su kasdienybe dalis, prasidėdavo ankstyvą rytą, galima sakyti, taipogi miego ir būdravimo sandūroje.
Ponia daktarė, kad nepramiegotų darbo šventės, porą žadintuvų būdavo įkurdinusi kokiame nors metaliniame inde tarp šaukštų. Ponas daktaras keldavosi filosofiškai, nes grafike daug budėjimų, yra pavargęs ir apskritai jūs nieko nesuprantate. „Nežinai ko nori“, – sakydavo jis žmonai. „Mužikas“, – atsakydavo ji.
Jis sukirsdavo pusryčius ir taręs „kaip norit“ išeidavo į savo „Raudonąjį kryžių“ pėsčiomis pro Kalnų parką, kaip tik aštuntai. Tuo metu daktarė suplukusi tempdavo vaikus į darželį, o paskui šturmuodavo 23 autobusą, vežantį  stoties linkui, į Kauno gatvę. Įlipti būdavo problemiška, nes į pakeliui esantį „Audėjo“ fabriką turėdavo nusigauti ir darbininkų armija. Autobusas kursuodavo retai, dažnai gesdavo. Kelionė − loterija. Taip prasidėdavo kiekviena diena.
Salvadoras kadaise tapė, daktarai gydė, vaikai augo. Bet ir poilsio dienomis esmė nesikeitė. Vaikai po penktadienio „plotų“ ir panašių pasižmonėjimų šeštadienį vėl keldavo sparnus kažkur į miestą. „Ar negana valkiotis, o pamokos?“ – išėjimą užtverti mėgindavo nepatenkinta viena pusė. Kita pastebėdavo: „Tavo auklėjimo vaisiai.“
Nesunku išsikviesti tą romantišką viziją. Be specialiųjų efektų pasigirsta ir nekenčiamiausias savaitgalio garsas − įjungiama skalbyklė. „Išsiurbk kambarį.“ − „Einu į turgų / garažą.“ Taip prabėga visas kai kurių gyvenimas.
Tai išties menas, o ši tiesa visai linksmai atsiskleidė būtent tada, vaikystėje. Žinoma, nuo pakartotinio tiesų tikrinimo tai nesulaikė, bet baigėsi tiesų patvirtinimu. Užtat dabar jau dažniau pajėgiu prasikrapštyti akis ir į laisvus šeštadienius, sekmadienius ir apskritai į visas absurdo rato dienas pažvelgti kitaip.
Hm. Va ir šiandien, kai lovoj palaimingai kirmijau iki pusės 12, pažadino klykiantys kaimynų vaikai ir laukinis vyresniųjų bandymas įvesti tvarką. Dali. Taip ir ima lįsti mintys apie meną ir menininkus, amžinosios tiesos šeštadienį ir visados.
Gal imsiuos apybraižos apie menininką Kęstą ar kurį kitą genijų, bus matyti.
 

3.
Bet pagrindinis poligonas buvo dabar neatpažįstamai pakitusioje vietoje – Vytauto g. 75. Praeitą vasarą tas namas skendėjo pastoliuose, vyko renovacijos darbai. Kartais iš atminties miglų iškyla netoliese plytėjusi turgaus aikštė, kurios nebėra. Į Vilnių mane išvežė pusantrų, vėliau buvau tik svečiuose. Nebėra Janikės.
O jos Jonelis buvo viršūnė, tam tikras etalonas-apolonas ir tuometinėmis vaiko akimis, ir dabar. Jis dirbo Tauragės aukso gyslos – mėsos kombinato buhalteriu. Mėgo svaigiuosius gėrimus ir, kaip sakė pati Janikė, ligoninės sanitarė, jis vedžiodavosi namo mergas.
Paguoda ašarų pakalnėje jai buvo sūnūs. Vienas iš jų, brunetas ir pirmūnas Gintarėlis, net važiavo į Arteką, pasakodamas įspūdžius grįsdavo faktais, aikčiojantiems svečiams rodydavo gairelių bei ženkliukų kolekciją, ir mama Janikė kaskart vėl graudindavosi. O ilgablakstienis blondinas Sauliukas pirmūnas nebuvo, vos išvargo profesinę mokyklą, bet buvo geros širdies ir gražiai šypsojosi. Nežinau, kaip ir kur berniukai šiuo metu gyvena. Tegul gyvena gerai. Gi sunki buvo vaikystė, iki šiol atsimenu varvantį čiaupą jų virtuvėje.
Dabar atrodo keista, bet iš pradžių tame daugiabučiame name buvo tik malkomis, anglimis ar kuo papuola kūrenamos „plytos“. Į jų butą naujovė − dujinė viryklė ir vėliau ne itin skubėjo.
Šeimos galva, kaip jau minėta, mėgo gyventi plačiai, nesiskandino smulkmėje. Būdavo, išlenda tas žmogus su auksiniu priekiniu dantimi, lėtai apžvelgia susirinkusiuosius, patampo nykščiu petnešas ir dingsta į savo kombinatą pelnyti šeimai duonos. Tiesa, kai kas šeimai ir nubyrėdavo. Bet kada duonpelnys grįš ir kiek parneš, jau klausimas. Žmona labai taupė, slapstė pinigus visur, kur galėjo. Išskirsto po 5 rublius, būdavo, gražiai sulanksto ir susuka į siūlų kamuolius. Pinigėlis pačioje šerdyje. Tačiau profesinė buhalterio uoslė darė stebuklus, jis tą klastą perkando. Empiriniu būdu atspėdavo slėptuvę, o iš budėjimo grįžusi Janikė rasdavo tik besidraikančias siūlų gijas. Tokia tat buitis ant aukso krūvos.
Kai Jonelį pakirto infarktas, našlė verkė ne vienus metus, vis dėlto gaila, vis dėlto savas. Pašlijus nervams ji ilgai gydėsi, bet jau keleri metai jos nebėra.
Kaimynų ir pažįstamų buvo įvairių. Daugiavaikių Indrašių vienas sūnus išėjo į kunigus, paskui užsimušė nukritęs nuo kopėčių. Vienas berniukas turėjo dirbtinę akį, nes viešint kaime tikrąją jam iškirto gaidys. Pedagogė Elena mėgdavo pasikviesti į cepelinų balių, o pradėjus svečiams rinktis sakydavo: „Tai smagu, kad atėjot, bulvės rūsyje. Man bloga, einu prigulsiu.“ Ir priguldavo, o vyras landžiodavo į kambarį ir klausinėdavo: „Elena, ar geriau? Kaip, Elenyt?“ Tam tikruose sluoksniuose tai tapo priežodžiu.
Nepaminėtos dar pulko damos ir jų kavalieriai iš karinio miestelio, jų santykiai su žemaičiais... Bet viskas buvo labai seniai.

2.
Ligoninėje nuo tuberkuliozės merdėjo jauna moteris iš kažkurio Šilalės rajono užkampio. Kad ji užskurdusi, niekada nesigydė, atsivėrė kavernos ir artėjo pabaiga, buvo akivaizdu. Gydytojai tarp savęs aptarinėjo liūdną jos dalią, o susitikusi pažįstamą seselę Elę dispanserio vyriausioji pradėjo austi mintį: „Viena lieka mergaitė, niekam ji nerūpi, atsidurs vaiknamyje. Eliute, pagalvokit.“
Buvo viena kliūtis – geriantys seneliai. Savo tėvo mergaitė nepažinojo, bet kaimas kalbėjo, kad jis, užklydęs pokario vokietukas, ėjo, išėjo ir visiems laikams nusėdo etninėje tėvynėje. Taigi numirus motinai mergaitė teoriškai liktų su seneliais, bet praktiškai...
Po neilgų derybų jie pritarė galimų įtėvių norams, bet su viena sąlyga: jeigu jie nepretenduos į pagrindinę vertybę – karvutę. Kitaip sakant, jei mergaitę paims be kraičio.
Bet Elė nieko nebegalvojo nuo tada, kai susitiko su tomis giliomis akutėmis. Atsivežė ją, pirmiausia nuprausė. Iš prigimties tamsūs plaukai, sakė, styrojo kaip kokie balkšvi kiaulės šeriai – braukiamos atskirai nuo kiekvieno plaukelio kaip karoliukai byrėjo glindos. Jai gydė adenoidus, supūliavusias ausis, valgydino, o svarbiausia – priglaudė prie širdies. Taip beveik penkerių Anikė pradėjo gyvenimą Tauragėje.
Šeimoje klausimų apie kilmę, giminystę niekas niekada nekėlė, nors Elė neabejojo, kad tada dar gana kompaktiškame miestelyje, kur beveik visi pažįstami, niekam, taigi ir mergaitei, paslapčių nebuvo. Kartą ir įkaušęs giminaitis užstalėje leptelėjo „mums visi vienodi, ir savi, ir Elės augintinė“, bet niekas negirdėjo, ji taip pat.
Gal buvo ir daugiau tokių kartų, tikriausiai, juk buvo kiemas ir visa kita. Bet užaugo labai mylima ir laikė juos tėvais, tėveliu ir mamyte. Kai prasidėjo studijos Vilniuje, atsidavusi mamytė be kančios ar prievolės vos ne kasdien siųsdavo šiltą maistą. Beprotybė, bet taip buvo: konkrečią valandą ateidavo brangioji mergaitė į stotį prie autobuso Tauragė–Vilnius ir gaudavo lauknešėlį su visokiais į laikraščius ir rankšluosčius įsuktais skanumynais, meistriškai supakuotais šalia lauktuvių dar ir buto šeimininkei. Ir šitaip visus studijų metus.
Paskui mergaitė grįžo į tėvelių namus, kur tada pasitikdavo ir apelsininis pudeliukas. Namai gatvėje, kur liūtas gyvena.
Tauragėje gal būtų ir prabėgęs visas jos gyvenimas, jei ne pokštininkas likimas, o gal dar kažkas kita. Anikė po įvairių ieškojimų ir lemties kilpų dabar kaip ponia gyvena Vokietijoje. O ponas yra ten gimęs lietuvis, geras žmogus, dirbantis Angelos Merkel komandoje ir svajojantis apie tai, kad išėjęs į pensiją įsikurs Tauragėje, iš kur kilusi jo amžinatilsį motina. ...

Žemaičių kronikos
1.
„Žveng žirgelis lankoj, juodbėrėlis lankoj“, – visai dienai prikibo motyvas. Reiškia, metas Tauragės kryptimi.
Juk taip dainuodavo tas neaiškios profesijos žmogus labai keista, tuometiniu supratimu, pavarde Zandavas, kirtis pirmame skiemenyje. Jis buvo prūsas. Dirbo ar tik ne ūkvedžiu ar tai rūbininku ligoninėje, o laisvu laiku privačiai siūdavo batus ir leisdavo suprasti, kad protingiausias yra jis.
Tai buvo labai seniai, to žmogaus ir veido gerai neprisimenu, o aiškiausia, kaip galėčiau jį apibūdinti – besitampanti figūra Emos gėlių darželyje. Jis lindo prie avilių ir bitės puolė. Ūkvedys staugdamas metėsi į darželį ir suklupęs purtė galvą − gudrumu, anot paties gudruolio, norėjo jas iškrėsti iš savo vešlios ševeliūros: bites turėjo suvilioti Emos žiedai.
Ema buvo Miko žmona. Mikas su penkiais vienišais broliais gyveno netoli Tauragės. Broliai vienas po kito gyvenimo upe išplaukė iš gimtųjų namų, bet juose atsirado Ema su duobutėmis skruostuose. Nemačiau jos kitokios, tik besišypsančią, energingą, gražiai žemaičiuojančią. O iš Miko tik tylėjimas atminty liko.
Vienudu jie ir gyveno ten, sodyboje, kurią nuolat apsemdavo patvinę upeliukai; menu, ne kartą plaukėme per paskendusias pievas klumpančių arklių traukiamu vežimu. Vaikų neturėjo, mylėjo visus žmones, mums ten buvo rojus. Ema juokdavosi, kai juokdavomės mes, o to juoko šaltinėlis dažnai būdavo visokie niekai: vos ne horizontaliai nulinkusi obelis, kurios kamienu viščiukai lyg tilteliu sulipdavo į drevę miegoti, šulinys su svirtimi, tylintis Mikas su gobtuvu ir dūmine lempa prie avilių... iš ten mums į miestą kasmet atkeliaudavo pora kibirų medaus. Tie žmonės buvo mano tėvo pažįstami iš nežinia kokių laikų.
Daug ko nebegaliu paklausti, žinau tik, kad iš sodybos, kurioje Ema taip nuoširdžiai mums kedendavo pūkų patalus ir amžinai tylėjo Mikas, jie išsikraustė į miestą, namas D. Poškos g.16. Bet tai buvo seniai.
 
Tauragėje gyveno (kai kas tebe) ir paskalų mėgėja kukulakė Felicija, ir Janikė, Anikė, Jonelis su Jadzike... Šioji nuolat rezgė intrigas rašinėdama potencialioms marčioms laiškus neva nuo savo sūnaus, Jonelis dėl jos atsižadėjo giminių Vokietijoje, dirbo vairuotoju ir medžiotojų būrelio tikruoju nariu.
Felicija... ką Felicija, viskas po senovei – daug žino, smaguriauja tuo, ką žino, ir nori žinoti dar daugiau. Kai pastarąjį kartą nusišypsojo laimė mums susitikti, Felicija be ceremonijų čiupo jautį už ragų: tai duok šen greičiau nuotraukas. Ar reikėjo įspėti, kad atsivežtum? Juk tai savaime suprantamas dalykas – pasirodyti, išsipasakoti, net ir žinant, kad informacija jos dėka sklis labai plačiai.
O apie save ji beveik tylėdavo, užtat kalbėjo kiti. Akis už akį, dantis už dantį. Neva buvo pamilusi Pagėgių ar Gaurės bažnytkaimio kunigą, kažkas matė ją ten dažnai lankantis ir plaunant grindis. ...

Internetas

Vėl kompiuteris. Nesibaigianti tarnybinė rašliava. Nemiega ir gražuolė rupūžėlė. Gerai jau gerai, tebūnie valandėlė jai, nes atidėsiu dabar – paskui bus nebe tas, akimirka nuskris ir liks neišsakyti žodžiai, kuriuos nors kartą išsakyti reikia.
Susipažinome internetu. Tai žalvarinis suvenyras, pakabukas. Prieš kelerius metus buvo užėjusi tokia varlių mada – atseit šis simbolis pritraukia pinigus. Prireikė kaip tik tos, labai meili.
Ir tada dar kartą kaukštelėjo kakton: būna tokių atsitiktinumų, o kitaip sakant, vaikiško žiūronėlio stikliukai kartais sukrinta taip, kad iš nuostabos belieka tik užversti akis dangop.
Parašiau laišką dėl tos rupkutės, gavau atsakymą, kad ji iš Hong Kongo, iš kažkokios mugės, pardavėja nurodė savo sąskaitos numerį ir adresą. O! Kadaise toje vietoje, kur minimoji Kniaudiškių gatvė, buvo Kniaudiškių kaimas.
 
Iš senelių vienkiemio, kur ankstyvoje vaikystėje vasarodavau, tolimame horizonte, kaip tada atrodė, buvo matyti Panevėžys. Kvykdavome užsispaudę nosis, kai nuo Savitiškio sąvartynų nuostabiame saulėlydy pasklisdavo sodrus kvapelis... ar ne ten dabar „Babilonas“?
Senelių ūkis buvo nemažas, Lietuvos kariuomenės savanorio 9 hektarai, bet ryškiau atsimenu vienkiemį su dviejų galų troba, bijūnais, erškėtrože ir nasturtomis (uzarėliais) po langais, dideliu sodu, pieva su širdeles primenančiomis smilgomis. Internetas priminė, jog tai kiškių ašarėlės... Pievoje įmitusios žalos karvės, kasdien po kelis kibirus pieno, tikrai, ir aš eidavau melžti. Iš pradžių juokino, o greitai tapo natūralia peizažo detale karvių blynai. Šienapjūtė. Prie tvartelio (kūtės) Stalinas, iš motinos pusės vilkas. Kiti šunys užuodė, sodybą aplenkdavo iš tolo – čia vienišas piktas vilkas. Miglotai prisimenu Staliną mažytį ir save gal trejų.
Buvo ir senas kaštonas, metęs šešėlį ant verandos, ją šlavinėdavo teta Verutė, nuo vaikystės skarlatinos priekurtė kaimo siuvėja, pas kurią miesto ponios ateidavo nešinos kremplenu. Savo skuduriukais Verutė rišdavo ir pomidorus, kurie puikiai augo lauke, man buvo taip gražu, gal ir vasaros šiltesnės buvo. Senoje kriaušėje, apsirengusi šeimos drabužiais, tabalavo baidyklė. „Špokams“, − sakydavo senelis.
Penki vaikai, dar jauni seneliai. Troba su Verutės buduarais lakuotomis grindimis, siuvamąja, minkštais patalais, fikusu. Čia pat ir kitas pasaulis. Grynai „Antanuko rytas“. Virtuvė, kur vos ne su pirmaisiais gaidžiais pasklisdavo šilti kvapai. Kampe ant suoliuko stovėdavo kibiras vandens ir senas alavinis kaušelis (Suvalkijoje tokį vadina „rundeliu“). Krosnyje kepti obuoliai. Mums keliantis priemenėje bildėdavo senelis, jis jau būdavo nunešęs pieną ir nupirkęs miestietiškų šokoladinių sūrelių ir „bulką“. Tušti bidonai laukdavo kitos dienos. Stabiliai.
Tyliai, nuolankiai mažutė močiutė plumpsėdavo į plūktą kamaraitę, kur išmokau mušti sviestą, kur taip kvepėjo sūriais. Virtuvę ir kamaraitę jungė tamsus kambariukas, čia priguldavo senelis, pro čia maudavome į galinę pasakos stotelę − „staliarnę“. Regiu audimo stakles, ant nedažytų grindų papiltus obuolius, miltų maišus, verpimo ratelį, didžiules ūkines svarstykles, įstrižą spindulį pro apmūsijusį langą. Durys veda į sodą, paskui laukais į visas pasaulio puses...
Į čia laukais nuo miesto atėjo Antanas, tapęs viso likusio Verutės gyvenimo atrama. Likimas uždėjo klausos aparatą, dar ir glaukomą užtaisė, bet mano tetulė turi ir tą, kas jai sako: „Nagi, panele, duokš kitą koją“, − ir priklaupęs užsega basutės dirželį.
Iš čia, iš šitos Kniaudiškių gatvės, vyriausias sūnus, mano tėvas, gavęs pradžiai maišą bulvių ir lašinių bryzą, su jaunesniąja sese ir keliais kaimynų vaikais sunkvežimiu išvyko mokytis į miestą ir nebegrįžo. Bet liko eglės ir ąžuolai, išaugę iš jo vaikystės miško sodinukų. Miestui plečiantis, viskas buvo nušluota nuo žemės, tik žmonės sakė, kad naujo mikrorajono mokyklos stadione buvo likęs kažkuris iš tų medžių... Gal jau nieko nebėr. Gyvena kiti.
 
Ir štai vieną dieną tarsi iš nebūties išnyra ta rupūžėlė... nusinešusi mane keliauninkė. Tai bandau pasakyti jos pardavėjai, ji padėkoja už keistą pasakojimą ir baigia: „Jei domins kitos prekės, mano kontaktus žinote.“
Būtent. Šiuolaikinė Kniaudiškių gatvė.