Adaptuota jaunesniajam mokykliniam amžiui

Laisvės kaina

Sustipau kaip šuva. Tai ir mintys apie tai. O kai skriedavome pasikinkę jį į rogutes, tokių minčių nebūdavo. Klegėdavom laimingi, vienas kuris bėgdavo karavano priešakyje su masalu, kad ir paprasčiausia šaknimi, kokią laikėme paslėpę po balkonu, mūsų žirgelis stengdavosi sugriebti tą erzinančią šaknį, o mes įtempę vadeles smagiai lėkdavome Žirmūnų kiemais.

Jis buvo neeilinė asmenybė. Išėjome į Dzeržinskio turgų dviese, grįžome trise − tai iš tėvelio ekspromtų serijos, džiaugsmas man ir nervas mamai (ar tu turi proto, tėvai?!). Bet pamilo mano nevaldomą draugą greit ir visi.

Jis buvo, matyt, dogo ir bokserio mišrūnas, tigrinis Reksas. Jis juokėsi ir neklausė, o išvydęs ore pakibusį bizūną taip priglausdavo prie kaukolės ausis, kad iš Juodojo nasro tapdavo romiu beausiu mėnuliuku – ir tiesiai tiesiai į akis žiūrėdavo ta apvali galvytė, laukianti bausmės. Ir negelbėjo nei spygliuotas antkaklis, nei ilgiausios grandinės, kuriomis buvo rišamas prie radiatoriaus, kad per daug neišdykautų likęs vienas, – jis nutraukdavo visus pančius ir ruošdavo staigmenas sugrįžtantiems. Draskė šernų kailius, taršė kas valgoma ir nevalgoma, skaitė knygas, ištraukydavo stalčius (!) ir kitaip tvarkėsi pagal savo įsitikinimus.

Budo medžioklio instinktas. Jau kokių keturių mėnesių medžioklis buvo pasižymėjęs atostogaudamas kaime: žaismingai puldavo vištas, ančiukus ir nusitempęs į agrastų sąvašyną patvoryje linksmai niurkydavo. Pagauk, kad gudrus. Kartais ir nugalabydavo. Vaizdelis būdavo gyvas: sumaištis, kudakavimas, močiutė stvarstosi už galvos, vyksta tikras veiksmas.

Laisvūnas medžioklis augo valandomis, ne vieta jam buvo mieste, todėl nuspręsta paieškoti kitų gerų namų. Ir vieną kartą jo neberadau. Žmonėms, panorusiems jį priimti, buvo duoti raktai, o jis ėjo laisva valia, nes tuos žmones pažinojo, be to, jie turėjo automobilį.

Karjerą ūkyje prie Arnionių tvenkinių jis pradėjo vos išlipęs. Kad movė Reksas laukais... O varge vargeli, nematytas žaisliukas karvė nuvaikyta krito pakrūmėje ir kelias dienas nedavė pieno... Išsišėlusiam ir laimingam naujakuriui buvo atleista. Bet vos atgavęs jėgas jis nusitaikė į kačių gentį. Iš šešiolikos namuose gyvenusių kelių kartų šeimynykščių liko pora, o kiti išnyko nežinomomis kryptimis. Paskui atėjo eilė paukštininkystės ūkio antims, kurias leisgyves jis pakasdavo; kai kurias, ištrauktas iš besikilnojančių kauburėlių, pavyko išgelbėti, bet be nuostolių neapsieita.

Reksui buvo ne kartą atleista, galiausiai skaudama širdimi nutarta jį šiek tiek suvaržyti ir pririšti, o bėgiojimams palikti vakarus, kai laukai ir kloniai tušti.

Bet ir prie būdos jis buvo žvaigždė. Plačiai šypsojosi visiems, smagiai atsiliepdavo kalbinamas praeivių, o kai atvažiuodavome mes, kaip senais gerais laikais iš džiaugsmo sukdavosi trilinkas, plodavo letenas ant pečių, kvailiojo, bučiavo, pasakojo. Dalyvaudavo ir bičiulis Taksiukas, šeimininkų priglobtas mišrūnas, kuris savo nepririštą gyvenimą leido prie draugo būdos. Draugystė buvo be žodžių.

Tačiau griežė dantį vienas žmogus. Netgi bandė Reksą nunuodyti. Ir tik tą vieną žmogų gerasis Reksas aplodavo. Ant to Germano ir krito įtarimas, kai Reksas dingo.

Bet sklido ir kalbų, kad šuo patiko kažkam iš Molėtų, todėl jį, besiganantį prie plento, žinodami jo pomėgį važinėtis ir atlapą širdį, paprasčiausiai pakvietė į automobilį ir išsivežė. Nežinia, kaip ten buvo, tik daugiau jo nematėme.

Prie būdos iki mirties budėjo taikusis Taksiukas, kuris labai nekentė vienintelio žmogaus – Germano.

Po keliolikos metų tuose kraštuose žibėjo ir pamestinukė Lapkė, kurią vieną šeštadienio rytą radome prie laiškų dėžučių. Lapkę įdukrino taip pat geri globėjai, bet per neatsargumą ji žuvo Molėtuose po automobilio ratais.

Dabar jaučiuosi kaip Selindžeris, todėl visai galiu parašyti: „For Esme – with love and squalor“. Ne, tai tik gražiai žaidžiantys žodžiai, todėl skiriu tau, katuk.

Transformeris
Šiandien nieko gero. Pusę sekmadienio pramiegojau, apie pietus pašokau nuo balandžių burkavimo ir brazdinimo nagais į palangės skardą, o susivokęs šiapus supratau, kad rytoj, po velnių, pirmadienis.
Sunku. Puoliau grabalioti kavos, kavos ir kuo greičiau kavos. Įprastas reikalas.
 
Nei iš šio, nei iš to prisiminiau Butkų. Turėjau garbės tokį sutikti.
Pavasarį prieš pirmą klasę vyko bandomosios pamokėlės: susipažinimas su būsimais mokslo draugais ir mokytoja, tarsi repeticija, kad nebūtų baisu rudenį. Susirinko įvairūs personažai. Kai kurie, kaip ir aš, čia pateko aplinkiniu keliu, per atranką. Neatsimenu, bet man sakė, kad susiginčijau su komisija dėl kažkokio paveikslėlio traktavimo. Kiti, kaip ir Butkus, pateko čia pagal gyvenamąją vietą.
Ji Trakų gatvėje, viename iš pusrūsių, kokių Senamiestyje tada buvo daug. Tų skurdžių nevėdinamų patalpų gyventojai dvelkdavo krosnimis, pelėsiais ir atrodė labai paslaptingi. Sakau, gal Trakų gatvėje rezidavo ir kokia grafienės Umiastovskos palikuonė Butkuvienė, nors vargu. Bet ką žinai. Savo laikysena ji tikrai panėšėjo į didikę, ir šiaip jau gyvenimas yra ne kartą įrodęs, kad reiškinių išorinis vaizdas dar nieko nereiškia. Juk kai vienąkart autobuse prie manęs prilipo kruvinais bintais apsimuturiavęs žmogus, ganėtinai įdomus pašnekovas, tik neaišku, kodėl jį sudominau aš, tai pagal jo žodžius paaiškėjo, kad jis Chodkevičių palikuonis, netgi kvietė į Riešę paplaukioti jachta.
Taigi. Po vasaros, rugsėjo 1-ąją, Butkaus mama buvo tarsi kitas žmogus. Niekas taip ir nesužinojo, kas jai atsitiko, bet pakito ji tai tikrai: pasidarė skystų plaukelių šukuoseną, o tuometinių stilistų žodžiais tariant, „susidėjo šaltą“, pasidarė ir kažkokius dantis, pasipuošė, kaip suprato, ir ant dilbio pasikabino rankinuką, tiksliau, dermantininę „tašę“, kur (parodė kaipo didžiausią paslaptį) gulėjo susirangęs diržas. Profilaktinė priemonė sūnui, kurį augino viena, o apie tėvą epitetai. Kitos motinos domėjosi, kur ji dirbanti, klausinėjo ir tikriausiai čia pat užmiršo, ir mano mama tokios ponios net neprisimena, o aš jos atsakymą, kažkodėl vardininku, menu kuo aiškiausiai: „Batas.“ Tai buvo avalynės taisykla Vokiečių (buv. Muziejaus) gatvėje, dabar ten, atrodo, optika ar bankas, viskas keičiasi. Ji dirbo valytoja.
Savo Butkiuką ji mylėjo. Kartu ruošdavo pamokas, ir kaip vieną nuostabiausių ruošinių atsimenu iš plastilino nulipdytus skaičius: dievai žino kokiais keliais gautoje brangių „Kauno asorti“ saldainių dėžutėje, kurią pernakt laikė šaldytuve, gulėjo nulis, vienetas, dvejetas, visi iki devynių, skirtingų spalvų, nulipdyti su meile. Atlydėjusi vaiką išsitraukė ji tą meną parodyti, o Butkus tik šast – stvėrė ir viską sumaigė į vieną gniužulą. Ir bėgt. Vargšė nusivijo jį į berniukų tualetą. Į gaudynes įsijungė ir kai kurie pasipiktinę pirmokai, tarp jų ir Julius, nors ne visai, iš tikrųjų jo vardas buvo iš tų vėliau atsikartojusių sąskambių. „O Juliau Juliau!“ – aimanavo bėgdama dėkinga moteris, kurios tariamą W, tikriausiai dėl klapsinčių dantų, atsimenu su nepaaiškinama šiluma po šitiek metų.
Bet kodėl šiandien Butkus? Todėl, kad butkus, kiek besitransformuotų, vis tiek butkus. Kaip žiema žiema. Visus jo vaikystės triukus vainikavo nekasdieniškas sprendimas užaugus: kažkokiam gyvenimo kelyje pasitaikiusiam žmogui, aiškindamasis santykius, jis nupjovė galvą ir parsinešė namo.
Nežinau, ar mama tada dar buvo gyva ir ar gyveno tuose rūmuose, bet sūnelis ten būdavo retas paukštis, periodiškai sėdėdavo, o galiausiai buvo nubaustas mirties bausme. Girdėjau per TV, nes tiesioginis ryšys buvo nutrūkęs.
 
Sekmadienis baigėsi, rytoj į darbą. O ir šiaip nieko naujo. Sinoptikų duomenimis, kita savaitė bus šalta.

Jau susipratimas

Kai artėja Kūčių vakaras, paprastai užpuola liūdesys. Laiptinėje tas keptų svogūnų, pyrago, eglutės, vaikystės kvapas. Marysia iš pirmo aukšto ruošiasi į bažnyčią, šįkart karštai melsis dar ir už merdintį sūnų, kuriam jau, kaip sakė, bendru sutarimu užleido kapinėse savo vietą. Devintą dešimtį įpusėjusi Izolina tursena pas savo gerbiamą kaimynę ponią Mariją su kažkokiu patiekalu, bet, kaip įprasta, pradeda apie politiką. Mašai šiandien ne šventė, bet ji mielai plepa ir eilinį kartą pasiruošusi ilgam monologui apie savo praeitį kažkur prie Jaroslavlio. Stefa iš penkto aukšto ką tik iš reanimacijos, todėl kupina įspūdžių. Vienišoji Lilė, apsitaisiusi kaip sniego žmogus, parpūškuoja su kažkokiu maišu ir kaip visada gailiai šypsodamasi klausia, kaip gyvenu.
Laiptinės gyventojų gretos gerokai išretėjusios, beveik vien našlės, tik paskutinis mohikanas Michailas dar yra, tačiau guli paslikas ir šitame gyvenime nedalyvauja, Stasė jam parneša dozę namo. Kadangi Stasė butą testamentu užrašiusi giminaičiams, tai šokdina juos kas savaitę įteikdama po paketą ligonio pridirbtos patalynės, kurios pati neskalbia iš principo, o testamento priėmėjai visa tai gabenasi pas save į kitą Lietuvos kraštą ir kovoja su chimeromis. Kaimynės baisisi ir piktinasi, Stasė triumfuoja. Atsiskyrėlės Reginos ir pavasariais rūtų darželį kapstančios jos motulės nemačiau jau nežinia kiek laiko. Seniai nemačiau ir menininko Žvairio, tik girdėjau, kad jo žmonelę užpuolė chuliganai ir išsuko ranką. Alkoholikė Joličiukas vienu pirštu bambina pianiną. Tai reiškia, kad dar tik prasideda, jeigu nesmigs.
 
Mano vaikystės namai. Buvo šventės kaime, buvo mieste, buvo, nereikia įsikibti, vis tiek dabar jau kitaip, be visų jau kitur esančių, be paslapties, daugiau kažkoks bandymas, ir šįkart jis vyksta jau tik dviese.
Mama kaip visada laukia, atideda skaitinius į šalį ir žiūri į mane kaip į apaštalą. Aš įžengiu irgi kaip visada, su negerovių kritika, retoriniais šūkiais ir USB atmintuku, prirašytu muzikos aktualijų, kurias nagrinėsime. Šiais metais apsiribojame simboliniu staleliu, lyg ir pradedame švęsti, man liejasi neaiškūs klausimai, ką mes švenčiame, kas kasmet gimsta, aš tai negimstu ir netikiu tokiais žodžiais, bet vis tiek sveikinu su šv. Kalėdomis. Mama pripratusi, ji kaip visada patyli, o nutaikiusi progą sako: „Šįkart pasiruošiau sau dovaną, tik reikia vienos tavo paslaugos. Tavo rašysena gražesnė.“
Pasiutau, tie popieriai iškart pasirodė įtartini, susiginčijome, bet paskubomis užpildžiau. Užsiminė, kad toliau tvarkys paštu, aš ir užmiršau.

Po kiek laiko mama sako: „Nori apie nuotykius banke? Kai padaviau pinigus ir popierius, operatorė į mane taaaaaip pažiūrėjo... puolė aiškinti kaip nevisprotei: ponia, nesusipratimas... Bet aš tai klausiau kelis kartus, man nurodė tuos rekvizitus, o, pasirodo, tai tas pats ką siųsti dievuliui į dausas... Eilė ištempusi ausis, aš kaip kokia kaliausė žirnių lauke... Trumpai drūtai, pasijuokėm, grįžau namo, sėdau prie telefono ir pradėjau iš pradžių.“

Aš vėl pildžiau jos „kalėdinės dovanos sau“ popierius, toji kontora pati suklydo, vietoj sąskaitos nurodydama PVM kodą, mano atkaklioji mama dar kartą viską išsiuntė, o netrukus pranešė: „Tai dabar žinok, kad su Kėdainių krematoriumu sutartis pasirašyta, popieriai tvarkoj. Nereikės tau vargti, o matai, kiek laiko užima.“
Įsižiebė nauja diskusija apie nutrūkusias stygas, bet man jau buvo laikas eiti, o kai ateisiu vėl, diskusija įgaus pagreitį, neabejoju.

Šiandien sužinojau, kad vakar mirė Marysios sūnus. Sigutei skambinėdavęs berniukas Valdusas iš vaikystės kiemo. Mačiau susenusią Marysią, išmeldusią sūnaus kančių pabaigą.

Naktinė paukštytė (bendrakeleivės pasakojimas praktiškai apie nieką)
Tarpušvenčio laikas, pora nebaigtų reikalų. Vilniaus traukinių stotis. Keleivių srautas, perėjomis neša mintys, bandau įsivaizduoti kitų keliones, prisimenu tuos, kurie išvažiavo. Kiek jau kartų: pajuokavo ir išvažiavo.
Šiandien išvažiuoju ir aš, niekam nieko nesakiusi, neįsivaizduoju, kas galėtų ieškoti, tai tik man aktualus reisas.
 
O dabar aš mieste K. Jau vėlyvas metas. Ir vėl pažįstama: stotys, peronai... Traukiniai į Vilnių nebevažiuoja. Yra vienintelis autobusas, ir tai ne kasdien, bet šiąnakt kaip dangaus dovana turi būti. Stebuklingas kelių laivas iš Kaliningrado į Baranovičius pusė pirmos. Reikia kažkur pralaukti.
Viskas uždaryta, spokso gatvės žibintai ir keli taksistai. Kanda šaltukas. Sliūkinu pasėdėti traukinių stotyje. Čia neužrakinta, bet nė gyvos dvasios. Vienintelė visam pastate, neskaitant kažkur lindinčios apsaugos. Negyvos kasos, mirtina tyla, tvinksi elektroninis laikrodis ant sienos, minutės kapsi kankinamai lėtai. Kaip išlaukti? Bet išlauksiu. Niūniuoju dainą.
Išeinu į lauką. Vienui viena stotyje, tuščia laukiamoji salė, tušti peronai, tuščia galva, tuščios gatvės, stoviu prie stoties paradinio įėjimo, užsiglaudusi už žybsinčios eglutės. Žiema.
 
Ir štai išnyra apsaugininkas. Paaiškinu situaciją, pradedame kalbėtis. Bemat sužinau profesinę, turtinę, šeiminę padėtį, nuopelnus. Baisiai teigiamas. Pakviečia į kambariuką už stiklinių durų – kur kameros nemato. Meta juokelį „Visai nebijai?“ Aš gi sakiau, ką čia veikiu. Ir aš pavargau. Užsuka raktą iš vidaus. Iškrapšto savo vizitinę kortelę: fotografas-operatorius-režisierius; logotipe žaltys su karūna ir svastikos. Sekasi man su tokiais.
Šnekame gal valandą. Pavargau. Kalba senka, žvilgsnis blausiasi. Jau, sakau, eisiu, nors dar marios laiko, geriau autobusų stoty stypsosiu, negu šitam kambarėly su tuo besimuistančiu fotografu. Atsirakinu tas duris, jis šoka artyn. Aš gi einu, sakau. Atšlyja, dar prašo telefono. Idiotas. Aš juk paaiškinau. Kuilys. O gal stoties eilinis. Juokais nuleidžiu, kad žmonės, jei lemta, susitinka ir be telefonų, ir patraukiu lauk.
Palikęs savo postą jis palydi mane iki autobusų uosto, čia atsisveikiname visiems laikams. Jau ir nešalta, teliko laukti pusvalandį.

Vėluodamas atlinguoja naktinis autobusas. Keli vyrai išlipa parūkyti, dauguma miega. Publika neduok dieve, kvapelis autobuse irgi. Įsitaisau laisvoje vietoje ir pagaliau pajudu namų kryptimi. Bandau snausti, bet turbūt tai neįvyksta. Apie pusę trijų išlipu Vilniuje.
Pusiau sapnuodama kertu tuščią aikštę, stoties pastato durys nakčiai užrakintos, o aplink tvoros. Eisiu aplink, grįžtu į pradinį tašką. O čia netoliese, ant pylimėlio, stovi mašina. Vairuotojas, rodos, labai garsiai toje tyloje sako: taksi nado? Nežmoniškai apsidžiaugiu. Toks paprastas žmogelis, naktinių keleivių ir narkomanų vežėjas. Tai jis mane ir pargabena. Pasilinkim gerų ateinančių metų ir atsisveikiname turbūt visiems laikams (nors siužetai kartojasi juk). Ketvirtą ryto spoksodama į lubas užmiegu savo lovoje.

Visur išvirkščios reikšmės, atrodo, kad kažkas sakoma man, o juk ne man. Apskritai.

Nieko pagauti nepavyksta, vien paviršinės chaotiškos detalės, ištisai leidimas per save, daug jausmo.

Priešmirtinis Riokano. Kas liks / po manęs? / Gėlės – pavasarį, / gegutė – kalnuose, / rudenį – klevo lapai.

S.Nėries „Alyvos.

Maironio „Išnyksiu kaip dūmas“.

Kas naujo gali būti pasakyta? Gal iš tikrųjų tik tai, ką sau išsifiltruoji. Bet ir tai svarbu tik pačiam. Gal kam smalsu, ir tai nebent gal. Vai tai atradimas, mielas dienorašti.

Dar ir dabar, kai kuriame nors dideliame provincijos mieste ar kokiame blogai man žinomame Paryžiaus kvartale praeivis, aiškindamas, „kur eiti“, parodo man tolumoje kaip orientyrą kokį ligoninės bokštelį ar vienuolyno varpinės smailę, kyšančią tarsi kunigo kepuraitės viršų ties ta gatve, kurios ieškau, ir jei tik mano atmintis gali rasti nors menkiausią panašumą su pradingusiu man brangiu siluetu, praeivis, atsigręžęs įsitikinti, ar aš neklaidžioju, nustemba pamatęs, jog stoviu jau kuris laikas priešais tą varpinę nekrustelėdamas, pamiršęs, kad ėjau pasivaikščioti ar su reikalais, įtempęs atmintį ir jausdamas, kaip sielos gelmėse išnyra iš užmaršties žemės, kaip jos nudžiūsta ir vėl atgyja; ir tuomet aš, be abejo, dar labiau sunerimęs, nei tada, kai klausiau jį, kur eiti, tebeieškau kelio, pasuku už kampo… bet… jau savo širdyje…
(Prarasto laiko beieškant, M. Prustas)

Aklavietė

Tikrovė. Be pradžios. Kabliukas, sekundė kita apmirus, čiuptuvai. Bumbsėjimas į stogą. Minkštas riedėjimas. Ir vėl papliūpomis, po vieną, sinkopėmis, raibuliais

Dūdelė, viliojanti gyvatę ir dumianti gyvatei akis.