Sukurta: 2013-01-21 22:26:39
Adaptuota jaunesniajam mokykliniam amžiui
Laisvės kaina
Sustipau kaip šuva. Tai ir mintys apie tai. O kai skriedavome pasikinkę jį į rogutes, tokių minčių nebūdavo. Klegėdavom laimingi, vienas kuris bėgdavo karavano priešakyje su masalu, kad ir paprasčiausia šaknimi, kokią laikėme paslėpę po balkonu, mūsų žirgelis stengdavosi sugriebti tą erzinančią šaknį, o mes įtempę vadeles smagiai lėkdavome Žirmūnų kiemais.
Jis buvo neeilinė asmenybė. Išėjome į Dzeržinskio turgų dviese, grįžome trise − tai iš tėvelio ekspromtų serijos, džiaugsmas man ir nervas mamai (ar tu turi proto, tėvai?!). Bet pamilo mano nevaldomą draugą greit ir visi.
Jis buvo, matyt, dogo ir bokserio mišrūnas, tigrinis Reksas. Jis juokėsi ir neklausė, o išvydęs ore pakibusį bizūną taip priglausdavo prie kaukolės ausis, kad iš Juodojo nasro tapdavo romiu beausiu mėnuliuku – ir tiesiai tiesiai į akis žiūrėdavo ta apvali galvytė, laukianti bausmės. Ir negelbėjo nei spygliuotas antkaklis, nei ilgiausios grandinės, kuriomis buvo rišamas prie radiatoriaus, kad per daug neišdykautų likęs vienas, – jis nutraukdavo visus pančius ir ruošdavo staigmenas sugrįžtantiems. Draskė šernų kailius, taršė kas valgoma ir nevalgoma, skaitė knygas, ištraukydavo stalčius (!) ir kitaip tvarkėsi pagal savo įsitikinimus.
Budo medžioklio instinktas. Jau kokių keturių mėnesių medžioklis buvo pasižymėjęs atostogaudamas kaime: žaismingai puldavo vištas, ančiukus ir nusitempęs į agrastų sąvašyną patvoryje linksmai niurkydavo. Pagauk, kad gudrus. Kartais ir nugalabydavo. Vaizdelis būdavo gyvas: sumaištis, kudakavimas, močiutė stvarstosi už galvos, vyksta tikras veiksmas.
Laisvūnas medžioklis augo valandomis, ne vieta jam buvo mieste, todėl nuspręsta paieškoti kitų gerų namų. Ir vieną kartą jo neberadau. Žmonėms, panorusiems jį priimti, buvo duoti raktai, o jis ėjo laisva valia, nes tuos žmones pažinojo, be to, jie turėjo automobilį.
Karjerą ūkyje prie Arnionių tvenkinių jis pradėjo vos išlipęs. Kad movė Reksas laukais... O varge vargeli, nematytas žaisliukas karvė nuvaikyta krito pakrūmėje ir kelias dienas nedavė pieno... Išsišėlusiam ir laimingam naujakuriui buvo atleista. Bet vos atgavęs jėgas jis nusitaikė į kačių gentį. Iš šešiolikos namuose gyvenusių kelių kartų šeimynykščių liko pora, o kiti išnyko nežinomomis kryptimis. Paskui atėjo eilė paukštininkystės ūkio antims, kurias leisgyves jis pakasdavo; kai kurias, ištrauktas iš besikilnojančių kauburėlių, pavyko išgelbėti, bet be nuostolių neapsieita.
Reksui buvo ne kartą atleista, galiausiai skaudama širdimi nutarta jį šiek tiek suvaržyti ir pririšti, o bėgiojimams palikti vakarus, kai laukai ir kloniai tušti.
Bet ir prie būdos jis buvo žvaigždė. Plačiai šypsojosi visiems, smagiai atsiliepdavo kalbinamas praeivių, o kai atvažiuodavome mes, kaip senais gerais laikais iš džiaugsmo sukdavosi trilinkas, plodavo letenas ant pečių, kvailiojo, bučiavo, pasakojo. Dalyvaudavo ir bičiulis Taksiukas, šeimininkų priglobtas mišrūnas, kuris savo nepririštą gyvenimą leido prie draugo būdos. Draugystė buvo be žodžių.
Tačiau griežė dantį vienas žmogus. Netgi bandė Reksą nunuodyti. Ir tik tą vieną žmogų gerasis Reksas aplodavo. Ant to Germano ir krito įtarimas, kai Reksas dingo.
Bet sklido ir kalbų, kad šuo patiko kažkam iš Molėtų, todėl jį, besiganantį prie plento, žinodami jo pomėgį važinėtis ir atlapą širdį, paprasčiausiai pakvietė į automobilį ir išsivežė. Nežinia, kaip ten buvo, tik daugiau jo nematėme.
Prie būdos iki mirties budėjo taikusis Taksiukas, kuris labai nekentė vienintelio žmogaus – Germano.
Po keliolikos metų tuose kraštuose žibėjo ir pamestinukė Lapkė, kurią vieną šeštadienio rytą radome prie laiškų dėžučių. Lapkę įdukrino taip pat geri globėjai, bet per neatsargumą ji žuvo Molėtuose po automobilio ratais.
Dabar jaučiuosi kaip Selindžeris, todėl visai galiu parašyti: „For Esme – with love and squalor“. Ne, tai tik gražiai žaidžiantys žodžiai, todėl skiriu tau, katuk.
Sukurta: 2013-01-20 22:49:44
Sukurta: 2013-01-18 22:50:40
Sukurta: 2013-01-16 23:03:16
Sukurta: 2013-01-15 16:19:11
Visur išvirkščios reikšmės, atrodo, kad kažkas sakoma man, o juk ne man. Apskritai.
Nieko pagauti nepavyksta, vien paviršinės chaotiškos detalės, ištisai leidimas per save, daug jausmo.
Priešmirtinis Riokano. Kas liks / po manęs? / Gėlės – pavasarį, / gegutė – kalnuose, / rudenį – klevo lapai.
S.Nėries „Alyvos.
Maironio „Išnyksiu kaip dūmas“.
Kas naujo gali būti pasakyta? Gal iš tikrųjų tik tai, ką sau išsifiltruoji. Bet ir tai svarbu tik pačiam. Gal kam smalsu, ir tai nebent gal. Vai tai atradimas, mielas dienorašti.
Sukurta: 2013-01-14 19:45:02
Sukurta: 2013-01-10 20:11:51
Aklavietė
Tikrovė. Be pradžios. Kabliukas, sekundė kita apmirus, čiuptuvai. Bumbsėjimas į stogą. Minkštas riedėjimas. Ir vėl papliūpomis, po vieną, sinkopėmis, raibuliais
Dūdelė, viliojanti gyvatę ir dumianti gyvatei akis.