Paskutinis kolegos H. veiklos akordas buvo paspringęs kopijuoklis. Kai apimdavo transas, kolega įnikdavo į kompiuterį ir maigydavo jį tol, kol nuo darbastalio dingdavo ir pasislėpdavo viskas, kas įmanoma. Taip tikriausiai buvo duotas ir signalas „copy", nes pastarąsias dvi savaites kopijuoklis spausdino tik kolegos H. pašto turinį, kol buvo išvežtas taisyti.
Bet dabar, tęsiant aną tiradą, apie tipažus.
Ištraukų iš dviejų tarpusavyje nesusijusių kontorų jungiamoji grandis – mano akis. Gyvenimo laikui bėgant pirmojoje, visiškai nežinojau apie antrąją, kurioje, atsitiktinumas tai ar ne, vėliau ir atsidūriau.
 
Agentūra kūrė reklamą, bet įdomiau tai, kad pažinčių ir rekomendacijų dėka susirinko labai spalvingi specialistai. Viso kolektyvo minėti nėra prasmės, ir viso kolektyvo niekada nėra galimybės pažinti. Iš artimesnių, su kuriais teko turėti reikalų, galima paminėti finansų pompą Marytę, kuri užsimiršdavo kalbėdama ne apie skaičius, o apie valgius, mėgo ir gerai pavalgyti. Pilni šonai jos nejaudino − išsivirtas uogienes ji pralupdavo dar nepraėjus uogų sezonui. Koks dar gali būti laikymas žiemai, jei norisi vasarą. Jai tulžingai prieštaraudavo lieknoji Birutė, visada įsitempusi nuo grožio naštos, nors kai dabar pagalvoju, buvo gražios jos palaidinukės, tos baltosios, mezginiuotos, su „perlų“ sagutėmis. Iš Turkijos per Gariūnus. Vėliau įsiliejusi į buhalteriją Irena iš Šalčininkų, rytojumi alsuojanti vešli mergaitė, vis pasakodavo savo viziją (kaip aš apie ženklus), kad ištekėsianti už kunigo. Labai abejoju, o konkrečiau – neabejoju, kad ji su „Erškėčių paukščiais“ nebuvo susipažinusi, tik svajojo apie nežemišką meilę kaip jauniklė. Vėliau, kiek žinau, ji ištekėjo už vairuotojo.
Lyginant kontoras aiškėja, kad kai kurios buhalterijos gėlės panašios: kurį laiką turėjau gana bendrų reikalų su Rita (Marytė), yra panaši į Birutę, o naiviai kliedinti „Irena“ dirba ne buhalterijoje ir yra ištekėjusi už kuklaus pasauliečio (šiokia tokia tipažo variacija, bet vis tiek kontoroje).
 
Be buhalterių, reklamos labui plušėjo ir kitas įvairus personalas. Pūkščiantis literatas Kazys, padalinio vedėjas, mane dažnai gręždavo akutėmis už vėlavimą ir trokšdavo sužinoti kuo daugiau detalių apie asmeninį gyvenimą. Iš pradžių veiksmus grindžiau nuoširdžiais „skaudėjo galvą, negalėjau atsikelti“, bet kai jis ėmė knisti, ką tai reiškia, užsisklendžiau savyje. Nesuprasto menininko lemtį kentęs Varpelis, toji forma, nereikalaujanti turinio, nes ji pati savaime yra turinys, kaip kozirį mesdavo giminystę su viena balerina, o vėliau iš dizaino pasuko į daugpatystę. Planavimo skyriaus strategė Danguolė neužsičiaupdama tratėjo, todėl laikiausi pagarbiu atstumu, o į jos savitą humorą atsakydavau kvailio šypsena, nors atsakymo ir nereikėjo – reikėjo auditorijos. Juki radviliškietė Alina, ekonomistė, mane buvo pasikvietusi į nuomojamą butą Antakalnyje ir nuvaišino: kas yra tikra Krasnodaro arbata, supratau apkvaitęs nuo kofeino tiek, kad nelabai supratau, kur mane veža autobusas, į kurį įlipau sąmoningai. Bet geriausiai prisimenu šios meškutės juoką: kai ji pradėdavo krizenti, žinojau, kad tuoj šaižiai įtrauks oro ir baigs spiegimu. Kontoroje dar staipėsi manekenės valandininkės, paskalas rankiojo ir nešiojo filologė Ramutė, ir kaip tik iš jos sužinojau apie niekam nepažįstamą kažkokios draugės neištikimą vyrą, kurį keistomis aplinkybėmis po kelerių metų sutikau. (Įdomu: sutinki nepažįstamą žmogų ir apie jį jau šio to žinai).
Pati Ramutė smarkiai raudojo, kai, užmiršusi pradėjusį plikti savąjį, prarado ramybę dėl Nikolajaus, per kelis mėnesius nusižiūrėto lakūno, kuris ateidavo dėl reklamos. Savo būseną Ramutė patikėjo man, paprašė objektą tuo klausimu informuoti, atvesdinti ir paskui išnykti. Po pasiaiškinimo lakūnas akivaizdžiai atvėso. Suprantama. Tylaus susižavėjimo iš tolo ir pagyrų norėjo, kai vaipėsi prieš merginas, bet tik ne tokių oro duobių. Mačiau išgąstingas akis žmogaus, kuris pamanė, kad jį puls ir vers sunkiasvorė pagyvenusi ir apsvaigusi moteris. Kur buvusi Nikolajaus žaismė ir ką jam daryti? Pabandė pralaukti štormą tylėdamas. Nelengva taip save riboti, bet lakūnai tvirti, o paskui išskrenda.
Ramutė klausėsi „Vals Boston“.
 
Iš garažo į kabinetus kartais atsilankydavo šoferis Kostas, iškirptų iš žurnalų mergaičių lipdiniais neapsakomai išpuošęs įstaigos transporto priemonę „kabluką“ ir nesuprasdavęs, kodėl keleiviai aikčioja. Bene labiausiai suko zūbą Varpelis. Tai suprantama. Dėl tų karpinių ir dėl direktoriaus pamėgtų kičinių paveiksliukų, kuriais šis apdovanodavo dažną sukaktuvininką. Menininkas jaučia falšą. O direktorius Jurgis nesuregzdavo rišlaus sakinio, nedraugavo su rašytiniais šaltiniais, bet buvo sumanus ūkininkas. Nors naudotis vištos koja mokėjo, suraitęs būtinus parašus dingdavo statybose. Jo menai buvo ten.

Ir antrojoje kontoroje maždaug tokie personažai yra arba buvo. „Kazys" vaidina kietą vyruką, tik kalbam mes išimtinai apie orą. Neutralus, nors kitiems rakštis. Kita Kazio atmaina Mariukas dabar jau Londone, ir jis man buvo draugiškas. O „Alina“ kiurkso neįprastai tyliai, nes neturi scenos. Arbatomis toji ponia nevaišina, greičiau pati pilasi į gerklę ir ryja kąsnį, kiekvienoje užstalėje pirmoji. Reiškiasi ir nuo savo iškalbos kvaista „Danguolė". Direktorius – iš akies luptas. Garažo atstovai... ne, nesutampa, bet toks veikėjas kontoroje praėjo kita forma. Vairuotojas Z. iš Maišiagalos buvo unikalus, nepalyginamas, jo prototipą mačiau vėliau Ukmergėje (dar kitoje kontoroje). 

Konkrečiai mūsų kabineto kolektyvas buvo darnus. Turėjau staliuką prie galinės sienos, o man už nugaros krebždėdavo vizualinės reklamos savamokslis Saulius. Šeimos žmogus ne iš pašaukimo, o prispirtas. Žinojau, pats pasakojo, kad namiškiams jį Maskvoje būdavo labai sunku surasti. Mat poną aspirantą S., kurį vadino „madjaru“, į vakarones širdingai kviesdavo P. Lumumbos universiteto atstovės. Prieš žmoną jis jautėsi truputį nesmagiai, bet grįžęs tvarkė savo reikalus tuo pačiu stiliumi. Santūrus buvo šiaip, smagus kompanijose.
Dirbo ir Vladas, mėgęs akcininkų susirinkimus pratęsti bendradarbių namuose. Aš, kaip atsakingas už reklamą spaudoje, dažnai vykdavau į Spaudos rūmų spaustuvę pas Šermukšnį. Vykdavau neretai su butelaičiu – supratimo ir darbų pasklandinimo dėlei. Neretai prisijungdavo ir Vladas. O paskui į miestą.
Kas jau kas, bet Vladas naujojoje kontoroje pasikartojo labai ryškiai, nors biografijos ir kai kurie bruožai nesutampa.
Dabar šiltai plevena atminty pavyzdinis rugsėjo vaizdelis. Vėsokas saulėtas rytas. Pavyko prasmukti pro Kazio akutes. Kabinete ramu, kasdieniškai jauku, vienas kuris nors kažką šlamina spintelėje. Jeigu mane aplanko žodžiai „čiornaja roza – emblema pečiali", Vladas arba Saulius burbteli: „krasnaja roza – emblema liubvi“. Toks kodas. Iš pradžių spintelė, paskui miestas arba Verkių turistinė bazė.
 
Vienu metu su mumis dirbo poetas J.K., padovanojęs knygą su autografu: „Rytas – vakaras, bet laikas nevėluoja, tik sviedžia smulkius palei kojas drumzliname gyvenimo kely, o suprast, paaiškint nieko negali...“ Atsimenu, kad tąkart ilgai spyriojosi eiti į miestą. Šiaip tai esame traukę gvildenti literatūrinių ir gyvenimo aktualijų, bet visų nespėjome, nes dirbo jis neilgai. Rimas irgi neilgai, bet Žurnalistų sąjungos kavinę atsimenu ir po tiek metų, nors turėčiau neprisiminti.
Žurnalistas Rimas tada vadovavo vietoj karjeros laiptais pakilusio Jurgio. Buvo stojusi visiška suirutė. Kai atėjo dažnų išnykimų periodas ir kontoros veikla ėmė trikti, buvo išlaužtos jo kabineto durys ir rasta atsarginių drabužių, kaip ir pridera atsakingam asmeniui, kaip yra Vyriausybėje, kur pareigūnas turi kostiumėlių spintą. Ant stalo paliktame išsižiojusiame „diplomate“ buvo prigrūsta ne tik popierių, tarp jų, regis, poezijos knygelė, bet ir į kamuoliukus sunertų atsarginių kojinių. Žmogus buvo pasiruošęs daugiadieniams negrįžimams namo. Tada, gaila, neužsukdavo ir į darbą. Jo postą paskui perėmė Saulius.
Antrojoje kontoroje „Rimą" pamačiau irgi pakoreguotą. Jis darbe kaip tik nakvodavo. Rytą įsispyręs į šliures pasiekdavo sanitarinę patalpą, nusiprausdavo po čiaupo srovele ir kartais pasirodydavo žmonėms. Jis niekada negėrė, neskaitė eilių, nesutampa jų išvaizda, bet kažkodėl šitą asmenį iškart priskyriau Rimo tipui.
Tarp dabartinių bendradarbių Saulius ir J.K. pasklidę daliniais bruožais, bet gal dar atsiskleis.
 
Beveik tuo pat metu ir net tame pačiame mikrorajone pulsavo šių dviejų kontorų širdys. Žinau iš pasakojimų, kad ir antrojoje buvo plėtojama kūryba. Ūžė vakarėliai, įsiplieksdavo darbas sekcijose, vyko piknikai platesnėse erdvėse. Be čia pat darbe kepamų vištų, kelią skynėsi kulinarinė naujovė – plikyti pyragaičiai („eklerai") su ypatingu kremu, į kurį darbų saugos dėlei švirkštu būdavo prileidžiama spirito. Šiaip jau saldumynų nemėgstantis kolega A.B. sako tuos pyragaičius rydavęs noriai. Improvizuotą virtuvę valdė viena anksčiau minėta ponia.
 
Buvo niūrus laikas. Bet skųstis gyvenimu nebuvo pagrindinė tema. Tvarkėmės kitaip. O istorija judėjo į priekį. Reklamos kontora buvo reorganizuota, paskui išnyko. Žmonės pasklido kas kur, bet tikiu, kad susitinkame kitu pavidalu.

Į Vilnių spalio pabaigoje atvyksta „Moonspell“, lapkričio pradžioje Londone koncertuos „Him“... Kažin ar sukrapštysiu viskam. Tai nejaugi belieka tamsiais vakarais apgaubtam liūdesio vienatvėje graužtis? Ko gero, taip. Ką gi. Bet visada taip ir buvo – turėjau pasitikėti tik savimi. Belieka savo muzikos klausytis per ausines, savo raliais ir driftais mėgautis svajonėse, o gyvenimo keliu sėkmingiausiai veda neutralitetas svetimo pasaulio atžvilgiu, fobijos personaliniu ir memuarai globaliu.
 
Aną savaitę vyko kontoros darbuotojų susirinkimas. Sugužėjo visi į salę, sėdintieji arčiau tribūnos netgi apsimetė, kad klauso. Liejosi kažkokia metų veiklos ataskaita. Su kolega H. pakaušius tada aptarinėjome paskutinį kartą. Kolega nusprendė atsistatydinti ir daugiau taip nebesusitiksime. Visiems bus paprasčiau.
Dar išvakarėse jis man dėstė puikiai suprantamus dalykus apie pasikartojančius susitikimus mažame pasaulyje. „Įsivaizduoji, – sako, – vakar mane atpažino taksistas. Įsėdau, o jis ir išsišiepė: „Labas, šiaulieti.“ Paaiškėjo, kad ten matydavo, kai nuvažiuodavau, negana to, minėjo kažkokią bendrą mokyklos laikų nuotrauką. Jis buvo keleriais metais jaunesnėje klasėje, bet kodėl iš daugybės nepažįstamų mokinių įsiminė mane... Gal kad dramos būrelyje pasižymėjau.“
Taigi paskutinis kartas salėje. Kolega gerai paėmęs, nebesivaldo, o į kitų pastabas atsako: „Pažiūrėk į save." Iki šios papėdės mūsų penkeri metai ėjo kaip tik taip. Skonis, saikas, demokratiški šeimynykščių santykiai, stilizuotas hobis – toks buvo jo įvaizdis iš pradžių, kai įtakingo draugo rekomenduotas rado prieglobstį mūsų įstaigoje. Paskui žmogus virto viena bėda. Ne kartą kabinau jo ekspromtu užsakytą kinišką maistą, valgiau kabineto kertėje patiektus jo gamybos tortus, klausiausi prisiminimų apie Kinematografijos institutą, apie įvairias aukštas pareigas, kurias jis užėmė, ir karjeros vingiuose išlikusius draugus, apie ligas ir vaikystę... Jis atsinešdavo senų nuotraukų, kurias, sakė, sudės į batų dėžutę ir tiesiog paliks. Prasitarė, kad galbūt rašys knygą.
Per tuos penkerius metus, kol buvome pažįstami, jo žmoną prirėmė Parkinsonas, sūnus iškeliavo į nuosavą advokatų kontorą ir baidarėmis, draugai – kas ambasadoriauja užsieniuose, kas verčiasi versluose, mirė jaunesnysis brolis, o paskui ir senutė motina. Visos šios linijos šakojosi į plačius pasakojimus...
Kartais juokino, kartais trukdė jo amžinas transas ir plepalai. Nesusipykom nė karto, betgi buvome tik bendradarbiai.
Kitą dieną tvarkyti paskutinių nebaigtų popierių jis atvažiavo savo pamėgtu transportu taksi. Lyriškai neprasiblaivęs, apšepęs ir visiškai laisvas.
Pažįstama situacija. Jau buvo kažkas panašaus, tik kitur. Ir žmonės vienaip ar kitaip kartojasi – ne tik jo pasakojimuose, bet ir mano kelyje. Kai atėjau į dabartinę kontorą dar prieš kolegą H., iškart pamačiau kelis pažįstamus tipažus.

Rudens valandomis galima atsidurti bet kur. Šildo bulviakasiai Paluknyje, Leliūnuose, akyse dvejinasi beribio Naradavos ūkio obuoliai ir iš molio traukiamos Glitiškių morkos purškiant lietui, kažkelintas jutimas išveža pažliugusiu, ratų išmuštu Arsenjevo keliu arba laukais nuneša į valstiečių talkas Rusijos dvaruose, kur kvepia laužais ir drėgme, vakare jau šąla, o virtuvėje kaičiama vakarienė... Prosenelių atmintis, esanti kraujyje, atiteka linkstančiais sodais, rūkais virš arimų, skerstuvėmis, vestuvėmis ir kitu grožiu.
Tie, atrodytų, skirtingi matmenys yra vienas belaikis, pilnas kvapų ir spalvų pasaulio paveikslas.

Kartais, ypač blogesniu oru, įeinu ir į „Namą su septyniais frontonais". Tačiau vakar, šviečiant rudenio saulei, kažkodėl atsidūriau įsivaizduojamame Devono grafystės Torquay miestelyje, šviesos nutviekstoje gatvelėje su tvarkingai apkirptomis gyvatvorėmis, ir susitikau su Agata.
Buvo užėjusi atskiro žodžio verta Mis Marpl, bet, žaibiškai įvertinusi situaciją, neperprantamai šyptelėjusi, ši kieta dama santūriai linktelėjo ir išskubėjo. Į duris braižėsi ir Erkiulis Puaro, pakviestas į saloną ir pavaišintas arbata laidė užuominas, jog tai Agata pirmoji sugalvojo, kad nuodijimui galima panaudoti bekvapį, beskonį talį, t. y. ji pirmoji įtraukė talį į kai kurių savo veikėjų valgiaraštį. Paskui, sukdamas ant piršto ūsą, Erkiulis reikšmingai tylėjo, o kadangi nesugebėjau palaikyti sudėtingo pokalbio, išėjo paskui savo siužetus ir jis.
 
Agatos tėtis Mileris, mielas dykūnas, tuoj po pusryčių traukdavo į klubą, iš kurio, sulošęs vistą, išmetęs stiklinaitę šerio ir pervertęs rytinius laikraščius, sukdavo atgal priešpiečių, o po jų arba stebėdavo žaidžiančius kriketą namiškius, arba vėl atsidurdavo klube, iš kur namolio spėdavo kaip tik pietų. Tai stilius, kuriuo vėliau vadovavosi ne vienas Agatos kūrinių džentelmenas.
Gaila, kad mielasis tėtušis, įvairių menų mėgėjas, pasirodė besąs ne toks talentingas kitose srityse ir Mileriai prarado beveik viską. Bet erdvūs Agatos Miler gimtieji namai, viduriniosios klasės aplinka, pilna visokių nelabai reikalingų, bet grakščių daiktų, tokių kaip Dzezdeno porcelianas, kiniškos vazos, rytietiški ąsočiai, neaiškios dėželės ir kraitelės, jai tapo gražių ir mielų Namų idėja. Iš visų kelionių ji džiaugsmingai grįždavo į savo susikurtą tradicinę aplinką.
 
Agata, galima sakyti, beveik niekur nesimokė. Bet klasikinė diletantiška draugystė su menais jai nebuvo kliūtis džiaugtis. Pradėjusi nuo namų bibliotekos, visą gyvenimą ji daug skaitė, tarp grožinės literatūros autorių ir Marksą, Froidą, Jungą, Fanoną, Vitgenšteiną. Būdama vienuolikos ji sukūrė pirmą savo eilėraštį, vėliau pagal savo žodžius parašė valsą. Su malonumu kirto aritmetiką, grojo mandolina, pianinu, dievino operą, ypač Vagnerį, neblogai dainavo ir pati. Nors atsargiai vertino kiną, tačiau šlovės zenite Holivudo užsakymu ėmėsi rašyti scenarijų pagal romaną „Šalti namai". Filmas, tiesa, taip ir nebuvo pastatytas.
Pirmojo pasaulinio karo metais Agata dirbo ligoninės sanitare, vėliau mokėsi iš farmacininko. Kodėl ir kaip ji tapo profesionalia rašytoja, paaiškinti sunku. Biografai akcentuoja jos ankstyvosios jaunystės frazę: „Man nepatinka neturėti informacijos." Gal šie žodžiai atsitiktiniai ir sureikšminti, bet kūrybos lygmenyje pasikartojo prasmingai.
Pirmuosius jos apsakymus ir romaną redakcijos atmetė, tačiau Agata, vaikystėje drovi ir uždara, džiaugėsi pagaliau radusi bendravimo su pasauliu būdą – kūrybą ir nesiruošė to malonumo atsisakyti. Ji buvo išgirsta.
Tiesa, pirmąjį sėkmės džiaugsmą užtemdė asmeniniai debesys: mirė motina, dėl kitos moters paliko sutuoktinis Arčibaldas. Bet tolesnis rašytojos gyvenimas buvo visai neblogas. Netrukus ji surado paprastą laimę sąjungoje su penkiolika metų jaunesniu Rytų tyrinėtoju. Vienintelis dalykas, dėl kurio ši pora ginčijosi, buvo klausimas, kuriuo keliu važiuoti ir kiek tai užims laiko. Šiaip suprato vienas kitą, gal kad kasinėjimai ir detektyvai ne tokie jau tolimi – juos vienija paslaptis. Darbštuolė Agata, talkinusi Maksui beveik visose ilgalaikėse archeologinėse ekspedicijose, spėdavo ir kasmet išleisti po romaną.
Rašė lengvai, visur ir visada. Siužetus galvojo plaudama indus, gamindama valgį, tvarkydamasi, keliaudama. Vaizduotė nerimo, žaidė ir jungėsi į paveikslus pastebėtos praeivių aprangos detalės, originalios frazės, elgesio šablonai ir nestandartai, užrašų ruošiniai išplito į senus sąsiuvinius ir kitas įmanomas erdves. Ji buvo aukščiausios prabos amatininkė, žinoma, ir gera pasakotoja, įpindavusi bendražmogiškųjų tiesų ir moralą. Ji mėgavosi tuo, ką darė.
 
Kur savamokslės Agatos Kristi kūrinių sėkmė? Nors iš pradžių kritikuota už sugalvotus siužetus, t. y. netikroviškumą, už idėjų nebuvimą, A.Kristi – patikima savo laikmečio kronikininkė, fotografiškai tiksliai perteikusi gyvenimiškas situacijas su įvairiais žmonių konfliktais. Veiksmas vyksta paprastai gana uždaroje viduriniosios klasės aplinkoje. Rašytoja peikta ir už kalbos paprastumą − kaip balansuojanti ant primityvumo briaunos. Bet pasakojimas be įmantresnių eksperimentų gyvas, skaityti nesunku, o pradėjus norisi kuo ilgiau užtrukti procese, nors sunarplioto siužeto raktas dažniausiai guli skaitytojui panosėje nuo pirmųjų puslapių...
Jos pasakojimus, kurie šiandieniniam skaitytojui ar rašytojui galbūt atrodo naivūs, įvertino milijonai pasaulio žmonių. Turbūt nė vienas nesirovė plaukų ir neraudojo, mintyse neprisiekinėjo leisiąsis į šventą žygį už teisybę, bet mielai skaitė, tegul pramogai, ir kažką galvojo.
Detektyvas – ne antrarūšė literatūra, o pilnakraujis žanras. Ir netgi vienas iš humaniškiausių ir naudingiausių žmogui. Čia galima patikėti, kad pasaulyje, kur tiek neteisybės, kur taip kartais nesaugu ir liūdna, išspręsta bent viena problema, o bendrąja prasme laimintis gėris ir nubaudžiamas blogis, ir ne fatališkai, o žmogaus proto, tvirtumo ir pastangų dėka, bent trumpam nuteikia šviesiau. Toks paprastos namų šeimininkės Agatos Kristi (Agatha Christie) pasaulis. Žoržo Simenono visai kitoks, bet pas jį vakar nebuvau.

Pastarąsias porą dienų esu baisiai užsiėmęs. Vos tik leptelėjau, kad mėgausiuosi paskutiniais atostogų spinduliais, tuoj ir gavau: vieni žmonės paprašė prižiūrėti jų vaikus, nes patys priiminėja kažkokius svečius ir paskui nori atsipūsti. Gerai, bet paskutinis kartas (žinau gi, kad ne).
Svarbiausia – be panikos. Programos net negalvojau, nes su vaikais mėgstu elgtis laisvai ir laukiu to paties iš jų, todėl poreikiai dažniausiai sutampa. Nusprendėme eiti į „Uno Parką“. Ten juos įleidau į aptvarą mažiesiems ir mirktelėjau budinčiam vaikinui, maždaug – gal dirstelėk kartelį kitą, o pats moviau į ekstremalams skirtą zoną. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad įveikiau raudonąją trasą, lynu perskriejau per Nerį ir apterliota kamera prifilmavau neužmirštamų kadrų, kuriuos youtube galiausiai užmaskavau. Lašiniai ant lyno – vis dėlto šokiruojantis reginys.
 
O šiandien šlubčiodamas ir vedinas vaikais įžengiau į Valdovų rūmus.
Kokios asociacijos žmogui kyla išgirdus šį žodžių junginį? Griozdas, pilis su vėliavomis ant bokštų ir slampinėjančiais riteriais? Himnas protėviams? Afera?.. Visai nesiruošiu varinėti diskusijų apie sukištus milijonus ar šio projekto reikalingumą, nes ėjau ten dėl kelių bent jau man aiškių priežasčių. Pirma, mano patriotiškasis tėvas valstybės istorija ir šiais rūmais labai domėjosi, bet nesulaukė. Antra, prieš pritardamas ar peikdamas norėjau susidaryti vaizdą pats. Trečia, ėjau slapta tikėdamasis pasiklausyti šnabždesių, kurie tokioje vietoje visai realūs, o kadangi istorija yra spirališkas vystymasis ir daug kas kartojasi, realu šį tą sužinoti ir apie ateitį.
 
Pirmiausia įeini pro vartus į vidinį kiemą, o iš jo laiptais arba eskalatoriumi leidiesi į požemį. „Gal čia nemokamai?“ – nematydamas kasų pamąstė kažkoks žmogus. „Nemokamas tik sūris pelėkautuose“, – burbtelėjo kitas. Matyt, į rūmus traukia ir jų šalininkai, ir skeptikai bei surūgėliai, norintys vis tiek pamatyti tai, apie ką tiek kalbama. O kainos mažos, su nuolaida, pavyzdžiui, tik 5 litai. Bent jau vienąkart tiek sau leisti galima.
Ir štai fojė prie kasų, žvangant kalavijams, o gal pasiuntiniui beldžiantis į Mindaugo duris, nelygu, kaip kam gražiau, susitinka organizuotai atvykę garbaus amžiaus ekskursantai, pavieniai patriotai, šiaip smalsūs Gediminaičiai, Jogailaičiai, gentys ir ištisos kartos. Ir prasideda.
Jau beveik regėjau senųjų laikų jaunikaitį, tiesiantį slibiną po slibino, aplink skambėjo arfos ir liutnios, laukais bėgo elniai... „Ko ten eiti, plytų krūvos pažiūrėti?“ – šalia užbumbėjo kažkokia nepatenkinta šių laikų moteris. Kas ją čia atmetė, kokie istorijos vingiai? Bala nematė, bet ji nutraukė mano mintį ir turėjau grįžti. O ekspozicija − taip, prasideda ir visą pirmą aukštą tęsiasi, galima sakyti, tarp plytų – tai autentiškų sienų liekanos, baltiškojo plytų rišimo pavyzdys. Aš tikiu, nors iš pradžių kilo įtarimas dėl tos balkšvos masės, kuria plytos apteptos. Gal tai ir palikimas, kruopščiai nuvalyti griuvėsiai, o gal konservantas. Mano žinios su spragomis, todėl pasidomėsiu papildomai.
Regėjimai bandė lįsti ne šiaip sau, nes tokioje aplinkoje iš tikrųjų kertasi istorijos spiralės vijos. Pora jų susikirto jau pirmame aukšte prie žemėlapių: susikibo viena motina ir salės prižiūrėtoja, o aš kelioms akimirkoms vėl buvau nublokštas per kelis amžius į valstybės pradžią. Kalbant konkrečiau, motina buvo labai nepatenkinta gavusi pastabą – vaikučiams laipioti ant eksponatų negalima. Ir prapliupo... „Mes Lietuvos muziejuose persekiojami! Vaikui draudimai yra nesuvokiami!“ Kaip koks urvinis pagalvojau, kad tai plyšauja supermama (yra šiais laikais toks įstabių moterų tinklalapis; savitarpio pagalbai, kontaktams palaikyti jis pravartus, bet šiaip turinys... nuklydau, norėjau pasakyti, kad iš ten kartais išnyra tam tikras kontingentas, mentalitetas ir kiti evoliucijos padariniai). Taigi stovėjau patamsyje ir galvojau: vaikams draudimai nesuvokiami, bet ką čia veikia tėveliai? Suprantu, vaikams būtų smagu palaipioti po griuvėsius, nes ir man labai panižo nagai įlįsti į šarvus, stverti ietį ir eiti suvesti sąskaitų su kai kuriais šių laikų piliečiais. Bet stabtelėjau pamąstyti, o vaikučiai vėliau patys atras, kad niūrus mūsų civilizacijos mikroklimatas skatina daugeliu atvejų valdytis, o jei to neatras, tai sukurs ateities mikroklimatą, kur visiškai nesivaržyti bus norma. Gal tai ir asmenybės nesusikaustymas, bet aš senovinio mąstymo. Juk ir koks nors valdovas, atrodytų, turintis galių, paisė tam tikrų elgesio taisyklių? Filosofinis klausimas.
Pamąstęs ir palikęs savo šarvus bei smaigalius jiems skirtose ekspozicijos vietose ir pro stendus slinkdamas saugiu atstumu, stebėjau, kaip vėlyvosios gotikos pilis 15−16 a. virsta rezidencija. Ieškodamas sąsajų su dabartimi, Aleksandrą Jogailaitį sekiau net iki Krymo chanato, bet pasiklydau. Vienuoliktoje klasėje senamiestyje turėjau pažįstamą, kurią vadindavome Čingischanu, bet įsiskaitęs supratau, kad čia ne ta linija. Istoriją reikia išmanyti.
Bet 14-ą amžių išmanau, nes jis ranka pasiekiamas: kažkur namie mačiau besimėtantį panašų siuvėjo antpirštį, pažįstamos peilių dalys, žirklės ir plaktukas su viniatraukiu, net kiaušinis, ištekintas iš rago, atrodo tip top kaip tas mano velykinis medinis iš Dzeržinskio turgaus, o jau avalynės asortimentas... Panašius pusbačius mačiau universalinėje, modeliukas tas pats, tik tuos iš stendo reikėtų nunešti į ateljė susiūti. Toliau, prie stendo „Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės palikuonys Europos sostuose“, užgriuvo turbūt neišsprendžiamas klausimas: kiek lietuviško kraujo teka tikro lietuvio gyslomis? Iš istorijos žinau, kad buityje susikirtusios nuomonės dėl kraujo grynumo kartais veda į didelę nesantaiką. O be reikalo. Kas netiki niekuo ir piktai šnairuoja į vadovėlius bei kitokias studijas, lai pažvelgia į K. Jogailaičio ir E. Habsburgaitės palikuonių kraujo pernašas (daug laiko neužims, vaikų tik 13, numirė, atrodo, tik vienas kūdikis): tai jie kraują tekino į Čekiją, Vengriją, Saksoniją, Lenkiją, Bavariją ir atgal... Bet ne vien šita šeima. Visi geri. Ir visuomenei tai žinoma, ale vis tiek būna kvailų šnekų, kuri tauta viršesnė.
Taip užkaito mano maišytas kraujas, kad įsidrąsinęs antrame aukšte net nufotografavau porą eksponatų. Fotografuoti negalima, bet ir lenkų turistai taip darė. Tai rodo, kad mūsų istorija susijusi. Paskui labai išsigandau. Kažkur jau buvau skaitęs, o gal tai glūdėjo mano pasąmonėje, kad Boną Sforcą, Milano kunigaikštytę, o vėliau Žygimanto Senojo žmoną, Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę, dargi Bario ir Rosano kunigaikštienę, rezidencijoje netoli Krokuvos užpuolė įniršęs lokys! Ponia buvo išgelbėta, bet pagimdė neišnešiotą Albertą, kuris tuojau ir mirė. Tai bent buvo stresas Žygimantui, o paprasčiau kalbant, Sigizmundui, o dar žmogiškiau – Sigiui! Istorija yra ir nuožmi, ir, kaip jau minėjau anksčiau, spirale kartojasi per amžių amžius: titulų gausa laimės dar nereiškia. Bet užtat renesansinių rūmų fone sėkmingai užaugę šypsosi kiti penki Bonos ir Žygimanto vaikai. Ž.Augustas – nieko ypatingo, kiek vyrui, be regalijų, reikia, o dukros, kaip to meto portretuose priimta, veidus atsukusios trimis ketvirčiais, visos kaip viena − rachitiškomis kaktomis, pasipuošusios, gražios. Didikės.
Užsisvajojęs apie rūmų gyvenimą atsidūriau interjerų salėse. Iš interjerų plačiąja prasme, neblusinėjant detalių, labai patiko renesansinis Valstybės kanceliarijos kambarys, tik turėjo būti jame šalta. Raštinės kambarys irgi neblogas, gal tik kiek mažokos kėdės. Šildymo klausimas opus ir čia, bet gražu. Įsivaizdavau, kaip su savo kompiuteriu, nesvarbu, kad 512 RAM‘ų, jie minties šokiui gi ne kliūtis, įsitaisyčiau tokioje atmosferoje… Tik, žinoma, visada visur turi būti šaukštas deguto: kur šioje pasakoje tualetas? Antai atokiau nuo Lietuvos, Liudviko krašte, kur ponai nesiprausdavo visus metus ir utėlėtas galvas maskuodavo perukais, o smarvę kvepalais, tualetas visgi buvo – skaičiau, kad pokylių salės kampe, už portjerų, stovėdavo kibiras, kurį pilną išnešdavo tarnai, o jau vėliau, evoliucijos eigoje, žemyn nutarabanydavo liftas. Mūsų kraštuose tikriausiai būta savų paslapčių, tik čia jos neeksponuojamos. Patyrinėsiu šį delikatų klausimą su kokiu nors istoriku, o gal kada nors ir susapnuosiu.
Beje, griebiant tikrai istoriškai, apie miego metu regimus panašius dalykus kalba ir Mikalda, ir Froidas... Civilizacijai visada buvo aktualus šis klausimas, todėl turi būti ir atsakymai. Bet kol neprispyrė, barokiniame itališkajame valdovo kambaryje užsiglaudęs už durų stebėjau įeinančius lankytojus. Kaip ir aš prieš tai, kas antras aiktelėdavo: „O, spintutė!“ Barokinėje audiencijų (kitaip Sosto) salėje panašiai traukė spindutė-slėptuvė. Man ir tas dubenėlis su liūto kojomis labai gražus. Geras meistras padarytų, tik reikia jį susirasti.
Daug puikių eksponatų tuose rūmuose. Dar nepaminėjau gobelenų. „Jysk‘e“ tokių negausi, kaip ir „Dvarčionių keramikos“ išparduotuvėje tokių koklių, todėl ganiau akis ir gaudžiau idėjas. Planuoju sode panašiai išsikloti grindis ir susimūryti krosnį. Bet gobelenus dar gražesnius audžia Turkmėnijos ar Indijos meistrės, tik spalvų ima daugiau, ne toks niūrus koloritas. Norint galima parsisiųsti.
 
O jei rimtai, buvo įdomu. Įdomiau, negu daugybę kartų lankytoje Gedimino pilyje. Buvau girdėjęs, kad salės atrodo pustuštės. Man, bent jau lankantis pirmą kartą, visai nepasirodė ko nors per mažai. Vaikams įspūdžių irgi užteko.
Nusistebėjau, kad tarp ir virš gotikinių mūrų daug kur stikliniai laiptai, bet vėliau pagalvojau, kad pro stiklą viskas geriau matosi. Gal toks sumanymas ir buvo. Visgi dirbo specialistai, kurie tikrai daugiau išmano bent jau už mane. Apie architektų darbą, pastato istorinę vertę, finansus kalbų nepalaikydavau ir anksčiau. Gal tas gigantas ir stelbia Arkikatedrą, bet nežinau, ar jis tikrai nestovėjo toje vietoje, kur dabar. Aš – nežinau. Ir kažin ar Valdovų rūmų suryti milijonai būtų atsidūrę atlyginimams skirtoje biudžeto eilutėje. Atrodo, kad visuomenės nuomonių karuose vartomas greičiau kišenių klausimas, ne kultūros ir ne patriotizmo.
 
Emocijos dėl objekto kaip svetimkūnio truputį primena Gedimino įjojimą į miestą. Kai paminklas Gediminui buvo dar tik liejamas, sukosi panašaus pobūdžio intrigos, požiūriai, pinigai... Visgi, kaip rodo istorija, kažkas nugali. Paminklas stovi, prie jo renkasi jaunimas ir gyvename toliau... Man kur kas baisiau buvo netekti senamiesčio, kuris dingo prikirtus vitrininių langų ir priveisus užkandinių, bet net ir tai kažkam tinka.

(būna)
 Rytą startavau neįtikėtinai anksti, nes ligota kaimynė paprašė valdiškoje įstaigoje sutvarkyti vieną popierinį reikalą. Apie dešimtą jau buvau laisvas ir atsidūriau prie Rotušės. Namo eiti nenorėjau, kavinės netraukė, todėl ketinau kur nors aikštėje pirmiausia atsisėsti pagalvoti, ką šiandien nuveikus dar, bet aplink riogsojo tik Šv.Baltramiejaus mugės palapinės, todėl pasukau į greta esančią Vokiečių gatvę.
Apsiblaususiame peizaže klestelėjau ant suolo ir įsistebeilijau į tolį. Aplink skambančią galvą neryškų ratilą apsuko jau kuris laikas apsireiškianti idee fixe, bet ją pabaidė kažkokia kita mintis ir viskas susilieję dingo.
O idėja visai paprasta ir įgyvendinama, nors bandoma gniaužti blaiviais argumentais, kad kažkur trenktis be konkretaus tikslo kvaila, be to, nėra laiko, pinigų, atrodo, reikia ir vizų. Tai idėja pavažiuoti tuo traukiniu. Statausi visokių barjerų, bet kažkuriuo kampeliu žinau, kad ją vienaip ar kitaip įgyvendinsiu.
Atrodo, nukrito pora lašelių, bet daugiau sustojo, kabėjo migla, o joje ir aš. Įsikniaubiau į telefoną pasiskaityti naujienų. Staiga pamačiau šalia sustojusias kojas, o pažvelgęs aukštyn susidūriau su nepažįstamo žmogaus akimis. „Kas yra?“ – norėjau paklausti, bet ta katino šypsena... Iškart pradėjau juoktis, o tada jis atsitūpė, truputį siūbuodamas įsirėmė man į kelius rankomis ir pasakė: „Hello“. Ir užtraukė dainą. Supratau, kad... ir ką aš supratau? Nieko, susitikome visai dienai. Vienai dienai. Jis norėjo su kuo nors pasikalbėti.
Žinau tokias suoliukų pažintis. Vienas išdygsta iš niekur ir ateina pas kitą, sėdintį migloje.
 
Žmogus mostelėjo į netoliese esantį „Čili kaimą“, kuriame buvo radęs nakvynę. Geras potyris, atsibundi pailsėjęs. „Estonia, Robbie Williams, you know...“ Supratau, keliauja iš to koncerto. Jis vėl jausmingai uždainavo, o tada pasirodžiau ir aš – pakinksėjau kelis „Let me entertain you“ taktus, nors blankiai. Jis savo „Feel“ įvaldęs geriau. Tarp giedojimų paaiškėjo ir tai, kad jis dažnai būna Maskvoje, bet šiaip iš Kaliningrado, o rusiškai kalbantį bare jį buvo suniekinusios kažkokios mergelės.
Jo anglų kalba puiki, bet geriau be vaidmenų. „Pachavajem čio nibud?“ − pasiūlė. Laužiausi, bet jis atnešė picą. Sukirtome čia pat ant suoliuko.
Net nekilo minties, ar jis sako tiesą. Nors rodė dokumentus. Koks skirtumas, kas jis ir ką sakė. Daug turistų vasarą gatvėse, man teko šitas. Nei mistiška, nei ypatinga, bet atsiminsiu tą ūkanoto ryto praeivį vakaro stotyje ir jei kada nors kur nors vėl susikirs mūsų keliai, papasakosiu jam tai, ko jis, ko gero, neprisimins.
http://www.youtube.com/watch?v=WiyB2PKJHkk
http://www.youtube.com/watch?v=bmhb-xRSYo0

Vėl turiu porą savaičių atostogų, todėl patraukiau į rudenėjančią gamtą. Gaila, kad nepasiėmiau fotoaparato, bet ir telefonu galima išgauti meną. Visą dieną vaikiausi įdomius kadrus. Galva išsivėdino, vėjavaikiškos mintys išdulkėjo kaip iš to dvelkiančio grybo, o paskui nusileido sutemos ir grįžęs į trobą pajutau, kad imsiuosi dabar jau gilesnių apmąstymų. Pagaliau įeis lapinas į vištidę! Apžvelgsiu merginas. Mėgstu apie jas pamalti liežuviu, esu žinovas, kaip ir daugelis. Bet iš visų tribūnų kalbu už save, tad vištidė šįkart bus mano kiemas.
 
Iš vaikystės kiemo mergaičių išaugo daug senmergių, turbūt kas antra. Gal tai kartos mentaliteto padarinys, nes gi sugyventiniai nebuvo toleruojami. Tvirtų šeimų, savo ar ne savo valia sudarytų, laikai baigėsi senovėje, o šiaip tai ir laimės dalykas, susiderinsi ar ne. Na, tai individualu, baigiu. Konkrečiai kiemas. Mūsų Laima savo Dangirą, mokyklos dantistės sūnų, ten ir sutiko – pas ūsuotą dantistę. Dangiras buvo aiškiai į motiną ir todėl labai vyriškas, nors mokėsi ne kažin kaip (durnium būti juk nevyriška). O Laima buvo uoli mokinė „akim tyliųjų ežerų, lyg eidama linelių rauti“, o tai reiškia „lynelių traukti“, nes ištraukė tikrą loterijos bilietą. Bėgo laikas, o paskui darni pora dingo iš akių, bet vienąkart sužinojau, kad Dangiras jau miręs. Našlė atpažįstama sunkiai, ir tai suprantama, juolab kad sutartinai geriant gyvenime nėra kada dairytis į veidrodį.
 
Lilijana, atsikrausčiusi iš Anykščių, buvo linksma mergaitė, mokėsi gerai tiek, kad vėliau taptų vyriausiąja buhaltere. Jai turbūt tik to ir tereikėjo (nesutinku, kad tokia formulė tinka visoms) – teisingos šeimos ir sveikų vaikų. O spekuliantės Bronės vienturtė Ligita, labai jau vidutinė mergaitė, turėjo ir didelių ambicijų – ir jas įgyvendino šokdindama kažkokį pagyvenusį žmogų. Ligita su savo trejetukais tapo žymia veikėja, gerbiama ponia ir rūpestinga žmona. Kur kas simpatiškesnė buvo mokslams neimli našlaitė Valdutė, bet ji anksti ištekėjo ir tyliai dingo iš kiemo, nebegirdėjau, o akiratyje liko reikštis tik jos baisiai tarp moterų išpopuliarėjęs tėveliukas. Laimėjo tąsyk Genučio motina.

Buvo dvi Danos. Viena labai graži (man), o kita pasiekusi net technikumo lygį. Ta, kuri graži, vaikystėje kelis kiemus sukrėtė savo elgesiu: negrįžo namo. Pasirodo, ji bijojo dėl metinio dvejeto ir liko nakvoti pas draugę. Man buvo labai baisu, bet neįsivaizdavau, ko jai reikėjo bijoti, juk dvejetas buvo įprastas jos pažymys. Istorija skendi migloje, užtat Dana buvo labai graži. Dabar jau atrodo pavargusi, bet šventė jos kieme buvo!
O Nomeda – ir dabar tokia pati: nei vyras, nei moteris. Vaikystėje ji buvo panašesnė į prisitaikiusį prie vietinio klimato Mauglį. Tarkim, žiema. Iš laiptinės išeina į šlepetes įsispyrusi mergaitė vienomis trumpikėmis, o jai ant krūtinės tušinuku užrašyta: мамеда дуpа. Motina abejingai žvelgia pro langą, o tėvas, vedinas Rudžiu, eina į butelių supirktuvę. Tai buvo norma, ir tėvas dar tebeklibinkščiuoja tais keliais, o motina-seselė jau pensininkė. Nomeda užaugo stipri ir dirba tinkuotoja.
Ritos pažangumo smulkiai nežinau, nes ji mokėsi kitoje mokykloje. Ši ponia yra seniai išsituokusi, išmirė jos artimieji, užaugo ir dingo sūnus, trumpalaikiai kavalieriai irgi kažkodėl dingsta, ir kas iš to, kad ji kadaise baigė bibliotekininkystę. Knyga ir šuniukas, tiesa, lydi ją kasdien, bet tai ne vyras.
Įdukrintoji Birutė buvo labai menkų gebėjimų ir sunkiai kapstėsi kulinarijos mokykloje, bet kaime per kažkokias vestuves susičiupo panašų vyriuką ir netrukus jos įtėviai džiaugėsi jau dviem vaikais. Tačiau buitine prasme Birutė pasirodė besanti nekvaila, nes mirus įmotei sugebėjo apsukriai parduoti butą ir, įtėvį su šiokia tokia pasoga ištrėmusi pas jo gimines, pagal savo skonį susikūrė gerovę nusižiūrėtame svajonių mieste Panevėžyje.
O visai nepaklausios liko turbūt pačios šauniausios (mano akimis). Aurelija, baigusi du aukštuosius, tapo mokslų daktare, į mokslinius darbus panirusi ir Siga, gal tik ji neišvaizdi ir charakteris paribinis, o Ingrida, dar viena tos trijulės žvaigždė, yra per daug subtili. Liodzė kažką praleido tūnodama atskirtyje, t.y. po motinos padu, o Regina išvis neaiški. Bet Liodzė nors moka valstybinę kalbą ir dirba kasininke, o Regina, Vilniuje gimusi ir augusi, tos kalbos nemoka, nes per keliasdešimt metų nebuvo laiko, todėl turi sunkumų. Jie ir dėl darbo, ir dėl savijautos, todėl ji prabėga pro pasaulį ir šmurkšteli į saugų urvelį. Bet ir vaikystėje panaši buvo, nors kiek linksmesnė ir turėjo net draugę Liudą, kuri gyvenime viską susirikiavo iki koktumo tvarkingai ir su Regina nebendrauja net iš tautinio solidarumo. Teoriškai tokioms vienišėms kaip Regina pasaulyje egzistuoja puselė, ir net pasaulio nereikia, nes antroje laiptinėje yra bendraamžis Robertas (dar neminėtas, kitas, Fizikos instituto bendradarbis). Tačiau gamta su savo puselėmis sau, o žmonės sau. Robertas, buvęs teigiamas iki kokių trylikos, eidavęs su tėveliais pasivaikščioti, neturėjęs paslapčių ir puikiai mokęsis, tėveliams išvykus gyventi į užmiestį, atsivedė kažkokį draugą su ožio barzdele, atrodo, branduolio fizikos specialistą. Motinos siūlomas jaunamarčių kandidatūras dorybingasis Robertas atmesdavo sakydamas „man nereikia, aš pats žinau“. Žlugo neakivaizdinės piršlybos su Ieva, nes ji, kaip pasirodė, draugą jau turėjo, o Robertas viską žino pats. Ir teisingai. Mokslo vyrai yra buvę net kooperatyvo organizuotoje švarinimosi talkoje, t.y. atstovavę bendram namų ūkiui. Į viską numojęs, apsileidęs ir pasmirdęs Robertas savo pusę surado niekieno nepadedamas. Bet pradėjau ne apie berniukus, o kadangi apie merginas, gali būti, kad kai kurios tiesiog nesuko galvų: yra mokslas, darbas, o jei nėra gyvenimo palydovo – reiškia, nėra. Iš dangaus gi nenukris. Ir baigta.
Bet toms, kurias kankina nevisavertiškumo jausmas, reikėtų žinoti apie vieną moterį, kuri bent jau man yra tarsi etalonas, labai vaizdžiai rodantis, kaip reikia elgtis, jei turi konkrečių tikslų. Negalima snausti, slėptis užu tamsintų langų ir liūdėti keliant klausimą „ir už ką tai karvei taip sekasi“. Jei sėkmė tave užmiršo, reikia ją vytis. Nesvarbu, ką reikės peržengti, kas ką pagalvos. Jeigu pats žmogus prieš save jaučiasi teisus, jis atlieka neįmanomas misijas.
 
Šiuo atveju niekas dėl įvykių nenumirė, nesužalotas, net išskirtų šeimų nebuvo, o pati herojė, atmetus nesklandumus, tikslą pasiekė. Tėvai buvo paprasti žmonės. Motina dirbo puse etato vaikų darželyje, o likusį laiką arba šliaužiojo su kaimynėmis kieme, arba tinginiavo balkone. Pagrindinis rūpintojėlis ir darbininkas buvo sunkiai vaikštantis vyras protezuota koja. Jis į ketvirtą aukštą sutempdavo pirkinius, gamino valgį, plaudavo laiptus (pagal gyventojų sudarytą grafiką), vėliau vedžiojo šuniuką, kurį įsigijo dukrelė, ir tenkino visokias smulkias savo šeimos moterų užgaidas. Kurį laiką jis dirbo kirpykloje, paskui kirpdavo klientus namuose. Maždaug toks pilkas buitinis vaizdas.
Dukros buvo dvi. Vyresnioji, kiek ją atsimenu, vis medžiojo potencialius jaunikius. Pasigauti ramstį buvo garbės reikalas. Mat po žento Gienos išėjimo iš rojaus (tas niekšas netgi pareikalavo atiduoti žiedą) moteris su mažu vaiku jautėsi likimo apgauta. Kaipgi taip, vis vienai? Bet keisčiausia man buvo, kad tame maratone dalyvavo ir tėvai, o visos kandidatūros buvo laiminamos atvirai diskutuojant ne tik šeimoje, bet ir laiptinėje. Pastangos dažniausiai duoda vienokių ar kitokių vaisių. Pro mano stebėjimo postą ryškiausiai pražygiavo tas, kuris pataisė kažkokį vamzdį ir šie kaimynai daugiau nebeužliedavo gyvenančių apačioje. Bet per porą mėnesių pataisė, o tada dvasinis supratimas ir pasibaigė. Galop visgi moteriai tikrai nusišypsojo laimė, nes darbovietėje susipažinusi su vyriškiu iš Maskvos, jinai ten ir nutekėjo. Smulkmenos nesvarbu, bet tai buvo sėkmingas aljansas, o jos sūnus, kuris vos vos stūmėsi moksluose čia, užaugęs ten tapo premjero kažkokiu patarėju. Tikriausiai visiems gerai.
 
Bet jaunesnioji dukra perspjovė ir sesę, ir turbūt visas panašias pažįstamas. Pradėjo nerimti jinai nuo kokių 15-os. Reikia kavalieriaus! Tėvai, aišku, pritarė, nors skandalų kildavo. Prie namo atvažiuodavo skustagalviai berniukai, o mergaitė, laiptinėje palikdama kvepalų debesį, iškrypuodavo ir išrūkdavo kur nors į pirtelę ar kitokį susirinkimą. Paryčiais daugiabutį perskrosdavo spigus jos balsas (barnio su tėvu išdava) ir dunkstelėjusi išskleidžiama sofa-lova, bet įdienojus namuose vėl tvyrodavo santarvė ir gyvenimas tekėdavo sena vaga. Pakeitus kai kurias detales, tie jos trankymaisi iš dalies buvo suprantami – žmogus linksminasi. Bet jai ne šiaip linksmybės rūpėjo, todėl skaudino rezultatų nebuvimas – vis viena. Nėra to gražaus ir turtingo, nėra! Baigusi dešimt klasių toji aikštinga tinginė bandė stoti į Šiaulių pedagoginį (nes, kaip ji samprotavo laiptinėje, taip daro visi, t.y. kur nors stoja), bet gavo iš pirmo egzamino 2 ir pasuko į kirpėjų kursus. Specialybė įdomi mėgstantiems kūrybą, tačiau kokioje nors mikrorajono skylėje per seklu. Ir mūsų kirpėja, kuri pagal paskyrimą dirbo lygiai vieną mėnesį ir už neįvykdytą normą pati susimokėjo, ėmė veržtis į šukuosenų konkursus. Kaip, kokiu būdu, nežinau, bet iš tikrųjų mačiau žurnale nesuvokiamo grožio jos sukurtų lizdų su plunksnomis. Ši kūrybinė mintis pelnė apdovanojimų, o tada meistrė, galutinai nutolusi nuo šios žemės, susikrovė geriausius rūbelius ir išvyko stažuotis į Maskvą. Kaip tik čia ir mušė jos sėkmės kurantai. Kokiame salone ji triūsė, nepasakysiu tiksliai, bet ten skustis savo šerių atėjo karalaitis. Jei tikėsime legenda, kurią stažuotoja papasakojo tėvams, o jie visam kiemui. Kažin ar turėjo ji suktis ypatingame rate, karalaitį juk galima sutikti bet kur.
Įsiplieskė jausmai, prasidėjo prabangūs restoranai, naktinis gyvenimas ir skraidinanti perspektyva. Kai po kokių metų stažuotoja parvyko su naujagime mergaite, maniau, kad laikinai, bet tai, ką visi girdėjo aidint kiaurai per aukštus, pasėjo abejonių. Ji sriūbavo: „Mūsų čia niekam nereikia!“ Senasis tėvas visiems pasakojo, kad dukra su anūke paviešėsiančios, kol riteris perka namus Maskvoje. O riteriui kas – išsiuntė į gryną Pabaltijo orą, pinigais užverčia, tik pas save neskuba imti. Namuose prasidėjo dar didesni barniai negu po vakarėlių, nervai net zvimbė nuo įtampos, bet žmonėse to nebuvo matyti – stažuotoja vaidino laimingą, ji tikrai buvo labai atkakliai laiminga, kupina vilties ir laukimo, ir nuolat skubėdavo į treniruočių salę, grožio salonus... Atsimenu, tada skaičiavau centus, o ji pirko prabangiausius produktus, kartą norėjau griebti ananasą jai iš nagų, bet nespėjau, nes ji sėdo į džipą ir nurūko du žingsnius iki namų.
Spaudoje buvo jos interviu apie tolesnius gyvenimo planus, mergaitės krikštamote tapo gera tėtuko pažįstama Rusijos estrados primadona, bet kasdien mergaitę mylėjo ir su visu vežimu į lauką, o paskui į ketvirtą aukštą tampydavo senelis.
Bėgo mėnesiai, namas Maskvoje buvo vis dar perkamas, bet kartą kieme sustojo taksi ir išlipo ponas su dideliausia gėlių puokšte, tokio įspūdingo dydžio, kad visi matytų. Ji buvo skirta šalia tūpčiojančiai senajai motinai, o jaunoji pro veidus languose praėjo išdidžiai įsikibusi ponui į parankę. Greitai jis vėl išvyko.
Kurį laiką kaimynams buvo sekamos pasakos, kad vestuvės jau tuoj, bet dygo tik namas užmiestyje, žurnalams buvo fotografuojami apartamentai Žvėryne... Kaip paaiškėjo laikui bėgant, į Lietuvą įžengė labai įtakingas mafijos žmogus. Atvažiuodavo jis neretai, bet kuris laikas Lietuva jo nebeįsileidžia, taip pat kaip Amerika ir kitos šalys. Jo damos pačios nuvažiuoja į Maskvą, ryšys yra, ir gal kas keisis, kai mergaitė bus pilnametė. Dabar jai čia suteiktas grynas užmiesčio oras ir puikios sąlygos lavintis. Dabar tikriausiai ir ji tiki pasakomis. O ir pakrikštyta jinai vienos gana skandalingos Rusijos balerinos vardu – taip tėtukas įamžino žlugusią savo meilę.
Bent taip kalbėta. Lyg ir viskas. Ir istorija būtų banali, jei ne grobio mastas. O senasis tėvas numirė, mama vos gyva, ponia šukuosenų meistrė gyvena pasiturimai ir dirba... savo vaiko ugdytoja. Juk tiek rūpesčių: nuvežti pas mokytojus, sumokėti, parvežti, sekti kasdieninius poreikius. Panašiai kaip nusiplūkusi dizainerė Valentaitė. Būna tikriausiai ir sunkių minučių, galbūt stažuotoja tapo savo pačios norų įkaite, bet jai bent jau nereikia skaičiuoti centų. O mano atlyginimas tik spalį. Kaip gyventi, jei atostoginiai skirti skoloms dengti?
Vis dėlto su stažuotoja nesikeisčiau vietomis, geriau jau būsiu atsiskyręs ir nusiminęs. Ir toliau rašysiu apie jausmus. Painiosiu šį gyvačių kamuolį! Bet pasakiau taip vaizdingai ir supratau, kad tai tik bendriniu tapęs posakis, o rašytojas F.Moriakas yra taip pavadinęs ir vieną savo knygą, kurioje nagrinėja painius šeimos narių santykius. Ten vyrą ir žmoną, tėvus ir vaikus, senelius ir anūkus jungia ne meilė ir supratimas, o neapykanta, visa šeima ir kiekvienas atskirai – tarsi gyvačių raizgalynė. Skaičiau labai seniai ir labai patiko. Mano nepajudinamų citatų diademoje (aš gi svetimų minčių ir citatų mėgėjas) ilgiems metams apsigyveno štai tokia: „Aš tyčia skubėjau nepatikti, bijodamas nepatikti savaime.“ Taip karčiai sako įskaudintas ir atstumtas vyras jo nekenčiančiai žmonai.
Tai štai kaip su tais jausmais. Reziumė: svajonė, viršūnė ar kas ten dar – lygiavertis pašnekovas. Nors, kaip matyti, ne visiems.

Dar tuščia, nors paprastai tokiu laiku vaikų būdavo daugiau. Pasipildavo parvežtieji iš kaimų, kurortų, stovyklų, atgydavo niekur taip ir neišvažiavusieji ir visa ta per vasarą ūgtelėjusių rėksnių armija iki vėlumos mėgaudavosi likusiu laisvu kiemo laiku. Jų keliai tokie skirtingi.

Žinau, tai gyvenimas, kuris kartais nuveda tiesia, pranašauta kryptimi, o kartais nuneša į visai neaiškią pusę. Tai, kad visiems buvo kalama mokytis gerai, pasirodo, nelabai ką reiškia. Svarbu gal nebent tiems, kurie iš mažumės kreipiami arba patys svajoja būti mokslininkais ar kitais specifinių žinių rezervuarais bei generuotojais. O kitiems... Kad prasti pažymiai (ir tas prastumas reliatyvus) nereiškia tamsios ateities, dar kartą įsitikinau pažvelgęs į vaikystės kiemą pro rudenėjantį savo langą. Gal plačiąja prasme būna ir kitaip, bet dabar apsiribosiu kiemo berniukais, kuriems įvairių pažymių parašė gyvenimas (labai gražus palyginimas).

Mirtinų draugų ar draugių kieme neturėjau, visi buvo daugmaž lygūs. Vaikystės takeliai seniai išsiskyrė, užžėlė ir manęs juose tie žmonės nebepamato. O aš juos atpažįstu ir kažkokiu būdu žinau, kaip jie gyvena. Dar gyvos ir noriai kalba kai kurios senosios žvalgės.

 

Kieme dažnai trynėsi Aidas. Vaikystėje labai bendravom, augdami tolome, dar vėliau jį uzurpavo žmonelė, ir kad jis nebenori pažinti net buvusių gerų draugų, patvirtino senamiestyje sutiktas bendras pažįstamas A.Č.: Aidas pasikeitė negrįžtamai. O gal toks visada ir buvo, yra gi nesikeičianti prigimtinė esmė. Kad jis prastai mokėsi, man netrukdė, kaip ir gana matoma, o dar tiksliau – juntama ironija aplinkinių atžvilgiu ir savo pranašumo demonstravimas. Buvau jam lojalus ir visada rasdavau pagiriamąjį žodį. Tiesą sakant, už nieką, taip sau, iš širdies, nes ir jame ieškojau širdies. Aidui labai reikėjo tų pagyrimų. Vėliau jį viena moteris ir paėmė taip – pagyrimais. Sakoma, kad tokia patelė yra protinga, bet šįkart ne kiemo moterų neliečiu. Kuo Aidas užsiima dabar, neturiu supratimo, bet keitė jis daug veiklos sričių. Moteries liepiamas metė universitetą, nes argi tai pritinka vyrui, nuėjo į verslus, o paskui velnias žino kur, bet gyvena pasiturimai ir turbūt yra patenkintas.

 

Mūsų laiptinėje gyveno šeima, kurioje buvo trys vaikai: kiek už mane vyresnis Aivaras ir dvyniai Ilzė su Janiu. Tėvas buvo lyg ir latvis, o mamos giminėje maišėsi bene dvylikos tautybių kraujas, pradedant rusais, čekais, lenkais ir kt. Jei mušančiuose kraujuose nėra kokių nors ypatingų savybių, tada ir vaikų istorijos nei ypatingos, nei įdomios, jos greičiau tik ryškūs mano atminties vaizdai. Aivaras, išlakus blondinas, turėjo sportinį dviratį, o tai jau buvo prabanga, kurią sau kažkaip leido tėvo alkoholiko alinama šeima. Matau jų odekolonu prakvipusį tėvą kopiantį iš rūsio, tupintį ir rūkantį prie įėjimo į laiptinę. Jis buvo panašus į atkaklų tylintį gyvulį. O dviratį besivarantis Aivaras... Kartą tiek žiopsojau, kad jis net užvažiavo ant manęs, nubrozdino alkūnę ir kažką piktai pasakė rusiškai, nesupratau. Bendravo jis daugiausia su rusakalbiais: Marysios sūnumis, į alkoholį linkusiu Jura, kuris veisia bulterjerus, su visiškai prasigėrusiais Toliku ir Liocha iš kito namo ir su „uodega“ Vadziulka. Aivaras buvo trejetukininkas, bet, matyt, nekvailas, o iš tos šutvės protingiausias, nes visų nuostabai sugebėjo įstoti ir baigti aviacijos mokyklą Rygoje, Maskvos aviacijos institutą ir paskui iš Vilniaus oro uosto dispečerinės vadovavo tarptautiniams skrydžiams. Metams bėgant tasai liaunas blondinas tolydžio plėtėsi, pūtėsi ir tapo tikru bosu. Jis rėmė visą šeimą. Tada sesuo Ilzė jau buvo bandžiusi bėgti nutekėdama paskui radistų mokyklos kursantą į Kijevą ir jau buvo grįžusi į vaikystės namus.

Jos dvynys Janis buvo meniška natūra. Nors rusiškai kieme aš neišmokau, kaip daugelis, bet Janis, berniukas liūdnomis akimis, dvejetukininkas iš rusų mokyklos, mokėjo lietuviškai. Su juo buvo galima ir pasikalbėti. O vėliau... Jis tapo panašus į Jėzų, niekada konkrečiai nedirbo, gyveno savo vizijų pasaulyje ir, atrodo, nenorėjo, kad būtų kitaip. Pasisukus kalbai apie niūrią kasdienybę, buitį, jis bemat keisdavo temą: štai kitą savaitę išskrendąs į parodą Leningrade, o kartą, kai buvo susitikęs su Grebenščikovu... Janis kūrė muziką. Jį metė žmona, bet jis sutiko suprantančią sielą ir nustojo gerti.

Tėvai numirė, Aivaras, naujai savo šeimai pastatęs namą Antakalnyje, prieš porą metų irgi staiga krito, o nelikus rėmėjo, dvyniai butą pardavė ir išsikėlė į prastesnius rajonus. Nieko dabar nežinau. Bet panašu, kad stropuolei Ilzei, raudonu diplomu baigusiai medicinos seserų mokyklą, o vėliau sėkmingai ir institutą, nepasisekė labiausiai: ji turėjo didelių vilčių. O dar ta jos kvaiša dukra.

 

Vadziulka, raudono alkoholiko ir audėjos jaunylis, buvo kvailas per visą pilvą ir baisiai įkyrus, bet nutekėjo į Kronštatą ir dabar retų viešnagių metu vaikystes kiemu praeina labai išdidus. Jo vyresnysis brolis yra užkietėjęs bedarbis, alkoholikas kaip tėvas ir periodiškai smaugia mamelę, kad užrašytų jam butą. Kai pamatau tą latrą parduotuvėj su vynuogių keke, žinau, kad prasiblaivė ir prašys motinos atleidimo už negražų elgesį.

 

Vladikas irgi buvo alkoholiko, tik blyškaus, sūnus. Kaip ir visi rusakalbiai kiemo berniukai, jis lankė tą pačią mikrorajono mokyklą (dabar ten kitos ugdymo įstaigos), vos vos yrėsi ir atrodė be perspektyvų, bet užtat sulaukęs pilnametystės tučtuojau sėkmingai vedė – panašią, su kuria susipažino gūdžiame Vilniaus rajono kaime per gimines. Toji moteris be specialybės ir, sprendžiant iš padrikų frazių, be kokių nors gebėjimų jau porą dešimtmečių toliau parduotuvės neišsiruošia. Daugiausia ji lindi varganame priplėkusiame pirmojo aukšto bute, visai kaip kaime, ruošia pietus ir laukia laukia. Vladikas vairuotojas, vidurdienį jis parvažiuoja, o vakarais abu žiūri pro balkoną. Tai turbūt paprasta jų laimė.

 

Robertas yra žinomas toksikologas. Bet ir mokėsi jis gerai. Svajojo apie mediciną – o ten gi pašaukimas, žinios plius intuicija. Be to, reikėjo gero vidurkio. Šmaikštųjį daktarą dažnai kalbina žiniasklaida ir jis populiariai moko visuomenę, ką daryti persigėrus ar prisirijus nuodingų grybų. O fotomenininko J. vaikai, vidutiniokai, garsiai leisdavę muziką ir anksti pradėję rūkyti, vienas įkando elektronikos studijas ir vadinasi inžinieriumi elektriku, o kitas Širvintų rajone prekiauja gėrimais. Telefonų meistro Volčioko sūnūs, nesugebėję nieko, emigravo. Tipinis reiškinys, nes Lietuvoje gyventi yra labai bloga, čia vargdieniai engiami.

Buvo dar Rolandas, kurio šeimą vadindavome „v mire žyvotnych“. Per TV rodydavo laidą „Gyvūnijos pasaulyje“, o Rolando tėvas buvo panašus į užsklandoje besivartantį jūrų vėplį. Beveik identiška buvo ir motina. Abu trumpomis skystomis šukuosenomis, ilčių nepastebėjau, ir gofruotais kaklais. Tėvas pas kitą išnyko seniai, o motina vis pasigydo, nes yra labai triukšminga ir nuolat pretenduoja į kooperatyvo valdybą. Rolandas buvo panašus į abu ir dar žvairas. Dabar jis, tas kiemo melagis, skundikas ir dar trejetukininkas, yra dingęs iš akiračio, o vienintelis pėdsakas – fizionomija prie žymos google+.

 

Kitame namo gale gyveno Jonas, neblogas mokinys ir šiaip labai simpatiškas berniukas. Kol jis su meile ir didžiausia išmone kieme ganydavo sesers sūnų, antrojo aukšto virtuvės lange šmėžuodavo pusplikis įmitęs jo tėvas ir išsidraikiusi motina. Jie smarkiai gėrė. Bet paskui jų nebeliko, o Jonas buvo įtrauktas į visų įmanomų tarnybų sąrašus, nes siautėjantis ir sergantis AIDS jis kaimynams tapo uždelsto veikimo bomba. Savo bute jis įsteigė ir narkotikų prekybos bei vartojimo tašką, gąsdino jo kruvinų rankų pėdsakai ant turėklų ir laiptinės durų rankenų. Jonas dabar gyvena psichiatrinėje.

O Valdelis visą gyvenimą kovojo su papildomais kilogramais. Ko norėti – tėtukas traukė iki kokių 200, motutė iki 199. Prisiminimus jis įspaudė ne kažin kokia išmintimi, nors šiaip ne taip baigė vidurinę, vakarais džiovino smegenis kažkokiuose moksluose, o paskui tvarkingai ištekėjo. Toliau visai nebeįdomu. Bet ir mūsų bendravimą atsimenu daugiausia dėl vaizdžių detalių. Pavyzdžiui, kartą užėjau pas juos į namus. Kambaryje stovėjo apskritas stalas, prie kurio Valdelis ruošdavo pamokas. Užsigulę pradėjome vartyti sąsiuvinius, kažką piešti ir prireikė trintuko. Vilioklis Valdelis tik nusišypsojo – ant stalo po šlamštu slėpėsi ne kartą jo išbandytas sportbatis. Iš tikrųjų, guminė nosis neblogai trynė. Valdelis tąkart išėdė lape skylę.

 

Dar Marikas. Gandą, kad jis atvažiuoja, tąkart kieme paskleidė Marysia (mat palaikė ryšį su jo šeima). Tarp senųjų kaimynų kilo sujudimas. Marikas − jaunesnysis Rajos sūnus. Vyresnėlis Iliuša buvo dar dar – kuklutis, slėpynėse nepakeičiamas, žaisdavome „haly halo“, „Ali baba, čevo sluga“ ir jis kaip niekas kitas vikriai įsibėgėdavo. Iliuša lankė tą pačią kiemui priskirtą rusakalbių mokyklą, o vėliau proftechninę, bet nieko ryškesnio jo gyvenime vis nebuvo. Laimei, kantriesiems kartais atlyginama. Iliušos likimą pakeitė pagal papročius prirodyta kimštinė tautietė plonomis kojytėmis ir su akiniais, nusmauktais ant nosies galiuko tiek, jog turėjo tuoj kristi. Sulipo jiedu. O paskui visa didelė šeima: Raja, jos brolis Liova ir jo palyda, Iliuša su akiniais ir Marikas, išvyko į protėvių žemę. Atsimenu simpatiškus tos šeimos senelius ir amžinai prie laiptinės rūkantį tėvą Grišą. Visų jų kapai liko Lietuvoje.

Išvykėliai rašė Marysiai, o perskaitydavo jai sūnūs, kad saulėtoji šalis labai patinka, adaptavosi jie lengvai, ne taip, kaip nusivylę tenykščiu gyvenimu kai kurie kiti pažįstami. Ypač tiko klimatas. Bet prasmingiausia Mariko istorija, prasidėjusi dar čia, tam tikra prasme – ir kieme.

Štai Raja vežimėlyje krato kūdikį, o štai jau rubuilis juodomis akimis bėginėja ir zyzia po balkonu. Kuo labiau jis augo, tuo didesni stebuklai dėjosi. Raja sakė ir pati nesuprantanti, normalus jis ar ne. Apie mokslą nebuvo nė kalbos. Dvylikametis Marikas su penkiametėmis mergaitėmis kieme vystydavo lėles, romiai stovėdavo, kai reikėdavo palaikyti šokinėjimo gumą, cypdavo besivartydamas ant žolės, nes vaikams buvo juokinga. Bet vieną dieną, apsilankęs sinagogoje, jis staiga pasikeitė. Jam nušvito pašaukimas − rabino kelias. Penktadienio vakarais prasidėdavo Mariko šabas. Rankenų jis liesti negali, visur jam atidaryk, patarnauk, atsirado ir atskiri indai maistui gaminti. Motina tai pasakojo juokdamasi, nors poslinkiais buvo patenkinta. Taip Marikas subrendo. Dabar jis, keturių vaikų tėvas Markas M., auklėja ir šviečia kitus.

 

Penktame aukšte gyveno Emilis, Stefos anūkas, bet tai jau ne mano vaikystė. Mačiau, kaip augo tvirtas raudonskruostis, prie mokslų buvo nelabai pirmas, bet užtat malonus berniukas, po mokyklos susidomėjęs universitetu. Visgi metė jį dar pirmame kurse ir įsidarbino kroviku. Malonus vaikinas. Vieną dieną motina nesulaukė jo sutartoje vietoje, tik greitai sulaukė žinios: rastas negyvas Viršuliškių automobilių stovėjimo aikštelėje. Įsuko, išjungė variklį ir numirė. Sustojo širdis. Narkotikai. Pasirodo, senas reikalas. Jam buvo 22.

 

Istorijų santrumpos fragmentiškos, prie kiekvienos būtų galima plėstis, bet mintį turėjau paprasčiausiai užmesti akį į tai, kaip susiklosto prastų mokinių gyvenimas. Ne įvykių seka ir ne visuotinės nuostatos svarbiausia. Turbūt kiekvienas rastų įvairių tai patvirtinančių pavyzdžių tarp savo pažįstamų. Kitą kartą apie kiemo mergas.

Kaip parazitas miegojau iki vienuoliktos, o paskui pristojo rimtos mintys. Ne pirmas kartas, bet vis tiek. Čia pat nusprendžiau, kad verčiau galvosiu apie jausmus, nes aukštosios filosofijos per daug vargina. Pirmiausia kelias valandas knaisiojau painius įvairių asmenų gyvenimo vingius. Bet nesijaučiu pribrendęs žmonijos patirties apibendrinimams, todėl teko pripažinti, kad geriausia baigti. Tuo ir baigėsi.

Ir negražu liežuvauti. Laimei, visuotinių sąsajų dėka staiga pamačiau savo pagalvotą žodį, kurio ryškią asociaciją turėjau dar nuo mokyklos laikų. Atsikartojo ta asociacija piešiniu, aišku, jis su autoriniais nukrypimais, nes kontekstas gi kitas. Bet iš esmės panašiai. Man žodis „liežuvautojas“ yra veidas profiliu ir banguojantis ilgas, plonas kaip geluonis liežuvis. Piešinyje buvo profiliuoto veido burna su paukščiu, o iš liemens, kuris gal ir kaklas, dygo svogūniniai augalai. Ir ant galvos grybas.
Pasidarė juokinga. Taip tapau Mikimauzu ir pasidaviau mokykliniam bendrystės jausmui. Sėdi tokie du sukišę nosis galiniame suole, o ir visai nesvarbu kuriame, ir kikena.
Viskas per tą atsitiktinį paveiksliuką. Tiesiogine prasme žvengiau visą rytą. Nežinau kodėl. Bet įsivaizdavimas – tokios galimybės...
 
Apie mokyklinius metus dažnai galvoju, gal niekad ir nebuvau nustojęs, bet visokie konkretūs pavyzdžiai išlenda tada, kai mažiausiai tikiesi.
Dabar tik stojo prieš akis toks Butkus iš pradinės, chuliganas ir galvažudys, kuris nusitaikė į Marinuotą Kiaulę iš paralelinės klasės. Dar, laimei, ne pjauti, ką jis atliko vėliau ir kitam. Mergaitė buvo visomis prasmėmis kvaila, tačiau Butkui rūpėjo ne tai, o saviraiška. Proga pasitaikė, kai dėl kažkokių priežasčių buvo sujungtos dvi klasės. Mokytoja ramybės dėlei uždavė sugalvoti gražių išsireiškimų ir juos užrašyti. Užduotis ne iš lengvųjų. Butkus nuobodžiavo ir akimis klaidžiojo viršum palinkusių pakaušių, Piosas iš nevilties sėdėjo išsižiojęs... Krebždėjo plunksnakočiai. Pirmoji ranką pakėlė Butkaus minčių mergelė. „Prašau“, − plastišku riešu paragino mokytoja. Marinuota K. išsirangė prieš klasę ir perskaitė sakinį: „Saulė leidos vakarop.“ Visi nuščiuvo nuo paslapties ir grožio. Aš pavydėjau. Pamaniau: ir kaip ji taip sugalvojo? Autorė išdidi grįžo į vietą. Tada Butkus, sėdėjęs netoliese, pažeme prisėlino ir spustelėjo parkerio pompelę su rašalu. Ir beveik tuo pačiu metu įvyko keli dalykai: Marinuota K. suspigo, jos veidas, apykaklė ir kaklas tapo vakaro mėliu, mokytoja užriaumojo. Butkus gynėsi taikęs tik į ausį. Truputį tikriausiai ir įdūrė.
 
Anoks čia juokas, bet juokinga nors tu ką. Arba dar šaudymas gumytėmis. Lygiagrečiai egzistavo plastikiniai šratai – pro tuščią tušinuką ar kitokį vamzdelį pučiamuoju būdu išmetamos kažkokios granulės. Jų pristigus naudoti šaudmenys nervino, nes serija drėgnų gumulėlių, dažniausiai suseilinto popieriaus, prilipdavo kur nors prie kaktos. O štai gumytės... Tinka pieštukas, tušinukas ar koks nors kitas panašus daiktas. Gumytės yra sukarpyta mažomis juostelėmis vaistinėje parduodama užveržimui skirta guma (gal dabar yra kitokiu pavidalu). Vieną juostelės galą užkabiname ant įnagio smaigalio ir tempiame žemyn. Nykščiu prispaudžiame apačioje ir laikydami taip įtemptą laukiame momento. Atleidus nykštį gumytė skrieja ir kaip reikiant kanda pasirinktam subjektui. Efektas atperka riziką. Tokia dėmesio išraiška taikyta ir per pamokas (budrumui palaikyti, pakibinti), ir per pertraukas (įgnybti į užpakalį).
O kartą pašventinome žmogų vandeniu. Pilstymas per balkoną ar iš plastikinių butelių su skylute kamštyje (savadarbės „ablivalkės“) tam tikrose situacijose įprastas reikalas ir šiandien, kaip ir, pavyzdžiui, kiaušinių laidymas, bet tada pritaikėme modifikaciją. Langai buvo į gatvę. Prisipylėme į balioną vandens, užsukome ir paleidome. Tuo metu ėjo kuklus praeivis. Deja, jis užėjo į mokyklą, teko prisipažinti, kad nenukentėtų nekaltieji, ir mokymo dalies vedėjas, panašus į gorilą, mums davė velnių.
Neminiu užkimštų rakto skylučių, tai visai neįdomu, o adatėlių ant kėdžių, kiek prisimenu, nedėliojome. Gal cypiančių pasmeigtų pedagogų buvo daugiau senuose filmuose ar legendose, bet mūsiškiai pasitikrindavo, kur sėda. Neminiu ir dūmų tumulų iš bernų tualeto, nes įėjęs mokytojas rūkančių paprastai neaptikdavo – ir nesimatė, ir apskritai „taip jau buvo, čia ne mes“.
O šiaip visokias smulkias nesąmones sunku suskaičiuoti, sunku ir perduoti, kaip anekdotines situacijas, kurios suprantamos dalyviams, o papasakotos nebetenka žavesio. Pavyzdžiui, ar juokinga, kad valytojos skudurą, tą pilkąjį korėtąjį, biologijos kabinete paviano iškamšai užrišau kaip skarytę? Maždaug šešta ar septinta klasė, žmogus jau truputį protaujantis, o ko man taip juokinga buvo, nesuprantu. Kol skurlį kažkas pastebėjo ir išdžiūvusį nuėmė, praėjo šiek tiek laiko, o dabar gaila, kad drėgnas jis iškamšai galėjo pakenkti. O gal ir ne, gal ji išnyko tiesiog pasenusi.
 
Viskas vis tiek taip nekalta. Palyginti su tuo, ką žmonės vieni kitiems išdarinėja toliau. Turbūt todėl taip patraukia paskui tuos, kurie sugeba atsidurti anuose matmenyse. Visokių briaunų būna ir vaikų žaidimuose, jie kartais žiaurūs, bet apie tai atskira kalba, o čia apie tuos, kuriuose lygiavos principu galima pareikšti „aš taip nežaidžiu“.
Šūsnyje senos vaikiškos periodikos aptikau Čiuko amžininką Vaikščiuką – tai, galima sakyti, į rankas ir kojas išsišakojusi linija, užbaigta rutuliu su keliais brūkšneliais – plaukais. Gal dėl savo plonumo jis atrodo tarsi nematomas žmogus, bet piešiniuose jį randi, jeigu ieškai, o ieškai to, kas rūpi... Įvairiausių nuotykių patyręs Vaikščiukas – tikras ir labai geras. Jis sektinas pavyzdys, nežiūrint net to, kad dažnai nukenčia. Vis tiek viskas baigiasi gerai.

Vaikystės spalvos
https://www.youtube.com/watch?v=zKdxd718WXg
http://www.youtube.com/watch?v=8o6mQhmDxPw

Į kapitono fon Trapo namus dirbti jo vaikų aukle iš vienuolyno ateina Marija. Visų gyvenimai pasikeičia.
„Muzikos garsai“ – gražus muzikinis filmas, kurį mačiau bene antroje klasėje. Įspūdis labai ryškus: „Lietuvos“ kino teatro salė, rusų kalbos (taip filmas buvo įgarsintas) nesuprantu, angliškai irgi nemoku, bet kažkodėl viskas aišku ir visam gyvenimui.
pirmas susitikimas
http://www.youtube.com/watch?v=LJTRZI2HThU  
 
http://www.youtube.com/watch?v=DyS_C4PeBrw  filmavimo vietos, daina „Do re mi“ (žaismingas supažindinimas su natomis – panašiai kaip su skaičiais, raidėmis, daiktais ir kt. vaikams skirtuose eilėraščiuose; dainos tekste dar sužaista prasmėmis, atsiradusiomis iš žodžių rašybos ir tarties skirtumų)
 
pora dainų, žmonės, laikas
http://www.youtube.com/watch?v=SjXalT4xxh4
 
linksmas vaidinimas
http://www.youtube.com/watch?v=7_PJPDMXHOw

Nutariau, kad būsiu atsargesnis. Nes jau pavargau, aplink išvien klasta. Viskas įvyksta mažiausiai to tikintis, atsipalaidavus.

Taip atsitiko ir man, kai vieną penktadienio pavakarę viešojo maitinimo įstaigoje susipažinau su stiklelio gerbėju. Ne paslaptis, kad visuomenėje svorį turi gražios uniformos. Pavyzdžiui, moterims dažnai imponuoja kariūnai, lakūnai ir šiaip pareigūnai. Aš tai tokiems pigiems triukams abejingas (tik brangiems ne), ir aš pirmas nelindau, bet...

Jis buvo vardu Petras ir vilkėjo mėlyną uniformą su gražiomis sagomis ir antpečiais. Maniau, kad oreivis, nors jis, kiek prisimenu, neprisistatė niekaip, tik prisislinko arčiau. Paskui buvo minčių, kad gal dirba kur nors uosto ar geležinkelio administracijoje. Bet galiausiai paaiškėjo, kad jis miškininkas.

 

Tikrai jau. Švilpiniavo piemenėlių dainas, kalbėjo įvairiais balsais, daug pirko. Galvoju dabar, kaip visgi konkrečiau jis atrodė. Drūtas pilvūzas išsprogusiomis akimis, mėlyna uniforma... Daugiau neatsimenu. Ir pūtėsi kaip varlė prieš dalgį (aš tada buvau Algis), bet vis tiek bendru sutarimu atsiradome pas jo pažįstamą našlį, kuris iš savaitinio darželio kaip tik buvo parsivedęs vaikus ir ruošė vakarienę. Todėl ilgai virtuvėje aptarinėjome, kaip reikėtų pačios, o išaušus rytui našlys užvedė po langais stovėjusį „Ikarusą“ (dirbo vairuotoju), vaikus užrakino namie ir patraukėme į Nemenčinės mišką, kur gyveno, žinoma, namelyje, kažkokie kažkieno pažįstami. Po trumpos viešnagės į autobusą įsisodinome porą vietinių ir iškeliavome pas jų gimines į Šalčininkus, kur patekome kaip tik užstalėn ir pavalgėme keptų lašinių su svogūnais bei ištuštinome grafinėlį. Tada nuvažiavome į kapines ir paverkę prie bent jau man nepažįstamo žmogaus kapo išvykome atgal į sostinę. Pakeliui vėl truktelėjome. Ir tada prasidėjo.

Buvo labai bloga. Apsinuodijau. Daugiau nebepulsiu į pažintis su uniformuotais žmonėmis. Tai pavyzdys, koks gali būti rafinuotas antpuolis, kai pirminė pasala surengiama viešojo maitinimo taške. Prieš tokius metodus šnipų tušinukai su nuodų kapsulėmis arba atlapuose įsiūtos ampulės su kalio cianidu blanksta. O ir Petras galbūt ne miškininkas. Bet apie viską iš eilės ir logiškai.

 

Dar akmens amžiaus žmonės, siekdami nugalėti auką, kirvukus tepdavo įvairiais augalinės ir gyvūninės kilmės marmalais. Bet dieve dieve, kas dėjosi istorijos bėgyje. Ką ten pirmykščiai medžiotojai, siekę apsiginti ir pramisti, jei žmogus žmogų... Pradėjo kristi arseno oksido privalgę Egipto faraonai. Antikos žmonės pagardams ėmė naudoti šviną, auksą, beladoną, tam tikrų savybių turinčius persikų ir vyšnių kauliukų branduolius. Gentainių nuodijimas gražų polėkį įgavo Romos imperijoje, iškilo tokia ekspertė Lokusta (pagrindinis užsakovas Neronas), mėgusi pilstyti savo antpilėlius. Galabytojų panteone aukso raidėmis įrašyta ir Bordžijų pavardė – tai jau Renesansas, elegancija. Vėliau remiantis būtent Lukrecijos Bordžijos metodu ant Temzės tilto bus nužudytas bulgarų disidentas G.Markovas – nudurtas skėčiu, prieš tai įtaisius jame adatą su ricinu (jo mirtina dozė – 80 kartų mažesnė už kalio cianido mirtiną dozę). Viduramžių vienuoliai aprašė bočių mėgtas rupūžes, gyvates, žolytes: maudą, cikutą, kurpelę, nuokaną, taipogi opijų, strichniną, atropiną ir kitą amžiais kauptą gėrį, kuris tarnavo kaip pagrindas. Bet reikia nepamiršti, kad visą laiką receptūros buvo tobulinamos, papildomos negesintomis kalkėmis, ispaniškosiomis muselėmis, kaulų milteliais ir kitais priedais, o užnuodytas strėles ir maistą istorijos bėgyje papildė įvairiomis substancijomis įtrinti aksesuarai, stalo įrankiai, pagerintos pomados ir pudros. Čia paminėtina bent jau J.Mediči su savo „kulinarija“, nors veikė ir kiti bei kitos. Jei turtingesniuose patricijų namuose dialektiškai buvo atsiradęs maisto ragautojo etatas (mačiau ir tokį filmą „Grybų žmogus“, labai verkiau, bet viskas baigėsi gerai), tai tobulėjant technikai ragautojus ir etiketo žinovus ėmė gožti toksikologijos specialistai. Mat ilgainiui atsirado galybė naujų cheminių preparatų: pilstukas, vamzdžių valiklis „Kurmis“, čečėnų teroristą Chatabą nukovę paslaptingi milteliai voke ir pan. Istorija yra žiaurus smagratis.

Tačiau visais laikais ne tik virė intrigos dėl įtakos, pinigų, meilės. Istoriniai šaltiniai byloja, kad būta ir individualios veiklos mėgėjų, kurie užsiėmė nuodijimu šiaip sau, savo malonumui. Tiek maždaug padrikos apžvalgos, o dabar sintezė.

 

Ne veltui man į smegenis primygtinai kala vardas Džiuzepė Balzamas (Giuseppe Balsamo). Kala priėjus kraštutinę ribą, paskutinės minutės principu.

Kas jis? Avantiūristas, aukštuomenėje pagarsėjęs alchemikas, hipnozės meistras? Jaunystėje dėl įvairių aferų persekiotas teisėsaugos ir todėl leidęsis į klajones po Graikiją, Egiptą, Persiją, Arabiją, Rodo ir Maltos salas, Džiuzepė gatvėse daug išmoko. Tad pridėjęs naujas patirtis prie seminarijos bibliotekoje anksčiau prisigraibytų astronomijos, chemijos, biologijos žinių, vadindamasis mirusios tetulės pavarde, prie kurios savo nuožiūra prisidūrė porą titulų, jis kaip grafas Alesandras di Kaliostras (Alessandro di Cagliostro) ir dar markizas vieną dieną ėmėsi pranašo misijos. Netrukus su žmonele, apžavėta jo talentų ir filosofijos, be to, išskirtinai gražia ir meilia, jiedu pradėjo triumfo žygį po įvairias Europos šalis.

Anglijoje Kaliostras susipažino su masonais ir papasakojęs apie apkeliautas Rytų šalis prisistatė esąs Egipto masonų ložės įkūrėjas, todėl netrukus jau naudojo dosnias rėmėjų investicijas. Šlaistėsi grafas ir Latvijoje, Jelgavos rajone, o Peterburge, kur ėmėsi gydymo, jo Kaliostrienė pakerėjo Jekaterinos II favoritą kunigaikštį Potiomkiną. Dėl to, plius dėl įvairių kitų nesklandumų, iš pavydo sprogstanti Jekaterina įsakė palydėti atvykėlius iki pasienio. Ispanija, Anglija, Prancūzija, Lenkija... Iš kai kurių vietovių teko sprukti, bet daug kur sekėsi ir grafas, užsimetęs tuniką su skarabėjais, rengė magijos seansus, rodė, kaip metalą paversti auksu, už didelius pinigus siūlė jaunystės eliksyrą, įsivėlęs į M.Antuanetės briliantų vėrinio skandalą patupėjo ir Bastilijoje, bet buvo išteisintas.

Galiausiai, dar kiek paklajojęs ir pakankamai praturtėjęs, žymusis masonas patraukė namo. Gimtinėje šią garsenybę pasičiupo inkvizicija, bet padvejojusi, kad gal jis ne velnio tarnas, o paprastas aferistas, nusprendė vietoj laužo liepsnų skirti San Leone tvirtovės kambarį. Prieš grafą kažkodėl liudijo ir bendražygė žmonelė. Vieni šaltiniai teigia, kad kalinys išprotėjo, bet esama gana realių hipotezių, kad grafo Montekristo pavyzdžiu pabėgo, nes Kaliostro kapas istorijai nežinomas. Kadangi žiniuonis tvirtino gyvensiąs apie 6000 metų, tai gali būti, kad jis... Grafas žinojo ilgaamžiškumo paslaptį ir ją už labai gerus pinigus yra atskleidęs panorusiems įstoti į jo ložę. Tereikėjo ištverti įšventinimą, po kurio netekusį šiek tiek kraujo ir paplukdytą jauninančioje vonioje kandidatą pykindavo, tąsė traukuliai, byrėjo dantys ir puolė visokeriopas blogumas. Pagal simptomus atrodytų, kad vonioje bus tyvuliavęs gyvsidabris, kurio nuopelnai − negrįžtami visų organų pakitimai. Betgi tai atsinaujinimas. Pats grafas skelbėsi kelių dešimtmečių intervalais praktikuojąs tokias procedūras sau, o šiaip jis buvo Nojaus vienmetis ir pažinojo Aleksandrą Makedonietį.

 

Ar dar nesismelkia nuojauta? Apnuodijimas siekiant tikslų − istorijoje ne pirmiena. Mano įtarimus dar labiau sutvirtina įvykiai Lietuvoje. Jokių asmeniškumų, tik faktai. Esu girdėjęs, kad pokariu vieno miestelio žmonės iš smalsumo pradūrė krovininį vagoną, į įvairiausią tarą iki valiai prisipylė pro skylutes bėgančio neaiškaus skysčio ir manydami, kad gal pravers buityje, išsinešiojo po namus. Pasidėjo kas kur. Sandėliukuose, palovėse. Pas vienus žmones toks popieriaus gniužulu užkimštas butelis rado vietą didelėje skrynioje, ant kurios nakčiai vaikui klodavo patalą...

Klausimas: kieno užsakymu Lietuvoje atsidūrė tas vagonas? Su karine pramone nematau jokių sąsajų, nes karas jau buvo praėjęs. Kokie tikslai? Malonumas stebėti padarinius?

O prieš kurį laiką spauda rašė apie gyvsidabrio upeliuką Antakalnio miške. Vaikai, atradę tokią įdomybę, kaišiojo pagalius, paskui rankas... Iš kur jau teka tas upeliukas, įdomu? Kažkas papylė. Ir galbūt teko girdėti apie Ukmergės teisėjų lemtį? Jie masiškai skundėsi prasta savijauta, o galai suėjo prieš porą metų, jei neklystu, kai remonto metu iš teismo pastato lubų pasipylė gyvsidabrio lietus.

 

Taigi, įtariu, jog tas Petras su gražia miškininko uniforma yra šarlatanas grafas, siekęs asmeninės naudos. Manau, kad jis, papokštavęs šalies mastu šiaip sau, o su teisėsauga sąskaitas suvedęs sąmoningai, praktiškai ieškojo mano silpnųjų vietų, vadovaudamasis Paracelso pastebėjimu, kad vaisto ir nuodo skirtumas tik dozėje.