Pavasarinė pirtelė
Mūsų senjorai. Klasika.
https://www.youtube.com/watch?v=k9hyVo49ZbY

2014 05 22
Juniorai. Ant laktos ir kitur
Nuo karščio aižėjo Alma Mater sienos, prakaitą braukė  poetai ir alpėjo klausytojai, bet renginys, buvusių ir esamų Filologijos fakulteto literatų skaitymai „Ant laktos“, vyko pajėgiai. Poetas Arnas Ališauskas priminė, kas ta lakta – tai vieta Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kiemelyje.
Po kaitrios valandos patraukiau gaivintis į Rašytojų klubą – atsidūriau Jaunųjų poetų kūrybos ir dainuojamosios poezijos vakare „Sueiliuotas pavasaris“. Viltingai patraukė malonus skersvėjis.
Jaunųjų, panorusių skaityti savo eiles, užsiregistravo nemažai (tiesa, mažiau nei anądien sugužėjusių moksleivių, kurių buvo gal 60). Vienas turėjo tapti išrinktuoju, kuris rodysis baigiamajame PP vakare. Kažkodėl tikėjausi, kad užtikau perspektyvą...
Prieš renginį dar užšokau į parduotuvę, nusipirkau pasukų pakelį, čia pat Savivaldybės aikštėje ant suoliuko raktu pradrėskiau ir „Klaipėdos Ekstra“ dešrelių pakuotę – per tą pavasarį jau baigiu nusivaryti nuo kojų. Žinoma, apsipyliau dešrelių rasalu, išsiterliojau, bet išskirtinumas niekada nekenkia. O ir ne išorė svarbiausia.
Gal nuo atmosferos slėgio, o gal kad pagaliau per šias dienas pirmą kartą geriau užkandau, salėje suėmė baisus miegas. Bet kovojau su savimi ir šiaip ne taip atsilaikiau.

Na, bet. Nežinau, gal nereikia pernelyg gilintis – į vakarą susirinko įvairūs jauni žmonės, ir jau vien tai, kad jie kažką mąsto, yra puiku. Gyvas kuriantysis pradas ir taip toliau, rezultatai nebūtini. Tačiau negaliu nepaminėti simptominio topo.
Kai jau visi ir visos baigė skaitymus ir komisija kilo pasitarti, staiga subruzdo dar viena. Ji džiugiai sučiulbo „dar aš, dar aš noriu“, greta buvusi draugė prajuko, ir štai skaitovė, stojusi prieš publiką, sako: „Ai, parašliavojau čią praeitą savaitę. Nieko gero nesitikėkit.“ Ji nesiruošusi skaitymams, čia ekspromtas, tekstai iš mobiliojo telefono, – bet nuvilnija pritarimas, visiems tinka, nes linksma.
Ekspromtų žavių būna. Bet dabar pamaniau, kad arba pataikiau visgi ne į tą renginį, arba išvis nieko nesuprantu. Turint galvoje, kad (ko gero) neretai dalyvavimo tikslas – pasirodyti, tūsas, kūrybinis šėlsmas, jį geriausia pavadinti ieškojimais. Bet kaip stebėtojui ir klausytojui nesusipainioti, kada į kūrybą žiūrėti rimtai, o kada atlaidžiai? Nelygu nominacijos, situacijos? Atvirai pasakius, kuo daugiau renginių, tuo įkyresnė išvada.
Ir vis dėlto, kiek supratau, kūryba ne visai jau niekai, nes kam tada vertinimo komisija. Po valandėlės jos narys A. apibendrino, katrie paaugo ar dar kaip visada, ir paskelbė tą, dėl kurio nesiskyrė visų vertintojų nuomonės. Tai Mantas Balakauskas.
Aš norėjau dar porą, bet renkamas vienas, ir žiūrovų niekas neklausia.
 

Žiauriai vėluojanti ataskaita-akistata

2014 05 20
Vakar popietės valandėlę praleidau Mykolo Romerio universitete – skaitė Eugenijus Ališanka. Žinau kai kuriuos šio poeto, eseisto darbus (kad ir „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ apie fizinį ir vidinį gyvenimą Vilniaus Kalvarijų gatvėje – esė rinkinį, kurį susitikime taip gražiai minėjo ir vietinio literatų klubo moterys).
Kelias minutes pavėlavau, todėl nenugirdau, kas sudarė Eugenijui kompaniją, bet, jei neklystu, garsų pasaulį kūręs kolega Saulius. Vėliau kažkas klausė, ar toks garso ir žodžio derinys buvo ekspromtas. Ne, tekstai, įleisti tarp anapusinių vaitojimų, šnabždesių, instrumentų, išvis nenusakomų persiliejimų, buvo ne momentiniai, o apgalvoti. Tik vienu metu įsiterpė už lango trankęsis griaustinis bei neaiškus čiurlenimas salės radiatorių pusėje (dėl pastarųjų negarantuoju, gal tai ir pasirodymo dalis).
Apie Eugenijų – jo matematikos studijas, keliones, kūrybą – rašyta pakankamai, todėl nekartosiu. Gal nebent tą irgi kažkur skaitytą paradoksalią frazę: matematiku būti negalėtum – per menka fantazija. Taip kažkas jam yra sakęs.
-----------
Vakare visgi nuslinkau į dar vieną renginį, nors abejojau – per dieną keli per daug. Ima maišytis tekstai, bunka dėmesys. Atrodo, kad pradedi eiti į darbą.
Visgi programoje skelbti Baltų poetų skaitymai nugalėjo, nes atsimenu, kad būna įdomu (pernai buvo Ana Auzinia). Šįkart į Rašytojų klubą atvyko gražus latvių poetų pulkelis. Latviai su lietuviais draugauja nuo pat pirmojo PP, driekiasi ir ilgamečio asmeninio bendravimo gijos.

Neblogas vadovas (man) yra Erikos Drungytės sudaryta ir 2012 m. išleista Šiuolaikinės latvių poezijos antologija „Pavasaris bus kaip visuomet“. Beje, E. Drungytės mėgavimasis žodžio galimybėmis mane kiekvienąkart maloniai stebina.

Na, o salė – dažniausiai tie patys veidai. Kelios ilgametės euforiškos moterys, keliančios kartais įkyroką šurmulį, keli kitokie prijaučiantieji, organizatoriai. Jaunimo praktiškai nesimato. Gal kad viskas pasiekiama internete, o gal kad vyksta kūryba atsiribojus nuo kasdienybės ir švenčių.

2012 05 21
Bet nereikia taip kategoriškai. Jaunimas pasirodo kitur ir kitaip.
Šiandien nusliūkinau į Moksleivių poezijos skaitymus. Renginį vedė literatūrologas R.Tamošaitis ir rašytoja G. Adomaitytė. Jos minčiai „rašančių poeziją gimnazistų ir mažesnių mažėja“ pritariu, tik kiek tų rašančiųjų buvo anksčiau, jei toks didelis būrys susirinko dabar?
Tačiau kas naujesnio? Ogi nežinau. Buvo trioletų, sonetų, eilėraščių, eiliavimų. Rimo apskritai ne per daugiausia. Ir kas dar? Per laikus keliauja bendratys: pradinukai kaip ir prieš šimtą metų daugiausia eiles monotoniškai atbambina, retas intonuoja; regėjimo lauke – irgi kaip visada: vaikystė, mama, boružėlės, vėliau prasideda lietūs, sapnai, vėlimai ir kentėjimai. Kiekvienam, tikiu, atrodo, kad tai niekur negirdėta.

Bendras įspūdis – kaip ir daugelyje masinių renginių: skaičius ir aktyvumas nebūtinai yra radimas.
 

PP. Pavymui (savotiškas reportažas)
Stengsiuosi be emocijų, lakoniškai (tačiau pro sukąstus dantis): yra tik laukimas, o Almanacho dar nėra.
Vakar jis turėjo būti pristatytas Rašytojų klube. Kaip ir ankstesniais metais, prie jo bus kompaktinė plokštelė, tik šįkart – su visų 50 Pavasarių laureatų balsais. Almanachas anonsuotas, tad anksčiau ar vėliau...
Salė buvo pilna žmonių, vakarą vedė Antanas Šimkus, grojo gitaristė, eiles skaitė žinomi poetai. Apsidžiaugiau ir senokai Pavasariuose nedalyvavusiu svečiu, kuris tarstelėjo „gal čia ir atsiras suprantančių mano eiles“. Klausiau įdėmiai, bet jau nekantravau.
Kai po skaitymų dalies visi buvo pakviesti į Zenono Baltrušio fotoparodą „Poezijos pavasario veidai“, išaušo palankus momentas – prie įėjimo poetą užspeičiau į kampą. Šitiek metų! Atgijo lavinos prisiminimų! Kadaise dirbome vienoje agentūroje, o dabar išniro smulkiausios kabineto detalės, iššliaužioti ir išvaikščioti takai, personalijos. Fotografijų salėje radome ir jo paties galvą su ąžuolo lapais – PDRudens Jotvingio vainiku; pavėluotai, bet pasveikinau ir kažkodėl pasidomėjau vainiko likimu. „Tik neseniai išmečiau – kvepėjo, gerai numegztas (?!) buvo“.
Paroda nedidelė, bet šauni. Portretai, duetai, kuopelės… Klausiau pašnekovo reminiscenijų, su kuo kur buvota, kaip vietovėse vadinosi įvairios viešojo maitinimo įstaigos, kas ką veikė redakcijose, pagaliau ir kas ką parašė… Prie Kęstučio N. komentaras buvo trumpas: „Šis genialus. Be abejo.“ Vardai traukte traukė tokias girliandas, kad jei ne tolimesnė programa, būtų pasibaigę nežinia kuo. Pasijutau kaip Almanacho anketoje – ten turėtų būti tikrai gyvų pasakojimų apie poetų kūrybinius susitikimus.
Kai kolega buvo nutrauktas į kuluarus, aš leidausi į kitą renginį.
Jaukioje MintVinetu knygyno erdvėje eiles skaitė Duetai+ (taip vadinasi tie skaitymai): lietuviškai Mantas Balakauskas, o svečias Vladz Liankevič baltarusiškai (išimtinai ta kalba ir rašo). Vertėjavo Vytas Dekšnys.
Parsinešiau Vladzio knygelę, likusią nakties dalį varčiau ir leidau sau daryti kai kurias išvadas apie bendrą poezijos kalbą. Realybė yra tarp žuvų, bičių, mobiliųjų telefonų, rasų, balandžių...

калыханка пра рыбину
вазьмі мяне на рукі і занясі туды
у княства, дзе не ловіць мабільны тэлефон
дзе вуліцы брукуюць бульбай ды яблыкам
 
а на правым крысе твайго паліта
а на правым крысе яго паліта
жывуць казкі
 
ужо на даляглядзе, здымай абутак
кладзі мяне у пантофлю дый сама лягай
плывем пад бзззз пчолкі па густасеянай расе
 
а на левым крысе твайго паліта
а на нейкім крысе яго паліта
дом пчалярскі
тут кнігі пішуць галубы

люлі- люлі- люлі
приляцелі гулі
селі на варотах
у чырвоных ботах ir t. t.

 

Hibridinis lit. laiškas

Net kai salėse išjungiami mikrofonai, o gerbėjai ir kiti veikėjai išsiskirsto gyventi savo gyvenimų, kas nors vis tiek turi budėti kultūros baruose. Nei laiko stoka, nei suvaržytos galimybės negali būti joks pasiteisinimas!
Tad ar dovanotina dabar būtų apleisti jau pusę amžiaus rašomą Poezijos pavasario metraštį? Apžvalgininkų avangarde vėl aš.
Pavasaris keliauja per visą Lietuvą, smelkiasi į kiekvieną kertę, tad svarsčiau, gal mestis į kokią Siesikų triobelę ar Deltuvos kluoną, nes tų kadais išbraidytų plotų ilgiuosi, ten šitiek klajota atolais. Maniau, turint bendraminčių tarp vietos žmonių, visad ir nakvynę, kąsnį bei kita gausi, ir aptarti bus ką. Bet, ko gero, tai jau miražas, graži teorija... ar nusidanginęs berasi ką nors... Vieni išmirė, kiti ir toliau ant stalų užsikvempę, paskendę – kaži ar išgirs ilgesingą krebždenimą, ar bepakels drumstą žvilgsnį? Lankysiu renginius turbūt pirmiausia panosėje.
 ---
Vakar įvyko tarptautiniu poezijos festivaliu vadinamo Pavasario atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje.
Teisybės dėlei turiu pripažinti, kad skaitymų prie mikrofono nemėgstu, man geriau gilintis vienumoje. Bet kaip kitaip skleisi poetinį žodį iškart visiems? Taip jau priimta, kad vyksta skaitymai.
Kaip ir kasmet, būtinai šalimais prisėdo pliurpalas. Iš jo nemažai sužinojau apie kai kurių gyvenimus ir gyvensenas. Nudaviau, kad ne taip ir įdomu, bet iš tikrųjų neįdėmiai sekiau dėl kitos priežasties – naršiau po savo kišenes, įnirtingai ieškojau pasigamintos šperos, nes visada renginiuose būna klausimas: „Gal kas turite klausimų?“ Maniau, tik liuoktelsiu į avansceną ir pasakysiu viską, kas per metus susikaupė. Bet, pirma, niekas nieko neklausė, o antra – lyg ir nusistovėjus palankiam bruzdesio momentui kišenėj to savo orientyro neužčiuopiau, iš atminties neišlupau ir svajonė nuėjo velniop. Radau tą savo ruošinį namuose:

Ištrūko iš irštvos dvasia pašarvota
prapuolė giliai žarose
ir permeta meną kaukólė per protą
gija per laikus balzgana   (geriausiai pavyko pirma eilutė, daug š)
Dar gal pritaikysiu kur nors, šventė tik prasideda.
 

Romanas; apysaka (dalimis) > ištrauka, todėl be pradžios ir pabaigos

Rugsėjo 1-ąją Veronikai gimė ketvirtas vaikas. Kone po dešimtmečio dar bus ir kitas – Audrė, bene ryškiausiai atkartosianti protėvių bruožus: aiškiau įkypom akim, iškiliais skruostikauliais, juodais banguotais plaukais, greit įsiplieskianti. Bet dabar dar ne Audrės eilė.
Šiame vienkiemyje gyvena ir sausa prakauli moteris Elžbieta, kuri kaip įmanydama padeda Veronikai – apvalutei skaistaus veido savajai mergelei, atitekėjusiai čia paskui pažadus. Pirma asistavęs kažkoks notaras liko miesto kontoroj, nes ūkininkas buvo atkaklesnis, o gal kalbėjo gražiau. Pasidavė Veronika. Pažadai sklaidosi, tad namams tyliai vadovauja Elžbieta. Veronika su geru kraičiu.
Ir viena ji telikus, kitas difterija užsmaugė. „Vakare dar pyniau kasas, buvo atlėgę, o naktį nebėr“, – minėjo Elžbieta savo tris mergaites. Buvo, nebėr.
Tik Veronikai gimė vaikai, jau ir ketvirtas. Tarp visų juodbruvių šis bus kitoks – jo plaukai banguos didelėmis kaštoninėmis vilnimis. Jos vardas bus irgi Veronika, kasdienybėj Verutė.
Manęs dar pasauly nėra.
O garbanų visai giminei teko. Vyrų pusėj visi gero plauko, tokia ir Veronika, seselių kasas surinkusi, ir Verutė, mano teta.
Tik būsimai tetai skarlatina ausis atėmė. Bandė ji paskui brolį bėgt į mokyklą, kurį laiką žiūrėjo žmonėms į akis ir į lūpas, bet daugiau visko išmoko namie. Rašo beveik be klaidų.
 
Jos pasaulis – namai. Ten ėjo pavasariai.
Buvo ir vienas jų tuoj po karo, kai lauko gale vaikai rado gražų žaisliuką. Instinktas suveikė broliui, pastūmė jis sesę į griovį, griuvo pats, ją apglėbdamas, ir gulėjo jie ten dar amžinybę po trenksmo, o kai pramerkė akis, lyg sulėtintam begarsiame filme išvydo artėjančius tėvus, kaimynus. „O Jėzau, gyvi...“ – verkė vyrai ir moterys.
Dar buvo pavasaris, kai ji ramiai plūduriavo išplonėjusio ledo aky, o raudonas paltukas, po kuriuo buvo šiltai privilkta, po truputį sunkėjo. Ji nerėkė, nieko neprašė, gal todėl brolis tik žiūrėjo ir klausė: „O tau nešalta?"
Brolis globojo ją visą gyvenimą. Daugiau svajonių ar buvo.
Visiems buvo įprasta: grįši namo – ten bus amžinieji tėvai ir Verutė. Nežinia, kaip svajonės. Ji apie tai niekada nekalbėjo ir kai tapo mano teta, o aš neklausinėjau. Mes niekada nesiglaustėm, nemeilikavom.
 
„Kada važiuosim į Laptávelį?“ Kažkodėl Panevėžys buvo Laptavelis.
Sodyba už miesto. Troba didelė, aplink laukai, o viduj – du pasauliai: kaimas ir kitas. Pirmiausia priemenė, tarp jos ir virtuvės – perėjimas su austu taku ir sena rusvai žalsvų tonų sofa, vos suturinčia spyruokles, palei langelį stalas su nejudinamu grafinu, na o tame perėjime iš kairės – durys pas Verutę. Už jų fikusas ir panò su geriančiais iš upokšnio briedžiais. Bet savo mažiausius metus daugiausia bėgiojau taku: teta pamokė „Prūsai, prūsai, jūsų rudi ūsai“. Nesupratau, bet plėšiau linksmai. Ir ji pritarė, garsus iš seniau pažinojo, tik neartikuliavo, nes savęs gerai negirdėjo. Bet jos „sakyk balsiau“, o iš tikrųjų tai juoką kėlęs „takyk balteu“, tapo norma: tokia yra Verutė ir tokia turi būti. Tad tie prūtai buvo tu ūtait.
Ji niekada niekur nesimokė, tik siuvo. Baba vaikui parodė. Už panò su briedžiais kyšojo susukti brėžiniai ir povo plunksnos. Karštu lygintuvu kvepiančiame kambarėlyje tilpo koja minamas zingeris, kreidos gabaliukai, atraižos, adatos, siūlai ir visa ateljė romantika. Iš ten gilyn dar kitas kambarys, iš jo durys į verandą, tad ir mes siuvom pirmyn ir atgal. Teta draudė, neklausėm, bet kai įspėdavo, kad matuotis ateis ponia, šventai nelįsdavom.
Pragyvenimui netrūko. Iš namų išėję broliai ir sesės skolinosi, statėsi kooperatinius miestuose.
Bet ar kada svajojo Verutė? Savo rūpestį ir viską viską, žinojom ir jautėm, ji sudėjo į Audrės vienturtę, aikštingą mano pusseserę.
 
Sodybos seniai nebėr, numelioruota, iškirstas sodas, užstatytas miestas, bet, kol archyvuose radau ir nuotrauką, mintyse stovėjo gyvas vaizdas: kaip tik po to kambario langu mes – Veronika, jos vyras mano senelis, Verutė, pusseserė, aš. Suolas, molio puodynė, mano kaliošai. Dar uzarėliai, erškėtrožė, bijūnai kaip Verutės suknelė – vaikystės konstanta: margo triacetato puošmena, kurią pati pasisiuvo ir dar papuošė žiedu. Klausinėjau, kaip daromas, ji sakė, kad iš triūbelės, ir aš baisiai stebėjausi: ir pasiūk tokią siaurą, o paskui dar išversk, – bet kai jau juostos susiūtos ir triūbelė pieštuku išversta, galima sukti įmantriausias kilpas ir žiedus. Nereikėjo klausti ir to, Audrės duktė nieko neklausė, bet ji viską gaudavo ir taip.
Ir dar atminties lange Antanas. Iš kur jis? Staiga pradėjo ateidinėti nuo miesto. Kresnas žmogus kietai sučiauptomis lūpomis, kiekvienam tvirtai spaudžiantis ranką. Daugiau tylintis, bet visiems, ir vaikams, atidus. Nuovokus, dalykiškas. Jis, sakė, padėdavo ūkyje. Niekada neklausinėjau, kas jam prirodė kaimo siuvėją.
Jauniesiems buvo gerokai per keturiasdešimt. Jie kartu apgailėjo sodybą, kartu kraustėsi į skirtą butą mieste, pasiimdami ir Veroniką su pasoginėm skryniom. Savo kampely su radija senoji paskutiniu laiku tyliai dainuodavo, o galop krito į komą. Verutė sakė, kad mamai išvakarėse kasą supynė, ir pagalvojau tada, ką jos kalbėjo. Bet nepaklausiau, nes vis tiek nebeliko močiutės.
Nebėra ir trijų jos vaikų. Yra tik Verutė ir smarkioji Audrė, kuri merdint broliui su kita nerimavo: kažin ar jis išgyvens dar savaitę? Notarui parašo reikia. Žemės turtai... Man rodės, kad brolio ilgėsis viena vienutėlė dūšia.
 
Verutės siuvimai apmalšo tada, kai metų metus be akinių vėrusi siūlą ėmė nebepataikyti. Baisioji glaukoma. Bet naujųjų laikų galimybės ligą stabilizavo, modernus aparatas pagerino ir klausą, tad ir kalba jau kaip visų. Tam perėjime, kur austas takas ir sofutė, apdainuotas ir kiškis, kukū, kukū, duot kitkit taukų, pateptim ratut, vadiuotim metut, bet dabar nebe taip – kiškis duotų taukų!  
Su ja ir širdies stimuliatorius. Ir dar žmogus – akys, ausys, širdis, likimas. Jis ir liko toks pat suprantantis iš pusės žodžio. Vietoj ūkio, kuris atminty, jie turi paprastą sodą, ten dingsta visi negerumai, ir juokiasi Verutės likimas anąsyk man į ragelį: „Karšta? Baikos... šlangą įjungiu, šoka mano panelė.“

Verutės niekad negimę vaikai? Ar tik jų kraujyje gali čiurlenti atmintis.
 

Sodo sezonas prasidėjo.
Šiaip visai gerai. Ramu, nes vandens dar nėra, elektros taipogi. Girdėjau, kitą savaitę įjungs, ir tikiuosi, kad kraneliai nuo spaudimo nenušokinės. Bus ir energija, nes kabelis, dar rudenį paklotas po žeme, pasiekė jau ir namo sieną. Elektros stulpų ir laidų nebeliko, eglės viršūnė remiasi į niekur. Viskas bus naujoviškai ir saugiau.
Kai tada pamačiau ekskavatoriaus išdarkytą pievą, tranšėją, išvarytą palei eglę, nejaukiai smilktelėjo, bet stūmiau mintis šalin ir stengiausi daugiau nežiūrėti. Ne, nieko nėra, ir nereikia vaizduotis.
Praėjo žiema. O vakar, lyginant apslūgusius žemių kauburius, kepštelėta išniro kažkokia šiukšlė. Tai buvo putplasčio indelio kampas. Vis dėlto... Rankiojant šaknis, nuorūkas, laidų galiukus ir netrukus iškapsčius antrą nuolaužą, abejonių neliko. Žiurkėno karstelis. Kapavietė buvo po egle.
Paskui pamačiau tai, ko taip nenorėjau.
Tik kaulas. Šuns šlaunikaulis. Naršiau po tas išverstas žemes, bet nieko daugiau neradau, nė skiautelės ir marškinių, kuriuose suvyniotas vieną tolimą žiemą po egle liko išsekęs jo kūnas.
Bet gal kaušas užkabino tik kraštą.
Pasirodė dar pora galūnių.
Kaltinti nėra ko, darbininkai dirbo savo darbą. O aš gi prisimenu, viską prisimenu, prieš akis ir kuoliukas, prie kurio rišdavau išdykėlį, ir dubenėlis, iš kurio, nugalėjęs pavydą ir susitaikęs, kad dėmesiu reikia dalintis, su ežiu lakė pieną, man likęs ir pavadėlis, ir laikas su neišsižadančiu jokiomis aplinkybėmis. Bet ramybės kalnelis tarp konvalijų buvo vieta, nuo kurios prasidėdavo sodas.
Užtat dabar eglė neliečia laidų ir elektra bus moderniai ir saugiai.
Susirinkau kaulus, nupūčiau smėlį ir įnešiau į namelį. Užeik, branguti.
 

Skaitytojų turi kiekvienas raštas. (Apie internetinį elgesį ir asmenybės savybes atskira kalba (o konkrečiau – tai ta pati asmenybė). Dabar apie kiek kitokį santykį.
Raštuose (kūriniuose) ir kasdieniniuose gyvenimuose gali atsispindėti kardinaliai priešingi atvaizdai. Vieni rašytojai veda ten, kur patys niekad nebuvę, kiti, būties ir mirties apmąstytojai, alpsta įsidūrę adata ir išvydę nuosavo kraujo lašelį, dvasingumo skelbėjai pasirodo besą dideli begėdžiai, o tie, kurie dedasi žiną įvairių reiškinių anatomiją, yra drovūs ir paprastai su konkrečiomis savo propagandos ištakomis nesusidūrę arba čiuopę apgraibomis. Būna taip, faktas.
Sakykim, koks skirtumas, fikcija ar tikrovė, tai tik formos ir požiūrio klausimas, kūryboje leidžiama viskas. Bet yra tokių dalykų, kuriuos bandantys aprašinėti žmonės labai nusivažiuoja. Aš, pavyzdžiui, nerašau apie tai, ko nežinau, darosi paprasčiausiai neįdomu, kai jaučiu, kad pradedu skiesti. Nors gal todėl ir neišeina nieko sukurti. Sergi vidinis cenzorius, nepaslankus mąstymas ar dar kas. Juk nebūtina persipjauti gerklę, kad aprašytum priešmirtinį gargaliavimą. Ir dar stabdis „kam tai gali būti įdomu“.
Tačiau skaitytojų turi kiekvienas raštas. Muzikėlė iš pradžių, priklausomai nuo nusiteikimo.
-----

Etiudas (remiantis Černiu ir gyvenimu)

Tada... Reikėdavo į antrą pamainą, bet iš namų išeidavau gerokai anksčiau. Pavažiuodavau iki Gedimino (buv. Lenino) prospekto, „ČerniachovskIo“ stotelės (dab. „Vinco Kudirkos aikštė“). Antai ir apvalusis miesto laikrodis, jis dar palankus. Dar yra laiko užeiti į gėrybių pilną „Vaikų pasaulį“, paskui apžiūrėti kanceliarines prekes kitos parduotuvės vitrinoje, nesvarbu, kad naujo skriestuvo visai nereikia, o importiniai flomasteriai neįperkami; dar yra laiko paspoksoti į šlepečiuotas, paskubomis kokią pūkinę skarą ar skrandutę užsimetusias tetas, šiukšliavežės kauksmo ištrauktas iš anglimis kūrenamų gatvės namų, dar galima koja už kojos slinkti rikiuojant įvairiausias mintis ir neaiškiai tikintis kokio įvykio, nuotykio – nors aišku kaip dieną, kad svarbiausias traukos taškas yra čia pat prie stotelės stovintis ledų vežimėlis. Neturi reikšmės, kad žiema. Neseniai atsiradę „Eskimo“. Striukas bukas kūgio formos batonėlis – 17 kapeikų, o kitos rūšies, pailgas ir lieknas – net 28. Iškratai beveik viską iš suprakaitavusio kumštelio, karštiems pyragėliams su mėsa būtinai nebelieka, ir tik tada patrauki Vilniaus (buv. Liudo Giros) gatve.
 
Ten gyveno Vania. Kad lydimas mažo broliuko ateina jis, pranešdavo tolimas kraupus juokas.
Toje gatvėje gyveno ir Laimutis, mokyklos krikšto vardu Nenormalnas. Daugybėje situacijų jis pasirodydavo labai iškiliai, bet figūravo oficialiuose mokinių sąrašuose ir dargi šiaip ne taip lavinosi pagal bendrą programą. Mokytoja, su specialia komisija tikrinusi mokinių buities sąlygas, buvo prasitarusi, kad vienintelė lova toje dūminėje pirkioje stūkso paremta plytomis. Nenormalno akyse nuolat dygo miežiai, jos buvo patinusiais vokais, pusiau pravertos kaip aligatoriaus ir aptrauktos kažkokia plėve. Turėjo jis ir broliuką, kuriam dėl atitinkamų savybių buvo įdiegta pravardė Mikrocefalas.
O nenusakomo amžiaus Vania buvo idiotas.
 
Idiotas – tikras beprotis.
Sudėjimo atrodė jis milžinas. Ko pradėdavo juoktis, kas pasakys. Artėjanti banga nešdavo baimę, nuo garso ir lydinčio vaizdo strigdavo mano ledai, gal todėl jie išliko geidžiamiausi, gardžiausi. Kaskart laukiau, kad puls tas rauplėtas raudonas veidas, iškirmijusiais pavieniais dantimis malantis pyragėlį su mėsa. Viskas dribdavo, kai jis žvengė. Kartais prasilenkiant, susidūrus žvilgsniams, suriaumojęs jis mesdavosi artyn, ir širdis man tada dingdavo, bet kitą akimirką laimingasis viską užmiršdavo, nuslysdavo praeivių viršugalviais, įsikibdavo į kažkokias erdves ir basnirčia į nesuvarstytus nukleiptus batus įspirtos išsukiotos kojos lydimos žvengimo nučiūžindavo savo keliu. Toldavo kažkaip besilaikanti ausinė kepurė su styrančiais raišteliais, kepurė per maža, gal kieno atiduota. Palaikis paltelis be sagų, marškiniai gal su pora, raudonuojantis plikas kaklas ir nudraskyta krūtinė. Dar atsisukdavau.
 
Vėliau ta gatvė ir Vania, sukibęs su Nenormalnu, retsykiais išnirdavo, kvailiausių svarstymų vingiuose kurį laiką regėjosi, kad vienas, amžiais laimingas, amžiais ir liko apsaugotas, o kitas... Miesto centras vis dėlto, būstai brangūs. Gal viską iššvaistė, gal numirė prabangoj. Paskui jiedu įšalo.
O po tūkstančių metų didelio renginio žiūrovų pulke išvydau žmogų, nepasakysi, kad kuo nors išsiskiriantį, atpažįstamą bene tik iš akių ir šypsnio širdutės, pasislinkusios kaip visada prie ausies.
 

Absurdas
Šitos ūkanotos tuščios valandos. Jos kartojasi daugybę metų, virsdamos tais nykiaisiais periodais, kurių neišvaiko jokia savitaiga. Juokai darosi nebejuokingi, nors šiaip jau pakrykštavimų būta smagių... Kai atslenka tos valandos ir ima nirti „gulintis policininkas", prasideda... Ne sielvartas, o bejausmybė.
Niekas nebeįdomu, viskas kažkokia fikcija, niekas o niekas nekrusteli, ką bedaryk, anei koks pojūtis. Jau atpažįstu. Nereikia rūstinti Dievo, žinau ir tai, bet ar ne jis, nesiųsdamas didesnių bėdų... Ne bėdų griūtys, tai viena pagrindinė, balansas turi būti, ir svarstyklės balansuoja tuštumoje. Ji ir trina viską, visus išsigalvotus džiaugsmus. Norisi nulįsti kur nors į kampą, prasmegti, išnykti.
Nerandu ir to kažko paskaityti. Viskas suvaidinta, gal tik išskyrus retus pavienius epizodus. Jie trumpi, jie atimami, kaip ir visa, kas geriausia. O galybė bandymų kažką sukurti neturint nei vizijos, nei minties...  Ir aš prikepiau to gyvą velnią. Tai taip neįdomu.
Ir vis dėlto susigalvojau pažiūrėti, kiek sugebėsiu parašyti tai, ką norisi, parašyti tikrai, kaip aš tą tikrumą įsivaizduoju. Ne apie nežemiškas civilizacijas bei reiškinius, ne apie likimą ir sielų grožį begalinį, kurį net aukštinti nebėr kur, juk ir taip jau aukštai, o apie tikrus dalykus, kurie yra gana neblogas pamatas suprasti žmogaus prigimčiai. Nuo jų reikia pradėti, neapsimetant, kad žmogus tų žemųjų pradų neturi. Ranką prie širdies pridėjus − nejaugi? Man rodos, apie tauriuosius plevenimus galima kalbėti tik pažinus netauriuosius ėjimus.
-----
Seni laikai. Tas amžius, kai dauguma pradeda poruotis, šakojasi senų bendražygių keliai, žmonės ima bandyti gyventi teisingai, sėsliau. Tai, matyt, užkoduota, ir nieko čia nepakeisi. Bet visgi kiek besvajotum prie tylinčio telefono, kiek besidairytum arti ar toli, geidžiamųjų virsmų neužsisakysi, todėl sėkmė tapti tikrai kam nors reikalingam, drauge bandyti pradėti naują kelią išpuola ne visiems. Ir toks likęs vienas traukia į miestą. Ne todėl, kad dvasingas ir laisvas, o todėl, kad ieško panašių. Ne, ir vėl netiesa. Jis nelabai žino, ko ieško, įtaria, bet sau meluoja, ir savo paties pinklėse nerimsta.

Ten jį ir sutikau. Suvedė kažkoks atsitiktinumas, kaip kad būdavo: nueini į tam tikras vietas ir ką nors vis tiek sutinki. Žinojau net to žmogaus vardą ir pavardę, bet nei kieno jis pažįstamas, nei kuo užsiima, neturėjau supratimo. Tik tai, kad Kęstas iš Elektrėnų. Ir mes visai smagiai leisdavomės klajoti po gatves, vis užsukdami į pamėgtus bendruomenės taškus, kažką pliurpėm, juokėmės, švaistėm laiką. Jokių giliųjų ieškojimų neatseku nė dabar. Tuo metu turėjau užsidirbtų pinigų, tad buvo išvis gerai, pafinansuodavau savo laikinųjų bičiulių reikmes, paskui tuos pinigus kada atgaudavau, kada ne. Kęstas buvo narkomanas.
Apie ką sukosi kalbos, ką veikiau su tokiu priklausomybių įkaitu? Šventoji mergelė nesu, tai tiksliausias atsakymas. Kęsto stažas nebuvo degradacinis, bet jau konkretus.

Tiesa, tuo metu dar buvo pasipainiojęs žmogus nuo Minsko. Atvyko autostopu. Keista, o gal ir nieko keisto, kad visada vilkėdavo kostiumu ir būdavo tvarkingai susibraukęs gelsvus plaukelius aukštyn. Iš kišenėlės išsiimdavo šukas ir pertraukdavo. Liesas, be kelių pirštų, įdubusiais skruostais ir Tolikas − tai visos žinios apie jį. Tokia ir buvo mūsų trijulė: kažkoks Kęstas, kažkoks Tolikas ir aš – visi, galima sakyti, nepažįstami, atpažįstantys vienas kitą tik iš matymo ir dar pagal kažką, o vis tiek sėkmingai laipiojantys į senamiesčio namų palėpes, ryjantys bandeles su limonadu, kažką paistantys... Tolikas nakvodavo arba tose pastogėse, dažniausiai name netoli buvusio „Vaikų pasaulio", arba pas ką nors iš tų, kieno adresus turėjo iš anksčiau, Kęstas traukdavo į Elektrėnus, o aš pas save, tiesa, paryčiais. O dieną vėl susitikdavom.

Taip praėjo vasara, mūsų klajojimai baigėsi. Tolikas gavo mano adresą, šiaip sau, su mintimi, kad gal kada atsibeldus į Vilnių prireiks. Kęstas adreso negavo, bet, atrodo, telefono numerį jam irgi daviau. Ir mes išsivaikščiojome.
Vėl paūmėjo tas blaususis periodas. Slėgė neaiški nykuma, vietos gyvenime taip ir neradau, nors tuo laiku ta kryptimi dar miglotai galvojau. Tiksliau, tebekėliau egzistencinius klausimus. Kartais išslinkdavau į tuštėjančias kavines ir kitas susirinkimų vietas, bet nesurimtėjusių pažįstamų gretos vis menko, tad slankiojimai buvo tušti ir skausmingi. Nors didelių nesąmonių lyg ir nevyko, bet kažkas buvo su purveliu, taip įsirašė emociškai. Turbūt kentėjau privalomąjį susitupėjimo laiką, kuris, deja, taip niekad ir nesibaigė. Savo elgesiu periodiškai pašiurpindavau ir kantriąją šeimyną, t. y. tėvus. Po kiekvieno žygdarbio nepaaiškinamai, neišraudamai norėdavosi nusiprausti ir būti geru vaiku, juk mylėjau juos, bet ir vėl leisdavausi nežinia kur. Po šitiek metų vis dar galvoju, ar tas drastiškas elgesys nors kiek siejosi su morale? „Pagailėk motinos, paklausyk tėvo“, − girdėjau, žinojau, viduj maištavau, nors pritariau, o dariau velniai žino ką. Iš kažkokios neišbrendamos tuštumos, nenuovokos, nors, rodos, turėjau viską, namus tai tikrai.

O vieną tamsų rudens vakarą paskambino primirštasis Kęstas. „Susitinkam?" Nesinorėjo, jau ir lovoj nuo ankstyvo pavakario drybsojau. Kam, kurių galų, abejojau: mes gi praslankiojom vasarą ir nusukom savais keliais. Nebeįdomu. Laikė apėmusi apatija. Bet jis su kažkokiu kantrumu bandė išsivilioti į miestą, stovėjo telefono automato būdelėje ir kažką porino, o jo metaliniai priekiniai dantys, reikia įsivaizduoti, blykčiojo vakarinio miesto šviesose. Apie tai pagalvojau dabar, tada tiesiog lindėjau lovoj.
Galiausiai jis priminė: „Aš tau skolingas, atsimeni?" Iškart neatsiminiau, nors paskui lyg ir atplaukė, kad daviau jam anąkart pinigų. Supratau...
Mes susitikome. Išlipau iš lovos, susiruošiau, sėdau į troleibusą ir netrukus buvau centre.

„Na bet tu man kaip iš dangaus nusileidai“, – pasakiau paprasčiausią frazę, o jis susijuokė ir nudžiugo. Tikriausiai keistai jam skambėjo. O aš nesupratau, ne, tai dabar nesuprantu, o tada negalvojau, kam vis dėlto jis pasišaukė mane. Neturėjo ką daugiau? Juokinga. Bet kodėl vis dėlto? Juk galėjo dingti man iš akiračio. Bet mes ir vėl ėjom, tik jau šaltu sausu rudenėliu, kur akys veda. Ta skola buvo švirkšte.
Tai nebuvo mano gyvenimo būdas ar didelis poreikis. Jau bandyta, sustota ant pavojingos ribos, matytos kitų kančios ir pasekmės. Bet dabar su Kęstu leidausi į kažkokią neaiškią trasą.
 
Priėjome namą priešais Rašytojų sąjungą. Užlipome iki paskutinio aukšto, laiptinės tada dar nebuvo rakinamos. Greitas, paprastas reikalas, be kokio nors galvojimo, be baimės, paskui vėl išėjome lauk ir smagiai šlaistėmės žiburių pilnomis gatvėmis. Daugiau nesimatėme gyvenime nė karto.
 
Ar tai buvo moralinis nuopuolis, ar tiesiog tuščias laikas, kai neturėjau už ko kabintis, o dorai bespalviškai gyventi neturėjau stiprybės? Kęsto skola, kažkoks garbės supratimas ar išvis nieko nereiškiantis vakaras, nes tame reikale nei garbės, nei kilnaus pasiaukojamo nebūna, taip ir pakibo atmintyje. Daug kas, kaip įprasta sakyti, įtraukia iš liūdesio, gal kada iš smalsumo, malonumų beieškant, žmonės smerkia arba teisina puldami ar atsimušinėdami kuo tik nori. Nežinau, tik nejaučiu nei graužaties, nei nuosėdų. Netgi nesistebiu savo drąsa, o gal kvailumu.

Kvailybė − bedugnė, bet kadangi ne kartą joje apsilankiau, mačiau ten ir kitų žmonių. Ir niekas nei stebina, nei šokiruoja. Apsilankymų priežastys dažnai būna neįsisąmonintos, o pašaliniam nesuvokiamos, arba aiškėja vėliau.

Tokie be išlygų mano tikrieji – visokie, netikintys nei pasauliu, nei manim, atmetantys net menkiausią prielaidą, kad gali būti pamilti ir suprasti. Kaip tik tokie – patekusieji į nykiąsias valandas. Niekas nežino, kodėl ir kiek jos jiems truks. Po bedugnę vaikštau ir aš, nes per plačiąsias galybes savo tokių valandų niekur neišėjau, tik – kokia netiesa – jau esu geras vaikas, nes išmokau jas atpažinti, tramdyti ir kantriai prasislapstyti.
 

Kaimynė Marysia per metus dar labiau atsitraukė. Susitinki kieme, paklausia, kokia savaitės diena, praneša, kad marti į savo vyro paminėjimą pakvietė 76 žmones, buvo mišios. Buvo jaunų, nelabai, buvo pavalgyt, o marčiai kažkas dabar perša gerokai už ją šviežesnį jaunikį, kuris moka kelias užsienio kalbas. O dar kartais Marysia įpina lenkų piligrimus arba prekeivius iš Vidurinės Azijos, kurie prieš n metų apsistodavo jos bute atvykę padirbėti Gariūnuose. Sūnus prirodė. Labai geri žmonės, tenykščiai aukštųjų profesoriai, šeimos gausios, atlyginimai juokingi. Tad varėsi jie naudotus importinius automobilius. Marysiai atveždavo lauktuvių, jos virtuvėje gamindavosi kvapnius patiekalus. Bet viskas atminty jau liejas, todėl pasakojimuose detalės kinta.
Tačiau ankstų šeštadienio rytą ji paskambino į mūsų duris ir išpūtusi akis naujieną pranešė aiškiai: „Nebėr Staselės.“ Nei ašarų, nei liūdesio – tiesiog įdomesnis kasdienybės nuotykis. Pridūrė, kad eis pasimelsti. Nenutraukta jos kalba galėjo čia pat nusukti į visų sūnaus mirties metinėse dalyvavusiųjų gyvenimus arba dar kur nors toli.
 
Žirmūnų name, kur prabėgo mana vaikystė, daug vyresnio amžiaus žmonių. Dažniausiai matau, kaip laikosi ar nebesilaiko mūsų laiptinės gyventojai. Pernai dar buvo Aldona, tikrai ne vyriausia, dabar Stasė užlindo be eilės, nors atrodė, kad pirmumo teisę turėjo jos Michailas, senokai nebesikeliantis beviltiškas ligonis.
Tuštėja viskas. Naujo mums nieko nėra, tai ateinantiems.
 
O dar seniau, vieną rytą, kai merdėjo mano šuo ir nebegalėjau niekuo jam padėti, net pas veterinarą nuvežti, nes absoliučiai neturėjau pinigų, pamyniau savo laisvo ir savarankiško gyvenimo šūkius ir atėjau į vaikystės namus. Raktą per tą pasimetimą pamiršau, tad viltingai mygiau skambutį, kol pagaliau duris atidarė iš vonios išlindęs tėvas. Jis ilgai turkšdavosi. Tiesiai šviesiai paprašiau paskolinti 100 litų, pasakiau kam. Tėvas lyg sau palingavo „a-ha... ką darysi“ ir tylėdamas, kas buvo kiek neįprasta, nuėjo piniginės. Mane jis traukdavo per dantį dėl nežmoniško prisirišimo, bet tą šunį ir jis savaip mylėjo, plekšnodavo tarp ausų ir kalbėdavo: „Tai ką, starina, ką pasakysi?“ Tas raitydavosi, trindavosi patenkintas, žaidimo azarto pagautas atitįsdavo kokį nutrauktą nuo gyvatuko rankšluostį ir juokaudamas plėšydavo. Kiek tokių draiskalų su dantų žymėmis. Arba, žiūrėk, prisliūkina prie sofos. Įsikandęs gniužulą. Baksteli nosim, išleidžia nekantrų garsą, o tėvas užsidengęs akis laikraščiu nuduoda, kad snaudžia. Galiausiai pašoka, prasideda gaudynės, kambarį užlieja urzgimas ir atradimo džiaugsmas... „Ach, tu, atiduok!“ – lupa tėvas tą gniužulą – savo beretę, nušutusią mėlyną beretę, kurią mama paslėpė balkone ruošdamasi išmesti. Apseilėta beretė drykst. Dėl to dangalo seniai virė kova, nes mamai buvo gėda, kad tėvas ją dedasi eidamas į darbą. Be šios, dar buvo analogiška ruda. Ir abi jas patvarkė šunelis.
Tėvas davė pinigus, aš sakiau, kad grąžinsiu, bet jis tik mostelėjo. „Dabar mano eilė“, – tepratarė.
Puoliau kažką aiškinti. O juk mačiau, kad vonia kruvina. Atrodo, eilinis simptominis kraujoplūdis iš stemplės. Apsimesdavo, kad iš nosies. „A, kažką prakrapščiau.“ Tėvas gyveno dar kelerius metus, per tą laiką pasitraukė ir jaunesnių, bet šeimoje tikrai buvo jo eilė.
 
O dar seniau, penktame bute (Stasės 4-as) tris kambarius buvo apkėtęs Ragelis. 1917-ųjų kūdikis, gimęs Petrograde. Įnešdamas pajų į gyventojų kooperatyvą griežtai atsisakė deklaruoti žmoną ir vaikus, netrukus pateikė dokumentą, kad jų atsižada, ir tapo vienvaldžiu. Mito vienodai – pro akytą rezginėlę (sovietinę nertinę „avoską“) metų metais galėjai regėti kefyro butelį ir batoną po 16 kapeikų. Anemiškasis kaimynas kartais atsidurdavo pas mus – profesiniais klausimais, mat buvo mokęsis medicinos. Bet daugiau pasivaišint. Kalbėdavo garsiai, nes neprigirdėjo, ir mėgo gardžiuotis istorijomis iš darboviečių (pastarąsias kaitaliojo, nes ilgainiui susipykdavo su administracija). „Gàvau gèrų saldAinių“, – tarme pradėdavo savo ištarmę apie šalutines pajamas. Tapęs pensininku įjunko lankytis naujų vaistų pristatymuose ir furšetuose, o paskui, jau namie, rėkdavo į telefono ragelį kažkam pasakodamas, ką nutvėrė pavalgyt. Taip sau ir gyveno. Nė karto nevalė nei langų, nei sanitarinio mazgo. Nutraukimo mechanizmas buvo sugedęs neatmenamais laikais. Smarvė smelkėsi kiaurai pro fanerines būsto duris, o į pabaigą pasiekė apogėjų ne tik dėl senaties, bet ir todėl, kad šeimininkas nebelaikė šlapimo.
Finale kažkas rado tolimų giminių, ėmė lankytis pora vyrų. Parsivesdavo Ragelį iš rūsio, kur jis nuklysdavo paskui balsus, kartais jį rasdavo įsibridusį į šaltą vonią ir ištraukdavo. Mirė vienas. Santaupos buvo įspūdingos.
 
Po jo ėjo Slunkius, Jonas vardu. Gyveno 4 aukšte su motina tremtine. Ji ryšėdavo kaimišką skarelę ir iš veido atrodė kaip Žemaitė. Sūnus į ją, tvirto sudėjimo, nerangus, todėl taip ir praminėm. Kaimynė atrodė gera, taiki, mes, vaikai, mandagiai sveikinomės, bet išliko ji man daugiau dėl vieno epizodo. Kartą radau negyvą kačiuką, nešiausi namo, bet kaimynė, sutikta tarpdury, liepė palikt jį lauke, po langais esančiame rūtų darželyje. Nepriešgyniavau, nors buvo labai skaudu. Atrodė žiauru. „Trhąšos“, – pro nosį paaiškino ji, pirštu aukštyn pastumdama krentančius akinius.
Savo senutę Slunkius palydėjo tyliai. Mes buvom per maži, per svetimi, kad smarkiai gedėtume. Ji mums tiesiog dingo. O jis taip ir nugyveno vienas. Pabaiga buvo sunki, pagraužė vėžys; girdėjau, kad tas vyras ligoninėj verkė ir meldė išleidžiamas mirti namo, ten tai ir įvyko. Būtų senukas dabar, o tada...
 
Šiame kelyje visgi nėra nei eilės, nei tvarkos, ir į laiptinę užėjusi giltinė rinkosi iš akiduobės. Kaimynės Stefos anūką paėmė jauną, antrame aukšte gyvenusios Aldonos tykojo gal 14 metų ir išsivedė tik sulaukusią pensinio amžiaus; į kaimynų berniuką Aivarą mafijos kulką paleido tada, kai žalia jaunystė gražiai suko į brandą; suvėžėjusio žarnyno forma praeitą žiemą nugesino dar jaunesnį Marysios sūnų, o panašaus amžiaus Sašą dar prieš jį... Kitus skaičiavo ir tvarkingai, tarsi pagal išeikvotus metus, gražiai primindama, kad „jau laikas“.
Vienu metu pernai, įvairių ekstra įvykių sūkuryje, kai į ligoninę pateko nukraujavusi Izolina, skrandžio opaligės įkaitė, ir Marysia, širdies smūgio auka, kai merdėjo pūvantis, bet kaimynės Mašos uoliai perrišinėjamas ir slaugomas Aldonos kūnas, kai bendrauti nustojo Michailas, laiptinės simpoziume kažkas leptelėjo: tai kuris dabar? Logiška, kad šie jau pirmauja, bet toliau kuris? Maša lyg juokais paminėjo Staselę. Ir netrukus nuo kažkokios kėdutės su ilgomis pasekmėmis nubildėjo pati.

Aldonos dulkės jau iškeliavo į gimtuosius Giedraičius. O Izolina praeitą savaitę kuklia arbatėle pažymėjo dar vieną savo sukaktį. Marysia tebedraugauja su savo diabetu ir dangun ruošiasi sklandžiai netekdama nuovokos. Varguolė Maša, pergyvenusi vieną iš savo sūnų, Sašą, pagaliau turi naują sąnarį, naujas akis ir atsikratė didžiųjų skausmų. Atkunta, o rodės, kad nebepakils.
Po gyvenimo neteisybių ir, lyg maža būtų, ištikusios traumos Maša kentė ilgai. Artimųjų nėra, nebent vienas prasigėręs. Pagalbos nusipirkti ji negalėjo, nes neužtektų pensijos, sistema gi paprasta: kasvakar reikėtų sumokėti socialinei tarnautojai, ji išrašytų kvitą, įneštų tą sumą į valstybės iždą, iš kurio valstybė tarnautojai sumokėtų algą. Jokių kas antrą dieną ar kitaip. Arba perki kasdienines paslaugas, arba vegetuoji savarankiškai. Todėl esant menkoms pajamoms natūrali tapo situacija, kad Mašai priklauso tik pats tarnautojos atėjimas, tikriausiai šiaip pažiūrėti. Bet ir taip išgyvenama, jei dar ne laikas.
O Staselė, komandavusi net trims socialinėms darbuotojoms, visus, tad ir savąjį Michailą, likusį gulėti sauskelnėse, staiga apleido. Prieš porą savaičių jai trenkė insultas, o šeštadienį viskas pasibaigė.
Michailo kelias tikriausiai baigsis slaugos ligoninėje. Tai kas, kad Staselė nupirko pagalbą, lankančią ir poilsio dienomis. Pinigų dar užtektų, bet kas dabar diriguos? Giminaičiais, kuriems buvo užrašiusi butą, Staselė senokai tapo nepatenkinta ir gali būti, kad testamentą pakeitė. Ir niekas niekam nieko neprivalo.
 
Nebėr Staselės. Gerokai prieš mane, 1927-aisiais, tokia mergaitė gimė, paskui augo ir kažką veikė. Mūsų name apsigyveno su mama, atsimenu tą senutę baltais plaukeliais. Rymodavo antro aukšto lange kaip vėlė, kol vienu metu atradau, kad jau neberymo. Kaip tai buvo seniai. Paskui Stasė ruošėsi užjūrin pas kažkokią draugę, grįžt neplanavo, bet pasipainiojęs Michailas atėmė pasą ir niekada nebeišleido. Taip prieš keletą metų kažkokia proga laiptuose pasakojo ji pati. Maniau, štai ir meilė žmonių, bet Stasė tikriausiai nemanė. Tepridūrė: „Gal kitaip viskas būtų buvę.“
 
Ar išeina kaskart suvokti, kad žmogų gali matyti paskutinį kartą. Kažin. Tik „Laba diena.“ – „Labas.“ Kas tu – mintys po visko.
Juk ir aš dabar galvoju apie ją daugiau negu per visus metus, leidusius retsykiais susidurti laiptinėje.
Nei man rūpėjo, nei aš.

Sapnų nublokštas

Pašokau supyškėjus langinėms. Šaudo? Bene trečiasis pasaulinis? Ne veltui anądien skaitinėjau apie Čerčilį...
Dirst – už lango ramu, nė snaigės nešoka, tačiau kabo didelis minusas. Nusibraukiau šalto sapno draiskanas, grįžau šiapus. O teeen, jame – buvo kas?.. Klaikus dalykas: atėjo žiemos sesija, bet nežinau, nuo kurio dėstytojo pradėti, nežinau nei kiek ir kokių egzaminų...

Šis pažįstamas motyvas iš serijos „kai bėgi ir nepabėgi“ buvo senokai pasitraukęs, bet rudenį pristojo naktinės vizijos apie visokius mokyklinius reikalus. Ėmė kartotis tai, kas anksčiau visaip kankino ne kartą: kaip dabar eiti į egzaminą, mokytojos tai niekada nemačiau neregėjau, ar ji žinos, kas aš, jei nebuvau nė vienoje pamokoje... neturiu vadovėlio, kursas neišeitas, sąsiuvinis tuščias... bandau derėtis su savim, kad pasivysiu, antai jau sąmone lygtis vingiuoja... Bet tikriausiai ir žurnale manęs nėra. Tik sapnuoju tuščius suolus, tik sapnuoju... pavasaris, saulės nutvieksta klasė, o man taip baisu, nes visi padorūs, o aš paslydau, kažkur prasišlaisčiau... Bet sapno dėsniams suveikus suprasdavau, kad turėtų pasisekti, nes kaipgi kitaip – iš klasės į klasę tai kėlė, nors ir niekur manęs nėra.
Tai bumerangas iš tada, kai į pamokas neiti buvo įprasta, ypač baigiamaisiais metais. O ką, gal aš dirbu individualiai? Kartais į mokymo įstaigą užsukdavau rytą susipažinti su tvarkaraščiu ir neformaliąja padėtimi, pasiskaičiuodavau, kuriuos pedagogus aplankyti apsimoka, o paskui traukdavau į senamiestį. Diena pralėkdavo greitai, o po daugelio dienų tekdavo prispausta uodega aiškintis ir smegti skradžiai iš gėdos (tariamos).
 
Bet universitetas... ar įmanoma... Šaltasis sapnelis visai kaip mokyklinis: visą semestrą nesilankiau nė karto, kažin ar esu sąrašuose? Buvo buvo, kaip nebuvo, gal ne visai visą semestrą ir nė karto, bet kad išvakarėse sužinočiau, jog kitą dieną egzaminas, yra nutikę. Įnirtingai pasiruošdavau, pasirodydao, kad ne tam, bet lydėjo keista laimė, o žinios praversdavo atėjus tam. Tuo pačiu baigiau gyvenimo universitetą, kur įsitikinau, kad žinių generavimo eiliškumas neturi reikšmės, ir išmokau suktis iš padėties. Tai buvo disciplinos ir savikontrolės ugdymasis.
Filologės kankindavo žiauriai, ekonomistai buvo nuosaikesni, o didžiausias padėkos žodis – fizinio lavinimo dėstytojams.
Pastaroji katedra buvo prie Medicinos fakulteto, Čiurlionio gatvėje, todėl iš senamiesčio ten trenktis baisiai tingėjosi, o šaltos pridvisusios rūbinės, staipymasis Vingio parke priklausė vienai kategorijai: absurdiškam laiko švaistymui ir pakrikusiems asmeniniams užmojams.
 
Taip, kad kai kuriems dalykams laiko gaišti neverta, žinojau dar vidurinėje. Kultūra ypač brendo per fizkultūrą. (Juk ko eiti į tą sporto salę, jei vis tiek sportiškas blondinas (mokytojas) lieps savarankiškai laipioti virve arba šokinėti vienam per kitą kaip per ožį, o pats su matematikos šviesuliu ir geografijos pritemėliu salės kamputyje panirs į šachmatų partiją arba spec.kambarėlyje kilnos taurelę, savotišką tos trijulės trofėjų ir amuletą, iš devintokų konfiskuotą kartu su kalvadosu darbo ir poilsio stovykloje?).
Mokykloje įsidėmėjau, kad laikas turi būti skirtas ne šokiams pagal bizūną, o saviugdai gatvėse, tad ir vėliau apsisprendžiau lengvai.
Bet kai ateidavo sesija ir reikėdavo gauti įskaitą, atsipeikėdavau ir lengvai suakmenėdavau. Pirmiausia dėl viso pikto nušliauždavau į studentų polikliniką kokios pažymos apie sveikatos būklę, bet kaip taisyklė nieko nepešdavau, nes pažymų atgaline data niekas nerašo. Ką gi, ne tai ne. Bet įsidėmėjau tuos pačius veidus, t. y. skaudančias galvas, prie neuropatologės kabineto. Galvos kaulindavo to paties. Kai kas iš jų dabar kalba per TV iš valdžios struktūrų.

Nieko nepešus poliklinikoje, tekdavo ruoštis atgailai. Finalas būdavo visada panašus: dėstytojų kabinete kalbėjo kas netingėjo, o dažniausiai atstovės iš moterų rankinio rinktinės ir krepšinio treneriai. Pasibaigus jų tarpusavio pašnekesiams (paskaitai apie sporto naudą), nuščiūdavau, nes atrodydavo, kad jokios vilties nebėr. Nuosprendis vis dėlto nuskambėdavo: gerai, sesijos metu kasdien ateini ir atidirbi.
Taip su pakibusia skolele būdavo baigiamas įskaitų etapas ir gaunamas leidimas laikyti egzaminus. Užuot ruošęsi jiems, fizinės ir dvasinės kultūros skolininkai nutarkuotomis ausimis ir jau skaidrėjančiomis širdimis bindzendavo Vingio parke. Žiemos buvo šaltos, pavasariai karšti.
 
Per sapnus grįžtantis bumerangas ne šiaip sau. Žinoma, bergždžias klausimas, už ką dabar. Už viską. Smegeninė užsirašė. Kaltės jausmas – reikalas amžinas. Ir gal dėdė Zigmundas ką minėjo? Egzistencialistai?
Paprasčiau. Neprisiverti pats, gyvenimas priverčia. Jis randa laiką ir aplinkybes priminti. Pokšinčios langinės, šaltas, kaltės kupinas sapnas po daugelio metų sako: laikas, rytoj rengiesi treningą, pasimauni kokius pantalonus, jei nori, ir bėgi krosiuką. Ristele nuo infarkto ir demencijos.
 
Rytojaus dieną
Labai šalta. Kokie dar bėgiojimai. Vis dėlto ar likimui iš manęs negana to, kad nueinu į darbą? Šiaip tai galėčiau daug ką, bet neturiu laiko, ir išvis nauda tokio sporto miesto sąlygomis yra abejotina, ir šiaip yra daug visokių reikalų.