Asmeninis projektas 2016 (anketa-raketa)

Štai jau ir peržengtas laiko slenkstis (visai nebanalu, nes daug kas taip sako, čia gatava metafora kaip kūrybinio prado triumfas). Taigi peržengtas... Fizinio anei transcendentinio skirtumo dar nepajutau, bet stengiuosi neatsilikti nuo grafiko. Nauji tai nauji – kaip visiems. Tai reiškia, kad ir gyvensiu kaip visi.
Tačiau ne visai! Nes nerandu atsakymų į pačius paprasčiausius klausimus.

1. Parašyti naują kūrinį. Gal ir išspausčiau, apie komponavimo principus maždaug nutuokiu, bet poreikio vis dar nesimato, nes blaiviai jaučiu, kad nėra turinio.
Palieku savieigai. Pasikliauju metų valdove beždžione.

2. Išleisti savo knygą. Tai reiškia ne tik būti įsitikinusiam, kad turi ką pasakyti, bet ir turėti ambicijų. Išvis – rašant įnirtingai, apimtys greit susidaro... yra šansų išlaisvinti sielą, pasistiprinti savivertę... ką nors vis tiek patrauksi... tad savęs gniaužti neverta.
Bet jei pačiam atrodo neįdomu tai, ką produkuoji (o neįdomu, kai viskas gyvenime daugmaž aišku ir nagrinėti be galo nėra priežasčių), tada ir neatrodo, kad bus įdomu kam nors kitam (plačiajai visuomenei). Čia panašu į šou verslą, o tam reikia turėti ir atitinkamų charakterio savybių. Neturiu. Apgailėtina, bet ką padarysi.
Amžinasis moto – netrukdyti rodytis kitiems. Vadovaujuosi posakiu „Stebuklai visada šalia“.

3. Daugiau laiko skirti realiam, o ne virtualiam bendravimui. Teiginys – pinklės. Kad būtų su kuo bendrauti realiai, tai bendraučiau, bet deja. Naujo nieko, tragiško irgi. Iš patirties žinau, kaip dažnam susiplaka tiedu lygmenys. Net turėdami gyvo žodžio galimybę (a la pažįstami) žmonės rašinėjasi el.paštu ar kitomis priemonėmis. Minties sklaidos sparta? Aišku, kad taip. Ir tįsta tad bitai ir baitai ne tik tarp šalių tolimųjų, bet ir tarp darboviečių kabinetų, būna, kad moratoriumo atveju ir gyvenamosiose patalpose. Technologijos apgaubia ypatinga skraiste, po ja galima ir atsiverti, ir aktyviai pasismaginti, o pavojaus atveju išvis pasislėpti, duodant suprasti, kad kitur gyveni ir alsuoji, virtualią tuštybę ignoruoji ir nieko tie krebždesiai nereiškia. (Dar ir kaip reiškia, dar ir kaip atskleidžia asmenybes.)
Laiko skirsiu pirmiausia išsiaiškinti bendravimo sąvokai.

4. Laikytis 10 Dievo įsakymų. Reiks pasikartoti, rašytinių šaltinių turiu. Nors per šventoves nepraktikuoju, bet manau, kad bendražmogiškų padorumo nuostatų laikausi ir taip, o aktyviausiai vadovaujuosi Didžiuoju Įsakymu. Nekiaulinu kitiems (ne tik todėl, kad skaistus, bet ir todėl, kad nėra kam). Ar myliu žmones? Taip, esu tolerantiškas. Gal tik mylėk kaip save patį nesuprantu, nes savo personos dar neidentifikavau kaip meilės objekto, o viskas, ką darau, yra savisauga.
Kaip bebūtų, geriau susilaikyti nuo teorinių svaičiojimų apie Dievą (mat pasitaiko ir maldose alpėjančių Žodžio žinovų, kurie akivaizdžiai judina neapykantos riedulius – tokių apraiškų vengiu, nors šiaip anomalijos ir perversijos dažniausiai traukia).
Laikysiuos to, ko laikiausi iki šiol.

5. Nukeliauti, kur seniai svajojote. Nieko nesvajoju, o klejoju nuolat.

6. Mokytis užsienio kalbos (lankyti kokius nors kursus). Nežinau… keliose kalbose gaudausi iš seniau, o daugiau… kur praktiškai panaudosi? Kalbant su savim užtenka seno bagažo.
Tai ar nebus tikslingiausia jį toliau saugoti nuo degradacijos, įskaitant ir lietuvių kalbos gebėjimus. Pavydžiu tiems, kas ne tik deklaruoja Tėvynės meilę, bet dar ir puoselėja gimtąją kalbą.
Mokytis naujų kalbų yra graži siekiamybė, bet laiką užkimšti galima ir kitais įvairiais dalykais. Kursų idėjos neatmetu, bet labai nepatinka disciplina (reikėtų laikytis tam tikrų rėmų).
Kaip ir anksčiau, geriausia man bus užsiimti laisvąja saviugda.

7. Atsisakyti žalingų įpročių. Nė už ką. Niekas nežalinga, jei daroma su polėkiu. Galų gale kam save riboti, kai jau ir taip esi apribotas. Be to, kai būsiu ant bedugnės krašto, sustabdys gyvenimas.
Užsispyrimas – geras bruožas.

8. Pradėti sportuoti. Neee… nors žiūrint koks tas sportas. Yra visokių šakų, galima būtų išsirinkti, bet vėl panašu į 6 punkto rėmus. Belieka kokį kartą per metus papraktikuojamas bėgiojimas ristele (tiksliau, išbėgimas pro duris ir nedelsiamas grįžimas), dar jėgos ir ištvermės pratimai kambaryje (atsibudus lengvas pasitampymas lovoje, svarstant, keltis ar ne, paskui minutėlė kita pilvo presui, žvakei – pratimai geri, nes vis gulomis).
Kol ko nors nepradedi, viskas romantiškam priešaky.

9. Laikytis dietos. Čia dabar kas? Kam ta dieta? Kaip manekenas būti norėčiau (tai neabejotina tikrosios meilės nužengimo garantija), bet vis tiek nieko neišeina. Seniai numojau į tokius pančius, o (iš pavydo kitiems dėl figūrinių rezultatų) dietos būtinumą suprantu tik sveikatos gerinimo tikslais (cholesterolis, cukrus, kraujospūdis, autoimuninės bėdos, maisto netoleravimas, o ypač alko- ir narko- intoksikacijos atvejai).
Bet man neaktualu. Esu kaip ridikas (net ir viduj nesutrešęs). Todėl maitinuosi chaotiškai, t. y. ką pačiumpi, tas gerai (iš mitybos grandinės kategoriškai išbraukiant visokius skaniai susiskaitė, t. y. atmetant virtualų valgymą kaip įgrisusį šabloną, nes šablonai nevalgomi).
Brandžiai asmenybei jokie išoriniai veiksniai įtakos neturi.

10. Jokių pažadų sau. Geriausias punktas!
Bet nelauktai netikėtai jau šiek tiek ir įsigalvojau – ta prasme, kad prašosi laukan labai senais laikais įgytas (aplinkos išugdytas) elgesio visuomenėje imunitetas.
Tad, jaučiu, imsiuosi naujos iniciatyvos – ruošiuosi aš steigti savo įmonę (naujo tipo, nes visi ankstesni UAB‘ai (kioskas turguj, klubas) subyrėjo dėl gausių narių individualaus nusikalbėjimo, o kartais ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu).
Telksiu tuo pačiu pagrindu, nieko čia naujo neišrasi, tik yra vienas skirtumas (sąlygą, pagrįstą asmenine praktika, žinau tik aš). Dar Volandas sakė: каждому будет дано по его вере. Tai, kaip sakoma, živu po česnaku (живу по-честноку > честно, короче).

O šiaip jokių pažadų sau.
Ką jau žadėti, ką beplanuot, jei nesirenku net tobulėjimo per ankstesnės anketos gundantį anšlaginį teiginį apie savojo chaoso (ne)valdymą. Skambėtų kilniai – kaip sava pasaulėjauta, labai tiktų, nes kaip tik esu nenuoseklus jokiais klausimais. Bet netgi čia daug trūksta. O ko, irgi žinau.
Tuo pačiu esu principingai lankstus. Tai varomoji jėga 2016-aisiais ir forever.
Jei beždžionė maišys kortas, irgi nenustebsiu, buvo ne kartą, ir ištverti įmanoma viską.
Nenuspėjamas Laike, nebūki nuožmus. O aš būsiu žemės–kosmoso bamperis, sugeriąs žmonių ašaras ir smūgius.

Techninių ir mentalinių aukštumų dermė
https://www.youtube.com/watch?v=mpnhwvl6ZyU
 

poetinis sukutis

Siautė vasara, blyško širdis... Tačiau griaučiai liesi – ne mirtis.
Vieną kartą pasiųstas į ten daugiau nebemiršta.
Kaulai mena džiaugsmą aukščiausiąjį (at)pažinimo.
Bet metaforų amforos, tramdomieji įstabūs, atminties urnos brangios, tik brangiems atsidaro.
Jas apsiautęs menu, vis menu ir tikiu: kažkur gyvas, kurs žino, jog briedas tai elnias vienragis po maro.
 
Jei staiga pašalinis tą indą krapštyti bandys, klaidumoj amžinoj pasimest pasmerkta jo vargšelė akis.

---
https://www.youtube.com/watch?v=J97Ja4GGO-0
 

Kol apsireikš Sepultura, mano rezervate – Lato z radiem.
https://www.youtube.com/watch?v=UkekqVPIc2M

10-07. Šiokiadieniai spec. atitvare
https://www.youtube.com/watch?v=C0jb9zWd4n4

11-10.
kol visa braižos ėda nieką                                                
kažkas iš būdinių švitrių
atsiskiria artėja užsilieka
įsijaukina į kantrybę aitrią
staiga jos drikos žemėn drimba
dar spėji atsispirt į limbą
ir tįsta kelias šviesulių
 
(Literato Almanto bloknotas Ateina ji, kada tamsu, fragm. iš niekaip nebaigtųjų psl. Marcipanai. – ISBN special issue underground).

12-10.
suvestinė sutartinė
(pakaitinus kantrybę)
 
Galybė grybšnelių didžią naštą teškena,                    
Keisčiausi gliukai našiai tekinį tekina...                      
Tėkmėje netikėjimo prasmė aplimpa,                         
Kliedesio skysto vien gurvuoliai tesukimba...
 
Bet nesustodamas iria marių malūnas,                      
Kolei gylis almėjimo srovę pagauna.           
 
(čia mano menas, sukurtas Almanacho keliui prisiminti)

Muzikinis-filosofinis apipavidalinimas (rėmėjų dovana): 
https://www.youtube.com/watch?v=AlNtTMJAQpg

 

Kas pražiūri gimtosios trobos langą, įskaitydamas kosmosą, o kas blaškosi po pasaulį.

doominiai vaizdiniai
pro (voL/sienos)Landas
 
„Klausyk, berniukas, kaip manai, – lyg tarp kitko teiraujuosi prie kompiuterio smaksančio sūnaus, – ar aš dar turiu šansų?“ Tuoj pasigailiu, kad prasižiojau, ir tikiuosi, kad neišgirdo. Bet išgirdo. Lėtai atsisuka, pabaltakiuoja, jaučiu, kad juokiasi sučiaupta burna, nors jis visas toks rimtas klausia: „O kiek tau metų?“
Tikrai. Kam ir pradėjau. Bet tęsiu: „Dvidešimt septyni.“ „Tada gerai, – svarsto sukaupęs tyrą žvilgsnį. – Va jeigu būtų keturiasdešimt, tada vargu.“
Jis puikiai žino, kiek man.
Bet jaučiuosi gerai, o patamsy juo labiau. Gi anądien laiptinėje ir vėl kažkokia pani priskyrė mane prie jaunimo. Taigi man -ešimt su trupučiu.
Tik kartais ima ir tampa keista. Kur beatsiduri, dažniausiai vien vaikai ir seneliai.
Niekada negalvojau, kad apie tai pagalvosiu. Ypač kai, atrodo, artėjam, ko būti negali. Nes mes laike prasilenkę.

---
Amsterdamo centre yra Leidseplein, tokia startų aikštė.
Įsėdau joje ir tąkart. Vakarėjo. Per įvairiaspalves rankas apsukui ėjo suktinė. Kai mielas bedantis, su kuriuo rėmėmės nugaromis, dar bandė perspėti, kad gali būti per daug, karuselė, matyt, jau buvo įsukusi. Veiksmai ir atoveiksmiai bangavo saugiame normos rate, kol šalimais sėdėjęs tamsaus gymio karalaitis draugiškai pasiūlė netoliese esančią aludę. Kodėl staiga pamėgau alų, nežinia, bet išsiskleidė man sparnai, rodos, šokau ant savo eikliųjų atsispirti, tik kad žemė susiūbavo ir viskas dingo.
Kai atsipeikėjau, išvydau tas pačias karuselės figūras, pievutėje susimetusias į Gėlių vaikų kupstelius, pasaulis su visais eks, pseudo ir prijautėjais sukosi kaip sukęsis, tik aš pasilpusiose rankose drebinau skardinę kažkokio birzgalo. Žinia, alus nuplaukė, bet pasaka teberaibuliavo, karalaitis skaisčia šypsena jau verpė giją apie afrikietiškus būgnelius, gi egzotika, autentika ir taip toliau, tad mielai įsitvėriau į šį troselį ir vėl kilau, žemė vėl sujudėjo, bet netrukus atsirado skraidantis taksi pavidalo kilimas ir tuo būdu mudu ėmėme sparčiai tolti nuo centro.
Vienu metu perskrodė mintis, kaipgi parsigausiu į pradinį tašką, juk rytoj išvažiuoju, bet šiandien užliejo šiandien, o momentinę abejonę – nepažįstamų kvartalų vaizdai.
 
Išlipę pilkoje gatvelėje, plynėje kokių reta, atsidūrėme spalvotų vyrų bare. Mano bendražygis labai neišsiskyrė, tik alkoholis jo nedomino. Pasisakė esąs musulmonas. Iš Pakistano.
Tuo tarpu Baltijos varnos pagrindinė mintis buvo dingti. Bet neturėjau nei pinigų, nei jėgų.
Tačiau viskuo rūpinosi jis, o ir vietoje, galima sakyti, legaliai, buvo pardavinėjamas hašišas. Kaipgi, iš pradžių protas bandė kažką reguliuoti, bet neišvengiamai atsidūrėme troškiame užkaboryje tarp kitų siluetų.
Kai lauke, mat vis dar keliavom būgnelių linkui, kiek prasiblaiviau ir nedrąsiai užtraukiau giesmę, kad man reikia grįžti, šventoji kantrybė, vis dar globėjiškai mane apkabinęs, sustabdė kažkokį kledarą. Bet staiga užsispyriau nelipti. Užėjo vėl ir galūnės virto putplasčio valtimis.
Jas bendromis jėgomis ir pasukom į svečius, visai čia pat. Užkilę siauromis metalinėmis kopėtėlėmis įsliuogėme į tamsią patalpą. Pusiau gulomis, supamas pažįstamų aromatų ir ekrane besiraitančių nuogalių, kažką sau marmaliavo storas dėdulė. Mes jo nedominom, bet iš kai kurių gestų ir tono paaiškėjo, kad nieko nebus. Čia padorūs namai. Nusileidome, jaučiau globiančią ranką ir kai sukom ratus drėgname parke, gulėjom ant žolės, bet darėsi šalta ir ėmė rauti nuovargis. Artimiausi viešbučiai buvo užimti. Kai prasivalkioję grįžome į padorius namus pasižiūrėti, ar dėdulė, kaip sakė, išėjęs, jo tikrai nebebuvo.
 
O nakties likutis išėjo su smilkalais ir aliejais. Pusryčiaudami mažame turkų restoranėlyje, užsirašėme viens kito telefono numerius. Jis ilgą laiką savaitgaliais skambindavo, pasakodavo apie savo dienas ir naktis, ir buvo juokinga, kol prasidėdavo neįmanomi žodžiai.
 
Mintis: ir originaliausi dalykai gyvenime dar nereiškia pilnatvės.

---
tobulas meninis epigrafas
praeitis kažkur nuplevėsavo, ateitis jau kitiems, tai kurgi rast atilsį savo…

praeitis...
https://www.youtube.com/watch?v=8pkEm33JrOI
... ir gal čionai yra atilsis tas...
https://www.youtube.com/watch?v=RuaY45mL4CY


 

proza su PP
Однажды весною, в час небывало жаркого заката...
Taip prasideda proza, kartais vadinama lyrine-filosofine prozos poema. Ji buvo rašoma 12 metų.
Kūrinys? Betgi tai realybė – sluoksniai, prasmynas, paralelės ir atspindžiai, aplink ir kiaurai – mistika. Tai ne išmonė, tai velniava...
Viskas originale, nors yra ir kita forma (ekranizacija). Šiuolaikiškai numetu linką (dalių yra 10), tik nei laikui, nei formai magija nepavaldi.
https://www.youtube.com/watch?v=maOS1YvgDR0&index=5&list=PLZtPmgotr0Cry7OPPzBXTUrw_Oz0iCfB

---
08-29
www
Mečiau linką... Maniau, kad taip šį kampelį praturtinsiu.
Tačiau deja.
Dar laimė, kad pamačiau (nevalingai, bet aišku, kad lemtingai) – vieną iš daugybės niekuo neypatingų, sausai ramių dienų, lyg kažkokiam siurbliui beveik ištraukus dvasios ir fizines jėgas, žodžiu, kaip reikiant nusistekenus, kažkas paima už rankos, užveda pirštą ant nuorodos, paspaudžiu... Na žinoma, kaip ir pernai man visą youtubinę kolekciją kažkas nušlavė, taip ir dabar. Ar čia koks sutapimas, ar prakeikimas, ar kas, bet ką tik buvo filmas, o labai jau staiga – juodas fonas ir raudona dėmė...
Betgi koks pokštas, koks grakštus mostas! Volandas! Jis visada čia pat! Dabar naują formą įgavo jo tūzas, kuris aną mėnesį krito iš dangaus!
Kaip tada nepagalvojau… tiesa, seniai lankė abejonės, ar galėčiau nesiektų slėpinių pažinimo vardan būti Faustas, bet kai pakvietimas siunčiamas taip rafinuotai, per aplinkui, pratinant po truputį, smelkiantis į sąmonę, kad pats atrastum, tiesiog neįmanoma atsispirti.
Lasas grįžo atgal, tik aštuonetu, o tai kilpa.
Ką gi. Užgniaužiu savo lyrinį pradą ir seku paskui tą, kuris lydėjo visada. 
Mano ėjimas. Metu atgal tą pačią kortą (radau analogišką klipą)
https://www.youtube.com/watch?v=8V0QC2-v-k8

Ir metu naują. Tam kartui atmušta.
https://www.youtube.com/watch?v=3t-kFt10i2w

 

užsklanda
https://www.youtube.com/watch?v=tLyQZaotoUE

akupunktūros seansai (išrašas)

Dar viena traukiasi.
Jos laikas keistas – niekas nejuda, dedasi luobas.
Nebent pasitaiko koks dūris, bet vis dažniau objektyviai į reikiamą vietą, tarsi nuasmeninta, bet blaivinanti injekcija, kad neužsimirštum.
Taip augo skūra.
 
Jau pamažu traukiasi dar viena tokia neišreiškiama vasara.
Ir šįkart viskas kaip visada. Išminčiai teigia, kad nereikia žiūrėti atgal, bet šis patarimas neveikia. Nesižvalgyti? Yra tik esamybė?
Tiesa. Bet iš kur ji ištįsta, aiškėja tik atsisukus.
 
Viskas paprasta. Netyčia rastas loterijos bilietas. Tokia ir laimė, bet faktas kaip faksas iš ten.
Po kelių dienų baloj guli čirvinė korta, kurią apeina visi. Korta, kiek jas pažįstu, kažkokia neįprasta. Iš kur?
Tai pajudina.
Ir jau tada neriasi mėnuo – nekonkretus, išankstinių rikiuočių jokių, tik padrikos mintys veda per materijos derinius, materija gi neišvengiama, iš akims matomo gausybės rago eina daiktai ir vaidina pusiau sąmones. Truputis laiko, truputis žaidimo, kuris kartais taiko netgi į konceptualųjį meną, pasirinkimai atrodo valingi.
Paskui paaiškėja, kad ne.
Tai tik nejučia į save įsitraukę materialūs, bet iracionalūs raštai. Žodžiai ar vizualiniai ieškojimai žengiant per kasdieninio tvarkingo proto (elgesio) ribą yra, kad ir kaip bandai valdyti, nevaldomi. Bet per juos, kad ir kaip tai keistai beskambėtų, savo ranka pasirašai ateitį. Iš paties, ne kieno kito, išlenda karminis braižas. Atrodo, kad lengvai (kam toji tragika) pildai niekieno neapgyventą ertmę, kuri savo istoriją – betgi ta istorija kuria tave. Tai nevienkartinis (tik vis primirštamas) atradimas: ne aš gyvenu gyvenimą, o gyvenimas gyvena mane. (Virtualybė ir realybė absoliučiai sutampa.)
Juk galiausiai per visas spontanikas stilizuota kortos širdis ir atvedė tiesiai į širdį. Iš nieko ir visko išlindo vinis ir nektarinas su piešiniu (o jame gi širdis!) – toks lyg užsakytas, bet jis papuolęs atsitiktinai, tai tikimybių juokai, kurie išryškėjo tik užfiksavus fotografiškai. Būtent tokį objektą iš daugybės parinko ranka, nors paskui ji įsmeigė buitinę vinį aiškumo vardan – kiekvienas tolesnis žingsnis išplaukia iš buvusio, tarsi atidenginėjant prasmes turėtų pasirodyti kažkoks atsakymas.
Viskas yra prasmės, pavadinimai (tekstualumas), lygia teise čia ir regimosios bei garsinės formos. Tačiau šita visuma sunkiai suvokiama.
Tik aiškiausias, sustabdęs ženklas po trumpo nustebimo įjungia signalą: gal tai jau mano riboženklis?

Bet fotografijos vienąkart ištrinamos, jos pasimirš kaip eilinė kvailystė, kaip viskas, ir keistasis epizodas nusės kažkur neišsakymų laikmenoje.
 
Tuo nežinomybės atkarpa – liepos istorija su korta baigiasi ir ją palieku savo įsivaizduotam svečiui iš anapus. Už pavidalų, metų ir žodžių slypi nemirtingasis, sukėlęs anafilaksinį šoką (tada miriau ir vaitojau širšine, kaip šitaip galima). Bet tik per jį galėjau suprasti, ko iki tol nemačiau.
Su giliausiu dėkingumu – P.
---
apie realybę
https://www.youtube.com/watch?v=kgcDnvjOjCk 
 

...

pamestinukė

Laikas – liepos ...-oji, apie ... val. (duomenys įslaptinti vengiant blogos akies), vieta – sankryža netoli „Pramogų arenos“ stotelės.
Gerai papylę ir palengvėję juodi debesys sklaidėsi, ištuštėjusi gatvė vėl atgijo. Per balas plaukė kasdienybė – kažkur linksmai traukiantys jaunuoliai, vangiau trepinėjančios pamėklės.
Ir atsitiktinumas, iškritęs tam, kas vaikšto nuleidęs snapą.
Korta krituolė ant garuojančio grindinio gulėjo būtent taip (kaip fotografijoje: juoda graži kitokia). Vis įvykis vidurvasario tvankumoje.

Balandžio tezės Mindaugo karūnavimo išvakarėse
Pasąmonė išdaigininkė. Liepos sunkieji sapnai

Sapnas yra sapnas. Joks ten ne poetų ramstis „gyvenimas – tai sapnas“, o reiškinys, nutinkantis miegant. Smegeninėj verda, rodos, be ryšio susimetusių patirčių, minčių, pasikartojimų košė. Tai realybė tiek, kiek realus katiliukas, o jį žmogus dažniausiai turi. Taip, galima ir supoetinti, bet jokių protingų psich.knygų ar vadovėlių nereikia – biochemiją ir gal dar truputį kosminio žaismo vėliau pasitikrini savimi pats, jei sugebi atsiminti, jei teiki tam reikšmės. Galbūt galima tai pavadinti pravalytų kontaktų jautrumu.
 
Sapnai daug pasako, jei gali suprasti, tie archetipinių bendrybių rinkiniai, galimas daiktas, kažkur kažkam panašiai vyksta, o gal ir pačiam išsipildo kokia nors forma, tai paaiškėja vėliau sugretinus matymus miegant su nemiegant ištinkančiais faktais, ir pavyzdžių nereikia ieškoti toli (iš mano vasarinių yra puikus pernykštis pjautuvas, nors jis ir atrodo pasimetęs tuščiam plepėjime, kelyje nesimato akivaizdžių įdomybių, kas visada tinka labiausiai). Nesąmoninga, išsigalvojimai... Iš pažiūros kvailą mišrų reginį dažniausiai dar labiau nusąmonina, iškraipo sapnų aiškintojai, lenkiantys pagal save, išgraibantys sau pažįstamas detales, bet galiausiai balastas nukrinta, iškyla pavidalai ir prasmės, kuriuos žino tik katiliuko (jį kažkada vadinau imtuvėliu) savininkas.
Košelienos ryšiai atrodo absurdiški, jų nepapasakosi, bet kartu jie yra labai aiškūs. Tyrinėti, laukti atomazgos įdomu. Ilgą laiką tarnavau klounu ir kempiniuku, bet sapnuoju vis taip pat, iš savo perspektyvos, ir užrašymai – ne kūryba, ne išradyba, o žodžiu perteikta įvairių pavidalų pilna realybė.
Gal kam iš šono ji nesuprantama, bet juk absoliutaus supratimo iš kito ir būti negali. Pajusti informacinio lauko kodą gali vienetai.
--
(Liepos 2–4) Aną naktį sapnavau mažą mergaitę (lyg savą, nors neturiu, lyg žuvusią, iškritusią pro langą, bet paskui vėl gyvą ir sveiką), o šiąnakt nuo karščio, turbūt nuo jo, gal ir nuo darbo, įsitraukiau į kažkokią paribinę slogią sueigą. Žmonės tarpusavyje pažįstami, dauguma krūvoj, bet kai kurie pavieniai atskirai. Šitų, tarp jų ir aš, bendravimas, jei taip galima pavadinti tylėjimą, vyksta prie kažkokios tamsžalių tonų duobės, apaugusios krūmais, tai sėdim ant krašto, nukorę kojas žemyn, tai vaikštom aplinkui, pagal sapnų neapibrėžiamus dėsnius jaučiasi kažkieno, atrodo, žinau kieno, žvilgsnis, nepaleidžia įtampa, o nelogiškos, nenusakomos jungtys, žodžiai, gestai, net rūbai suprantami jutimu. Kažkas tiesiog atpažinta iš labai seniai, bet tai neįvardijama. Paskui sueiga sklaidosi, einu į autobusų stotį, kai staiga už nugaros vėl kažkas, turbūt ir vėl žinau kas, nors dar nematau, pradeda linksmai švilpauti, dabar atsisuku, norėčiau sustoti, prieiti, bet, kaip reikia sapne, ta galimybė nusuka į niekur, išnykstam taip ir neištarę nė žodžio.
 
Atrodo, čia kažkas svarbesnio, smilkteli, atsibundu, dar paryčiai, dar reikia miegoti, bet suprantu, kad bijau tęsti, per daug vilioja, todėl stengiuosi kaip reikiant išsiblaškyti, išlipu iš lovos, rūkau į aušrą, Dieve, galvoju, kokia nesąmonė, tada vėl atsigulu ir užsimerkiu. Bet slogutis neišsisklaidė, viskas tęsiasi. Greit aš oro uoste, skubu į lėktuvą. Kai labirintais ir galybe eskalatorių prisiiriu prie kontrolės, nusmelkia, kadgi reikia paso. Bėga mintys, kad nieko baisaus, neišskrisiu dabar, išskrisiu kada nors, skaičiuoju, kad įstengsiu nusipirkti naują bilietą, bet vis tiek dabar pasileidžiu atgal, atrodo, suspėčiau nulėkti į namus, esančius už kelių dešimčių km, turbūt ten tas pasas kur nors, net neatsimenu kur, bet tada kur, jei ne ten... Atgaliniai labirintai dar klaidesni, patenku į Duty free, paskui į kažkokį lyg laukiamąjį, lyg metalistų ir baikerių kampelį, pilną kailiais ir raguotais šalmais pasipuošusių figūrų, liejasi gėrimai, visur dūmai ir pritvinkę agresyvios aistros, išsiveržiu iš ten ir atsiduriu tamsioje užkandinėj, vėl žmonės, iš patalpos gaminasi kitos ir kitos... betgi tuo pačiu suprantu, kad užčiuopiau pasą kuprinės kišenėj, tada greit vėl bėgte lėtai kylančiais laiptais aukštyn, kojos kažkur klimpsta, ir dabar jau kita kliūtis – sugaišta daug laiko ir, nors dokumentus turiu, nespėju prie trapo
 
Tai tiesa, kiek to sapno atsimenu, viskas labai normalu – susimaišę mintys, transformavęsi įvykiai (po senovei turiu laiko ir vyksmo sistemą); bet aprašas yra ir visai neblogas psichologinio vaizdelio-nesąmonės pavyzdys, tokius ir panašius dažnai nesidrovima vadinti kūriniais...
Įdomiau psichikos nagrinėjimas nesidangstant dirbtiniu lyriniu subjektu. Juk ir poetai dažnai grįžta į žemesnį pavidalą, ir tai daug tikriau. Kūrinys – tik pasakojimo apie save forma, bandant sau kažką išsiaiškinti.

---

Tęsiant talentų propagavimą 
https://www.youtube.com/watch?v=rfqAehRqagI  Interviu (turint kantrybės apie 44 min.)
Keletas repertuaro pavyzdžių
https://www.youtube.com/watch?v=0qQGB_MJ_mM  T. Albinoni Adagio, filmo Elžbieta vaizdai
https://www.youtube.com/watch?v=JH6Dr_Hy1Jk   J. Friedman Stone by Stone (studijinis įrašas)
https://www.youtube.com/watch?v=_9jWmkSJwQ0   mozaika
 

Nuotykis su vyšniom
Liepos 1-oji, vidurdienis, mieste karšta ir nyku. Transporto stotelė tuščia, bet spaudos kioskas gyvas. Kol pardavėja iš šaldytuvo man grabalioja „Monsterį“, kol skaitytuvas doroja kreditinę kortelę, akis, paklaidžiojusi vidaus turtais, nejučia pasiekia siaurą kiosko palangę. Iškart aišku, kas tas panosėje ramiai gulintis spalvotas stačiakampis, nors tų žaidimų nežaidžiu.
Kažkieno užmirštą loterijos bilietą pasinešu į šalį, atlupu nurodytą kampą. Net nenustebina, grynas atsitiktinumas visa tai.
Belieka konstatuoti, kad gamta nemėgsta tuštumos.
---
(nuotraukos prastos, bet jos greitai trinamos)