Santrauka
Pagalvoju, kad gal ir Stasė su Kęstučiu tik per tokią tylą gali ateiti į karietą. Ir dar - kad tik tokioje tyloje kažkaip apsijungia dabarties laikas su tuo, kaip Tada. Ir tuomet žmogus pajunta, kad jo organizmas atpalaiduoja dar didesnes galimybes Savęspi pažinimui.
Santrauka
Žmogus turi, privalo gyventi su atmintimi. Ir net nesvarbu, kokia ji. Atmintyje esanti tikrovė, nenuslenka su laiku į praeitį. Tik žiūrėk, tik matyk ir klausyki- dega ir šaudo... Šaudo ir dega...
Santrauka
Nuo 87 metų pakelta vėliava. Ir niekam neatėjo į galvą šitoks retas įvykis. Net uždegti žvakutę ar bent gražinti broliui žemės ir suteikti ten galimybę būti šeimininku ir saugoti tą kapavietę, tą tragedijos vietą. Tai man yra labai skaudu.
Santrauka
Namai aukšti ir tik tokie, nei vieno mažesnio ar dar aukštesnio - devynaukščiai, devynaukščiai, devynaukščiai... Dzūkijos sostinė, o sukvailėjo.
Santrauka
- O Viešpatie!- aiktelėjo, - kaip gi taip? Kodėl? Klausiu, kodėl nėra? - muistėsi it musė, bandydama ištrūkti iš voratinklio. Tokiais atvejais pašalinių minčių nebūna - žmogus ir jaučia, ir masto, ir supranta taip, kaip kalba.
Santrauka
Daug upių upelių Lietuvoje ir kiekviena gali paskandinti, o kad ištroškusį pagirdytų, oi - ne!
Ir štai mažytis šaltinėlis.
Santrauka
Važiavo gruzovikas su teliukais. Iškėliau abi rankas. Jis sustojo. Taigi, sako, žmogau, aš paimt negaliu Sakau, po teliukų kojom gulsiu, man reikia būtinai, būtinai.
Santrauka
Užverti ar išplėši kalendoriaus lapelį ir net nedingteli mintis, kokios netektys be jo ateina būti su mumis. Ir gal reikia Dievui padėkoti, kad daug ką jis leidžia mums užmiršti.
Santrauka
Karieta jau važiavo. Jeigu ne keliu, tai girgždėdama mano galvoje. O dangau! kiek daug ji man kraujo sugadino, bet kaip nuostabu, kai po beveik dviejų dešimtmečių vėl ją išgirsti:
Santrauka
Tprūūūūu, Igaga. Tavo vežėjas žioplys. Ir vėl būtų pravažiavęs...
