Santrauka
- Mačiau, vežėjau, kaip supykęs daužei veidrodį. Sveikinu, - pasakė ir nutilo, laukdamas ką pasakysiu. Kaip ir aš, jis puikiai žinojo, kad tie žmogaus atspindžiai esmingesni, kurie parodo ne jo paviršinį, išorinį atvaizdą, kaip, sakykim, fotografija, o jo vidų.
Santrauka
- Gena? Krokodilas? - neiškart supratau, bet greitai: - Bijaisi, kad nesuvalgytų, ar manai, kad jis dainuoja geriau negu mes?
Santrauka
Per visą šimtmetį // (jei nori - net daugiau), tesaugo meilei Dievas...
Santrauka
- Ačiū tau! Šaunuolis, žirge, esi,- gyriau meluodamas ir bijodamas, kad neišgirstų teisybės: ne žirgas jau, ne, mielasis. Ir abu vienas į kitą taip skaudžiai panašūs, kad sutelpame į tris žodžius...
Santrauka
Kai į mane parodo ir sako, kad tokiomis karietomis tik kvailiai važinėja, tiesiog gerklė pati žiojasi, kad pasakyčiau: o taip, mielieji. Tik ar daug kas žino, kaip tai nuostabu ir įdomu.
Santrauka
Visa Lietuva- ir ne tik Lietuva - senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandiena galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipame.
Santrauka
- Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...
Santrauka
- Juokauk. Geras ūpas padės visiems. Bet man savęs nereikia vaidinti. O ar Aldona kada nors ar kur nors vaidino mano žmoną Pauliną, tai nežinau,- pasakė Lucijus.
Santrauka
Supratau, kad leptelėjau daugiau, negu reikėtų. Nors ne boba, bet suprantu, kad ir man tinka: Boba senyn-liežuvis ilgyn. Tačiau Lucijus kažkodėl tylėjo ir buvo nejauku nei man kartu su juo tylėti, nei dar daugiau kalbėti
Santrauka
Ėjom, vaikščiojom, slankiojome, o Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos neradome. Net ir 30 hektarų žemės taip pat- ne. Dingo, nelyg Kęstučio Lakicko gitara kartu su nežinia kur iš karietos pasostės erdvės išnykusia Aldona Vederaite.
