.   Igaga  žiūrėjo man į akis, aš - jam ir abu buvome nuoširdūs, bet nelinksmi.
   „Kas atsitiko, Igaga? Senstam? Na, žinoma, kad taip, bet ar reikia dėl to liūdėti? Juk mudu tiek daug gyvenime matėme! Tiesa, ne viską atsimename. Užmiršta gal net daugiau.“
   Igagai nepatiko mano pamąstymai. Krestelėjo galvą kartą, kitą, subanguodamas karčiais ir prinešė akis arčiau manųjų
   „Taip, Igaga, taip. Mudu dar turime neišnaudotų galimybių atsiminimams. Ir bent vienas iš patikimiausių šaltinių būtent tavo akys... Ak tu, nepakeičiamasis mano, atleisk, jeigu kada nors lyžtelėjau botagu tau per nugarą. Smagu, kad neatsimenu ir, žinoma, tokių dalykų nenorėčiau atsiminti.“      
   Igaga išliko ramus. Nenuleido savo akių nuo mano, tik jo lūpos suvirpėjo taip, kad šitaip neteko matyti. Suklusau, įsigėriau dar giliau į jo akis ir, regis, ten, labai toli, labai giliai pamačiau pažįstamą. Negi Jonas iš Griškabūdžio? Su armonika?  
   - Igaga, betgi iš kur tokį vaizdą išpešei? - jau balsu klausiu, neabejodamas, kad matau Joną iš Griškabūdžio. Armonika sena, dar mokinio laikų, tačiau būtent tokia, kaip jo paties atsiminimuose parašyta: “Pabaigus keturias klases, tėvas nupirko pirmą armoniką. Nuo tada prasidėjo mano muzikantiškas gyvenimas“.
   „Ak, koks puošnus žodis muzikantiškas “,pagalvojau ir va gerai matau, kaip Jonas iš Griškabūdžio tampo armonikos dumples, kaip jo pirštai vaikšto instrumento klaviatūra, o jis irgi žiodo burną ir būtent taip, kaip Igaga. O Viešpatie! Argi ne stebuklas. Abu dainuoja, o aš, senas kvailys, stebiu ir nesuvokiu, nors žinau ir dainą. Jonas iš Griškabūdžio mėgdavęs ją padainuoti dar senosios karietos laikas, dažniau tuomet, kai jį užgriūdavo kažkokios nuoskaudos.  Atrodydavo, jog mato kažką kitą, bet visą tai per karietą.
    Jis nemėgo savo balso - žinojo, suprato, kad yra geresnių dainininkų, tačiau dabar,  matydamas jį Igagos kairės akies vyzdyje, supratau, kad niekur kitur gražiau dainuojant negirdėjau.
   - Jonai! – šūktelėjau taip, kad net Igaga atsilošė. Bet paregėtas iš žirgo akies vaizdas jau įsigėrė į mano atmintį ir nebuvo sunku jį matyti iš jos. Igaga aprimo ir, matyt, jam irgi smagu pajausti tai, kas čia vyksta. Atrodė, kad jam dabar buvo svarbiau, kad pamatyčiau jo virpančias lūpas ir pats pabandyčiau padaryti taip, kaip jis.
   Pabandžiau ir :

Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy,
Būna taip, jog nepjauna, kas sėja
Ir svajonė sudužta graži.

    - Tai kas, Igaga, pasakė, kad Dievo nėra? Štai koks jis, štai kaip pasirodo. Velniažin, kur ieškome jo, o jis čia pat, šalia, - iššokęs iš dainos triukšmavau, puškendamasis it ežere džiaugsmo emocijoje ir tai nesiderino su armonikieriumi Igagos akyje, su liūdnoku dainos aidėjimu. Tačiau, matyt, kad tai irgi natūralu, kadangi jausmas toks, jog neįmanoma tai apsakyti, bet  įmanoma buvo, apkabinus  Igagos kaklą, pasikalbėti kaip šventoriuje.
   - Įgaga, mielasis mano, juk esame nusipelnę būti ne tik Naujosios partijos nariais, bet...
   - O ne, ne! Jokiai partijai nepriklausau. Jokiai.  Ir niekuomet taip nebus.
   - Dabar ir aš jokiai nepriklausau, bet juk ir nebūdami bet kokiai, esame nusipelnę gyventi geriau. Kaip tu, manai, a?- neatlyžau, bet Igagai, įpratusiam nepamesti kelio dėl takelio, atrodė, kad prasmingiau užbaigti vieną darbą, o tik paskui, jeigu ūpas, šnektelėti  ir apie savo gyvenimus, kurie jo, regis, nedomino- suprask, tam ir Igaga, kad būtų karietos pakinktuose.
   Ir vėl visi trys – armonikierius, Igaga ir aš:

Būna taip, kad atėjus bažnyčion,
Sunkų akmenį meta veidan -
Nieks nežinom likimo patyčių,
Kai važiuoja keliu karieta

  Pakilęs krūtinėje džiaugsmingas jausmas geso - Jonai, kas tau? Kokios bėdos užgriuvo? Bet žinojau, kad šis, tiesiog gražiai scenai skirtas paveiksliukas, išliko iš Senosios, dar vadinamos „Džene“, karietos laikų, kai mažiausiai buvo paisoma, kad jie taps atsiminimų objektų, kad bus skaudu suvokiant, jog daug kas juose užmiršta. Kita vertus, ar tai, ką rašėme į dienoraščius, pasilikome kartu su jais?
   - Igaga,  mielasis. Ar tu nutuoki, kas čia vyksta? - vėl prakalbau balsu turbūt manydamas, kad taip mane geriau išgirs ir Jonas iš Griškabūdžio.- Ar tu nutuoki?
   Igaga pastatė žvakėmis ausis.
   - Ačiū tau! Šaunuolis, žirge, esi,- gyriau meluodamas  ir bijodamas, kad neišgirstų teisybės - ne žirgas jau, ne, mielasis. Ir abu vienas į kitą taip skaudžiai panašūs, kad sutelpame į tris žodžius: nuvaryti arkliai nušaunami.  Ir jau Jonui iš Griškabūdžio:
     - Grok, brolau! Bet kokia neganda sielą užgulusi? Ir ar reikia taip skaudžiai senovę atsiminti?
    Žiūriu į Igagos kairę ir bandau suvokti, ar bent girdi.
   - Oi, Pranuci,- iš toli ir ramiai atsiliepė Jonas iš Griškabūdžio,- pats rašei, kad ,“man jau nesunku prie atsiminimų sėdėti - rymoti ilgas valandas, atsimenant kaip Tada ir matant kaip Dabar.“ Man dar tokiems užsiėmimams trūksta laiko, bet gerai jaučiu tos žiemos dieną , kuomet į pirmą kelionę susiruošė „Dženė“. Žiema kad ir šalta, bet nešalta. Karietoje Tomas Vaisieta, Vidinis, Amerikos lietuvė Julija Sinkis, besidžiaugianti, kad ištesėjai jai duotą pažadą, būtent todėl ji irgi pirmos kelionės karietoje persona...
   - O taip, o taip. Prisimenu ir ją. Buvo gerokai nustebusi ir mažiau judri. Jau nepavadintum  gyvsidabriu, - įsiterpiau į Jono iš Griškabūdžio atsiminimus.
   - Smagu, kad čia ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, nors taip neturėtų būti,- lyg negirdėdamas  manęs kalbėjo Jonas iš Griškabūdžio, - kadangi parašyta: „1933 metais emigravo į Lenkiją, mirė Krokuvoje 1944m.“ O gal atsimeni, Pranuci, kur  aš, nors dar neparašyta ir tikiuosi , kad taip greitai nebus, jog miręs kažkur...
   - Oi, Jonai! - suskaudo, lyg būčiau bitės įgeltas.
   - O štai apie mane su sena armonika – nei vienu žodeliu  neprisimeni. Argi galiu būti linksmesnis, kai paliktas lyg niekam nebūčiau reikalingas, - liūdnai šyptelėjo Jonas iš Griškabūdžio, vėl truktelėjo  armonikos dumples, pražiodindamas jomis ir save, ir Igagą, ir mane.

Bet, vežėjau, tikėkim, tikėkim
Ta gražia, ta dora išmintim -
Ietis - Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis - širdžiai prakalbint širdim.

Teka teka upeliai, o kelias...
Ak, koks kelias gražus kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis,
Gieda pilkas laukų vieversys...

   Gal Igaga savo akyje užgesino armonikieriaus iš Griškabūdžio vaizdą, gal tai padarė pats Jonas – daina nutilo, o aš ryžtingas, kaip reta ir jaunas, kaip geriausiais laikais:
   - Klausyk, brolau. Atidžiau klausyk, Igaga...Šalin  šitas tavo ienas ir pakinktus. Tuoj pat – šalin!  ir tuoju pat - marš! paskui mane į karietos pasostę. Supratai? Klausiu ar supratai, - dar pakartojau matydamas, kad nieko nesuprato, patapšnojau jo kaklą: - Eime, mielasis. Kam ten ankšta, te pasiieško geriau, o mes, kaip sakiau, nusipelnę gyventi geriau. Eime, brolau. Jauti, kad pats dzievulis  mudu veda būti kartu ir nesiskirti.
   - Betgi aš... Ten laiptai. Jau ne šoklus..
   - Eik drąsiai ir jie prapuls, išnyks. Jie daugiau dėl vaizdo, įtaigos. Kaip miražas kad, o einančiam kelio nepastoja. Pasostės erdvė jį apkabina prie laiptų.
   - Eik, eik Igaga. Tu tikrai nusipelnei,- kažkas pasakė.
   - Aš? Arklys? Ir „eik, eik“ Į karietos pasostę?
   - Arklys, kai ienose, o ten  mes, mielas brolau, ponai... O! dar padainuosime. Ir ne  kaip dabar, o kaip Tada.

( XXIV iš \"Skaitau save\")