Dzieduli, Tau paminėjus, taip skaudžiai žnybtelėjo už krūtinkaulio,
gal garbaus Kavarsko klebono Izidoriaus Butkaus, ach,
koks jis man svetingas buvo, vaišino mane iš kleboniškos,
o aš jo mašinikei namelius subudavojau su rūsiu, visai nedideliu,
keliom alaus statinikėm, kad prie stalo svečią užklydusį pavaišintų,
gal jau ir nebėra, daug kentėjęs, lageriuose buvo, o Kęstutį Arlauską
Kavarsko kalnelyje užkasė prieš porą metų, ach tai buvo tyras žmogus,
abu su Izidoriumi tokie abu, va viršaitės neteko kalbinti, aš nuo valdžios
vis tolyn ir tolyn, Izidorius mano dukrą suvinčiavojo, o preiš ją ir mane su žmonele,
gyvenom be šliubo, susimetrikavę, Izidorius pabarė, išklausė, palaimino, rankeles surišo...
dabar jau amžiams, kol gyvi būsim...
Graudu pasidarė, Pranuci, dukra vėl į Londoną rytoj išskrenda, vel už krūtikaulio dilgtelėjo,
o toji ant žolelių kaip pavasaryje sniegelis tirpsta, tad pakelsiu šįvakar klebonišką sklidiną
už Kęstutį, ach, koks jis grabelyje buvo baltas, už Izidorių ir jo mažą šunelį, te dangaus karalystė jiems būna, ir už Tave, Pranai, kad Tu toks esi, būk drūtas, šlakelį nulašinu ir tiems, kurie laukiami širdimi, bet jie jau prie mūsų prieiti negali.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-08-22 07:16:39
Vaizdingai ir įtaigiai. Tikra tiesa apie žmogų, žvėrį ir žvėriškumą. Sklandus, geras kūrinys. Į sveikatą, Pranai!
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2011-08-21 22:29:20
Dzieduli, Tau paminėjus, taip skaudžiai žnybtelėjo už krūtinkaulio,
gal garbaus Kavarsko klebono Izidoriaus Butkaus, ach,
koks jis man svetingas buvo, vaišino mane iš kleboniškos,
o aš jo mašinikei namelius subudavojau su rūsiu, visai nedideliu,
keliom alaus statinikėm, kad prie stalo svečią užklydusį pavaišintų,
gal jau ir nebėra, daug kentėjęs, lageriuose buvo, o Kęstutį Arlauską
Kavarsko kalnelyje užkasė prieš porą metų, ach tai buvo tyras žmogus,
abu su Izidoriumi tokie abu, va viršaitės neteko kalbinti, aš nuo valdžios
vis tolyn ir tolyn, Izidorius mano dukrą suvinčiavojo, o preiš ją ir mane su žmonele,
gyvenom be šliubo, susimetrikavę, Izidorius pabarė, išklausė, palaimino, rankeles surišo...
dabar jau amžiams, kol gyvi būsim...
Graudu pasidarė, Pranuci, dukra vėl į Londoną rytoj išskrenda, vel už krūtikaulio dilgtelėjo,
o toji ant žolelių kaip pavasaryje sniegelis tirpsta, tad pakelsiu šįvakar klebonišką sklidiną
už Kęstutį, ach, koks jis grabelyje buvo baltas, už Izidorių ir jo mažą šunelį, te dangaus karalystė jiems būna, ir už Tave, Pranai, kad Tu toks esi, būk drūtas, šlakelį nulašinu ir tiems, kurie laukiami širdimi, bet jie jau prie mūsų prieiti negali.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2011-08-21 21:33:09
o kodėl gi ne?
Prašom, prašom... Butelio nesudaužėm.