Dainos žodžiams išsekus, žinoma, nutilo ir dainuojantis duetas, bet man nebuvo ramiau - atrodė, kad visa karietos pasostės erdvė prisodrinta dainų ir nežinai iš kur - net netyčia prisilietus - gali išgirsti uždainuojant ar užgiedant jau seniai nutilusias dainas ar giesmes. Lucijui tai nebuvo jokia naujiena ar bent mažytis atradimas – pasiliko kaip poteryje žodis, kad ir minios, kad ir bažnyčių prakalbintas, tačiau iš savos vietos nepajuda. Nesuvokdamas, ko klausti ar pakalbėti, prabilau lyg įtardamas:
   - Sakyk, Lucijau, o tu ar tikras? Ar tu tas, už ką tave priimu? Gal irgi vaidini ir net kada nors, kur nors  vaidinai tikrą Lucijų Anėjų Seneką, Beje, kartu su Aldona, vaidinusia jo žmoną.
   - Juokauk. Geras ūpas padės visiems. Bet man savęs nereikia vaidinti. O ar Aldona kada  nors ar kur nors vaidino mano žmoną Pauliną, tai nežinau. Bet jeigu iš tikrųjų taip - tai užjaučiu, koks nepaprastai sunkus jos vaidmuo. Būsiu laimingas, jeigu tokia patirtis padės jai parašyti knygą, - pakalbėjo Seneka, narpliodamas rankose laikomas vadeles ir dabar, jo klausydamas nemaniau, kad tokį laiko suvartojimą galima vadinti bimbinėjimu - rankos dirbo, narpliodamos vadeles į mezginį ir jį išardydamos, o galva irgi užsiėmusi nežinia kokiais ir nežinia kam reikalingais dalykais. Ir ūmai atsimenu, kaip Algirdui iš Anykščių rašiau, norėdamas jį įtikinti, kad ir aš asmeniškai nemenka dalimi panašus ar net tapatus Senekai. Bet jeigu aš, tai ir jis, Algirdas. Kokia nesąmonė, a? Bet taip parašyto jau nei nutrinsi, nei nutašysi. Džiaugsmo nedaug, bet parašyta gi:
“jeigu apnuogintume save iki tiek, kiek sugebame, tai panašumai, (o gal ir tapatumai) gerokai pranoooooktų skirtumus ir mielas Algirdas gal net nustebtų pamatęs, kokia nemaža dalis jame yra Prano...“ Beje, aš ir pats tuomet dar nežinojau, kad  toks pamąstymas mane nublokš į gimtas apylinkes, o, vadinasi, ir prie Musteikos sodžiaus,  kur netoli nuo jo 1883 metais nušauta paskutinė Lietuvos meška.

   O meška, gėda dėl savęs -
Subėgę vyrai, paskutinę tave puola, -
Suskalija šunų gauja,
Medžioklių ragas šaukia, kad baisu...
Ant kelių maldai Musteika priklupo -
Nejau vėl karas, maras
Ar Nojaus potvynis į Gudo šalį
Iš Grūdo ežero Grūdos upeliuku įpluko?

Čepkeliai aikteli:
- Meška krauju pasruvo!
Sugavus mirtį akimis,
Dar suriaumojus klausia, ko daugiau -
Ar žmoguje – žvėries,
Ar žvėryje – žmogaus?

    Buvau bent tiek patenkintas savimi, kad neišsiplepėjau apie šį savo \"kūrinį\" Lucijui, o toks „aiktelėjimas“ atmintyje, stumtelėjo su linksmiau suplakusia širdimi ateiti prie kleboniškos. Mintys apie „netikrą Aldoną“ ir įtarimai apie „gal netikrą Lucijų“ bent kiek atitolo.
   - Nepyk, Lucijau, kad tiesiog vardu tave vadinu. Nežinau, kaip dar geriau pagerbti man mielą žmogų, bet irgi nepyk, kad, priimtas į draugus, nesi juo pirmas, bet didžiuokis, kad pasodintas šalia geriausių. Gal pažįsti, gal dar – ne, bet tavo dešinės pašonėje –  Algirdas.
   - Anykštėnas?
   - Gal pirštu nerodykim, bet pasakysiu, kad visų aukščiausias pasaulyje kalnas jam yra Vilkmergės piliakalnis. Tik iš ten skina trisdešimt šešias žoleles ir jas užpila samane.
   - O! betgi tai puiku!
   - Negirk, kaip mergos. Pamatei ir - ak, koks puikumėlis: gražiausia, mieliausia, prie širdies prilipus. Šitos bent po klebonišką reikia išgerti, o paskui jau pasakyti, kaip iš tikrųjų.
   - Kleboniška? Tai turbūt labai daug?
   - Nebijok, nesi kaip tavo tėvas raitelis ir todėl iš balno neiškrisi.
   Man buvo labai gera pačiam matyti ir kitiems parodyti, kad ne visi mano buteliai tušti. Lentynos gilumoje paslėptos „trisdešimt šešios žolelės“ - Algirdo dovana - irgi dar laukė kleboniškos. Bet ar galėjau tikėtis, kad klebonišką rankoje laikys Lucijus Anėjus Seneka. Pamatęs, kaip tai atrodo ir prisimindamas Algirdą, dar kartą pritariau išminčiai, kad toks tokį suranda visur, bet, žinoma, pirmiausia ten, kur greičiausia galiama tai padaryti.
   - Nedidelė, kad ją kur!- skaniai gurktelėjęs apie klebonišką pasakė Seneka taip, lyg tai būtų pasaulio paskutinioji adyna.  
   - Dievas mėgsta trejybę, Lucijau. Bent mes taip įsitikinę.
   - O! Bet tai puiku! - jau antrą kartą per tą trumpą laiką pakartojo Lucijus ir jam , žinoma, pritariau, neužmiręs priminti, kad dievai pavydūs, ypatingai, kuomet  pajaučia, kad „tokio nektaro ir ambrozijos mišinio ir jiems neteko ragauti“.,
   Laikiau rankoje butelį laukdamas, kada mielas žmogus po jo kakleliu kyštelės klebonišką, bet jis neskubėjo- girdi, pasigerti niekuomet nevėlu, bet jeigu sugebi išgerti ir nepasigerti - tai irgi menas. O kai kleboniška antrą kartą buvo kupina lig kraštelių samanės, pagardintos nuo Vilkmergės piliakalnio surinktomis trisdešimt šešiomis žolytėmis, Lucijus jau neskubėjo. Išdidžiai, pagarbiai padėjo ją šalia savęs ant mažyčio staliuko ir nesunkiai atsiminęs ankstesnį mudviejų pašneksį, pasiteiravo:
   - O Roma- kas?
   - Nepaisyk, Lucijau. Taip eilėraštį pavadinau. Pradžioje net nepastebėjau, kad ji vapu ir vapu kaip papūga. Pamaniau, kad gal eilėraštis. Gal netikras, bet vis vien tokio „Dženėje“ tikrai nebūčiau gebėjęs parašyti. O čia net vapėdamas.
  - Nesilaužyk, kaip merga ir nesikuklink, o juo labiau - nesipeik. Ir taip? –paragino klausdamas ir pridėdamas: - Romos laikai turėtų pridėti garbės troškimą.
   Po antros jau nesikuklinau, tačiau eilėraštis, deja, buvo parašytas anksčiau.

Stabdau žirgus.
Bet jie prie kinkinio įpratę
Ir nesupranta, kad kitaip galėtų būti -
Kaip karieta neįgali senatvė,
Tačiau ir ji savęs neleidžia iškinkyti.

Ech, Roma, regis, suprantu tave -
Argi ne taip vergovė tapusi tavo esme?
Žinau, laike seniai taip būta,
Bet krisk į Žmogų ir žiūrėk kaip ten -
Vergovė daiktui sielą prasmelkia ligi bedugnes,
Išnyksta Dvasios polėkis
Kuomet ir akmenėlyje gyva it Dievas,
Esą - esu visur...

Stabdau...
O jie kanopomis į kelią įsikibę,
Dar aukso ieško vis –
Jau senokai, deja, net - ne žirgai,
O kuinai savo kaulus nešantys kažkur
Ir net nemokantys šventai numirt.

   - Kai išgersime po trečią, regis, viskas paaiškės. Tik neduok dieve, kad sumuštume butelį su trisdešimt šešiomis, - pasakė Lucijus ir jau Įgagai: - Ar girdi, mielasis, ką tavo Pranucis paisto. Lyg negirdėjęs būtų,kad senas arklys vagos negadina.
    Iš pakinktų atsiliepė:
   - Yhahaha!.. yhahaha!-  ilgai, pratisai, kuomet jau supranti, kad toks būdamas mūšyje jau nesi karys, o arklys – irgi jau ne žirgas...

(XX iš \"Skaitau save\")