. Atėjęs į karietos Pasostės erdvę, Igaga nesiskubino jos pagerbti bet kokiu žodžiu – tylėjo ir vis smalsavo, neskubiai pasukiodamas galvą ir nemirksėdamas akimis, o pirmi jo žodžiai:
   - O kur krokodilas Gena?
   - Gena? Krokodilas? - neiškart supratau, bet greitai: - Bijaisi, kad nesuvalgytų, ar manai, kad jis dainuoja geriau negu mes?
   - Ne, nebijau, kad suvalgytų. Jau lyg ir laikas. Ir pats, beje, - kad ir ne man , bet ne kartą kalbėjęs, kad nuvaryti arklai sušaudomi.
   - Baikime! Ir daugiau niekuomet apie tai. Gerai?
   - O dėl dainavimo, - it neišgirdęs manęs, - tai tik retkarčiais taip atsitinka, kad bandau padainuoti, tačiau mėgstu dainuojančių paklausyti. Bet dabar gal ne apie tai: - sakyk, vežėjau,  ką man  karietos pasostėje veikti?
   Klausimas toks atviras, suprantamas, bet atsakyti keblu. Truktelėjau pečiais.
   - Surasim ką daryti, Igaga.
   - Jeigu atvirai, atėjau čia pasmalsauti. Išgirdęs tavo pakvietimą, Pranuci, labai jau ne taip kažkas savijautoje pasidarė. Sako, arkliui daug proto nereikia, pakanka, kad būtų stiprus ir vagos negadintų. Man, regis, to užteko, o dabar atsitikę taip, kad jaučiu, jog ne aš kažką vežu, o mane ar veža, ar neša, ar plukdo. Bet tikra tiesa, kad jau senokai užmiršau savo prakaitą. Nepaisant, kad pakinktuose. Karieta važiuoja be mano prakaito. Bjauru tai, labai nesmagu. Regis, kad  daugiau nieko nebeliko, kaip tik kažką atsiminti ir išmokti geriau dainuoti.
   - Taip, taip. Ir, žinoma, neužmiršk išmokti pats sau žvakę uždegti.
   - Tai jau jūs, žmonės, mokykitės, o mano likimas, deja, deja. Anksčiau būdavo, kad geras, ištikimas žirgas mirdavo kartu su raiteliu. Bet kas gali pasakyti, kada tas – anksčiau?.  Ak, tiesiog svajonė, jeigu raitelis bent nuskalpuotų, atminčiai pasilikdamas skalpą, bet kur kas tokį matė?  Jam nežinia kam reikalinga jo oda,  mėsa  – šunų ir katinų  kotletams, kaulai - miltams sumalti...
   - Igaga, tau gi labai skauda? Kodėl tylėjai?
   - Na, gerai. Truputį čia pabūsiu. Tačiau ne dėl to, kad man įdomu ir gera. Noriu savo akimis pamatyti, kokia jėga dabar vairuoja, veža karietą. Netgi kartu su Igaga.
   - Myliu, tave, balvone, oi, myliu. Ir tu tai žinai, nenaudėli. Sakyk, tau iš tikrųjų reikalingas krokodilas Gena? Ir bendrai, sakyk, ko norėtumei, kad dėl tavęs padaryčiau?
   -  Štai botagas. Taigi, per nugarą,  per nugarą, kad net niežėtų! Veliažin ką priplepėjau. Nepyk, Pranuci, ir užmiršk. Man irgi tenka daug dalykų užmiršti, kad ir tau, ir karietai būtų geriau.- Ir ūmai, ir lyg nusigandęs: - Betgi žiūrėk, ji važiuoja. Be manęs. Ar matai, Pranuci? Karieta važiuoja.
   Stovėjome su Igaga matydami, kaip neskubėdami atgal keliauja medžiai, krūmai, laukai su arimais, visas pakelės gamtovaizdis.
   - Suprantu, kad keliaujame į pietus, priešinga kryptimi, - žiūrėdamas į pajudėjusį peizažą pasakė Igaga.
   - Bet sakyk, kam man vadelės, kai tave nėra ienose..
   - Vadelių, regis, nereikia, tačiau botagą dar pasilik.
   - Tu manai, kad jis man reikalingas? Ar buvo reikalingas?
  - Pasilik, pasilik. Dar gali prireikti,- ir pamačiau Igagos akyse ašaras. Jos didelės kaip pupos. Tačiau išritusios iš akiduobių, tirpo, garavo, miglojo, sklaidėsi pasostės erdvėje ir nemokėjo nukristi po kojomis. Tylėjau, nieko jam nekalbėdamas- šitaip verkiančio arklio nebuvau matęs. Pasaulis judėjo atgal, atrodė, kad į šiaurę, mes keliavome priešinga jam kryptimi. Maži pakelės kalneliai darėsi didesni, panašesni į piliakalnius. Iki žiemos dar toloka, bet atsiminiau tą, būtent pirmą kartą pamatytą pro „Dženės“ langus, važiuojant pirmosios kelionės  maršrutu. Tuomet neatrodė, kad galėčiau, ką užmiršti. Ir iš tikrųjų, argi galima, argi įmanoma?

Irena: 
Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti - tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...

Taip tą pirmą pirmos kelionės dieną kalbėjusi Irena Sėliukaitė. Lig tol neretai surasdavau Trakų gatvėje, kraštotyros įstaigoje, kur ji, kaip sakiau, man būdavo gražiausia. Bet dabar, atsimindamas ją žiemoje, linkinčią karietai prasmingos kelionės, priverstas suabejoti, kad gal tąkart ji net gražesnė. Taip, taip, net ne „gal“, o tikrai gražesnė. Kiek daug gražių žmonių tais metais lydėjo karietą, šypsojosi jai, šildė geru žodžiu ir prašė nepasiklysti, o kiti, žiūrėk, pametę visus reikalus ir darbus, ryžtingai ateidavo būti jos keleiviais.
  - Matai, ji , bjaurybė, važiuoja. Ir nereikia jai Igagos. Nereikia ir tavęs, vežėjau..
   - Taip, Igaga, ji važiuoja, - atsakau nenuleisdamas akių  nuo pakelės vaizdų ir norėdamas geriau suvokti jos kryptį.  Neatrodo, kad tai labai svarbu, bet vis tik norėtųsi, kad atsirastų kas nors iš to, kaip Tada. Truputį žinau, dar daugiau nujaučiu, kiek nemažai  ko sutelkta Šventosios archyvuose, bet kaip gerai bevertintume archyvų paslaugas, tačiau praėję laikai labiau primena apgeltusias nuotraukas - jos gražios atsiminimais, o gyvenimas jose išblėsęs, išnykęs. Tiesa, Šventoji, regis, sugebėjo įrodyti, kad ir nuotraukas įmanoma atgaivinti jų laike ir būti, kaip Tada.
   „ Kaip ten jie, a? Taigi Vidinis, Šventoji, raidės A, B ir Jotas, varnas Golius? Ar bent moka pasapnuoti, kaip atrodome karietos pasostėje, - prisiminiau artimiausius bendražygius, kone tapusios šeimynos dalimi. - Kaip Šklėriai? Kas dar numirė? O karieta važiuoja.  Keisti, net neįmanomi dalykai, bet tai, ko gero, esminis karietos bruožas kažkokiais būdais stengiantis išsiveržti iš ankstesnių kategorijų, jų supratimo, kuo greičiau atitolstant nuo pažintos praeities“.
   Parašų zonoje, kur sukaupti keturiolikos eilučių nesonetai, pasigirdo bruzdesys. Žvilgterėjau pro petį - kas atsitiko? Tačiau klausa apgavo- reikėjo vėl įsiklausyti į prieš dvidešimt  metų Irenos Sėliukaitės kalbėtus žodžius ir prisipažinti, kad, deja, ir jos, ir ne tik jos viltys nepasiteisino.
- Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, - girdžiu, bet  karieta jau buvo prisodinta, o ir surastai dokumentais neblogai liudija , kaip atrodęs jos ekipažas. Tačiau tuokart labiausiai neįtikėtina buvo, kad tarp jos keleivių pasirodė Juozas Albinas Herbačiauskas. Visose enciklopedijos parašyta, kad miręs, o jis, prašau - irgi karietoje. Koks melas  a? – neretas pasako ir niekam ne tvinkt, kad  gal tai stebuklas, a?
    Galvoje užvirė, smegenys sukunkuliavo.
  - Ponai, kas galėtų mums paduoti su Igaga  kavos, - pasidomėjau ir atsisėdęs įprastoje vietoje ir Igagos paprašiau: - Sėsk, brolau.  Vienas verkiam, kitas verkšlenam, o ar reikia. Kaip kas bus – tebus, o svarbiausia įvyko ir, regis, laikas prisipažinti, kad mudviems, Igaga, labai pasisekė. Viena, todėl,  kad nors  septyni – aštuoni metai ne tiek j daug, tačiau kai jie paimti iš vieno žmogaus  gyvenimo, tai tiek net labai daug. Ir vienas, ir kitas pasauliniai karai tiek  laiko nesunaudojo, kiek  mudu keliaudami karieta. O kur dar dvidešimt metų, kai mudu tiek daug jėgų iššvaistėme, norėdami atsiminti ir pakartoti tą  kelionę. – Ir jau įsitaisydamas ilgesniam pašnekesiui: - Kavos, ponai.  Aš gi prašiau, kad mudviems su Įgaga paduotume po puodelį kavos...

( XXV iš \"Skaitau save\")