Santrauka
Kai yra lietus ir kaip lietus, neabejoju, kad bus ir okeanų (ne „bezdelnykai“ gi
abu), bet , manau, svarbu pasirūpinti, kad nesušaltų.
Santrauka
Atrodo, kad įprasiu vaikščioti pro langą, nes pasirodo, kad taip arčiau.
Santrauka
Bandžiau linksmiau, bet sukilęs savyje kalėjimas neleido, Jaučiu, kad bandydamas
redaguoti, dar toliau į raistą nubrisčiau. Palieku, kaip pirmadienio ryto darbą.
Santrauka
Taip, tai jau antras, mąstant apie tą patį. Atsirado noras keisti pavadinimą, tarkim „Sukilusi Bastilija“, bet nedrąsu, kadangi toks pavadinimas būtų labai įpareigojantis.
Santrauka
Įsiklausau ir girdžiu, kad kažkas krebžda. Mėginu užrašyti.
Santrauka
Turbūt apie tai, ko nebūna. Bet kodėl ne, jeigu yra Antono Čechovo palatos nr. 6 ir jų poreikis vis didesnis.
Santrauka
Dar vienas pamąstyms apie tą patį, bet jis ir toliau nepasiduodantis.
Ir toliau išlieka būti kaip Kažkas.
Santrauka
Manau, kad taip jau sutvarkyta, kad žmogaus lemtis iš anksto planuoja jo
tolimesnę būtį. Tokia esatis nujaučiama, tačiau suvokti ją, matyt, tegalima
tiktai po to, kai atsirandi vietoje, kuri tau padaovanojoma tęsti egzistencijai.
Čia aš turbūt labai mandriai parašiau, bet tai todėl, kad tokių reiškinių
apmąstymas dar nesibaigė. Man atrodo, kad iš anksčiau žinojau, kad ateis laikas,
kai aš šit tarp dangaus ir žemės. Nujaučiau, žinojau, nes jaučiau veiklą Kažko,
kuris tuo rūpinosi.
Santrauka
... neteisinga mirt
Anksčiau už savo Tėvą,
Santrauka
Nežinau, kaip sutraukti. O atsimenu ne tik iš Žaliosios Ž.
