V

Po tolumas žiūrėta kažkodėl, 
o tai, kas taip arti, kas savyje, 
nedaug stebėta. 
Girdėjau, aikteli tai ten, tai šen: 
– Žmogui, Tu – planeta. 
Į šaukinį be ginčų atsakau: 
– O gal netgi daugiau, 
gal modelis Visatos Tu, Žmogau.  

Kaip girdit – nesakau, kad būtent taip, 
tačiau ir abejojant darosi kažkas svarbaus,
nors ir dabar pro šalį praeinu dažnai 
nepastebėdamas savęs, 
ir teleskopais įsispyręs į erdves 
dairausi po darbymetį dievų. 
Atrodo, iki šiol dar reikia jų, 
kad kūdikiu ant rankų imtų 
ar pasuptų lopšiu. 

Man irgi norisi dzievulių. 
Net  ir todėl, kad papenėtų iš burnos. 
Bet šit minutė, kai šviesa 
jau iš žmogaus ateina šviesti,
ir nors kaip Biblijoj dar vis kalbu, rašau, 
bet pasitaiko (kaip dabar kad), 
a  t  v  i  r  k  š  č  i  a  i: 

Ir žmogus sutvėrė Dievą pagal savo paveikslą; 
Pagal žmogaus paveikslą Jį sutvėrė; 

Pradžioj atrodė – gėda, nedrąsu. 
O šit  rašau ir... neraustu: 
Svarbiausia, kad panašūs. 

Suspaudęs saujoj gilę sprogstančią laikau. 
Šaknim – į delną vis giliau, 
daigu – į dangų vis aukščiau. 
ir suprantu: ir  ji 
kaip Kristus keliasi iš kapo 
ir keliasi kaip Kristus panašiai. 

Ar ne dabar pats laikas tarti, 
Kad gilė ąžuolu tapo?