Santrauka:
Pradėjau bijoti žadėti, o jeigu nebijočiau, tai pažadėčiau, kad bus daugiau.
Ir vieną, ir kitą, ir trečią kartą po tiek. Tema, sakyčiau, to verta, nes
pagonybės dievai pirmesni.
Verčiau kalendorių
ir šitaip mąsčiau:
Dievas, Perkūnai, tu man.
Maniau, kad išduoti tavęs nemokėsiu,
nuo tada, kai kažkur, kažkada pamačiau,
kaip su Kristumi kaunies
viešpatystės kovų erdvėse.
Neatrodė, kad Jėzus laimėtų –
toks pablyškęs, ramus
ir visai ne atletas.
Buvo gera žiūrėti į molį tikresnį,
iš kurio taip galingai išlietas
tavo kūnas, Perkūnai.
Kai dievai su dievais susieina į mūšį,
neturėjau aš teisės stebėtoju būti,
lūkuriuodamas laukti,
kas karą laimės –
betgi būna kalti be kaltės.
Ir dabar, atsiminęs tą tolimą lemtį,
iš laikų tolimiausių nemoku pareiti,
į kuriuos įsižėlęs esu
kaip barzdotas lietuvis...
... Perkūnai, girdi?
Ąžuolo gilė ant delno
taikos suleisti šaknis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-02-04 23:11:11
... Perkūnai, girdi?
Ąžuolo gilė ant delno
taikos suleisti šaknis.
Kadangi karų nemėgstu, šios eilutės labai patiko...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-02-04 17:14:31
dievų kova...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-02-03 21:39:05
Lygiosios? :)))