Verčiau kalendorių
ir šitaip mąsčiau:
Dievas, Perkūnai, tu man.
Maniau, kad išduoti tavęs nemokėsiu,
nuo tada, kai kažkur, kažkada pamačiau,
kaip su Kristumi kaunies
viešpatystės kovų erdvėse.
 
Neatrodė, kad Jėzus laimėtų –
toks pablyškęs, ramus
ir visai ne atletas.
Buvo gera žiūrėti į molį tikresnį,
iš kurio taip galingai išlietas
tavo kūnas,  Perkūnai.
 
Kai dievai su dievais susieina į mūšį,
neturėjau aš  teisės  stebėtoju  būti,
lūkuriuodamas laukti,
kas karą laimės –
betgi būna kalti be kaltės.
Ir dabar, atsiminęs tą tolimą lemtį,
iš laikų tolimiausių nemoku pareiti,
į kuriuos įsižėlęs esu
kaip barzdotas lietuvis...
 
... Perkūnai, girdi?
Ąžuolo gilė ant delno
taikos suleisti šaknis.