Sunkiausia nemeluoti savyje,
o ir savim į aplinką – taip pat.
Net jeigu ir gramatikai skaudėtų,
išgirdus šitokį beraštį
su dūmais kalbą pučiant į akis.
Miela nebūk, mano padange,
jeigu joje paukštukui negerai.
 
Matau, išaušo dar viena diena.
Šviesos truputį lyg daugiau,
bet atsitiko, kad jaučiu:
ne taip, kaip būdavo anksčiau,
kad šį pasaulį jau ne širdyje,
o saujoje, tarp pirštų gniauždamas laikau.
Ir byra jis smiltelėmis, vis barstos,
vėtosi kaip Nidos kopos.
Ar manote, kad jeigu saujoje,
tai juo nesopa?
Antai, matau – driežo inkliuzas
gintarą į Nidą plukdo,
sumanęs šitaip kopas suturėti.
 
... prasideda ir vėl kažkas. Bet  kas?
Svarbiausia nemeluoti savyje,
bet kaip, jei nežinai tiesos?