II
Išmokęs pareiti šešėliu,
o ten – atmintim pasilikti.
Per ąžuolo gilę,
į delną įsėtą,
senovę nešu.
Toli mano laikas.
Sakyčiau, į mirtį įslinkęs,
tačiau... ką norit darykit –
esu aš ir Ten,
ir Čia aš esu.
Nereikia mirties nugalėti,
kai galima būti kartu.
Ant delno ne ąžuolą ąžuolėlį,
Ant delno šventenybę nešu.
Va, matot?
Jo gilė mažytė,
Bet argi mažytė?
Jei ten supresuoti
Didžiausi stebuklai būties.
O ne, ir ramybės
Joje neieškosiu,
Jau ošiančią girą girdžiu.
Dieve, kaip reikia tavęs,
kad a t s i k v ė p č i a u
nuo tokio savęs...
... o amžiai praėję nuo kojų neslysta,
upeliuose venų netyla kriokliai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-02-05 21:43:39
Matyt daug reikia visko išragaut, kad stebuklą regėt visame kame ... ir nereikia maldaut atsikvėpimo, kai tas ,,savęs" toks toks ... vienintelis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-02-05 16:00:22
vis surandu gilios išminties krislą jūsų kūryboje ir ne tik krislą-mokat širdin įkopti
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-02-04 21:32:53
man patiko :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-02-04 21:11:48
Tai aš ir sakau, Pelėda, kad 100 metų garantuotai sulauksit. Jei venomis kraujas taip cirkuliuoja, tai jokių bėdų. Pridėjus gilias mintis ir filosofinius pamąstymus, Jūsų emocinė-fizinė būsena yra kaip brandaus (tarkim, trisdešimtmečio) vyro. O tai kartais juntu minorines gaidas... Kad nebūtų.