II
 
Išmokęs pareiti šešėliu,
o ten – atmintim pasilikti.
Per ąžuolo gilę,
į delną įsėtą,
senovę nešu.
 
Toli mano laikas.
Sakyčiau, į mirtį įslinkęs,
tačiau...  ką norit darykit –
esu aš ir Ten,
ir Čia aš  esu.
 
Nereikia mirties nugalėti,
kai galima būti kartu.
Ant delno ne ąžuolą ąžuolėlį,
Ant delno šventenybę nešu.
 
Va, matot?
Jo gilė mažytė,
Bet argi mažytė?
Jei ten supresuoti
Didžiausi stebuklai būties.
 
O ne, ir  ramybės
Joje neieškosiu,
Jau ošiančią girą girdžiu.
 
Dieve, kaip reikia tavęs,
kad  a t s i k v ė p č i a u
nuo tokio savęs...

... o amžiai praėję nuo kojų neslysta,
upeliuose venų netyla kriokliai.