Santrauka:
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis…Gimė…Mirė…
Ne, jis nemirė, jis su mumis…Momentais keistas ir nesuprantamas…Momentais toks artimas ir savas…Ne, jis kaip ir mes. Matau ir jaučiu save jo paveiksluose, gyvenu jo gyvenimą…Myliu, prarandu, palydžiu, trokštu, ieškau ir maištauju.
Aš niekuomet nesidomėjau įžymių menotyrininkų, profesorių pažiūromis, jų supratimu ir pajautimu, kaip jie traktuoja jo paveikslus, muziką. Aš tiesiog žiūriu į juos, gyvenu juose ir skaitau savo ir jo slapčiausias mintis ir svajones. O gal tik savo…
Aš jį priimu per savo širdį ir sielą, per savo išgyvenimus, aš gyvenu juo…Žiūriu į jo paveikslus ir skaitau, kaip nuostabią, širdį virpinančią knygą…
Taip, aš skaitau Mikalojų Konstantiną Čiurlionį…
