Prabunda auksinis rytmetis. Dangus toks nuostabiai žydras , spindi paauksuoti svajonių kupolai , spindi šviesi viltis, kad aušta tavo laimės laikas, kad tau bus gera diena ir niekas nesutrukdys tavo saulėtai svajonei, tavo nuostabiam “ noriu”, “siekiu”, tavajam “aš”. Nors iki šios akimirkos tavo dangaus dalis dar tamsi, bet tai vieni niekai! Ten toli, tavo pasąmonės horizonte, jau dangus spindi auksu, pradeda skleistis tavo svajonių pumpurai, viltis, ji auga su ateinančia meile, plečiasi ,keroja, įsispausdama į kiekvieną tavo širdies kertelę, apglėbdama tavo protą, jausmus ir svajones. Kyla jos aukštai į dangų, tiesiasi link saulės - gėrio, šviesos ir šilumos. Širdis spurda, norėdama kartu su savo viltimis ir svajonėmis pakilti į tą gėrį ir skleidžiamą šviesą. Joks debesėlis negali uždengti tavo siekių ir vilties. Ir niekas nesužlugdys tavęs, nepaslėps tavo saulės ir laimės.
Tas auksinis dangus toks tau bus visuomet - neš meilę, svajones ir gyvenimą.
Tegul viltis tau seka iš paskos…Kol kas tu esi laimingas, jaunas, sveikas ir žydi tavo širdis, ne, ji kaip vaivorykštė šviečia ir rodo tau kelią.
Ir tie auksiniai tavo svajonių kupolai tokie realūs, tokie prasmingi ir nešantys gėrį…
Tu ką tik iš naujo gimei su auksine aušra, su lengvu ir gaiviai skambančiu vėju ir šildančia  tave
Saule. Tu pradedi savo laimės laiką…Tu gyveni…


***


Ir su kiekviena minute aistra, deginanti tavo krūtinę, kaip saulė , spinduliuoja ta galinga laimės jėga, apšviesdama visą tave supantį pasaulį. Tu net nepastebi , kaip pro šalį praeina svetimi liūdni veidai, lyg tamsus šešėlis , praslenkantis ryškioje šviesoje, visai nepastebimas, nejuntamas, tu nekreipi į jį jokio dėmesio. Tu toks laimingas, svaigsti nuo tos ryškios šviesos , šilumos ir meilės, nuo savo būsimų lūkesčių...Tie tamsūs šešėliai ne tau !
Žydras dangus ir auksinė saulė. Šitoks dangus tau bus toks visuomet, tu net negalvoji apie tai, tu užtikrintas tuo. Kitų viltys, svajonių netektys su tavimi nieko neturi bendro, tavęs tai neliečia. Tau taip negali nutikti, tau neatsitiks...
Nepažįstami žmonės dideliame sielvarte ir liūdesyje. Jie neteko tikėjimo rytdiena, neteko savo svajonės, savo artimo žmogaus, savo gyvenimo, bet tavęs tai visai neliečia, tau taip nenutiks, visą tavo gyvenimą lydės ši šviesa ir laimė. Tau tikrai nieko blogo neatsitiks...Tu juk gyvensi laimingai, lydimas savo meilės, svajonių ir vilties visą amžinybę ir būsi tik laimingas! Išsipildys visos tavo svajonės, visi siekiai...Tavo mintyse nei šešėlio baimės ir netikrumo, liūdesio...Širdyje tik laukimas šviesos ir gėrio. Tu – laimingas, ateitis –šviesi, aiški, be jokių trigdžių, kritimų ir nuopolių...Spindinti tavo viltis visą laiką greta kaip ir mylintis ir mylimas žmogus...Juk kitaip tau jau ir nebus...


***


Bet ateis ir tau saulėlydis. Ir ne tau vienam.
Voromis žmonės keliaus į ten, kur leidžiasi saulė ir nuveda juos nutrūkęs gyvenimo kelias. Nutrūks ir tavo laimės kelias, besisukantis laimės ratas palengva, su kiekvienu apsisukimu, barstys tavo laimės trupinėlius, kol išcentrinė gyvenimo jėga išmėtys į šalis visas kibirkštėles, tavo siekius, svajones, viltį ir meilę ir atvers tau akis, patiesdamas priešais tave nuogą realybę.
Nors aplinkui dar labai šviesu, bet tu pradedi matyti – viltys ir žmonės nueina negrįžtamai, palikdami žydinčius sodus, žalias pievas, nuogus be svajonių medžius. Viskas nueina negrįžtamai, bet žemėje gyvenimas tęsiasi, gimsta nauja karta, sulaukusi savo gyvenimo aušrą – viltį, meilę, svajones...Sena karta su savo siekiais, išgyvenimais ir viltimi išeina, auga nauji medžiai, krauna naujus žiedus, augina svajonių lapus, senieji – sudžiuvę, išnyksta, teka upės, skraido paukščiai...Likimas eina spirale , taku  tolyn ir tolyn, siekdamas nežinią, užmarštį ir išnykimą...
Ir tu pats kada nors, eidamas savo likimo keliu, užbaigsi tau skirtą gyvenimą...Dar kurį laiką tave prisimins, o paskui viską uždengs juoda užmarštis, nusinešdama tavo svajonių ir siekių paliktus pėdsakus...
Ir niekas nepastebės, kad tavęs jau nebėra. Tik patys brangiausi tau žmonės vis dar prisimins tave leidžiantis saulei ir atėjus vakaro prieblandai, kai po aktyvios darbo dienos ramiai atsisės ant savo kelkraščio ir pakels akis į vakarėjantį dangų – į besileidžiančią saulę. Jie matys tik menką tolį, dalį horizonto, kur susilieja viltys, svajonės ir esamas bei buvęs gyvenimas. Ir tada jiems pasirodys, kad ten, tolumoje, prie kranto linijos, eina žmonių voros savo paskutinę gyvenimo atkarpą, laidodami savo meilę ir aistrą, gyvenimą ir viltį...
Tik tada tu susimąstysi, o kaip gi tavo paties gyvenimas? Negi ir aš...


***



Labai liūdna. Netektis. Tu pradedi suvokti, mąstyti kitaip ir kitaip vertinti savo veiksmus. Kas tai? Koks gi tas tavo gyvenimas, kai netenki savo svajonės, savo gilių jausmų ir vilties ?
Matai, kad dar saulė apšviečia tavo vargingą kelią, o ten toliau, už tos tvarkingai einančios sielų voros, dar toliau, plaukia į nežinomybę tavo praradimai, tavo pragyventi metai, tavo viltys ir siekiai į tą begalybę, kur dar šviesu, tarsi visa tai  turėtų susilieti su ta šviesa, tarsi tau dar kartą norėtų priminti apie save su paskutiniu saulės spindulėliu – viltimi ir tik tada amžiams nukeliauti į nežinią, į kažkur, nusinešdama su savimi viską...
Suspaudžia širdį kai matai, kad supanti tave gyvoji gamta veši ir dar ilgai vešės...O to, kas tau buvo brangiausia, niekada jau nebebus. Tik gal su likusia šviesa iš seno gyvenimo, tu dar kurį laiką draugausi, gersi jos paskutinius prisiminimus, svaigsi vėl matydamas vaizduotėje mylimo žmogaus akis...
Sielos eina tolyn, traukia savo paskutinį siūlą, rišantį su tais, likusiais...


***


Dar tu ir tavo svajonės apšviestos menka likusia dienos šviesa .Dabar tu aiškiai matai nusidriekusią keliautojų vorą, einančią tolyn į kalną, kur su kiekvienu vingiu kelias kyla vis aukštyn ir aukštyn, o pačioje kalno viršūnėje, kelio gale, šviečia skaidri ir jauki šviesa. Tai tavo „laimės žiburys“.Tai tavo naujo gyvenimo šviesa.
Eina vora nulenkusi galvas, kiekvienas apmąstydamas savo buvusį gyvenimą, viltis ir troškimus, meilę ir netekties skausmą, mąsto apie tuos, kuriuos labai mylėjo, kuo tikėjo ir ką be gailesčio paliko anoje gyvenimo pusėje.
Šviečianti ir šildanti šviesa traukia juos, nes ten dega viltis, kad ten jie bus laimingesni vėl sutikę tai, ką pametė savo sename kelyje.
Aukšti kalnai, ilgas kelias ir toks tamsus mėlynas dangus, dar labiau paryškinantis jų laukiančios laimės šviesą.
Vora vis eina ir eina aukštyn, neskubėdama, ramiais, bejausmiais veidais. Eina ir eina. Tarsi lygi, plati ir lėta sielų upė, eina žingsnis po žingsnio į savo naująjį „ laimės žiburį“, į savo naująjį gyvenimą ir senąją meilę...


***


Pamačius tą plaukiančią sielų upę, tik dabar pradedi suprasti kas tai yra netektis. Tik dabar pradedi jausti tą tuštumą ir neviltį.
Mirtis nieko neaplenks. Ir sužlugusių vilčių, sudužusių svajonių ir kiekvieno, likusio ten, kalno papėdėje ir stebinčio šios amžinos upės tekėjimo. Ji kiekvieną kartą, užsimodama taiko vis į kitą...
Sėdėdama su dalgiu ant peties, ant nešamo juodo karsto dangčio kaip ant postamento, ji trimituoja. Ir vėl jos pergalė! Ji tokia pat svarbi, kaip ir naujos gyvybės atsiradimas. Ji tokia pat svarbi kaip ir saulė, kaip mėnulio pilnatis, apšviečianti šį liūdesio kelią. Ir tai amžinybė… Niekas negali jai nieko uždrausti ar pakeisti…Ji amžina kaip ir visa žmonija, kaip ir žemė, kaip ir tas naujas gyvenimas, kuris mus vis dar laukia. Bet, galų gale, viskas pamažu kinta.
Mėnuo veda ir apšviečia šiai sielų upei kelią, kad jie nenuklystų tamsoje , kad jie galėtų vėl džiaugtis, mylėti ir vėl gyventi. Kad su kiekvienu prašvitusiu nauju rytu, prisikeltų ir jų svajonės ir viltys.
Džiaukitės kiekviena pragyventa diena, kuri dar vieną kartą veda jus kitu keliu, ten apačioje, šio kalno papėdėje, kad jums dar vieną dieną mirtis leido pasilikti, neužkliudydama jūsų…
Bet ji vis tiek ateis! Ji kiekvieną kartą švenčia savo pergalę. Tu nuo jos niekur nepasislėpsi. Tik nežiūrėk jai į akis, nulenk prieš ją galvą! Nulenk, gyvenk ir lauk savo eilės…


***


Viskas! Pasilikai vienas…Sudėjai į karstą savo meilę, svajones ir viltį. Viskas ! Tu vienas su tave supančia naktimi , juoduma, kur nėra žvaigždžių, dar kviečiančių tave svajoti, be mėnulio, kuris atspindėdavo tavo meilę ir viltį. Tu vienas. Su savo skausmu, liūdesiu ir užgesusia širdimi…Tu suvoki kaip tas nuodėgulis, laukdamas ryškios ugnies, kad paskutinę akimirką dar galėtų pajausti savo meilės ir aistros karštį…
Palydėjai viską, savo pačius brangiausius jausmus ir savo gyvenimą. Kas tu be jų? Atrodo, užgeso saulė ir sustojo laikas. Nyku ir liūdna namuose, kur dar vakar buvo girdėti juokas, kur dvi širdys dar džiaugėsi viena kita. O dabar tamsa, liūdesys ir namie, ir sieloje. Tokia tuštuma širdyje…
Užgeso svajonės, užgeso gyvenimas ir viltis. Viskas. Dabar tik lauki savo vietos toje sielų voroje, kad galėtum užkopti į kalną ir pasiekti naują “ laimės žiburį”.
Čia, Žemėje, jau daugiau niekad nepajusi sielos virpesio, tamsa ir liūdesys supa tave, sujaukdamas protą ir suveldamas tavo likusią gyvenimo atkarpą.
Taip tuščia, nyku ir šalta…Gyvenimas sustojo. Tu netekai to, kas tau brangiausia. Tavęs jau nebėra…
Tu vaikštai iš kampo į kampą, apeidamas visas dabar jau tuščio namo kerteles ir tau atrodo, kad tu toks mažytis ir negyvas toje didelėje tuščioje erdvėje. Ir lauki savo eilės…