Vakarėja...Palengva rimsta vėjas, kedenęs medžių lapus, atslūgsta dienos karštis,visą dieną vertęs ieškoti vėsesnio kampelio. Lėtėja gyvenimo ritmas, ši įsisukusi dienos karuselė, verčianti pamiršti ir nematyti to, kas mus supa, sieja nuo amžių- tai mūsų Žemę, auginančią ir maitinančią mus. Viskas rimsta.Tokia šviesi ir skaidri ramybė. Vos girdisi švelni dangaus muzika, apgaubianti vėjelio dvelktelėjimą ir glostydama besileidžiančią saulę. Dangus palengva blėsta, po sunkių ir triukšmingų dienos darbų ateina atokvėpio laikas.
Įsiklausyk ...Jauti kaip gęsta saulė, kaip tyliai viskas nurimsta, kaip gaubia tave ši išganingoji tyla, pakeldama tave aukštai, aukštai į ramų, auksu nubertą dangų. Jau nebėra ir to lengvo vėjelio, kuris ką tik dar glostė tavo veidą, tavo užmerktas akis, lietė tavo lūpas, skruostus ir apnuogintą kaklą...Tavo ausis pasiekia lengva, vos girdima dangaus ir žemės muzika...Su kiekvienu akordu ji skverbiasi į tave vis gilyn, kol pasiekia tavo širdį, užvaldo tavo jausmus ir pakelia tave...
Tyla ir begalybė...Taip lengva ir gera. Šalia tavęs ir vėl įsitaiso tavo svajonės, kurios lyg gęstančio laužo liepsna iš lengvo kyla baltu dūmų stulpeliu, kyla kaip strėlė, tiesi ir užtikrinta, kad pasieks savo tikslą. Tai kyla tavo svajonės, apgaubtos ramybe ir vakaro auksine prieblanda. Taip tylu, kad bijai net savo mintimis sutrikdyti jos šventąją tylą. Begalinė ramybė užlieja visą matomą tolūmą, vandenį ir salą, dangaus alsavimą ir širdies plakimą...
Tokia tyli ir rami amžina begalybė...Bet ji tavęs netrikdo. Ji apsupa, apgaubia tave lyg voratinkliu, vos juntamai, lengvai ir taip maloniai, ir jau nebepaleidžia...
Ir ta sala , kuri priešais tave, ten toli, su dviem viliojančiom ugnelėm, atrodo kaip nereali, tolima ir nepasiekiama tavo svajonė... Kaip širdies šauksmas, kaip skrendančių gervių klyksmas, traukiantis ir šaukiantis skristi kartu, prisijungti prie jų būrio, viliojantis skristi tolyn,
į mėlyną nežinią, į ten, kur pildosi visos svajonės, kur laukia tavęs pasiilgusi laimė...
Tu sėdi sustingęs, ir bijai net giliau įkvėpti, kad tik nesutrikdyti šios visą apimančios tylos ir ramybės, kuri prasiskverbia į kiekvieną tavo ląstelę, į kiekvieną tavo širdies ir proto kertelę. Ji įsismelkia į tave, pereina per visą tavo kūną, nutildo visus tavo virpesius ir suteka į tavo sielą, į tavo širdį. Tyli, lengva, švelni ir laisva ramybė...Tu sėdi suakmenėjęs ir seki tavo svajonių skrydį...
Tai pats nuostabiausias laikas, kurį gali skirti tik sau. Tai tavo laikas ir niekas tau neturi teisės jo atimti. Tai tavo ir tik tavo laikas...
Ramybė kaip sapnas, tik neišblaškyk jos...Širdis ilsisi nuo troškimų, kovos ir norų. Ta lengva begalybė, kuri, atrodo, niekada nesibaigs, gali juk ir nutrūkti. Neytemk laiko stygos iki galo...Tai šventa amžinybė...Kur ji pasibaigia?Kur jos ribos? O kas už jų?
Kas tai bebūtų, dabar tu perpildytas, persisunkęs šviesios, jaukios, tolimos ir taip lauktos ramybės. Tavo pačios slapčiausios svajonės ir norai atsiveria, seka paskui tave, kyla į begalines aukštumas, leidžiasi, apgaubia tave ir daugiau niekados tavęs nebepalieka. Tai tik tavo laikas...
Pasilieki tu ir tavo ramybė, šviesi, skaidri, tyli ir viliojanti...
Svaiginanti besileidžiančios saulės ramybė...Tu niekas šioje begalybėje, kuri supa tave, tu niekas, nes tu tik mažytė dulkelė šiame begalybės rate...
Pajusk kaip kvepia, kaip ji tave apgaubia, ramina ir kaip įsiskverbia į tave. Nepraleisk šito laiko...Tai ir tavo ramybė...Paklausyk, kaip po dienos karščio alsuoja jūra, dangus... Kaip beveik negirdimos mūsų ausiai plūduriuoja apsvaigusios nuo ramybės palei pat dugną žuvys, žvynais vos liesdamos smėlį ir atspindėdamos paskutinius saulės spindulius...
Snaudžianti ir svaiginanti tyla...Šviesi, prašanti įeiti į tavo kūną ir širdį...
Pasiklausyk kaip skamba tyla. Lyg svajonėse ošiantys medžiai, kaip traškėdami degantys laužai, kaip skraidančios tavo svajos...
Toluma,šviesi ir beribė, ir tokia amžina, šaukianti ir viliojanti tave dar bent kiek įkvėpti šią lengvą, vėsią, dar saulės spindulių nušviestą ramybę. Skambanti tyla tavo ausyse ir ramybė širdyje...
spika
2010-08-15 00:53:34
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-16 23:29:50
Aš ir nesiekiu, kad visi suprastų vienodai, norisi tik sudominti ir kitus jo kūryba ir išgirsti kaip jie priima jo kūrinius.Tikslo nepasiekiau.Bankrotas.
Anonimas
Sukurta: 2010-08-15 22:10:35
Mane tikrai nemigdo Jūsų tekstai, tačiau kai kurios formuluotės tikrai kartojasi. Kas dėl Čiurlionio, o nebūtinai ir jo, kūrybos supratimo tai nereiktų siekti (nes tai utpija) kad kūrybąvisi suprastų vienodai. O rašote tikrai gražiai, tarytum tapytumėte.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-08-15 14:45:36
Ramus ir švelnus. Nesu dailės specialistas. Žinoma, Čiurlionio paveikslus mačiau. Taip, man rodos, čia perteikta nuotaika, kūrinys tinka tokiam tikslui.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-15 11:34:03
Matot, kad nagrinėti K.Čiurlionio paveikslus, reikia puikiai žinoti jo gyvenimą, tuometinę aplinką ir panagrinėti pačius jo kūrinius.Man, kaip gavusiai šiokį tokį dailės išsilavimą Čiurlionis neatrodo N U O B O D U S. Miegoti gali tik tie , kuriems jis visai nepatinka arba nesusipažinę su jo kūriniais.Gal aš nuobodžiai rašau?Bet stengiuosi perteikti autoriaus nuotaiką.O prasmė tame, kad kuo daugiau skaitytojų susipažintų ir suprastų jo kūrybą.Nustebinot mane šiuo klausymu.O dėl daugktaškių – ačiū už pastabą. Jeigu daugumai taip jau nepatinka, nebespausdinsiu, pereisiu prie banalokų savo eilėraščių.Matyt nesugebu rašyti proza, jei jau skaitytojai miega nuo mano rašymo.Kita vertus, nereikia vaistų nuo nemigos.Vis šiokia tokia nauda.O gal čia ir yra prasmė...