Dar dieną viskas atrodė kitaip. Žali medžiai, supami prabėgusio vėjo, tyliai tarpusavyje kalbėjosi, šnarėdami lapais, dalindamiesi savo naujienomis ir mintimis.Viskas skelbė – gyvenimas eina, subrandindamas naujas sekundes, minutes, valandas...Gyvenimas eina, šildomas saulės spindulių, gaivinamas lengvo, šilto lietaus, kurio taip reikia šiam gyvenimui...
Ateina naktis ir viskas pasikeičia. Ramūs, ošiantys medžiai pavirsta į kažką nenusakomo, gąsdinančio, mistiško...Nuogos, be lapų šakos, tiesiasi į mane, tarsi norėdamos pagauti, išspausti iš manęs visą gyvybę, išgerti visą mano kraują ir patys sužydėti, atgimti... Tai kaip kraugeriai, vampyrai, prisikeliantys tik atėjus tamsai, kad tave sunaikinę, galėtų pratęsti savo būtį...Jie stovi tylūs ir laukia to momento, kai tu nusigręši nuo jų, jie stovi ir laukia tykodami grobio...Net nušvietusi juos pilnatis traukiasi nuo jų, mesdama šešėlį ant žemės, ant tų pačių šakų...Neįžengiama tamsybių ir baimių giria...
Aš einu tuo siauru, nematomu takeliu, nes man reikia eiti į priekį, reikia nugalėti save, savo baimę, kad sutikti priešakyje kažką, labai ilgai laukto.
Dabar aš prisimenu jį, nukryžiuotąjį, maldauju jo malonės ir globos. Man taip baisu... Girdžiu tą keistą šnabždesį, jaučiu kažkieno įdėmų žvilgsnį, kaustantį mano judesius ir stingdantį kraują...Jaučiu, kaip tiesiasi į mane rankos, stengdamos sugriebti mane, nusitempti į tą stingdančią juodumą ir sunaikinti.Jaučiu...Man tirpsta jėgos...Maldauju- Dieve, pasigailėk manęs, padėk man, meldžiu tave...
Privalau nugalėti baimę, kad kažką šviesaus sutikti savo būsimame kelyje, kad pamatyti langą į kitą gyvenimą, į kitą pasaulį. Jis laukia manęs ir aš privalau eiti...Reikia eiti į tą šviesos nutviekstą ruožą, kur iš labai toli matosi žydrynė, kur tikrai šviesus ir laimingas pasaulis... Reikia pernešti tą savo kryžių ir palikti jį, kad su juo amžiams liktų už šios ribos visi mano vargai, nesėkmės, visos nelaimės ir širdies skausmas...


Mane taip vilioja ta auksinė šviesa ir žydras dangus...
Aš sunkiai skinuosi kelią į priekį, į tą šviesą, laimingąją dėmę tokiame juodame fone. Aš siekiu jos, kentėdama, bijodama, dėdama visas pastangas ir savo viltis, kad tik nueičiau iki savo svajonės, tos auksinės dėmės, spinduliuojančios mėliu...Tai mano kryžius, jį ir turiu pernešti per savo gyvenimą, kad pasiekti tave, savo neįgyvendinamą svajonę, savo naują gyvenimą, kurį laimingai galėčiau pradėti iš naujo su tavimi, su mūsų jausmais, svajonėmis ir norais...Tai mano miražas...Tai mano kelrodė žvaigždė, kuri kviečia pas save...
Auksinė šviesa... Kas ten? Kas už tos ribos? Taip mane traukia peržengti tą slenkstį ir aš nedvejodama žengiu...Viską palieku...Einu į tą šviesą...Ir visai nesvarbu kas manęs ten laukia... Aš einu...