susiraišioti taip
kad neliktų nė tarpo įsmukti
pro virvės plyšius įkišti blakstienas
ištraukt visą vyzdį lyg vaizdą
priešais matyti
kur judantys apsistoja sodybose
nusiskina trauklapio lapą
ir traukią bėgantį kraują
rašo
kaip jis teka gyslom lyg
mažojo princo gyvatė prarijusi dramblį
girdėti kaip treška kauleliai
it šakos siūruojamos vėjo
batogais išplaktos
į vientisą grietinėlę
paliekančią pėdsaką
kur prisiliesi
prie skaudančių
vėl nežinia dėl ko
padidėjusių
krūtų obuoliukų
ir žinia kad vėliavos
plevėsuotų jei būtų ištrauktos
jei mindaugai įjotų žirgus pabalnoję
prisėst ir nujoti
su karžygiu
n o r i u

preš mėnesį sakė jis

nupirktai Džun

būtų atėjus Mei

bet ji neateis nes

užsmaugta kojine viešbuty



šianden Džiuly

sapnuotų bet sapnuojasi garbiniuota

voverės plaukų moteris

ir skustaplaukė uodeguota

Jurgita



lyja it rudenį

lyg knyga būtų sujaukusi

gamtos dėsnius

vos sugalvota nupirkt

Dievo pirštai prakrapštė

skylutes danguj

pro sietelį

lašnoja

kai spinduliai mestų šviesą

nugairindami dryžiukais knygų vidines nugarėles

jei suglaudęs lapus prieš saulę laikytum



manoji ne dryžuota

gelsvais taškais nusėta

ir apie rudenį

dar neperskaitytą

kas kirba
kai švinkstantis liežuvis
išspjauna mėšlo gabalą
kirmėlio nareliuos
kuris vienas atitrūksta
ar gailisi šūdo kurį palieka
rudoje žemėje molinėje prilimpa
prie kietosios
dirvožemio nepatręšdamas
ištuštinęs savus resursus
ryja išmatas visų
kas jis esąs
manytumei pamiršo

gargažė šlakelis lydinio

kai kritė geležis

kuri karšta nekalama

ir panardinta krikštui vandenin

sušnypšdama Sičionyse

kaip sakoma syczany

jau nušnypšta lyg nosis

užsigrūdina



grūdelis grūdintame stiklo inde

ridenas pagreičiu

į tiglio permatomas sienas

atsispirdamas

abstraktiškai išpiešdamas kvėpavimu

gijas lyg dekorą

personažai įsigyvena
jog imi ilgėtis jų
nutikimų
knygose
trūksta jų įsibuvimo
skaitant

nevienišumas
kai iš virtuvės tildo
bučinius

kiekvienąryt
pasižadu į ausies spenelį
jį krimstelt ir
liežuviu ragaut skonį
išeidamas teprisimink
kad uždarbį augina
bučiniai išlydintys

lydytas sūrelis glotnus
čiaumojant
ir oda po vandens procedūrų
aliejum ištepta blizgi delfinu
atnyra
garsai pro vandenis atsklinda

kas yra kūryba
kodėl per jausminę prizmę patenka
nuodijantys liūdesiai
žmogiška žmonės Люди
liūdi
ėjimas judėti kad užsimirštum priežastį

užtrenktos durys
žmonės kalbas
istorijas girdi
lyg vėl išmoktum valgyti
po trešnę
trashnę ne kaip į šiukšlinę sumesti
atitrūkau rūkau dūmais
kurie apnuodijo
ir bėgau nuo jų
kurie išplaut norėjo trešnėm apkaišytą galvą
cezaris
salotis su graikiniais riešutais
ir imperatorius
Kleopatros vyras
pienas kurio negeriu
tik medumi skiedžiu
ir tepdamasi kūną
vabzdžius prisivilioju
smagumas citriną spaust ir lašint į
alyvuogių aliejų
paakiams pašviesint

plotmės nėra kur suleistum
perteklinį skystį praplaunantį
toksinį žodį it užsibuvusią
fekaliją kuri nepaleista
sukietėja
kur lataką nuleisti kad ištekėtų susitvenkę

braškių sėkliukės
juodos sėmenų plutelė traška
kanda vištkepsnį
jo pirštai šypsnis glosto
nugarą

ji atsisukus
užsklanda trylikametė
nei Džiuljeta nei Lolita
palieka numerį

namo lifte kylant lig stogo
kaitina
ar 14 yra vidurys
pusė nuo kurios artėja pabaiga
jei dukart jaunesnis būtų
vėl mylėtų
ne Subaru

žavumą neklūpantį ant kelių
plevėsuojantį gėlėtais audiniais
lengvumą nenešanti netalinių kėdžių
tik sėdintį koją ant kojos užsikėlus
kai plaukus velia poetinis dangaus
paleistas neregimas gerbėjas
priėjęs tariasi jog aplankys
kai iš burnos jos raidžių muzika ims
šokt kalneliuose su eilėmis

neigimas užslepia
tarsi užmeta pledą
ant nuogumo kuris
saugosi elegantiškai kosčiodamas
smarkiai užspausdamas
aklino lango
užuolaidų melsvo originalumo
pasislėpusias pirmas raides